Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2011-04-15 nr. 3327

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• FRIEDERIKE MAYRÖCKER.
Atsišaukimas
4
• TRUMPA KRONIKA
• KITAME NUMERYJE
• Mieli skaitytojai,31

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• PARODOS
• VAKARAI
• ĮVAIRŪS

AKTUALIJOS 
• Lietuvos meno kūrėjų asociacijos metinės ataskaitinės konferencijos rezoliucijos
• Informacija LDS metinės konferencijos delegatams

PUBLICISTIKA 
• ASTRIDA PETRAITYTĖ.
Ir aš myliu Vytautą Kubilių
9
• GINTARĖ ADOMAITYTĖ.
Ar kilome? Ar kėlėme?
3
• SIGITAS BIRGELIS.
Istorijos metraščio sutiktuvės Kaune ir Vilniuje
2

LITERATŪRA 
 EGLĖ KAČKUTĖ.
Juoda balta medžiaga
1

KNYGOS 
• NERINGA MIKALAUSKIENĖ.
Plunksnų čežėjimas J. Kalinausko poezijoje
• NAUJOS KNYGOS
• Bibliografijos ir knygotyros centras

TEATRAS 
• MARGARITA LUŽYTĖ.
Gražiai ir prasmingai esantis
• Kaip krintantis sumuštinis

KINAS 
• RIDAS VISKAUSKAS.
Atrasti savo filmą
• RIDAS VISKAUSKAS.
Ar tu žmogų gerbi?

MUZIKA 
• VACLOVAS JUODPUSIS.
Jurgiui Lampsačiui išėjus
2

DAILĖ 
• MILDA ŽVIRBLYTĖ.
Veidas ant kaukės
2
• REGINA URBONIENĖ.
Miglota

POEZIJA 
• VAINIUS BAKAS.11
• EMILIJA LIEGUTĖ.2

PROZA 
• JURGIS BUITKUS.
Laukuose ta avis
• JURGIS BUITKUS.
Apskelbęs pasauliui savo atėjimą

VERTIMAI 
• KERRY SHAWN KEYS.
Jėgainė
3
• PHILIP LARKIN.

(PA)SKAITINIAI 
• MINDAUGAS PELECKIS.
Šėlsmas
9

PAŠTO DĖŽUTĖ 
• JUSTINA ZMITRULEVIČIŪTĖ.
„Viskas arba nieko“ – galvoju arba svajoju
3
• XV „Naujajame Baltijos šokyje“ – talentingiausi Lietuvos ir užsienio choreografai

DE PROFUNDIS
„Kiekviena tauta, socialinė klasė, ideologinė grupė (ir t. t.)
turi savitą psichiatrijos problematiką.“
Antoni Kępiński
 
• ANDRIUS ŠIUŠA.
• Lietuvos rašytojų sąjungos suvažiavimo dalyviams
• DAINIUS SOBECKIS.
Šeštasis Dekalogo įsakymas
15
• res ludentes / žaidžiantys daiktai

LITERATŪRA

Juoda balta medžiaga

EGLĖ KAČKUTĖ

[skaityti komentarus]

Kadangi praleidau daug gerų progų parašyti apie Marie NDiaye, šį kartą nutariau pasinaudoti tuo, kad Lietuvoje neseniai (kino festivalio „Žiemos ekranai“ programoje) parodytas filmas „White Material“ (pavadinimas išverstas į lietuvių kalbą „Balta medžiaga“, bet originalus prancūziško filmo pavadinimas ir yra angliškas „White Material“) ir susieti jos, kaip rašytojos, kūrybą su šia ekranizacija –­ ji buvo filmo „Balta medžiaga“ scenarijaus autorė.

M. NDiaye gimė Normandijoje. Tėvo vaikystėje neatsimena, su juo susipažino ūgtelėjusi. Jiedu su vyresniu broliu Papu NDiaye, dabar žymiu sociologu ir juodaodžių problemos Prancūzijoje specialistu, ko gero, buvo vieninteliai juodaodžiai vaikai Pitivjė (Pithiviers) miestelyje. Pirmąjį romaną „O dėl turtingos ateities...“ („Quant au riche avenir“) M. NDiaye išleido dar mokydamasi mokykloje, kai jai tebuvo septyniolika. Mergina nutarė daugiau nebesimokyti ir būti rašytoja. Po dvidešimt ketverių metų jai skirta Goncourt’ų akademijos premija už romaną „Trys stiprios moterys“ (žr. V. Bikulčiaus str.; „Literatūra ir menas“, 2010 01 08) liudija, kad pasirinkimo būta teisingo.

Pirmasis M. NDiaye romanas buvo parašytas vienu sakiniu, iškėlus tokį techninį uždavinį ir siekiant įrodyti sau, kad galės su juo susidoroti. Tačiau rašytojos talentu ir mistine jo galia taip pat netenka abejoti: ji rašo vienu prisėdimu, be juodraščių ir užrašų, nieko netaiso, neperrašinėja, beveik nebrauko (ranka rašytus rankraščius iš karto siųsdavo leidyklai), o parašytų knygų niekuomet daugiau nebeskaito. Būsimasis M. NDiaye vyras Jeanas Yves’as Cendrey’s, su kuriuo ji vėliau susilaukė trijų vaikų, susižavėjęs tuo debiutiniu romanu, parašė autorei laišką. Ji atsakė. Nuo to laiko jie kartu. Jos skatinamas, trisdešimtmetis į smulkius nusikaltimus linkęs Cendrey’s taip pat tapo rašytojas. Be to, M. NDiaye yra vienintelė gyva moteris (ir antroji po Margueritte Duras), kurios pjesė įtraukta į legendinio valstybinio Prancūzijos teatro Comédie-Française repertuarą. Pjesė „Tėtis turi pavalgyti“ („Papa doit manger“) išskirtinė dar ir tuo, kad pirmą kartą šio teatro istorijoje juodaodis aktorius vaidina juodaodį personažą.

Svarbiausias M. NDiaye kūryboje keliamas klausimas – ką reiškia odos spalva, kodėl ji iš viso ką nors reiškia? M. NDiaye retai mini personažų odos spalvą (išskyrus atvejus, kai ji iš tiesų nieko nereiškia: pavyzdžiui, pažymima, kad personažas, gyvenantis Antilų salose, yra juodaodis, tačiau visi vietos gyventojai ten yra juodaodžiai). Nutrinamos kūno žymės, vaizduojamos tik joms suteikiamos reikšmės bei tai, kaip jos kuriamos ir įtvirtinamos. Kūno simbolikai atskleisti pasitelkiama ir fantastikos priemonių (tai vadinama fantastiniu realizmu), bet kasdienės situacijos atrodo fantastinės tik todėl, kad vaizduojami jų kraštutinumai, iki kurių gyvenime neprieinama.

M. NDiaye personažai dažnai neturi vardų, tik socialinių ar kitų vaidmenų pavadinimus (tėtis, mama, sūnus, teta, senelė, miesto meras, padavėja...), vietovės neįvardijamos, tad pasakojimo stilius yra literatūrinis ir nekasdienis, o pasakojimai sukonstruoti kelionės ir pasikartojimų principu. Taip M. NDiaye proza įgauna pasakos arba net mito atspalvį ir svorį.

Viename geriausių M. NDiaye romanų „Šeimoje“ („En Famille“), kuriame pagrindinės veikėjos Fany odos spalva neminima, teta Koletė rodo nuotrauką, kurioje Fany pasirodo „visa savo savitumo grožybe, (...) mergina [stovi] šalia trapios ir blyškios savo pusseserės, ją užgoždama dideliu ūgiu, odos spalva ir veido bruožų originalumu“.

Daugelio M. NDiaye kūrinių cent­re – vienišos moterys, kurios atkakliai siekia pareiti į namus, juos apsaugoti, susigrąžinti savo vaiko tėvą arba grįžti į šeimą, tačiau yra nuolat paliekamos, atstumiamos, pažemintos ir paniekintos dėl nesuvokiamo keistumo ženklo. Jos juda ratais – išeina, pareina ir eina tol, kol atsiduria pradiniame taške. Herojės visuomet priklauso didelei šeimai, kurios santykiai būtinai sudėtingi, o neretai truputį ir iškrypę. Tos šeimos nariai gyvena tarsi įmagnetintame lauke, kurį dažniausiai įkūnija mažas Prancūzijos provincijos miestelis. Jie mėgina čia patekti arba iš čia ištrūkti, nuolat palikdami šeimos narius arba esti jų palikti, grįžta į šeimas arba sulaukia grįžtančių jos narių.

Toks M. NDiaye prozos braižas, skambesys ir net idėjų audinys girdimas kiekviename filmo „Balta medžiaga“ dialoge, matomas kiekvienoje scenoje. Įdomus filmo režisierės Claire Denis ir scenarijaus autorės M. NDiaye duetas. Pirmoji – keliose Afrikos šalyse augusi baltaodė, antroji – juodaodė, kuri gimė ir beveik visą gyvenimą gyveno Europoje, Prancūzijoje, pastaruosius kelis metus – Vokietijoje. Afrikoje M. NDiaye lankėsi tik du kartus: pirmąjį – ankstyvoje paauglystėje, kuomet lankė senegalietį savo tėvą, antrąjį – rengiant „White Material“. C. Denis sukūrė filmo istoriją, kurią įkvėpė Doris Lessing romanas „Žolė dainuoja“ („The Grass Is Singing“), o M. NDiaye pagal jį parašė scenarijų.

Paklausta, kuo ją traukia C. Denis filmai, M. NDiaye atsakė, kad ši režisierė pirmoji į sceną išvedė juodaodžius, kurių odos spalva pasakojime nieko nereiškia. Tai labai reta ir dar labiau nuostabu, nes pati C. Denis nėra juodaodė. Filme „White Material“ daug M. NDiaye kūrybai būdingų dalykų, sukeisti tik žemynai ir pagrindinių personažų odos spalva. M. NDiaye protagonistai (dažniausiai moterys, kurių amžius keičiasi su pačios autorės amžiaus), kaip minėta, juodaodžiai. Tačiau ilgą laiką jos kūriniuose tai būdavo neįvardijama, tik nuspėjama. Pirmasis kūrinys, kuriame atvirai vartojamas žodis noir (pranc. – juodaodis) ir žaidžiama odos spalvos simbolika, yra 2001 m. išleistas romanas „Rozi Karp“ („Rosie Carpe“). Veiksmo vieta – su keliomis išimtimis –­ Prancūzija. C. Denis filmo veiksmas vyksta kažkur Afrikoje. Pagrindinės veikėjos Marijos Vial vaidmenį atlieka Isabelle Huppert. Jos odos baltumą vienas filmo personažas vadina kraštutiniu (tai galėtų būti sąsaja ir su minėtuoju M. NDiaye romanu „Šeimoje“).

Filme „White Material“ matome, kaip per patį kavos pupelių derliaus rinkimo įkarštį įsisiautėja Pilietinis karas, ekskolonistams baltaodžiams prancūzams primygtinai siūloma išvykti. Marija tvarko buvusio uošvio kavos plantaciją. Ji atkakliai atsisako tikėti pavojaus realumu ir net nesirengia pajudėti. „Negalėčiau gyventi kitur“, – filmo pabaigoje ji sako vieninteliam neišvykusiam plantacijos darbuotojui, kuris per senas ir per daug ligotas, kad bėgtų nuo karo. Tai primena dažnai viešuose pasisakymuose M. NDiaye kartojamą frazę: „Neturiu kitos tėvynės, nepažįstu kitos kultūros, esu prancūzė.“ Primena ir M. NDiaye kūriniuose dažnai sutinkamus magrebinus, arabus ar juodaodžius, kurie nesuvokia, kodėl savo šeimoje (iškalbinga ir viską apimanti Prancūzijos Respublikos ir prancūzų tautos metafora M. NDiaye kūryboje) yra nelaukiami, žeminami ir gujami lauk.

Vienas po kito nuo filmo veikėjos Marijos Vial nusigręžia visi. Išvyksta fermos darbuotojai ir artimiausi tarnai. Jos beveik suaugęs, išlepęs tinginys sūnus Manuelis (Nicolas Duvauchelle’is) neišsirita iš lovos ir niekuo nesirūpina. Sūnaus tėvas ir jos buvęs, bet toje pat plantacijoje su nauja juodaode žmona ir sūnumi gyvenantis vyras André (Christopheris Lambertas), Marijai ir savo tėvui, teisėtam savininkui, nežinant, plantaciją perduoda korumpuotam miestelio merui pravarde Šerifas (Williamas Nadylamas). Be to, ištuštinęs visos didelės šeimos seifą, sumoka, kad Šerifas padėtų jiems pabėgti iš šalies. M. NDiaye kuriamame pasaulyje pinigais dažnai mėginama nusipirkti „įėjimą“ į norimą ir nepasiekiamą šeimos erdvę, o jų neturėjimu aiškinamas norinčiųjų patekti neįleidimas.

Pavojaus ir nejaukumo atmosfera aplink Mariją vis labiau tirštėja, o ji toliau aklai siekia savo tikslo – nuimti kavos pupelių derlių ir nereaguoja į daugybę jai siunčiamų vis iškalbingesnių ir grėsmingesnių ženklų. Savo namuose ji aptinka mirtinai sužeistą sukilėlių vadą Boksininką (Isaachas de Bankolé), André mato ir jai papasakoja, kaip du nežinia iš kur plantacijoje atsidūrę vaikai kareiviai (jų šiame filme apstu) vos nenuduria jų sūnaus Manuelio, ji atsisako tikėti, kad skylė tvoroje padaryta specialiai ir linkint blogo, ji nekreipia dėmesio ir į tai, kad sūnų randa vidury lauko sužeistą ir nuogą (Manuelis nepapasakoja, kad jį nurengė tie patys dvigubai už jį jaunesni ginkluoti vaikėzai). Ji netgi apsimeta nesuprantanti, ką reiškia jos surinktose kavos pupelėse rasta kruvina avino galva, nesiaiškina, kas ir kodėl namuose nupjovė elektros laidus ir komunikacijų kabelius.

Kraštutinis, beveik siurrealistinis pasaulio priešiškumas ir nesuvokiamas, naivus, bukai užsispyręs herojų elgesys agresijos akivaizdoje yra vienas įstabiausių M. NDiaye prozos bruožų, sulaukęs įvairių vertinimų ir keliantis daug klausimų. Galima manyti, kad tokiu būdu demaskuojama silpnų, dažnai moteriškos lyties ir rasinei mažumai priklausančių veikėjų diskriminacija, tačiau kodėl diskriminuojamieji (arba veikiau diskriminuojamosios) elgiasi egoistiškai ir keistai, kodėl diskriminacijos aukos nespjauna į skriaudikus ir neina savo keliais, o dar labiau juos erzina, užsitraukdamos dar didesnę nemalonę? Kodėl jos vaizduojamos nevertos skaitytojo ar žiūrovo empatijos?..

Pasaulio priešiškumas M. NDiaye kūryboje visuomet susijęs su nuosekliu pažeminimu, kuris kartais tik nujaučiamai, o kartais ir perdėm atvirai seksualinis. Vienoje pirmųjų filmo scenų Mariją matome važiuojančią autobusu (tik pabaigoje sužinome, kad vaikai kareiviai iššaudė jos darbininkus ir, kėsindamiesi nušauti ir ją pačią, atėmė automobilį). Autobusą sustabdo Šerifo kareivis, ją vieną išlaipina iš jo ir simboliškai priešais save laikydamas automatą sako: „Čia anksčiau buvo užkarda. Norint pravažiuoti, reikėdavo mokėti. Tu mokėjai?“ „Pasitaikė, – sako ji. – Man reikėjo pravažiuoti. Visi moka.“ „Mokėjai tiems chuliganams? Tai dėl tavęs šioje šalyje nėra tvarkos (propreté –­ pažodžiui „švaros“)“.

Esminė filmo scena (ir gražiausias monologas) – Marijos ir Šerifo pokalbis automobilyje. Abu personažai – vienas kraštutinai baltas ir moteriškas, kitas – juodas ir vyriškas, nejaukiai sėdi galinėje automobilio sėdynėje. Marija, jau suvokusi situacijos baisumą, skuba apsaugoti sūnų, o Šerifas – kupinas klastingo, nešvankaus pasitenkinimo, lėtai, mėgindamas paliesti jos veidą ir akivaizdžiai žavėdamasis ja, sako monologą: „Kraštutinis baltumas yra tam tikra nelaimės forma. Ši šalis jo nemėgsta.“ Prancūzijoje gyvenantiems juodiesiems M. NDiaye personažams jų kūno spalva yra jų nelaimės forma. Įdomu tai, kad M. NDiaye prozoje užfiksuota, kaip vienos rasės veikėjai „virsta“, tiksliau – paverčiami kitos rasės atstovais. Vienoje romano „Rozi Karp“ scenų Rozi su sūnumi oro uoste laukia brolio Lazaro, o vietoj jo jų pasitikti atvyksta Lagranas. Akimirką Rozi mano, kad jos brolis nepažįstamai pasikeitė ir, galimas dalykas, tapo juodaodis. Jos sūnus Titis šnibžda jai į ausį: „Jis Juodaodis. Aš aiškiai matau. Ar tai gali būti Lazaras?“ „Juodaodis? Cit. Argi tu pažįsti Lazarą? Tu juk niekada nematei Lazaro, ar ne? – sako Rozi. – Taigi cit, vaikeli, cit.“ Romane „Šeimoje“ Fanę sudrasko šeimos šuo, ji mirša, bet vėl įeina pro duris ir šiuokart ją matome jau be išskirtinės kūno žymės. Jos oda šviesi, ji panaši į savo pusseseres. Agnė Macaitytė („Literatūra ir menas“, 2011 02 04), rašydama apie filmą „Balta medžiaga“ gražiai ir teisingai pastebi, jog ekrane nematome egzistencinės juoda ir balta priešpriešos. Čia slypi filmo ir visos M. NDiaye kūrybos esmė. Priešpriešos tikrai nėra, yra tik egzistencinis nesusipratimas, neįmenama mįslė, kodėl bet koks žmogus, ypač šalyje, kurioje yra gimęs, dėl prigimtinės savo kūno žymės, kurios, kaip ir gimtosios šalies, gimdamas nepasirinko, tampa keistai traukiantis ir sykiu paslaptingai atstumiantis, keistas, užsikrėtęs nepaaiškinama nelaimės forma, grasinantis vidinei tvarkai, nekenčiamas ir toks svetimas, kad atrodo turi būti eliminuotas. Nei M. NDiaye, nei C. Denis nieko nesmerkia, nedeklaruoja, net neteigia, jos stebisi.

Iš tiesų nuostabu ir nesuprantama.


 

Skaitytojų vertinimai


67587. Sandra2011-04-18 08:41
Filmas tikrai sukėlė nuostabą ir paliko gilų įspūdį. Smagu sužinoti, kad scenarijaus autorė tokia mistiškai talentinga!

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2012 m. Sausio

PATKPŠS

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

 1 2 3 4 5
6 7 8 9 10 11 12
13 14 15 16 17 18 19
20 21 22 23 24 25 26
27 28 29  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 8 iš 8 
21:44:40 Jan 22, 2012   
Jan 2011 Jan 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba