Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2006-06-30 nr. 3102

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• Nikolajus Gumiliovas.
KINIJA
128
• KRONIKA
• KITAME NUMERYJE

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• KINO TEATRAI
• KONCERTAI1
• PARODOS
• VAKARAI
• ĮVAIRŪS
• LR KULTŪROS LAIDOS

AKTUALIJOS 
• Liudvikas Jakimavičius.
ANTANO VAIČIULAIČIO ŠIMTMETIS ARSENALE
24
• Ričardas Šileika.
PASIDARĖ NUOBODŽIAU, VISI SENSTAM PAGALIAU (VITALIJA BOGUTAITĖ), ARBA STRUKTŪRA YRA NEĮMANOMA BE ENERGIJOS (ALGIS MICKŪNAS)
17

POKALBIAI 
• UŽ PAVELDĄ ATSAKINGA VALSTYBĖ

LITERATŪRA 
• Laimutė Tidikytė.
BŪTIES HARMONIJOS ILGESYS: ANTANUI VAIČIULAIČIUI – 100
1

KNYGOS 
• Aleksandra Fomina.
MIRTIS, KAIP NESIBAIGIANTIS MONOLOGAS
• ORANŽINĖ PRINCESĖ
• GIRGŽDANTIS ŽVIRGŽDAS1
•  ŽUVIM IR LELIJOM8
• NAUJOS KNYGOS

MUZIKA 
• PEKKA HAKO: DUOKITE ERDVĖS RYŠKIOMS INDIVIDUALYBĖMS15
• Asta Pakarklytė.
ĮKALINTI PRAEITYJE
31

DAILĖ 
• Lijana Šatavičiūtė.
TRASA. MINTIES GREIČIU
1
• Jurgita Ludavičienė.
SAMUOLIS. BANDYMAS ATSAKYTI Į KLAUSIMUS?
2

TEATRAS 
• Ridas Viskauskas.
UTENOS KRAŠTE – IŠKILIŲ TEATRO MENININKŲ ATSIVĖRIMAI

POEZIJA 
• EVALDAS IGNATAVIČIUS15

PROZA 
• Laima Petrauskienė.
TRANZUOJANT
54

VERTIMAI 
• ROBERT BRINGHURST1

AKTYVIOS JUNGTYS 
• Linas Kranauskas.
POPSAS, APSIMETANTIS UNDERGROUNDU
21

MENO DIS/KURSE*/ AKTYVIOS JUNGTYS 
• Stasys Katauskas.
APIE VIEŠĄSIAS ERDVES IR MENO KOMUNIKATYVUMĄ
12

AKTYVIOS JUNGTYS/ JAUNIMO PUSLAPIAI 
• Skirmantė Černiauskaitė.
NAUJOJI KEISTUOLIŲ KARTA
4

PAVELDAS 
• PARODOJE – ROMOS ŠV. PETRO BAZILIKOS PENKIŲ ŠIMTMEČIŲ ISTORIJA

KRONIKA 
• NUO FUTBOLO IKI REMBRANDTO1
• MAIRONIO LIETUVIŲ LITERATŪROS MUZIEJUI – 70
• MEILĖS PAŠTAS

DE PROFUNDIS 
• RETRO BANGOS2

PARK@S 
• APIE IDENTITETO PAIEŠKAS3
• Gintautas Mažeikis.
ALTERNATYVUS PILIETINIS UGDYMAS - MORALINEI REVOLIUCIJAI
2
• Vigmantas Butkus (su ŠU literatūrologijos I kurso magistrantėmis).
TEMA: APIE 2005 METAIS ŠIAULIŲ LEIDYKLŲ IŠLEISTĄ GROŽINĘ IR VADINAMĄJĄ GROŽINĘ RAŠTIJĄ
 Tomas Butvilas.
DA VINČIO KODO FENOMENAS: TARP MITŲ IR LAISVĖS
• Gabrielė Inčiūraitė.
KITA NEONACIŲ AUKA GALITE BŪTI JŪS
54

PARK@S

DA VINČIO KODO FENOMENAS: TARP MITŲ IR LAISVĖS

Tomas Butvilas

[skaityti komentarus]

iliustracija

Kaip žinoma, Dano Browno romanas "Da Vinčio kodas" susilaukė ir tebesusilaukia įvairiausių vertinimų - nuo skrupulingų katalikiškos dogmos saugotojų pretenzijų iki eretikų ir laisvamanių pagyrų. Visi diskutuojantys apie šį romaną, atrodo, susiskirstė į dvi stovyklas: vieni į kūrinį žvelgia iš kraštutinės kritikos pozicijų, kitų vertinimus galima vadinti panegirika apologetika. Tai reiškia, kad kiekvienas iš jų arba kritikuoja, arba giria romaną. Tačiau nei vieni, nei kiti kūrinio vertinimo kriterijai atskirai paėmus negali būti visiškai tinkami pamatuoti laisvos kūrybos iššūkius.

"Da Vinčio kodas" išties tapo masinės rašymo kultūros precedentu, dar daugiau - fenomenu. Tačiau pats romanas savyje greičiausiai neturi užkoduotos tokios sprogstamosios galios, kokią jam suteikė masinis populiarumas ir "autentiškojo" religingumo persekiojimas. Tai savo ruožtu rodo kelis galimus šio fenomeno interpretacijų išeities polius. Pirma, masinę isteriją galbūt labiausiai kursto tam tikro luomo atstovai, siekiantys žūt būt išlaikyti šimtmečiais puoselėtas vertybes. Antra, karštligiškas šio romano plėtojimas už jo paties ribų rodo vadybinius šių dienų popkultūros ginklus, kuriais galima sunaikinti bet kokią fakto ar tiesos galimybę. Trečia, kiekvieno romano autorius, nepaisant jo išsilavinimo, turimų mokslinių laipsnių ar kitų socialiai užkoduotų ID etikečių, yra laisvas kaip kūrėjas, ir visas priemones pateisina jo siekiamas tikslas. Galiausiai, ketvirta, šio romano pompastiškumas gali rodyti visuomenės siekį nors kiek pasimėgauti inkviziciškai smerkiamų dogmos interpretacijų gašlumu ir pasimėgauti "autentiškojo" religingumo medžioklės fragmentais.

Taigi tie, kurie be išankstinių nuostatų skaitė "Da Vinčio kodą", turbūt pastebėjo akivaizdų šio romano mitologizavimą iš šalies dėl neva gresiančio katalikiškosios dogmos iškraipymo užmačių, dorybingo krikščionio tikėjimo pamatų griovimo ir - juo labiau - asmeninio religingumo atrofijos. Nuostabą kelia ir tai, kad šalia "Da Vinčio kodo" knygynuose puikuojasi dar penkios panašios pavadinimais, tačiau skirtingos turiniu knygos, kuriose vienaip ar kitaip siekiama atskleisti "tikrąją tiesą", idant nebūtų klaidinamos ir taip jau nuklydusios šių dienų kaimenės avys.

Kita vertus, Dano Browno kūrinys puikiai atspindi masinių informavimo priemonių galią, vadybiškai patrauklius jų būdus reklamuoti, kitaip viešinti vieną ar kitą reiškinį, pasitelkiant bihevioristines technologijas. Kaip tik manipuliacijos kiekvieno mūsų vaizdiniais, poreikiais, ieškojimais ir ilgesiu atstoja paraką šios galingos informacijos valdymo bei nukreipimo reikiama linkme mašinerijos užtaisams. Taip lengvai skaitomas detektyvinio žanro romanas tampa sykiu ir tos manipuliacijos subjektu, ir savo paties įkaitu. Turiniu romanas nelenkia kitų iki šiol parašytų detektyvinių trilerių, tačiau interpretaciniu požiūriu jam suteikta gausybė kodinių bei prasminių variacijų galių, kuriomis žongliruojama nekreipiant dėmesio į paties autoriaus sumanymus. Vieni tas prasmes mato kaip grėsmę tradicijai, kiti - tiesiog kaip laisvą, kone profanišką rašytojo žaidimą istorinių faktų kauliukais bei galimų pasekmių karoliais.

Dar daugiau - šio romano sėkmė ir populiarumas yra kaip galimas įrodymas to, kad daugelį iš mūsų vis labiau intriguoja vienokio ar kitokio fakto perteikimo rafinuotumas ir net galimybė, kad patys mums žinomi faktai gali būti pakeisti kitais. Pažymėtina, kad Brownas būtent ir pasinaudoja teise keisti istorinius faktus, netikėta linkme pakreipti įvykius ir numatyti to pasekmes. Autoriaus laisvė rinktis, kuo būti - skrupulingu faktų rinkėju ar laisvu jų mediatoriumi.

Kita vertus, jei imtume įžiūrėti literatūros kūrinių grėsmes dogmos pamatų tvirtumui, tuomet derėtų pasistengti, kad ne tik Dano Browno romanas, bet ir, pavyzdžiui, Vinco Mykolaičio-Putino "Altorių šešėly", Stendalio "Raudona ir juoda" ar kiti romanai turėtų po kelis specialiai parašytus "kontrromanus", kuriuose būtų įrodinėjama, kad tai, kas rašoma juose, yra netiesa.

Taigi "Da Vinčio kodo" fenomeno traktuotėje be jokios perskyros susiplaka perdėm mistifikuotai išpučiami mitai su visomis jiems būdingomis mąstymo formų strategijomis bei paties autoriaus teisė laisvai pasirinkti romano įvykių loginę seką, faktų konjunktūrą, pasekmių ir tariamų įvykių raidos tendencijų inertiškumą.

Kritika, kaip teigia italų sociologas M. Borrelli, apskritai yra tam tikras architektūrinis mąstymo konstruktas, dažnai naudojamas kaip sutarimo arba nesutarimo instrumentas (savi)refleksijai bei tolesniems atskirų faktinės ir fiktyvios tikrovės reiškinių tyrinėjimams. Žinoma, egzistuoja akivaizdus skirtumas tarp istoriškai grįsto fenomeno kritikos bei kiek utopinės tam tikros koncepcijos ar šiuo atveju - tiesiog vizijos kritikos, kuri nefigūruoja jokiame sociokultūriniame kontekste.

 

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2012 m. Sausio

PATKPŠS

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

 1 2 3 4 5
6 7 8 9 10 11 12
13 14 15 16 17 18 19
20 21 22 23 24 25 26
27 28 29  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 7 iš 7 
21:44:11 Jan 22, 2012   
Jan 2011 Jan 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba