Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2011-04-15 nr. 3327

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• FRIEDERIKE MAYRÖCKER.
Atsišaukimas
4
• TRUMPA KRONIKA
• KITAME NUMERYJE
• Mieli skaitytojai,31

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• PARODOS
• VAKARAI
• ĮVAIRŪS

AKTUALIJOS 
• Lietuvos meno kūrėjų asociacijos metinės ataskaitinės konferencijos rezoliucijos
• Informacija LDS metinės konferencijos delegatams

PUBLICISTIKA 
 ASTRIDA PETRAITYTĖ.
Ir aš myliu Vytautą Kubilių
9
• GINTARĖ ADOMAITYTĖ.
Ar kilome? Ar kėlėme?
3
• SIGITAS BIRGELIS.
Istorijos metraščio sutiktuvės Kaune ir Vilniuje
2

LITERATŪRA 
• EGLĖ KAČKUTĖ.
Juoda balta medžiaga
1

KNYGOS 
• NERINGA MIKALAUSKIENĖ.
Plunksnų čežėjimas J. Kalinausko poezijoje
• NAUJOS KNYGOS
• Bibliografijos ir knygotyros centras

TEATRAS 
• MARGARITA LUŽYTĖ.
Gražiai ir prasmingai esantis
• Kaip krintantis sumuštinis

KINAS 
• RIDAS VISKAUSKAS.
Atrasti savo filmą
• RIDAS VISKAUSKAS.
Ar tu žmogų gerbi?

MUZIKA 
• VACLOVAS JUODPUSIS.
Jurgiui Lampsačiui išėjus
2

DAILĖ 
• MILDA ŽVIRBLYTĖ.
Veidas ant kaukės
2
• REGINA URBONIENĖ.
Miglota

POEZIJA 
• VAINIUS BAKAS.11
• EMILIJA LIEGUTĖ.2

PROZA 
• JURGIS BUITKUS.
Laukuose ta avis
• JURGIS BUITKUS.
Apskelbęs pasauliui savo atėjimą

VERTIMAI 
• KERRY SHAWN KEYS.
Jėgainė
3
• PHILIP LARKIN.

(PA)SKAITINIAI 
• MINDAUGAS PELECKIS.
Šėlsmas
9

PAŠTO DĖŽUTĖ 
• JUSTINA ZMITRULEVIČIŪTĖ.
„Viskas arba nieko“ – galvoju arba svajoju
3
• XV „Naujajame Baltijos šokyje“ – talentingiausi Lietuvos ir užsienio choreografai

DE PROFUNDIS
„Kiekviena tauta, socialinė klasė, ideologinė grupė (ir t. t.)
turi savitą psichiatrijos problematiką.“
Antoni Kępiński
 
• ANDRIUS ŠIUŠA.
• Lietuvos rašytojų sąjungos suvažiavimo dalyviams
• DAINIUS SOBECKIS.
Šeštasis Dekalogo įsakymas
15
• res ludentes / žaidžiantys daiktai

PUBLICISTIKA

Ir aš myliu Vytautą Kubilių

ASTRIDA PETRAITYTĖ

[skaityti komentarus]

iliustracija
Vytautas Kubilius
Onos Pajedaitės
nuotrauka

„Kai 2003 metais Jūratė priprašė Kubilių ateiti į susitikimą su Šiuolaikinės literatūros skyriumi, kad atšvęstume jo 75-erių metų jubiliejų, (…) iškabinome didžiulį plakatą su užrašu „Mes mylime Vytautą Kubilių“ ir įteikėme krepšelį su kiekvienos jam parašytais „meilės laiškeliais“, –­ šis Aušros Jurgutienės liudijimas (p. 247) mane gundo visą prisiminimų knygą „Nepaklusęs laikui“* įvardyti „meilės laiškelių“ rinkiniu, na taip, būtų šiek tiek pritempta – yra ir „objektyvesnių“ ar kritiškesnių jos herojaus vertinimų. Šiaip ar taip, esu dėkinga visiems –­ tam gausiam būriui prisimenančiųjų prieš keletą metų taip staigiai išėjusį Nepaklusnuolį (ne tik laikui) – už skaitant širdin plūstelėjusią graudulingą malonę: „Ir aš myliu Vytautą Kubilių.“ Knygos sudarytoja Donata Mitaitė tikrai pasistengė – jei ir iš pareigos, tai, kaip suprantu, tokios, kurią diktuoja meilė. Prikalbintas ir prakalbintas visas būrys – nuo jauniausių globotinių, VDU, nepriklausomos Lietuvos atsikūrimo simbolio, pirmųjų doktorantų iki vyresniųjų kolegų ar bendraamžių ir bendražygių.

Beje, buvo proga prisiminti ne tik šią garbią asmenybę, lietuviškąją literatūrologiją stipriai praturtinusią, kilstelėjusią, jai suteikusią literatūros statusą, bet ir anų laikų paradoksus. Štai nekart paminima V. Kubilių – sovietinių ideologų nuolat skalpuotą, skųstą Maskvai – važinėjus žalia volga, kėlusis iš vieno rašytojų namo į kitą... Taigi sovietinė sistema kultūros žmones ne tik botagu auklėjo, bet ir ragaišiu lepino (gal tai ir yra neretos à la sovietinės nostalgijos priežastis?) Garbė V. Kubiliui, gyvenimo kokybę matavusiam ne privilegijomis!

Matyt, nesibaidžius gyvenimo komforto, vis dėlto gyventa aktyviuoju dvasios režimu! Tekstuose – atskiriems rašytojams skirtose monografijose, literatūros teorijos veikaluose ir straipsniuose – bylota sava intonacija, ne tik literatūriškai įtaigia, poetine, bet ir autentiška, vidinio tiesos kamertono padiktuota… Juk tik taip galėjo rastis „Talento mįslės“ – straipsnis, sukėlęs Lietuvos sovietinių cerberių rūstį –­ ką tik apgintos daktaro (dabar – habilitacijos) disertacijos tvirtinimas Maskvoje gaišintas bene šešetą metų dėl tūlo Zinkaus „mokslinio“ skundo…

Na taip, skaudžiai lyg rakštį perštėjo –­ gi teko prisiminti ir mūsų mylimą V. Kubilių kadais moraliai slystelėjus – tas nelemtas 1952-ųjų raštas CK, skundžiant VU Literatūros katedros didmoteres… Pačiam patyrus „ideologinę diskvalifikaciją“ – išguitam iš Kauno universiteto, tik per vargus pratęsusiam studijas Vilniuje – neofito, įstojusio komjauniman, uolumas? Bet, regis, gan greitai atgautas žvilgsnio ir mąstymo blaivumas, grįžta prie autentiškos gyvenimo, taip pat ir literatūros, pajautos. Apsiginklavus ironijos distancija, gydantis (ir kitus gydant) humoru.

Taip, apie „kubilišką“ šypsenėlę, nuolatinius pašmaikštavimus – net ir dedikacijas į dovanojamas knygas įrašant kiekvienam individualiai, su humoro gaidele –­ liudija ne vienas kolega ir mokintinis.

Greta iš „viešumos“ žinomų šios asmenybės spalvų, papildomų tik atspalviais, konkrečiomis detalėmis, teko patirti ir netikėtumų, įsibraunančių ir keičiančių portreto „proporcijas“. Nei seniai žinoma aktyvi pilietinė pozicija, nei naujai sužinota savaitgalinė pasislidinėjimų tradicija man pernelyg neiškreipė „kabinetinio“ intelektualo portreto, bet štai, užteko vieno pasakojimo apie keturių vyrų žygį į kalnus, kad iš nuostabos šūktelėčiau: tai bent avantiūristas! Be jokio pasiruošimo, patyrimo –­ per ledynus, akmenynus, į išretėjusio oro aukštį! Bet galiausiai galėjau iš susižavėjimo darkart atsidusti: ir jokių dejonių, priekaištų, suskidimo...

Nuotraukos, kuriose – ačiū sudarytojai – herojus „pagautas“ ir intelektualiai susimąstęs (puiki O. Pajėdaitės nuotrauka ant viršelio!), ir iškylaujantis gamtoje, ir su kolegomis, ir su šeimos nariais, tikrai paliudija V. Kubilių ryžusis ir tam avantiūristiškam alpinizmui (nors pakako to vienintelio karto).

Versdama puslapį po puslapio, vis labiau suvokiau, ką V. Kubilius man primena – Česlovą Kudabą. Vienas neprofesoriškas, didelės erudicijos profesorius –­ kitą. Iš atminties gelmių iššoko draugės prunkštelėjimas, kai mes, dvi Mažvydo klubo naujokės, grįždamos iš susiėjimo, aptarinėjom jo vadovą: „Jei būtų koks kolūkio pirmininkas…“ Ne, juki iš kaimo kilusios draugės nuostaba (kurią galima būtų „išversti“: „Jei nebūtų profesorius, jei nebūtų fakulteto dekanas…“ – berods prof. Č. Kudaba tuomet vadovavo Gamtos fakultetui, kur Mažvydo klubas ir rinkdavosi) neslėpė nei piktos ironijos, nei imperatyvo „turėtų būti kitoks“. Tik liudijo smagų sutrikimą, susidūrus su įprastinei „daiktų“ logikai prieštaraujančiu reiškiniu.

Ir šioje knygoje pakanka liudijimų –­ ypač iš jaunesniosios kartos – apie prof. V. Kubiliaus „neatitikimą“ tikėtinam solidumo, viršumo, reikšmingumo įsikūnijimui. Štai Gintarė Bernotienė savo tekstelį taip ir įvardija: „Nieko profesoriška“, o Eugenijaus Žmuidos intonacijose ne tik palankumo nuostaba: „(...) atrodo taip nesolidžiai, dargi pasigailėtinai, neatskirtum nuo eilinio kaimiečio.“

iliustracija
Prezidentas Valdas Adamkus ir jo patarėjas Julius Šmulkštys 2001 m. gegužės 17 d. su LLTI Šiuolaikinės literatūros skyriaus darbuotojais (antras iš dešinės – V. Kubilius)
Džojos Barysaitės nuotrauka

Skaitant šią knygą iki pat paskutinio puslapio neteko patirti kartojimosi nuobodžio, rinkiniuose neretai kylančio jau po ketvirto penkto autoriaus atsiminimų. O čia atsimenančiųjų esama virš pusšimčio, ir dažnas jų kalba apie „tą patį“ V. Kubilių –­ kuklų, dėmesingą, savo viešo kalbėjimo sugebėjimus vertinusį skeptiškai, bet ir privačiuose pokalbiuose, ir profesiniuose posėdžiuose blyksėjusį erudicija, plačiu literatūriniu akiračiu, gebėjimu logiškai dėstyti ir t. t., o vis dėlto kiekvienas šių tekstelių – tarsi kito atspalvio potėpis bend­ram portretui. Ne vienas autorius tarsi sutrikęs teisinasi, kad teks kalbėti ir apie save – bet tai tikrai nei trikdo, nei pykdo, o kaip tik šis V. Kubiliaus atspindėjimas konkrečioje, itin asmeniškoje pasakotojo situacijoje suteikia gyvumo. Kas gali būti mieliau, negu išgirsti apie VDU profesorių (prisiėmusį šią naštą tik iš pareigos), kad šis jaunai doktorantei, ko gero, ne taip jau artimai pažįstamai, bet mažą dukrytę auginančiai, atitempė iš Vilniaus į dvi kuprines prigrūdęs vaikiškų darbužėlių (gal anūkų išaugtinių?), žaisliukų...

Ne, asmeninės prizmės tikrai prasmingos, jei kas ir suerzino – tai smulkmeniškas dėmesio sutelkimas į gautą iš V. Kubiliaus charakteristiką savo darbui, savo asmeniui (bet tai tik vienas kitas atvejis). Yra knygoje ir to, kas vertė stipriau prieštarauti, purkštauti – asmeninei pozicijai susikirtus su prisiminimų autoriaus nuostatomis. Skaudžiai atsiliepdavo stebėjimasis ar net mandagus smerkimas –­ esą V. Kubilius buvęs radikalus dešinysis, po Nepriklausomybės atgavimo neapsiribojęs intelektualine veikla, o aktyviai veikęs kaip Piliečių chartijos vadovas... „Kai įvyko didysis visų mūsų gyvenimo virsmas, tarp manęs bei kitų artimiausių draugų ir Kubiliaus atsirado skaudus įtrūkis – negalėjome priimti jo politinės laikysenos, kuri atrodė tokia nepateisinamai vienpusiška, neteisinga, tas jo labai radikalus stovėjimas dešinėje, įsitikinimas, jog kiekvienas, kitaip galvojantis, yra Lietuvos priešas. Tai atstūmė nuo jo daugelį, ir jis pasijuto vienišas, kaip matyti iš sukrečiančių to meto jo dienoraščių puslapių“ (Vanda Zaborskaitė, p. 97–98). Vienišojo heroizmas skaudesnis, bet ir didingesnis nei visų tų „Davaite žit’ družno“ saldus humanizmas! Išrėkiu tuos nemandagius žodžius iš meilės V. Kubiliui.

Dešimtmetį (1991–2001) veikusios Piliečių chartijos, šios visuomeninės organizacijos narių, V. Kubiliaus pilietinės pozicijos ir veiklos bendražygių vertinimai jau kitokie, pagarbiai pritariantys rūpesčiui dėl išsilaisvinusios, bet taip netvirtai dar ant kojų stovinčios, pagairių vėjų čaižomos, netikrų pranašų gundomos (ir sugundomos) Lietuvos... Štai Justinas Aleksandravičius, jau iš šios –­ Piliečių chartijos –­ varpinės žvelgamas, stebisi V. Kubiliaus erudicija ir interesų platumu: „Su Donatu Katkumi jis diskutuodavo apie muziką, su Meile Lukšiene –­ apie mokyklų reformą, su kitais – apie Lietuvos teritorinio-administracinio paskirstymo reformas, su mokslininkais –­ apie mokslo reikalus“ (p. 320). Ši netiesioginė autorių polemika, natūralus nuomonių skirtumas taip pat yra knygos privalumas.

Kadais su V. Kubiliumi turėjusi tik porą trejetą darbinių susitikimų, asmeniškai jo nepažinojusi, be galo žavėjausi būtent jo pilietiškumu – negailėjimu laiko, triūso bendrajam reikalui (dabar D. Kuolio vis keliama vertybė), regėjau jį, atstovaujantį ne pragmatinei (ir viešąja, ir asmenine prasme) politikai, bet ginantį aukščiausias, žinia, subjektyvias humanizmo vertybes –­ rūpinimąsi Tėvyne, tauta, jos kultūra, kalba, laisve, dora, tiesa... Gal frazės kiek pompastiškos, bet Piliečių chartijos aktyvistas man anuomet ir buvo šių skambių idealų „žmogiškasis veidas“. Rasdama knygoje ne vieno džiaugsmingą šūktelėjimą, kaip V. Kubilius būręs bendruomenę (instituto, vadovaujamo skyriaus), kaip jam rūpėję kiekvieno ne tik moksliniai pasiekimai, bet ir kasdieniai džiaugsmai ir bėdos, bei apgailestavimą, kad kartu su juo ta bend­rystė išnykusi, girdžiu savyje atsišaukiant – juk tai tos pačios šaknies vaisiai: rūpestis mažąja, po savo sparnu apglėbiama bendruomene, ir rūpestis didžiąja, tik minties žvilgsniu aprėpiama bendruomene...


____________________________________
* NEPAKLUSĘS LAIKUI. ATSIMINIMAI APIE VYTAUTĄ KUBILIŲ. Sudarė Donata Mitaitė. – Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2011.


 

Skaitytojų vertinimai


67570. Žiurkė2011-04-17 20:31
Gana tikslus žodis apie tikrai pavykusią knygą. Garažu, kad Literatūros institutas po mirties Kubiliaus neužmiršo, kaip, deja, nutiko su Norbertu Vėliumi.

67577. Tadas2011-04-17 23:02
Jau pavadinime - melas. Neskanus tas hosana, jis nedaro garbės nei a.a. Kubiliui, nei knygos gimdytojoms ir pribuvėjoms. Kai valdžia žvangina raktais, ketindama uždaryti instituto kromelį, suprantamas (bet nepateisinamas) noras įsiteikti valdžiažmogiams.

67581. Jorė Tadui2011-04-17 23:56
Na, nereikia maišyti Dievo dovanos su kiaušiniene. Prikaišioti institutui, kad jis leidžia atsiminimus apie Vytautą Kubilių, nes nori įsiteikti valdžiai, gali tik Korsako pradinėje mokykloje užsisėdėjęs ir dėl to pykčio sugraužtas žmogus. :) O institutą vadinti kromeliu taip pat nelabai solidu. :)

67601. Žiurke tu žiurke2011-04-18 21:32
o institute vyskstančios Norberto Vėliaus konferencijos? Paskutinė buvo prieš savaitę...

67616. Hm abiem Žiurkėm2011-04-20 17:37
Tiek metų nuo Vėliaus mirties prabėgo. Gal institutas kada nors išleis Vėliaus raštus?

67627. Tadas2011-04-21 12:40
Miela Jore, institutą kromeliu vadinti tikrai nesolidu, man gėda, kad Lietuvoje institutai tapo kromeliais: lrytas.lt/-13033214071301264090-kaip-lituanistai-sunaikino-kalbos-moksl%C4%85-lietuvi%C5%B3-kalbos-institute.htm

67635. Trintukas2011-04-22 02:21
Perskaičiau mielo Tado nurodytą mielo Rolando rašinį apie Kalbos institutą. Ir nesupratau, ką mielas Tadas tuomi norėjo pasakyti. Ar tai, kad Kalbos institute atsiradus vienam keistam ir kompleksuotam mokslinykui, institutas jau tapo kromeliu? Na, tarkim. Tačiau kuo čia dėtas Literatūros institutas?

67644. nesuprantu2011-04-22 19:14
Tai buvo iš tiesų šviesuolis, labai galingas literatūros tyrinėtojas, amžininkų liudijimu doras žmogus. Tik kaip dabartės interpretuoti irgi šviesios atminties A.Zalatoriaus atvirą laišką V.Kubiliui, paskelbtą kitados berods "Metuose"?

67652. ko cia nesuprasti2011-04-23 02:43
abu buvo sviesuoliai, abu galingi tyrinetojai, abu dori zmones, ir ka,ar tarp tokiu zmoniu nehgali juodas katinas perbegt...

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2012 m. Sausio

PATKPŠS

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

 1 2 3 4 5
6 7 8 9 10 11 12
13 14 15 16 17 18 19
20 21 22 23 24 25 26
27 28 29  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 8 iš 8 
21:44:40 Jan 22, 2012   
Jan 2011 Jan 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba