Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2006-06-30 nr. 3102

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• Nikolajus Gumiliovas.
KINIJA
128
• KRONIKA
• KITAME NUMERYJE

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• KINO TEATRAI
• KONCERTAI1
• PARODOS
• VAKARAI
• ĮVAIRŪS
• LR KULTŪROS LAIDOS

AKTUALIJOS 
• Liudvikas Jakimavičius.
ANTANO VAIČIULAIČIO ŠIMTMETIS ARSENALE
24
 Ričardas Šileika.
PASIDARĖ NUOBODŽIAU, VISI SENSTAM PAGALIAU (VITALIJA BOGUTAITĖ), ARBA STRUKTŪRA YRA NEĮMANOMA BE ENERGIJOS (ALGIS MICKŪNAS)
17

POKALBIAI 
• UŽ PAVELDĄ ATSAKINGA VALSTYBĖ

LITERATŪRA 
• Laimutė Tidikytė.
BŪTIES HARMONIJOS ILGESYS: ANTANUI VAIČIULAIČIUI – 100
1

KNYGOS 
• Aleksandra Fomina.
MIRTIS, KAIP NESIBAIGIANTIS MONOLOGAS
• ORANŽINĖ PRINCESĖ
• GIRGŽDANTIS ŽVIRGŽDAS1
•  ŽUVIM IR LELIJOM8
• NAUJOS KNYGOS

MUZIKA 
• PEKKA HAKO: DUOKITE ERDVĖS RYŠKIOMS INDIVIDUALYBĖMS15
• Asta Pakarklytė.
ĮKALINTI PRAEITYJE
31

DAILĖ 
• Lijana Šatavičiūtė.
TRASA. MINTIES GREIČIU
1
• Jurgita Ludavičienė.
SAMUOLIS. BANDYMAS ATSAKYTI Į KLAUSIMUS?
2

TEATRAS 
• Ridas Viskauskas.
UTENOS KRAŠTE – IŠKILIŲ TEATRO MENININKŲ ATSIVĖRIMAI

POEZIJA 
• EVALDAS IGNATAVIČIUS15

PROZA 
• Laima Petrauskienė.
TRANZUOJANT
54

VERTIMAI 
• ROBERT BRINGHURST1

AKTYVIOS JUNGTYS 
• Linas Kranauskas.
POPSAS, APSIMETANTIS UNDERGROUNDU
21

MENO DIS/KURSE*/ AKTYVIOS JUNGTYS 
• Stasys Katauskas.
APIE VIEŠĄSIAS ERDVES IR MENO KOMUNIKATYVUMĄ
12

AKTYVIOS JUNGTYS/ JAUNIMO PUSLAPIAI 
• Skirmantė Černiauskaitė.
NAUJOJI KEISTUOLIŲ KARTA
4

PAVELDAS 
• PARODOJE – ROMOS ŠV. PETRO BAZILIKOS PENKIŲ ŠIMTMEČIŲ ISTORIJA

KRONIKA 
• NUO FUTBOLO IKI REMBRANDTO1
• MAIRONIO LIETUVIŲ LITERATŪROS MUZIEJUI – 70
• MEILĖS PAŠTAS

DE PROFUNDIS 
• RETRO BANGOS2

PARK@S 
• APIE IDENTITETO PAIEŠKAS3
• Gintautas Mažeikis.
ALTERNATYVUS PILIETINIS UGDYMAS - MORALINEI REVOLIUCIJAI
2
• Vigmantas Butkus (su ŠU literatūrologijos I kurso magistrantėmis).
TEMA: APIE 2005 METAIS ŠIAULIŲ LEIDYKLŲ IŠLEISTĄ GROŽINĘ IR VADINAMĄJĄ GROŽINĘ RAŠTIJĄ
• Tomas Butvilas.
DA VINČIO KODO FENOMENAS: TARP MITŲ IR LAISVĖS
• Gabrielė Inčiūraitė.
KITA NEONACIŲ AUKA GALITE BŪTI JŪS
54

AKTUALIJOS

PASIDARĖ NUOBODŽIAU, VISI SENSTAM PAGALIAU (VITALIJA BOGUTAITĖ), ARBA STRUKTŪRA YRA NEĮMANOMA BE ENERGIJOS (ALGIS MICKŪNAS)

Ričardas Šileika

[skaityti komentarus]

iliustracija
Algimanto Žižiūno nuotrauka

Lietuviškosios "Santaros-Šviesos" konferencija birželį dūzgė, kaip įprasta, Anykščiuose, poilsio namų "Šilelis" klube. Belstis "Santaron-Švieson" suintrigavo programėlėje perskaitytos kelios temos. O būtent: Kęstučio Keblio "Prisiminimų archeologija: priešistorinė "Santara" kaip didysis priešas", Vitalijos Bogutaitės "Santaros paleistuvynas" ateitininkių mergelių žvilgsniu". Taip pat pranešimai apie maištą ir knygų leidybą.

Ketvirtadienio vakarą atvykusį intelektualų kontingentą gausiai ir vešliai pildė ir pildė šeštadienio nauji veidai ir nežinomi vardai. Viena yra ir buvo vientisa: kiekvienas šalia esantis (netgi nepažįstamas, tai yra nepažintas) yra slaptas savas. Tai yra nerašyto bendraautoris, nepažinto bendrakeleivis.

Ko aš tikėjausi iš "Santaros-Šviesos"? Kad man būtų praplautos (išplautos) smegenys. Kad būtų sudrumstas vanduo. Kad liberali mintis grumtųsi su konservatoriška, kad praktika keliaklupsčiautų prieš teoriją.

Anykščių šv. Mato bažnyčios altoriaus angelaičio sparnai nuspalvinti lango vitražais. Nuo kairiojo altoriaus kvepėjo jazminais, nuo dešinio altoriaus – bijūnais. Tuštutėlėj bažnyčioj moteris delne skaičiavo savo finansus. Tyloje šis smulkmeniškas darbas plito ir garsingai ataidėjo. Jau gatvėje sužinojau, kad puskilogramis kalakutienos faršo Anykščiuose kainuoja du litus keturiasdešimt centų.

Vilniaus gatvės sutemose prie pat kelkraščio darbą atsakingai dirbo atsiskyrėlis jonvabalis. Liūtas Mockūnas tikino, kad "Santaros" esmė buvo tradicinio lietuviškumo kritika.

Kęstutis Skrupskelis: "Europoje natūralizmo vis mažiau. Maceina irgi yra antimodernistas. Lietuvos santariečiams reiktų atsisakyti užsieniečių bendradarbiavimo. Kai "Santara" kėlėsi į Lietuvą, postmodernizmas buvo gyvas visame pasaulyje". Prisipažino, kad jo, pensininko, užsiėmimas yra skaityti prieškario spaudą. Jis mano, kad žodį "liberalizmas" reikia palaidoti.

Indrė Balčaitė: "Aukštąjį mokslą kankina daug problemų. Pusė studentų nusivylę savo dėstytojais. Nesuprantamas aukštojo mokslo diplomo mitas. Netgi ir diplomas negarantuoja darbo".

Aušra Veličkaitė guodėsi, kad mokėsi užsienyje ir, grįžusi į Lietuvą, grąžo rankas, kad jos Lietuvai nereikia.

Birželio 23-iosios didžia­griausmis lietus sustabdė kurmių darbą. Kurmiarausių statybininkai turėjo trauktis į saugius požemius ir medituoti nežinomą pabaigą. Kiekvieną rytą ankstyviausi Anykščių sveikuoliai subrenda Šventojon. Žiū, arčiau kairiojo kranto entuziastingai plaukia Eimučio ir Juditos Skačkauskų šunaitis Tobis.

Aistė Marozaitė: "Svarbiausia – galvoti apie Lietuvą ir turėti savo vizijų. Laimė, manau, nėra absoliutus tikslas. Visi Lietuvos gyventojai nori pakeisti valdžią, nebent išskyrus tuos, kurie yra valdžioje.

Lietuvoje mąstymas techniškas. Lietuvoje mąstymo apie 100 metų perspektyvą išvis nėra".

"Šilelio" poilsio namų bare "Šilas" tuotarp man nepažįstamas moters balsas kartojo ir kartojo refreną:

Nebuvai šalia – jūroj skendo saulė,
Ir aš likau viena šiam suknistam pasauly.

Dainora Pociūtė: "Reformacijos pradininkas Kulvietis – pirmasis lietuvių maištininkas. Jo mokymas (kurio pagrindinė tezė – "Esame išganomi ne dėl pinigų, o iš tikėjimo") buvo paskelbtas maištu. Kristų fariziejai taip pat laikė maištininku. O žodis "maištas" buvo įtrauktas į pirmąjį Konstantino Sirvydo žodyną. Taigi maišyti – ardyti tvarką".

Ieva Jusionytė: "Maištas visada kyla iš apačios. Lietuviai maištauja grupėmis". Kaip maišto pavyzdžius ji minėjo studentų protestus prie Rusijos, Baltarusijos, Italijos ambasadų, ūkininkų kelių blokadas, protestą prieš "Lietuvos" kino teatro sunaikinimą, Romo Kalantos susideginimą.

Pranešimuose apie maištą vyliausi išgirsti ištarmių ar mintijimų apie individualų maištą, apie vidinį maištą, apie menininko ir poeto maištą, galų gale vaiko maištą, kuris perauga į neapykantą ir žiaurumą. Kažin kodėl vis tebesu įsitikinęs, kad kiekvienas jaunas žmogus turi būti revoliucionierius, maištininkas, ateistas. Kad subrendęs ir suaugęs būtų doras, tolerantiškas ir pakantus.

Tuo metu Kauno Vytauto Didžiojo universiteto filologijos magistrantė Laura Auksutytė neapdairiai atsisėdo ant skruzdėlyno. Inžinierius Kazys Almenas prisipažino, kad važiuodavo pas Kavolius į Pensilvaniją grybauti. Ir Kavolius grybaute užkrėtęs.

Ohajo universiteto profesorius Algis Mickūnas diagnozavo galimą demokratijos mirtį Lietuvoje. Jis manąs, kad vos gimusiai Lietuvos demokratijai yra pavojus. Būti nepolitiškam reiškia nemokėti būt. Jeigu nori būti laisvas – turi dalyvauti viešuose nutarimuose. Laisvas žmogus turi paklusti laisvai sukurtoms taisyklėms. Kiekvienas asmuo yra autonomiškas ir lygus. O lygybė išeina iš autonomijos. Todėl svarbu sąmonę orientuoti į viešus reikalus. Politika yra kalba apie bendrus žmonių reikalus. Lietuvoje išrinkti tarnautojai nekreipia dėmesio į publikos reikalus. Jie nedalyvauja viešoj erdvėj. Atsisukimas į savo reikalus nėra politika. O spaudos pareiga – išlaikyti tą viešą erdvę, nepaisyti jokių kliūčių, jokių priespaudų.

Rita Miliūtė: "Lietuvoje daugėja paslėptos reklamos. Politinė reklama atėjo iš Amerikos. Pasirodo, svarbu, kur rodyti reklaminę informaciją. Kai reklama nepažymėta kaip reklama, ji skaitoma kaip tikras tekstas. Daugelį labai veikia videoklipai. Politikai leidžia sau dalyvauti populiariose televizijos laidose, taip stiprindami savo populiarumą. Ir jie ten jau nesirūpina rinkėjų interesais. Ir netgi rimtų laidų žurnalistai dalyvauja šou laidose, kas yra graudu. Politikai nepraleidžia progos pamokyti žiniasklaidos.

Turi būti lojalus sau ir savo sąžinei, o tada jau rinktis redakciją, kurioje norėtum dirbti. Ne visi Lietuvoje mano, kad žiniasklaida yra verslas. Politiniai komentarai negali būti objektyvūs, jie visada subjektyvūs".

Fotografas Algimantas Žižiūnas Agnei Biliūnaitei įteikė tris pūstažandžius bijūnus iš bendrųjų fondų.

Šventojoj vartaliojosi profesorius Kęstutis Nastopka. Piktavalė stiklašukė įrėžė jam koją.

Šventosios maudymvietės turėjo pakankamai mauduolių ir neužtektinai vietų. "Šilo" baras dirbo nakties režimu. Joninių laužas dar ilgai ilgai leido lengvadūmį. O Prezidentas Valdas Adamkus žvelgė į "Santaros-Šviesos" bendražygius, kurie, anot jo, nepasenę, tik truputį vyresni.

Remigijus Misiūnas: "Daugiausia knygų išleidžia "Šviesa", "Alma littera", "Technologija", "Technika", Šiaulių universiteto leidykla. Leidinių lietuvių kalba išeina 85 procentai, kitomis kalbomis – 15 procentų. Verstinių knygų tiražai paprastai tūkstančiu egzempliorių yra didesni. Didžiausi yra mokomosios literatūros tiražai. Lietuvoje yra daug čiaupelių, kuriuos reikia laiku atsukti ir pakišti rankas. Aukso gysla – vadovėliai vidurinėms mokykloms, kuriuos leidžia "Alma littera" ir "Šviesa".

Saulius Žukas: "Žurnalas "Baltos lankos" atsirado ne be "Santaros-Šviesos", Greimo ir Kavolio.

Po 2000 metų į leidybą atėjo lėšų ne iš leidybos. Pradėjo atgimt valstybinė leidyba. Ėmė kurtis leidyklos akademinėse institucijose. Yra leidyklų prie ministerijų. "Valstybės žinių" direktorius gauna 12 tūkstančių litų atlyginimą, leidyklos darbuotojai – 3 ar 4 tūkstančius. Jeigu knygos remiamos iš fondų, tai nebus bestseleriai.

Giedrė Kadžiulytė, "Apostrofos" leidyklos direktorė: "Jeigu leidėjams būtų teikiami laipsniai, jau turėčiau neblogą laipsnį ir laukčiau pensijos. Knygos pirmiausia atsiranda galvoje. Pirmiausia svarbu tikėti projekto sėkme be jokių garantijų. Su autoriais dalinamasi rizika. "Apostrofos" leidyklos autoriai honorarus gauna per premijų komitetus. Taip gavo Alfonsas Andriuškevičius, Marius Ivaškevičius, Rolandas Rastauskas. Bestselerių negaliu leisti, nes negaliu mokėti tokių honorarų. Be originaliosios literatūros, dar leidžiame humanitarinių ir socialinių mokslų verstinę literatūrą. Kokia privilegija būti maža leidykla? Tai artimesnis ryšys, nesusiskaidymas, tai specifiniai projektai. Knyga "Kairė dešinė", išėjusi prieš rinkimus, nesudomino nei rinkėjų, nei renkamųjų. Seimo knygynėlin nunešusi dešimt vienetų, tiek pat ir atsiėmiau. Labiausiai perkami leidiniai apie neurotinius reiškinius".

Tikriausiai kalta mano nuotaika ir savijauta, tačiau šiųmetės "Santaros-Šviesos" autorių pranešimai manęs taip ir neišbudino, nesudrumstė mano apželiančio sąmonyno, nepakeitė stabarėjančių mąstymo kelrodžių. O ypač nuliūdau sekcijoje "Kokios Lietuvos nori jaunimas" skaitytais opusais. Jaunuoliai skundėsi ir guodėsi, kad išsimokslinusiems užsieniuose Lietuva nesuteikia darbo vietų ir šansų pademonstruoti savo erudicijos. Kristupas Sabolius savo paskaitą "Vaizduotės žudikai, arba kodėl aš nemėgstu kalbininkų" pradėjo faktu, kad stilistas jo tekste parašytą "vardan Lietuvos" ištaisė į "dėl Lietuvos". Labai nepatenkintas teigė, kad svarbiausia institucija yra Lietuvių kalbos komisija, kurios biblija – lietuvių kalbos žodynas. Tačiau daugiau iš šio jauno ir gražaus žmogaus lūpų nesužinojau.

Savęs paklausiau, kas gali būti (ar vadintis) santarietis? Ar tas, kuris kasmet uoliai dalyvauja "Santaros-Šviesos" konferencijose? Ar tas, kuris filosofuoja ir bohemauja? Ar tas, kuris vis mini ir mini Vytauto Kavolio vardą ir pavardę? Manding, "Santarai-Šviesai" stinga konstitucijos, stinga laisvamaniškumo, stinga apibrėžtumo. "Santara-Šviesa" turi per daug tradiciškumo. Mano nuomone, kiekvienas darinys privalo tuojau pat paskelbti savo baigtį, kai tik pajunta, kad inercija įpareigoja tęsti tradiciją ar meluoti tradiciją.

Nepamenu, kuris prelegentas (šis žodis ypač buvo žodžiuojamas jaunimo lūpose lyg orbit free sugar) teigė, kad "Santara-Šviesa" neturi hierarchijos. Tai, žinoma, melas. Toks pat prasimanymas kaip lygybė ir vienybė. Žmonės nėra lygūs ir lygiaverčiai nei savo išsilavinimu, nei savivoka, nei nuovoka, nei akiplėšiškumu, nei perversijom. Nes kiekvieno mintis yra kito minties uzurpatorė. Nes kiekvieno kūnas nori užkariauti kito kūną. Todėl suirutė yra šiuolaikinio žmogaus natūrali būsena. O suirutė – tai mūsų neišvengiamai kapitalistiškėjančio sociumo esminis procesas.

Poznanės Adomo Mickevičiaus universiteto lietuvių kalbos lektorė Vida Ulytė iš "Santaros-Šviesos" išsivežė Prezidento Valdo Adamkaus autografuotą knygą "Santara-Šviesa". O man Palemono Dračiulos knygą "Atminties kriaukšlės" padovanojo senos pažįstamos filologės Kristina Sakalavičiūtė ir Laura Auksutytė.

Eligijus Raila: "Kapinėse užtrukome gerą pusdienį. Apklausa apčiuopiamų rezultatų nedavė. Sargo namelyje irgi nieko įdomaus neradome. Iš nevilties norėjosi ištardyti visas Rasų kuosas. Beliko laukti teismo medicinos ekspertizės".

 

Skaitytojų vertinimai


29044. x :-( 2006-07-03 01:40
nesuprantu, kokia prasme rasyt toki straipsni su kazkokiom atsitiktinem citatom (ir anaiptol ne atspindinciomis pagrindine minti) is konferencijos pranesimu... Vienintele nauda perskaicius ta, kad suzinojau pavarde asmens, su kuriuo pora dienu teko anyksciuose dalintis kambariu....

29067. varveklis2006-07-03 12:27
tai tamsta esi chamas ir ožys-sanitarietis jei gyvendamas vienam kambary nesugebi net vardo bei pavardės kambarioko pasiklaust

29079. x2006-07-03 16:30
kokie mandagus zmones skaito "literatura ir mena" (o gal cia autorius pasisakineja?...), grazu paziuret...

29080. santara2006-07-03 16:39
neautorius

29090. Korra2006-07-03 18:41
Labai geros dvi pastraipos: "Savęs paklausiau, kas gali būti (ar vadintis) santarietis? Ar tas, kuris kasmet uoliai dalyvauja "Santaros-Šviesos" konferencijose? Ar tas, kuris filosofuoja ir bohemauja? Ar tas, kuris vis mini ir mini Vytauto Kavolio vardą ir pavardę? Manding, "Santarai-Šviesai" stinga konstitucijos, stinga laisvamaniškumo, stinga apibrėžtumo. "Santara-Šviesa" turi per daug tradiciškumo. Mano nuomone, kiekvienas darinys privalo tuojau pat paskelbti savo baigtį, kai tik pajunta, kad inercija įpareigoja tęsti tradiciją ar meluoti tradiciją. Nepamenu, kuris prelegentas (šis žodis ypač buvo žodžiuojamas jaunimo lūpose lyg orbit free sugar) teigė, kad "Santara-Šviesa" neturi hierarchijos. Tai, žinoma, melas. Toks pat prasimanymas kaip lygybė ir vienybė. Žmonės nėra lygūs ir lygiaverčiai nei savo išsilavinimu, nei savivoka, nei nuovoka, nei akiplėšiškumu, nei perversijom. Nes kiekvieno mintis yra kito minties uzurpatorė. Nes kiekvieno kūnas nori užkariauti kito kūną. Todėl suirutė yra šiuolaikinio žmogaus natūrali būsena. O suirutė – tai mūsų neišvengiamai kapitalistiškėjančio sociumo esminis procesas.

29104. Sutrikusioji2006-07-03 20:06
Labai keeeeistas reportažas.

29113. rimtas2006-07-03 21:07
Visa esme parashe. Be vartaliojimu ir tushciazodziavimu.

29138. x to rimtas2006-07-03 23:45
nebuves konferencijoje zmogus daugmaz objektyvaus ispudzio is sito straipsnio susidaryt negaletu, mano nuomone

29141. krankt2006-07-04 01:28
Parasyta gerai, nenuobodziai.

29158. nutrūkus2006-07-04 09:13
baisiai nusiminiau, kad apie tą paleistuvyną taip nieko ir nepapasakojo, gal kur bus (yra) spausdinti visi pranešimai?

29226. Hesperus to x, tiksliau XIX2006-07-05 00:06
Norėjau pasakyti, pone x, tiksliau, XIX amžiaus relikte, kad OBJEKTYVŲ įspūdį gali perteikti tik ponas Dievas, jeigu jis yra, na, tas objektyvus įspūdis. O žmogus, jeigu jis nėra sukriošęs šimtametis studenčiokas, išspaudžia tik subjektyvų... Beje, tamsta, koks ten atsiprašymas (rimtam) už savo nuomonę..? Ar ji irgi tokia niekų verta?

29227. x2006-07-05 01:08
Jeigu gerai perskaitau savo pasisakyma (atleiskite, regejimas ne visai geras, tenka nesioti akinius), ten parasyta "DAUGMAZ objektyvus", taigi niekam nesiulau siekti kazkokiu "ponu Dievu" zinojimo aukstumu. Tiesiog manau, kad rasant apie rengini verta pateikti ir siaip informacijos, ne vien savo ispudziu, ypac tada, kai rubrika vadinasi "Aktualijos". Skaitytojo/s "nutrukus" pasisakymas puikiai parodo, kad konferencijoje nedalyvaves asmuo is sio straipsnio negali tiksliau suzinoti, apie ka buvo konferencijos pranesimai. Beje, jau gailiuosi, kad isvis parasiau komentara, nes "Literaturos ir meno" komentatoriai, regis, nelabai skiriasi nuo DELFI lygio, t.y., viso labo svaidosi izeidinejimais, tik gal kiek "rafinuotesniais" ("XIX amziaus reliktas" vietoj kokio "su***to debilo" - aukstas lygis...)

29229. abr`ės aisv`as2006-07-05 01:48
o jei x`e pasakyčiau, kad mažyčiai parazitukai, tai juk faina. Mat niekaip negaliu švelniau apibrėžti - NETEKĘ TAUTOS. Pvz. miliova - tai katastrofa, tautos įžeidinėjimų apologete. Prie jos net Aš tapau homosovieticu, nes noriu mokytis be korupcijos ir santarietiško podlyzizmo ir blato.

29300. Hesperus įsiskaudinusiam x2006-07-05 19:59
Mielasai/oji X, įžeisti tamstos tikrai nenorėjau, tiesiog labai suirzau (profesinė liga) ir vėl išgirdęs objektyvumo išsiilgusį balsą. Sakydamas "XIX a. relikte" turėjau omeny būtent į tokį objektyvumą apeliavusį pozityvizmą, kuris lietuviškam mentalitetui iki šiol tebėra vienintelis teisingas Dievo išradimas. Kai mes ilgimės objektyvumo, iš tikrųjų mes laukiam to autoriteto, kurio nuomonę priimame kaip tikrą pasaulio vaizdą ir kuria pakeičiam savąją. Ir tada mes bijom mąstyti patys ir nuolat atsiprašinėjam už savo nuomonę... Štai šitai didaktiniais sumetimais ir norėjau pasakyti. Jeigu gyveni XXI amžiuje, ieškok subjektyvaus pasaulio paaiškinimo, leisk tai daryti kitiems ir nesprausk jų į sustabarėjusius rėmus. O pasakymą apie Dievo kompetenciją objektyvumui nusiklausiau iš garsaus rusų režisieriaus Končalovskio, kada šis aiškino, jog žiuri sprendimai negali būti objektyvūs ir t.t., tik ponas Dievas žino, kaip čia viskas sutvarkyta, kas protinga ir kas gražu.

29303. varna įsiaudrinusiam Hesperui2006-07-05 20:16
O jei ramiame ginče su draugu įtikintas jo argumentų aš savo subjektyvią nuomonę apie pasaulio vaizdą pakeičiu jo subjektyvia nuomone apie pasaulio vaizdą, tai reiškia, jog esu bailys? Ar tai reiškia, jog esu lietuviško mentaliteto? O gal tai reiškia, jog vis dar tebegyvenu XIX amžiuje? O gal tai tereiškia, jog savo mielą draugą laikau Dievu?

29327. x to "abr`ės aisv`as"2006-07-06 02:35
1. kas per daiktas/asmuo/savoka yra "miliova"?.. 2. ar siais laikais dar imanoma vartoti "tautos" kategorija kitaip negu grieztai politines tautos prasme (ko jus, kiek suprantu, nedarote)?..

29363. Hesperus varnai2006-07-07 03:24
Produktyvus ginčas gali būti ne tik ramus ir ne tik su draugu. O nuomonė visada yra subjektyvi. Parafrazuojant Spinozą galima būtų pasakyti: priešingybė tavo subjektyviai nuomonei taip pat yra subjektyvi nuomonė. Aš kalbėjau ne apie dialektiką, o apie savo nuomonės atsisakymą ar nenorą ją turėti, teikiant pirmenybę kito nuomonei. Pasakymas "laikau Dievu" taip pat rodo subjektyvumą, kuris nereiškia "yra Dievas". Šiuo atveju Dievas tėra autoritetas, kuris ir saugo mūsų subjektyviai suvokiamą objektyvumą. O lietuvis dėl to ir yra lietuvis, kad jam visada atrodo, jog atsakymas slepiasi kito, o ne jo paties galvoje. Užtat mes bijom mąstyti patys ir rankiojam svetimas mintis. Net jeigu ta mintis pasiimta iš draugo, ji vis vien ateina iš svetimos galvos. Draugiškumas nėra tiesos kriterijus.

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2012 m. Sausio

PATKPŠS

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

 1 2 3 4 5
6 7 8 9 10 11 12
13 14 15 16 17 18 19
20 21 22 23 24 25 26
27 28 29  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 7 iš 7 
21:44:10 Jan 22, 2012   
Jan 2011 Jan 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba