Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2006-06-30 nr. 3102

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• Nikolajus Gumiliovas.
KINIJA
128
• KRONIKA
• KITAME NUMERYJE

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• KINO TEATRAI
• KONCERTAI1
• PARODOS
• VAKARAI
• ĮVAIRŪS
• LR KULTŪROS LAIDOS

AKTUALIJOS 
• Liudvikas Jakimavičius.
ANTANO VAIČIULAIČIO ŠIMTMETIS ARSENALE
24
• Ričardas Šileika.
PASIDARĖ NUOBODŽIAU, VISI SENSTAM PAGALIAU (VITALIJA BOGUTAITĖ), ARBA STRUKTŪRA YRA NEĮMANOMA BE ENERGIJOS (ALGIS MICKŪNAS)
17

POKALBIAI 
• UŽ PAVELDĄ ATSAKINGA VALSTYBĖ

LITERATŪRA 
• Laimutė Tidikytė.
BŪTIES HARMONIJOS ILGESYS: ANTANUI VAIČIULAIČIUI – 100
1

KNYGOS 
 Aleksandra Fomina.
MIRTIS, KAIP NESIBAIGIANTIS MONOLOGAS
• ORANŽINĖ PRINCESĖ
• GIRGŽDANTIS ŽVIRGŽDAS1
•  ŽUVIM IR LELIJOM8
• NAUJOS KNYGOS

MUZIKA 
• PEKKA HAKO: DUOKITE ERDVĖS RYŠKIOMS INDIVIDUALYBĖMS15
• Asta Pakarklytė.
ĮKALINTI PRAEITYJE
31

DAILĖ 
• Lijana Šatavičiūtė.
TRASA. MINTIES GREIČIU
1
• Jurgita Ludavičienė.
SAMUOLIS. BANDYMAS ATSAKYTI Į KLAUSIMUS?
2

TEATRAS 
• Ridas Viskauskas.
UTENOS KRAŠTE – IŠKILIŲ TEATRO MENININKŲ ATSIVĖRIMAI

POEZIJA 
• EVALDAS IGNATAVIČIUS15

PROZA 
• Laima Petrauskienė.
TRANZUOJANT
54

VERTIMAI 
• ROBERT BRINGHURST1

AKTYVIOS JUNGTYS 
• Linas Kranauskas.
POPSAS, APSIMETANTIS UNDERGROUNDU
21

MENO DIS/KURSE*/ AKTYVIOS JUNGTYS 
• Stasys Katauskas.
APIE VIEŠĄSIAS ERDVES IR MENO KOMUNIKATYVUMĄ
12

AKTYVIOS JUNGTYS/ JAUNIMO PUSLAPIAI 
• Skirmantė Černiauskaitė.
NAUJOJI KEISTUOLIŲ KARTA
4

PAVELDAS 
• PARODOJE – ROMOS ŠV. PETRO BAZILIKOS PENKIŲ ŠIMTMEČIŲ ISTORIJA

KRONIKA 
• NUO FUTBOLO IKI REMBRANDTO1
• MAIRONIO LIETUVIŲ LITERATŪROS MUZIEJUI – 70
• MEILĖS PAŠTAS

DE PROFUNDIS 
• RETRO BANGOS2

PARK@S 
• APIE IDENTITETO PAIEŠKAS3
• Gintautas Mažeikis.
ALTERNATYVUS PILIETINIS UGDYMAS - MORALINEI REVOLIUCIJAI
2
• Vigmantas Butkus (su ŠU literatūrologijos I kurso magistrantėmis).
TEMA: APIE 2005 METAIS ŠIAULIŲ LEIDYKLŲ IŠLEISTĄ GROŽINĘ IR VADINAMĄJĄ GROŽINĘ RAŠTIJĄ
• Tomas Butvilas.
DA VINČIO KODO FENOMENAS: TARP MITŲ IR LAISVĖS
• Gabrielė Inčiūraitė.
KITA NEONACIŲ AUKA GALITE BŪTI JŪS
54

KNYGOS

MIRTIS, KAIP NESIBAIGIANTIS MONOLOGAS

Aleksandra Fomina

[skaityti komentarus]

Beckett S. MALONAS MIRŠTA. Iš prancūzų kalbos vertė Violeta Tauragienė. – Vilnius: LRS leidykla, 2005.

Beckett S. MOLOJUS. Iš prancūzų kalbos vertė Violeta Tauragienė. – Vilnius: LRS leidykla, 2004.

Pirma mintis, pradėjus skaityti romaną "Malonas miršta", buvo kiek ironiška: "Įdomu, kaip seksis skaityti knygą, kurios siužetą ir pabaigą gali apytiksliai numanyti iš pavadinimo". Tačiau netrukus įsitikinau, kad šio autoriaus knygoms negalioja jokios įprastos taisyklės. Absurdo teatro pradininko Samuelio Becketto (1906–1989) kūriniai neturi tradicinio siužeto ar veikėjų: jis ryžtasi atkakliai demonstruoti viską, kas yra tarpusavyje nesuderinama ir absurdiška. Becketto kartos autorių kūriniuose, kaip apibūdino Aušra Jurgutienė ("Literatūra ir menas", 2006.III.17, Nr. 11 (3087)), iškyla "egzistencinis žmogus, atsisakęs tradicinių vertybių pažinimo dramos ir heroikos, tikriausią žinojimą siejantis su gyvenimo kasdienos banalybės ir beprasmybės išgyvenimu". Būtent šios "nepatogios" taktikos ėmėsi Samuelis Beckettas, kai, gavęs magistro laipsnį, kurį laiką padėstęs mažiesiems airiams prancūzų kalbą, o mažiesiems prancūzams – anglų kalbą ir galutinai nusivylęs akademine karjera, 1938 m. persikraustė iš gimtojo Dublino pirma į Londoną, o vėliau – į Paryžių. Jis neturėjo jokių planų, išskyrus miglotą viltį – rašyti. Kone visus šio vieno reikšmingiausių XX amžiaus autorių kūrinius jungia bandymas atsakyti į tą patį klausimą: kaip įmanoma gyventi žinant, kad mirsi? Romanas "Malonas miršta", kurį S.Beckettas sukūrė pasibaigus Antrajam pasauliniam karui, yra paskutinis jau pralaimėjusio prieš mirtį žmogaus pasisakymas. "Molojus" ir "Malonas miršta" yra dvi S.Becketto romanų trilogijos dalys, pirmą kartą išspausdintos 1951 metais. Jos yra ne tik susijusios data, bet ir turi nemažai panašumų, todėl jas galima apžvelgti kaip tam tikrą visumą.

"Pirmiausia leiskite man pasakyti, kad niekam neatleidžiu. Visiems linkiu šlykštaus gyvenimo, o po jo – pragaro liepsnų bei ledo ir šlovingo niekšingų ateities kartų prisiminimo", – taip pasitinka skaitytoją Malonas. Tas "egzistencinis žmogus" (būtent žmogus, o ne literatūrinio kūrinio personažas, ne "tipažas" ar apibendrintas charakterio savybių "koncentratas") samprotauja apie visai paprastus dalykus, kažką prisimena, juokiasi, keikiasi, dvejoja, pasakoja apie save, bet iš tikrųjų mažiausiai apie save galvoja. Jo kūnas gyvena atskirtai nuo proto, protas – atskirtai nuo jausmų, o visas supantis pasaulis yra visiškai abejingas šiai jų nevykusiai kombinacijai. Juk kiekvienam pirmiausia rūpi pateisinti ir kartu įprasminti savo buvimą šioje žemėje atseit svarbiais ir reikšmingais darbais, iš kurių ir susideda visas varganas gyvenimas. Molojui ir Malonui šie rūpesčiai visiškai svetimi, nes pats "gyvenimas", kaip asmenybės tapsmo istorija, yra jiems nesuprantamas: "Nuolat vadindamas tai savo gyvenimu, aš galiausiai tuo patikėsiu. Tai reklamos dėsnis. Šitas mano gyvenimo tarpsnis. Kai pagalvoju apie jį, iškart prisimenu orą vandentiekio vamzdyje".

Abu šie veikėjai, viena vertus, niekuo nesiskiria nuo visų aplinkinių, tam tikru atžvilgiu yra net kiek "nupuolę": jie yra valkatos, neturintys nieko, išskyrus skurdžią mantą. Kita vertus, jie savotiškai simbolizuoja šiuolaikinį žmogų, tokį pernelyg jautrų, sutrikusį per daug sudėtingame, žiauriame ir vien neviltį keliančiame pasaulyje. Galima sakyti, kad Becketto veikėjas atsirado iš baisų karą išgyvenusio, daug patyrusio, viskuo nusivylusio, mažai reikalaujančio ir nieko gera nesitikinčio tylenio paveikslo. Iš pirmo žvilgsnio apgailėtinas personažas ypatingas vien jau tuo, kad vis dar yra gyvas šiame beprotiškame konvejeryje, nenaivus ir "neapdorotas" nei ideologijos, nei kovos dėl būvio, nei kitokių civilizuoto pasaulio gyventojo protą ir jausmus valdančių mechanizmų. Pusiau laukinis, pusiau beprotis, sąmoningai nekalbantis nei apie praeitį, nei apie ateitį, nežinia kaip išsilaikantis žemės paviršiuje, kartais pasiilgstantis galimybės šliaužioti, jis yra atsiskyrėlis iš prigimties, nieko neieškantis, gyvenantis tik čia ir dabar, užsisklendęs savyje atkakliai it budistų vienuolis. Žmonės jam atrodo juokingos ir tuščios būtybės, be to, yra prasimanę per daug pavojingų ir šlykščių dalykų, kad galima būtų jais pasitikėti. Tačiau jis nesijaučia niekuo geresnis, kad galėtų teisti, smerkti ar apnuoginti ydas, nes ir pats yra viso labo "liūdnas pavyzdys tiems miestelėnams, kuriuos taip būtina padrąsinti sunkiam jų triūse, jiems privalu matyt aplink save tiktai stiprybės, džiaugsmo ir drąsumo apraiškas, kitaip į dienos pabaigą susmuks ir drėbsis žemėn".

Stengdamasis išryškinti svarbiausius žmogaus egzistencijos klausimus, Beckettas "įmeta" veikėjus į knygą be jokių paaiškinimų, be asmeninės istorijos ir net be atminties, galinčios tokią istoriją atkurti. Jau pats buvimo žemėje prasmės aiškinimasis Beckettui atrodo ganėtinai bepras­miškas, todėl viskas, ką Malonas gali padaryti, – tai kantriai laukti, kol "kažkokia pavargusi akla ranka vangiai rausiasi mane sudarančiose dalelytėse ir leidžia jas tarp savo pirštų", kas bus toliau. Molojui ir Moronui šiuo atžvilgiu kur kas labiau "pasisekė": jie bent jau turi paskatą leistis į kelionę, išjudėti iš "mirties taško" (tiesiogine žodžio prasme), kuriame leidžia savo laiką Malonas. Abu šie romano "Molojus" personažai (kurie, galimas daiktas, yra vienas žmogus) žino, jog turi pasiekti tam tikrą vietą ir pamatyti tam tikrą žmogų: Molojus skuba pas motiną, o Moronas iš kažkokio mistinio viršininko gauna užduotį surasti patį Molojų. Tiesa, nė vienas iš jų neturi žalio supratimo, kodėl jiems žūtbūt reikia tuos žmones surasti ir ką su jais daryti. Juk Molojų su motina sieja anaiptol ne prisirišimo ar gailesčio santykiai, veikiau "vargšės vienvaikės kekšės" išnaudojimo galimybė, o Moronas tiesiog aklai paklūsta įsakymui, nes užduočių vykdymas leidžia jam pačiam jaustis pranašesniam ir kilnesniam.

"Malono" veikėjas visą laiką praleidžia užrakintas kambaryje, kuris primena ir "Molojaus" pradžią: jis yra viename iš miesto gatvėse stūksančių namų, kuriame senis nežinia kaip atsidūrė (galbūt tai yra vėlgi tas pats kambarys, kuriame Molojus rašo savo puslapius, o gal Malonas ir yra tas pats Molojus, užmiršęs savo vardą, – skaitytojas dėl nieko negali būti tikras, kaip ir pats naratorius). Čia jis yra prižiūrimas jam nematomų žmonių, todėl gali valgyti, tuštintis, žiūrėti pro langą, o vėliau rašyti apie tai. "Esu vienutėje", – sako Malonas, ir iš tiesų kambarys primintų savotišką kalėjimą, tik visai nepanašu, kad "kalinys" norėtų vėl atsidurti laisvėje.

Kita vertus, tokioje išgrynintoje, suab­straktintoje erdvėje, kaip ši "beketiška tuštuma", kurioje slypi ir "beketiška gelmė" (L.Jonušys), neįmanoma mąstyti įprastomis etinėmis ar filosofinėmis kategorijomis:"laisvas, būtent, nežinau, ką tai reiškia, bet tai žodis, kurį aš noriu pavartoti, laisvas daryti ką? nieko nedaryti, žinoti, bet ką? gal sąmonės dėsnius?" – samprotauja Molojus. Jis yra ir "dėžėje" uždaryta kažkokio nematomo mechanizmo dalis, ir mintimis laisvas paukštis. Būdamas tarp žmonių, jis vis pakliūva į situacijas, primenančias tai Charmso "Nutikimus", tai juodo humoro komediją: yra suimamas policininkų, kurie žino tik tiek, kad jis yra dėl kažko kaltas, vėliau netyčia pervažiuoja šunį, atsiduria jo šeimininkės namuose, ten praleidžia gal kelias savaites, o gal metus, ir vėl iškeliauja pašauktas kažkokio "murmesio" – jis visada yra įvykių objektas, o ne veikėjas.

Iš šio nesibaigiančio, sukaustyto inertiškumo, pasidavimo įvykiams ir laikui kyla akivaizdžiai jaučiama S.Becketto veikėjų simpatija daiktams. "Žmogumi esu prieš valią", – prisipažįsta kažkokiems nesuvokiamiems principams atkakliai tarnaujantis Moronas. Pasaulyje, į kurį žmogus įmetamas kažkokios abejingos ir valdingos galios, jis nežino, o iš esmės ir neturi ką veikti. Ištikimais draugais jis gali pavadinti tiktai paprasčiausius daiktus: pavyzdžiui, laikraščio "Times" literatūrinis priedas mėgstamas už tai, kad puikiai apsaugo nuo šalčio, akmenų čiulpimas gelbsti nuo daugybės problemų, o savo skrybėlės aprašymui veikėjas skiria tiek pat vietos, kiek kiti skiria savo gyvenimo istorijai nupasakoti. Tam tikru atžvilgiu skrybėlė yra net pranašesnė už žmogų: bent jau turi aiškią paskirtį ir misiją, be to, potenciją "pergyventi" savo šeimininką. Vis dėlto siekimas turėti daiktų, šiuolaikiniam žmogui tapęs jau kone gyvenimo tikslu, yra nepalyginamai kvailesnis užsiėmimas nei iš pirmo žvilgsnio tuščias buvimas. "Laimingas aš niekad nebuvau, aš tik troškau, kad naktis niekad nesibaigtų ir negrįžtų diena, kai žmogus nubunda ir sako: pirmyn, gyvenimas prabėga greitai, reikia naudotis juo", – paaiškina Malonas. Jam pačiam naktis atrodo amžina ir kartu su kiekvienu nauju pasakojimo skyriumi prasideda iš naujo.

Būtent dėl šio begalinio ištęstumo, monotoniško veiksmo grįžimo iš veikėjo sąmonės į fizinių objektų pasaulį, pasakojimo logikos stygiaus Samuelio Becketto romanai neretai vadinami "antiromanais". "Molojaus" ištisinis, į skyrius nepadalintas monologas ir tarpusavyje susipynę tikrų ir išgalvotų istorijų "gabalai" romane "Malonas miršta" reikalauja iš skaitytojo nepaprastos kantrybės. Tekstas kupinas chaoso, kuris vis didėja pabaigai artėjant, jame daug makabriškų scenų, pasitaiko nemažai oksimoronų bei prieštaravimų (tokios frazės kaip "liūdnai džiūgaujantis vergas" ar "išvysti dienos tamsą" tik kalbos požiūriu atrodo neįmanomos, bet labai tiksliai nusako autoriaus mintį). Vis dėlto, pasak vienos atsitiktinai sutiktos "Molojaus" gerbėjos, skaitant romaną, norisi "ištisai braukyti knygą", nes kone kas trečias sakinys yra puikaus stiliaus ir sąmojo pavyzdys. Visa tai puikiai perteikė vertėja Violeta Tauragienė.

Nors Becketto gimtoji kalba buvo airių, jis rašė prancūziškai. Išleidęs knygą, tuojau pat ją pats išversdavo ir išspausdindavo jau angliškai. Rašyti anglišką originalą Beckettas sąmoningai vengė: pirmiausia todėl, kad siekė išsivaduoti iš ankstesniems kūriniams būdingos jo artimo draugo Jameso Joyce’o įtakos. O antra, prancūzų kalbą jis pasirinko tam, kad galėtų, kaip pats sakė, "rašyti be stiliaus" – juk anglų literatūrinėje tradicijoje individualiam autoriaus stiliui visada buvo keliami griežti reikalavimai. Tačiau rašytojo genijus vienodai puikiai atsiskleidė ir prancūzų, ir anglų kalba. "Nemanau, kad kuris nors šiuolaikinis rašytojas taip puikiai moka ang­lų (ir prancūzų) kalbą, kaip Beckettas", – rašė anglų literatūros kritikas Richardas Roudas.

Toks nuostabus kalbos mokėjimas atrodo kiek ironiškas kalbant apie autorių, kritikavusį kalbą, kaip vieną iš mąstymą ir egzistenciją varžančių sistemų. (Galbūt dėl tų pastangų atsiriboti nuo kalbos Be­ckettas galiausiai nustojo rašyti romanus ir atsidėjo teatrui.) Kalbos, kaip nevykusios bendravimo priemonės, simbolis, pasirodantis abiejose trilogijos dalyse, yra papūga narvelyje, kuri "Molojuje" kartoja vien nešvankybes (beje, taip pat dviem kalbomis: prancūzų ir anglų), o knygoje "Malonas miršta" neįstengia pasakyti viso posakio ir kartoja tiktai jo pradžią: "Intelekte nėra nieko". Malonas taip pat vienu sakiniu sugeba atskleisti kalbos beprasmišką "trypčiojimą vietoje": "Turiu būtent tiek laiko, kiek reikia, jeigu gerai suskaičiavau, o jei suskaičiavau blogai, juo geriau, nieko geriau man ir nereikia, beje, aš nieko nesuskaičiavau, be to, man nieko ir nereikia". Bėgdamas nuo kalbos, jis tarsi bėga nuo paties savęs, nuo individualumo ir "aš" konstravimo bei išaukštinimo, kas neišvengiamai atsiranda kalbant. Žmogus gyvas tol, kol gyvas jo "aš", todėl Malonas nusprendžia išnykti pirmiausia nustojęs kalbėti apie save. Būtent dėl to jis ir pasižada per vieną naktį pasekti kelias istorijas apie kitus: apie vyrą ir moterį, apie gyvūną ir apie daiktą.

Tas istorijas Malonas kuria tokias, kokios jam pačiam patiktų ar bent skambėtų "gyvenimiškai" ("Sapo neturėjo draugų. Ne, taip netinka"), visgi neretai pripažindamas, kad jam ne kažin kaip sekasi: "Kokia nuobodybė. O aš dar vadinu tai žaidimu. Kažin ar ne apie save vėl kalbu, nors ir stengiuos to nedaryti". Tačiau, nepaisant tų pastangų, ilgainiui tekstas vis dėlto ištrūksta iš nustatytų rėmų, tampa nebevaldomas: pasakotojo monologas ir į jį "įdėti" naratyvai taip susipina tarpusavyje, kad pabaigoje jau nebeįmanoma suprasti, kas apie ką pasakoja. Žadėtos trys istorijos susilieja į vieną, kurioje vis dėlto daugiausia vietos skiriama vyrui, primenančiam patį Maloną. Tad galima teigti, jog didžioji dalis romano – tai jo žaidimas su pačiu savimi, bandant išreikšti save per kitus, ir kartu mėginimas atspėti šio žaidimo taisykles, t.y. suprasti egzistencijos esmę: "Noriu tik paskutinį kartą pasistengti suprasti, nors truputį suprasti, kaip tokios būtybės išvis įmanomos". Malonas taip pat apibūdina savo kuriamą veikėją kaip inertišką stebėtoją, pasiduodantį laiko tėkmei: "viskas klostydavosi taip, lyg jis iš tikro nebūtų savo veiksmų šeimininkas ir nežinotų, ką daro, ką darydavo, nei ką padarė, ką būdavo padaręs". Susilieti su aplinka, ištirpti joje bando visi šių romanų personažai, menkai valdantys ir savo sąmonę, ir savo kūną: visi jie yra luošiai, lėtai judantys nežinoma kryptimi ar tiesiog stebintys pasaulį. Šios žmogaus bejėgiškumo, silpnumo apraiškos, be abejo, kilo iš Antrojo pasaulinio karo išgyvenimų, kuriuos rašytojui teko patirti: jis aktyviai dalyvavo pasipriešinimo naciams judėjime, jam grėsė areštas, nuo kurio jis trejus metus slėpėsi mažame Pietų Prancūzijos kaimelyje.

Beje, šiuose romanuose galima rasti ir daugiau užuominų į autoriaus gyvenimą. Viena jų yra komplikuoti sūnaus ir motinos santykiai: Becketto ryšys su motina visada buvo įtemptas, o 1933 m. mirus jo tėvui, tapo dar komplikuotesnis, tad rašytojas turėjo gydytis Londone pagal tuo metu išpopuliarėjusią psichoanalizės metodiką. Sūnaus požiūris į motiną atsispindėjo "Molojuje", kurio veikėjas visą laiką keliauja pas savo motiną, bet iki pat pasakojimo pabaigos jos nepamato. (Tiesa, taip, kaip Molojus romane kalba apie savo motiną, retai kada drįsta kalbėti net literatūrinio kūrinio personažas.) Rašytojas ir pats daug keliavo, ypač ketvirtame dešimtmetyje, siekdamas išvengti gresiančių psichikos sutrikimų: gyveno Paryžiuje, Londone, Dubline. Jo personažų kelionės, nors ir kruopščiai aprašytos, apsiriboja palyginti nedideliais atstumais, nes beveik visi jie kenčia nuo sunkių negalių, atsiradusių dėl natūralaus kūno "nusidėvėjimo". Aprašydamas jų jauseną autorius pasidalino ir savo bėdomis, nes bėgant laikui ėmė kentėti nuo smarkaus kojų skausmo, nors jaunystėje buvo geras sportininkas: daug žaidė regbį, kriketą, boksavosi.

Apskritai, bent jau aptariamuose romanuose, Becketto požiūris į kūną yra gana niekinantis. Fiziniai pojūčiai, kuriuos tas "išdavikas" suteikia savo šeimininkui, dažniausiai yra arba nemalonūs, arba kelia juoką. Tą akivaizdžiai iliustruoja Molojaus žodžiai apie meilę ("Aš būčiau mylėjęsis ir su ožka, kad tiktai sužinočiau, kas yra meilė") ir seksą ("Idiotų žaidimas, mano galva, be to, ilgainiui varginantis. (...) Tarpas tarp nykščio ir smiliaus teikia nepalyginamai daugiau malonumo"). Iš tokių frazių galima suvokti, kaip autorius reagavo į moteris, kurių vaizdiniai abiejose romanuose taip pat yra gana neigiami, o požiūrį į priešingą lytį galima būtų apibūdinti pasitelkus tokius Morono samprotavimus: "Klausimas: ar moterys turi sielą? Atsakymas: taip. Klausimas: kodėl? Atsakymas: kad galėtų būti prakeiktos". Vis dėlto feministinės kritikos šalininkus gali paguosti tas faktas, kad ir vyriški personažai čia taip pat ne itin "herojiški". Beje, tekste galima rasti vyriškų pavardžių, kurios atrodo atsitiktinai pasirinktos, tačiau iš tiesų yra ankstesnių Samuelio Becketto romanų veikėjų pavardės: Merfis, Mersjė, Belakva ir kitos.

Apskritai Becketto "egzistencinis žmo­­gus" sukelia dvejopą reakciją. Viena vertus, tai košmariškas, pesimistiškas, be galo liūdnas pasaulio, tarsi išgyvenusio ato­minį karą, gyventojas: čia nebeliko nieko iš to, ką mėgstama vadinti "tradicinėmis vertybėmis", maža to, leidžiama suprasti, kad jos niekada neegzistavo, nes jomis pasikliaujančių laukia toks pat nežinia ko laukimas ir tuštuma, kaip ir tų, kurie vadovaujasi tik savo pačių nuostatomis ir niekuo netiki. Kita vertus, visą tą beviltišką inertiškumą ir tą lietuvių poetų vadinamą "egzistencinį nerimą" puikiai sutramdo vienas paprasčiausių ir kartu keisčiausių dalykų: humoras. Vos pasirodžius ironijos ir sąmojo kibirkštėlėms, tas beprotiškas pasaulis atgyja, darosi panašus į nelabai vykusią pjesę ar kino filmą, kurie neatrodo itin tikri, bet vaidinant juose vis dėlto galima šiaip taip gyventi toliau. Anot kino režisierės Sophie Fiennes, "ši apsimestinė drąsa ir suteikia jėgų ištverti. Mums reikėtų ne gėdytis, o kaip Becketto veikėjams juoktis iš savo bėdų ir taip išsilaisvinti iš nepakeliamo nerimo". Romano "Malonas miršta" viršelyje pavaizduotas vyras, užsimovęs ant galvos popierinį maišelį. Perskaičius romaną ima atrodyti, kad, numovę tą maišelį, išvysime šio "pasislėpusio" tamsiame kambaryje žmogaus kiek drovią, bet nuoširdžią šypseną.

 

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2012 m. Sausio

PATKPŠS

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

 1 2 3 4 5
6 7 8 9 10 11 12
13 14 15 16 17 18 19
20 21 22 23 24 25 26
27 28 29  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 7 iš 7 
21:44:10 Jan 22, 2012   
Jan 2011 Jan 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba