Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2006-06-30 nr. 3102

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• Nikolajus Gumiliovas.
KINIJA
128
• KRONIKA
• KITAME NUMERYJE

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• KINO TEATRAI
• KONCERTAI1
• PARODOS
• VAKARAI
• ĮVAIRŪS
• LR KULTŪROS LAIDOS

AKTUALIJOS 
• Liudvikas Jakimavičius.
ANTANO VAIČIULAIČIO ŠIMTMETIS ARSENALE
24
• Ričardas Šileika.
PASIDARĖ NUOBODŽIAU, VISI SENSTAM PAGALIAU (VITALIJA BOGUTAITĖ), ARBA STRUKTŪRA YRA NEĮMANOMA BE ENERGIJOS (ALGIS MICKŪNAS)
17

POKALBIAI 
 UŽ PAVELDĄ ATSAKINGA VALSTYBĖ

LITERATŪRA 
• Laimutė Tidikytė.
BŪTIES HARMONIJOS ILGESYS: ANTANUI VAIČIULAIČIUI – 100
1

KNYGOS 
• Aleksandra Fomina.
MIRTIS, KAIP NESIBAIGIANTIS MONOLOGAS
• ORANŽINĖ PRINCESĖ
• GIRGŽDANTIS ŽVIRGŽDAS1
•  ŽUVIM IR LELIJOM8
• NAUJOS KNYGOS

MUZIKA 
• PEKKA HAKO: DUOKITE ERDVĖS RYŠKIOMS INDIVIDUALYBĖMS15
• Asta Pakarklytė.
ĮKALINTI PRAEITYJE
31

DAILĖ 
• Lijana Šatavičiūtė.
TRASA. MINTIES GREIČIU
1
• Jurgita Ludavičienė.
SAMUOLIS. BANDYMAS ATSAKYTI Į KLAUSIMUS?
2

TEATRAS 
• Ridas Viskauskas.
UTENOS KRAŠTE – IŠKILIŲ TEATRO MENININKŲ ATSIVĖRIMAI

POEZIJA 
• EVALDAS IGNATAVIČIUS15

PROZA 
• Laima Petrauskienė.
TRANZUOJANT
54

VERTIMAI 
• ROBERT BRINGHURST1

AKTYVIOS JUNGTYS 
• Linas Kranauskas.
POPSAS, APSIMETANTIS UNDERGROUNDU
21

MENO DIS/KURSE*/ AKTYVIOS JUNGTYS 
• Stasys Katauskas.
APIE VIEŠĄSIAS ERDVES IR MENO KOMUNIKATYVUMĄ
12

AKTYVIOS JUNGTYS/ JAUNIMO PUSLAPIAI 
• Skirmantė Černiauskaitė.
NAUJOJI KEISTUOLIŲ KARTA
4

PAVELDAS 
• PARODOJE – ROMOS ŠV. PETRO BAZILIKOS PENKIŲ ŠIMTMEČIŲ ISTORIJA

KRONIKA 
• NUO FUTBOLO IKI REMBRANDTO1
• MAIRONIO LIETUVIŲ LITERATŪROS MUZIEJUI – 70
• MEILĖS PAŠTAS

DE PROFUNDIS 
• RETRO BANGOS2

PARK@S 
• APIE IDENTITETO PAIEŠKAS3
• Gintautas Mažeikis.
ALTERNATYVUS PILIETINIS UGDYMAS - MORALINEI REVOLIUCIJAI
2
• Vigmantas Butkus (su ŠU literatūrologijos I kurso magistrantėmis).
TEMA: APIE 2005 METAIS ŠIAULIŲ LEIDYKLŲ IŠLEISTĄ GROŽINĘ IR VADINAMĄJĄ GROŽINĘ RAŠTIJĄ
• Tomas Butvilas.
DA VINČIO KODO FENOMENAS: TARP MITŲ IR LAISVĖS
• Gabrielė Inčiūraitė.
KITA NEONACIŲ AUKA GALITE BŪTI JŪS
54

POKALBIAI

UŽ PAVELDĄ ATSAKINGA VALSTYBĖ

Lietuvos nacionalinės UNESCO komisijos generalinę sekretorę ASTĄ DIRMAITĘ kalbina ALDONA ŽEMAITYTĖ

[skaityti komentarus]

iliustracija
Asta Dirmaitė Vilniaus universitete

Nacionalinė UNESCO komisija Lietuvoje įkurta 1992 metais, taigi sėkmingai gyvuoja trylika metų. Jūs tęsiate savo pirmtakų Alfredo Jomanto ir Leonardos Jakentaitės pradėtą veiklą, garsinant Lietuvą pasaulyje mokslo, meno, švietimo, kultūros srityse. Tačiau mūsų skaitytojai ne kažin ką žino apie komisijos struktūrą, veiklą ir tos veiklos pažangą lyginant su jos darbo pradžia. Tad prašytume pakomentuoti, kaip keitėsi jos darbo pobūdis, kokios naujos problemos atsirado per pastaruosius trylika metų.

Sunku ir ne visai etiška lyginti pirmtakų darbus su savaisiais, ypač turint galvoje nelengvus pirmuosius darbo metus, kai reikėjo ne tik sukurti struktūrą, numatyti veiklos gaires ir aktyviai dalyvauti tarptautinės UNESCO organizacijos darbuose. Nacionalinė UNESCO komisija yra tarpininkė tarp Lietuvos valstybės (jos valstybinių ir nevyriausybinių organizacijų) ir pasaulinės UNESCO organizacijos, kurios veiklos sritys iš pradžių buvo tik trys: mokslas, švietimas, kultūra. Septintajame dešimtmetyje prisidėjo socialiniai ir humanitariniai mokslai bei informacija ir komunikacija. UNESCO vadovybė Paryžiuje koordinuoja viso pasaulio minėtų sričių institucijų veiklą, jai patogu kiekvienoje šalyje turėti jai nepriklausančias nacionalines komisijas, kurios yra geriausiai susipažinusios su vietos problemomis. Pavyzdžiui, Paryžius mums atsiunčia klausimyną dėl suaugusiųjų švietimo. Mes kreipiamės į Švietimo ir mokslo ministeriją, pageidaudami atitinkamų duomenų ir rengiame atsakymus. Taigi mūsų tarpininkavimas yra labiau "popierinis" – klausimai ir atsakymai, dokumentų siuntimas, informacijos rinkimas. UNESCO yra patogiau bendrauti su atitinkamos šalies nacionaline komisija, o ne tiesiogiai su konkrečia institucija, nes 190 šalių, kuriose yra nacionalinės UNESCO komisijos, turi įvairių pavadinimų kultūrines ir švietimo institucijas. Tarkim, už sportą Lietuvoje atsakingas Kūno kultūros ir sporto departamentas, o kur nors Senegale tokia institucija pavadinta Sporto ministerija.

Nacionalinę komisiją finansuoja ne UNESCO, o valstybė per Kultūros ministeriją. Tad suprantama, jog mūsų finansinės galimybės yra menkos, turint galvoje didžiulius mūsų valstybės moks­lo, švietimo ir kultūros poreikius. Finansuojamas tik komisijos sekretoriatas, kuriame dirba keli žmonės, o Komisijos taryba, kurią sudaro 25 įvairių ministerijų, Seimo, nevyriausybinių organizacijų atstovai, dirba visuomeniniais pagrindais. Komisijos žmonės susibūrę į tris komitetus – Švietimo ir socialinių bei humanitarinių mokslų, Kultūros, taip pat Informacijos ir komunikacijos. Kas dveji metai kiekviena iš 190 šalių gali pateikti tam tikrą skaičių (dabar 10) projektų, juos atrenka minėti trys komitetai, o UNESCO renkasi, kuriuos projektus ji nori finansuoti. Šių komitetų pirmininkai, Nacionalinės komisijos pirmininkas (šiuo metu – Roma Žakaitienė) ir komisijos generalinis sekretorius sudaro Nacionalinės komisijos vykdomąjį komitetą, šaukiantį atvirus posėdžius. Juose Vykdomasis komitetas sprendžia, kuriuos pasiūlytus projektus atrinkti ir pateikti UNESCO. Beje, Lietuva priskiriama prie labiausiai išsivysčiusių ir turtingiausių šalių, ir vis mažiau jos projektų finansuojama. UNESCO dėmesys krypsta į skurdžias Afrikos ar Pietų Azijos šalis.

Ar šiuo metu stiprus Lietuvos balsas UNESCO? Prieš keletą metų Lietuvos ambasadorė prie UNESCO – rašytoja Ugnė Karvelis buvo tapusi net Vykdomosios tarybos, aukščiausios šios organizacijos valdžios, vicepirmininke. Kaip sekasi dabartinei ambasadorei Inai Marčiulionytei?

Kaip niekad šiandien Lietuvai atstovaujama itin gerai, nes ji su savo atstove Ina Marčiulionyte iki šių metų liepos vidurio pirmininkauja Pasaulio paveldo komitetui, kuris yra aukščiausia kultūros ir gamtos paveldo institucija. Praėjusiais metais UNESCO generalinės konferencijos 33-ios sesijos metu Lietuva buvo išrinkta į Vykdomąją tarybą – aukščiausią valdžios organą tarp UNESCO susirinkimų, vykstančių kas dveji metai. Į Vykdomąją tarybą kandidatuoja geografinių regionų šalys, o į Pasaulio paveldo komitetą gali kandidatuoti kiekviena valstybė, nepaisant jos regioninės priklausomybės. Taigi Lietuva daug pasiekė, kad pateko į vadovaujamą postą. Pasaulio paveldo komitetą sudaro 21 valstybės atstovai, jam priklauso šalies ambasadoriai, ministrai, specialistai. Pirmininkaujanti valstybė savo šalyje turi surengti Pasaulio paveldo komiteto sesiją. Tokia sesija, šeštoji, šiemet vyks Lietuvoje liepos mėnesį.

Gal Lietuva buvo pripažinta ir taip pagerbta todėl, kad Nepriklausomybės metais mūsų pastangomis į Pasaulio materialaus paveldo sąrašą buvo įtraukti net keturi objektai – Vilniaus senamiestis, Kuršių nerija, Kernavės archeologinė vietovė ir F.G.W. Struvės dienovidinio geodeziniai punktai. (Kad Lietuva gali pasaulyje didžiuotis savo paveldo pasauline verte, kad pasaulis apie tuos objektus žino, turime būti dėkingi intelektualams kultūrininkams – Dariui Kuoliui, Vytautui Landsbergiui, Ugnei Karvelis ir kitiems.) Be to, žmonijos nematerialiaisiais ir žodinio paveldo šedevrais yra paskelbta kryždirbystė ir kryžių simbolika, Dainų ir šokių šventės. Kaip Jums sekasi įgyvendinti projektus, susijusius su minėtais objektais?

Kaip minėjau, Nacionalinė komisija tarpininkauja tarp atsakingų Lietuvos institucijų ir UNESCO Paryžiuje. Mes rengėme minėtiems objektams dokumentus, bet už juos, pavyzdžiui, už kultūros paveldą yra atsakinga Lietuvos kultūros ministerija ir jai priklausantis Kultūros paveldo departamentas, už gamtos paveldo išsaugojimą – Aplinkos ministerija ir Valstybinė saugomų teritorijų tarnyba, veikianti prie šios ministerijos. Taigi konkreti atsakomybė pasauliui už minėtų objektų išsaugojimą gula ant šių valstybinių institucijų pečių.

O kryždirbystė, Dainų ir šokių šventės yra Lietuvos liaudies kultūros centro rūpestis. UNESCO skyrė (ypač pirmaisiais nepriklausomos Lietuvos metais) nemažai lėšų Vilniaus senamiesčio atgaivinimo programai – atgaivinimo agentūrai įsteigti, Kuršių nerijai – informacijos centrui, kuris buvo įsteigtas po Anatolijaus uragano, kryždirbystės atgaivinimo programoms. Bet šiandien, kai Lietuva jau tvirtai politiškai ir ekonomiškai atsistojo ant kojų, valstybė pati turėtų skirti kur kas daugiau dėmesio ir daugiau finansų savo krašto pasaulinės reikšmės objektams. Be abejo, Nacionalinė komisija kiek galėdama stengiasi prisidėti prie projektų inicijavimo ir įgyvendinimo.

Vilniaus senamiesčio atgaivinimo agentūra, norėdama išsaugoti nesudarkytą istorinį miestą, tikriausiai nuolat susiduria su biurokratine valdininkija. Kokie Nacionalinės komisijos santykiai su šia agentūra ir kuo gali pagelbėti Jūsų institucija, saugant vieną didžiausių Europoje senamiesčių?

Vilniaus senamiesčio atgaivinimo agentūra buvo įsteigta vadovaujantis UNESCO inicijuotos tarptautinės konferencijos rekomendacijomis. Ta konferencija surengta iškart, kai tik Vilniaus senamiestis buvo įtrauktas į Pasaulio materialaus paveldo sąrašą. Iš pradžių agentūrą finansavo Kultūros ministerija ir Vilniaus savivaldybė. Pastaruoju metu šią instituciją finansuoja tik Vilniaus savivaldybė, todėl jai trūksta finansų, be to, ji nėra savarankiška. Vadovaujantis Pasaulio kultūros ir gamtos paveldo globos konvencija, kitais tarptautiniais ir Lietuvos teisės aktais, už paveldą yra atsakinga valstybė. Valstybinė kultūros paveldo komisija teoriškai yra aukščiausia kultūros paveldo ekspertė Prezidentui, Seimui ir Vyriausybei. Problema – ne "auklių" stoka ir net ne biurokratinė valdininkija, bet nežabotas kai kurių valdininkų noras daug ir greitai uždirbti parduodant gražiausius vaizdus, pastatus, kuo sparčiau plečiant naująsias statybas. Tą norą pažaboti galėtų griežti įstatymai, bet – arba jų nėra, arba jie neaiškiai suformuluoti, arba apeinami.

Matyt, dėl tų pačių priežasčių kenčia ir Kuršių nerija, kuri yra ne tik Pasaulio gamtos paveldo objektas, bet ir unikalus kultūrinis kraštovaizdis – trapus, pažeidžiamas, priklausomas tik nuo žmonių rūpesčio ir globos. Nuolat girdime apie jam kylančias grėsmes: planuojamą tiltą per Kuršių marias, oro uostą šalia Nidos, Rusijos naftos verslovę vos už keliasdešimties kilometrų nuo Nidos, teršalus, plaukiančius nuo Karaliaučiaus pusės, ir taip toliau. Kopos žemėja, marios seklėja – Kuršių neriją puola įvairios bėdos, susijusios su žmonių veikla, pavyzdžiui, godžių verslininkų skandalingos statybos, kurių nepajėgia sustabdyti net Lietuvos Prezidentas. Ką šiuo atveju gali Nacionalinė komisija?

Deja, Nacionalinė UNESCO komisija negali nieko. Vis dar noriu tikėti, kad gali Lietuvos valdžia ir Lietuvos žmonės. Nuo mūsų visų priklauso, ar Kuršių nerija išliks tokia, kokia daugelį metų džiugina mus ir mūsų svečius, ar paklius į keleto nesąžiningų, apsukrių verslininkų rankas. Šie žmonės iš mums visiems priklausančios teritorijos susikraus didžiausius turtus ir ateityje, suniokoję Kuršių nerijos gamtą ir kultūrinį kraštovaizdį, atostogas leis kur nors Maldyvų ar Mauricijaus salose.

Jeigu klaustumėte, ką šiuo atveju gali UNESCO, atsakyčiau irgi pesimistiškai. UNESCO nesikiša į valstybių vidaus reikalus. Kai valstybė savo rankomis nori suniokoti unikalų gamtos kampelį, kas jai gali uždrausti... Blogiausiu atveju Kuršių nerija bus įtraukta į pavojuje atsidūrusių pasaulio paveldo objektų sąrašą arba išbraukta iš Pasaulio materialaus paveldo sąrašo. Manau, kad yra to laukiančių.

Turbūt bene sėkmingiausiai ir ramiausiai vykdoma kryždirbystės, kaip liaudies tradicijos gerbimo ir gaivinimo, programa. Su kokiomis institucijomis Nacionalinė komisija bendradarbiauja, vykdydama šią ir kitas programas? Ar vienodai dėmesio skiriate minėtoms sritims, ar išskiriate kurią nors vieną kaip problemiškiausią?..

Vykdydami nematerialaus paveldo programas, bendradarbiaujame su Liaudies kultūros centru, kuriam vadovauja Juozas Mikutavičius. Mums aktualiausios dvi sritys – kryždirbystė, taip pat Dainų ir šokių švenčių tradicija. Tačiau su centru puikiai bendradarbiaujame ir kitose srityse, pavyzdžiui, praėjusiais metais UNESCO finansavo tradicinio moterų amato atgaivinimo programą, kurioje daugiausia dėmesio buvo skirta liaudies audiniams. Palangoje ir Rumšiškėse vyko du audimo seminarai po tris savaites, juose patyrusios audėjos savo žinias perdavė jaunoms audėjoms: jas mokė verpti, austi, pinti juostas. Seminaruose buvo filmuojama, dokumentuojama, registruojami duomenys apie įvairius audimo būdus, domimasi, kokios spalvos ir raštai būdingi Aukštaitijai, Žemaitijai, Dzūkijai. Net žodinis paveldas buvo užrašomas, ir dabar visa ta informacija yra sukaupta Liaudies kultūros centre. Šių metų sausio pabaigoje–vasario pradžioje Nacionalinės UNESCO komisijos parodų salėje veikė visa ta medžiaga paremta paroda.

Supažindinkite su artimiausiomis Nacionalinės komisijos programomis ir projektais iki 2009 metų, kurie padės stiprinti Lietuvos valstybę ir gerins įvaizdį pasaulyje.

Prieš pradėdama kalbėti apie būsimus projektus, norėčiau priminti, kad ir UNESCO, ir Nacionalinės komisijos veikla nėra susijusi tik su kultūros, gamtos ir nematerialiuoju paveldu, kaip galėjo susidaryti įspūdis iš mūsų pokalbio. Mat tradiciškai Lietuvoje UNESCO laikoma kultūros paveldo organizacija. Iš tikrųjų UNESCO daug veikia ir švietimo, mokslo, socialinių bei humanitarinių mokslų, informacijos ir komunikacijos srityse. Sakykim, Lietuvos mokyklos aktyviai dalyvauja UNESCO asocijuotų mokyklų projekte. Nacionalinis komitetas "Pasaulio atmintis" vykdo programą, skirtą dokumentiniam paveldui išsaugoti ir jam aktualinti. Noriu paminėti keletą programų, kurios yra gavusios UNESCO finansavimą nuo 1992 metų, kai Lietuva tapo UNESCO nare. Po 1991-ųjų Sausio įvykių finansinė parama buvo skirta Lietuvos radijui ir televizijai – įrangai įsigyti; padėta reorganizuoti Nacionalinės M. Mažvydo bibliotekos planavimo ir vadybos sistemą, nemaža lėšų buvo skirta vidurinių mokyklų mokytojų kvalifikacijos kėlimo, distancinio valdymo kursams, AIDS prevencijai ir moterų lytinei sveikatai, taip pat krizėms įveikti ir užkirsti kelią savižudybėms.

Lietuvoje buvo suorganizuotos tarptautinės konferencijos: "Civilizacijų dialogas", "Kultūrinis pliuralizmas ir taikos kultūra", "Jaunimo politika Baltijos šalyse" ir kitos. Surengtas Pasaulio informacijos technologijų forumas, tarptautinė Vidurio ir Rytų Europos konferencija bioetikos klausimais, konferencija, skirta mokslininko Ignoto Domeikos 200-osioms gimimo metinėms. Vyksta seminarai, kuriuose aptariamos spaudos, pilietinio ugdymo problemos. Skirta lėšų vadovėlių, knygų leidybai, virtualiam muziejų portalui "Lietuvos muziejai".

Mūsų Nacionalinės komisijos tikslas – kad mūsų institucijos ir pavieniai asmenys kuo aktyviau dalyvautų įvairiose programose ir projektuose. Daugiau kaip 50 metų UNESCO remia asocijuotų mokyklų programą, kurioje dalyvauja per 7000 mokyklų visame pasaulyje. Tos mokyklos negauna tiesioginio finansavimo iš UNESCO, bet savo programomis ir akcijomis stengiasi akcentuoti šios organizacijos prioritetus. Lietuvoje yra 27 tokios mokyklos – daugiausia provincijoje: Gargžduose, Šilutėje, Šiauliuose ir kitur. Vienose akcentuojama aplinkosauga, kitose žmogaus teisės, trečiose – etnokultūra.

Verta dėmesio UNESCO programa "Pasaulio atmintis", kuri skatina saugoti archyvus, bibliotekas, muziejus. Lietuvoje aktyviai dirbantis Nacionalinis komitetas parengė registro nuostatus, nes mes norime, kad vienoje vietoje būtų suregistruoti iškiliausi dokumentinio paveldo pavyzdžiai: sakysim, Juozo Miltinio archyvas, Vilniaus universiteto privilegija, seniausias Vilniaus atvirukas ir kiti. Tada žinosime, kur – archyve, muziejuje, bažnyčios archyve ar bibliotekoje – ieškoti reikšmingiausių mūsų istorijos dokumentų. Iš minėtų įstaigų gavome penkiolika atsiliepimų, vienuolika iš jų atitinka UNESCO reikalavimus. Ekspertų komisija dar svarstys siūlomus objektus.

UNESCO pasiūlė įgyvendinti projektą, kuriuo būtų skatinamas Baltijos valstybių ir Kaukazo respublikų bendradarbiavimas. 2003 m. buvo suorganizuotas renginys "Baltijos ir Kaukazo kultūrų dialogas", trukęs savaitę. Šiuo metu Baltijos valstybėse verčiama į armėnų, gruzinų, azerbaidžaniečių kalbas po vieną liaudies pasaką, o kaukaziečiai savo pasakas verčia į Baltijos valstybių kalbas. Tas pasakas iliustruoja moksleiviai, kurie dalyvauja asocijuotų mokyklų veikloje. Įdomu matyti lietuvišką Eglę su ilgomis juodomis kasomis, o fone – kalnus su raitais džigitais... Taip lietuvišką pasaką interpretuoja Kaukazo vaikai.

Vertingą projektą dabar vykdo Kauno technologijos universitetas (projektui vadovauja prof. Romualdas Šviedrys iš Niujorko technologijos universiteto; jis skaito paskaitas ir Kaune): siekiama surinkti ir išanalizuoti Dviejų Respublikų laikų LDK žemių mokslininkų biografijas ir jų veiklą pasaulyje. Iki šiol beveik nieko apie juos nežinojome, išskyrus gal mineralogą Ignotą Domeiką ar raketų pradininką Kazimierą Simonavičių. O juk buvo daug mokslininkų dabartinėse Ukrainos, Baltarusijos žemėse, kurie dalyvavo įvairiose misijose, dirbo įvairiuose pasaulio universitetuose. Leidinys bus enciklopedinio pobūdžio.

Lapkričio 10 dieną UNESCO vadina Pasauline mokslo diena. Ta proga organizuosim dvi mokslines konferencijas: vieną mokslininkams, kitą moksleiviams. Suaugusiųjų švietimo asociacijos lektoriai lankysis Lietuvos kultūros ir mokslo įstaigose, kalbės apie suaugusiųjų švietimą, tokio švietimo motyvaciją. Su Liaudies kultūros centru rengsim tarpregionines etninio ir kultūrinio ugdymo stovyklas moksleiviams. Vienai dviem savaitėms aukštaičius vešim į Žemaitiją, ir atvirkščiai. Vieną dieną jie išklausys paskaitą apie tarmes, kitą dieną mokysis to krašto liaudies dainų ir taip toliau.

Svarbus švietimo projektas – mokytojams skirtas mokymo vadovas. Jis vadinasi "Pasaulio paveldas jūsų rankose". Tai vadovėlis, kurį sudaro informacija, lentelės, žemėlapiai, nuotraukos, užduotys, susijusios su pasaulio paveldo objektų globa ir kitais aktualiais dalykais. Vadovėlis išleistas 25 kalbomis, šiuo metu mes, bendradarbiaudami su specialistais, jau baigiame jį išversti į lietuvių kalbą ir adaptuoti Lietuvos mokykloms. Jame bus pateikta papildomos informacijos apie Lietuvos paveldą, apie Lietuvos kaimynų (Lenkijos, Baltarusijos, Latvijos) gamtos ir kultūros paveldą. Šio vadovėlio po du egzempliorius gaus kiekviena Lietuvos mokykla, prie jo bus pridėtas kompaktinis diskelis su lietuvišku etnografinių švenčių ir kitų datų kalendoriumi. Svarbiausia įsisąmoninti, kad šalia mūsų esantis paveldas – dvarai, piliakalniai, kapinaitės, net pievos – yra visų mūsų bendras rūpestis ir istorinis turtas.

 

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2012 m. Sausio

PATKPŠS

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

 1 2 3 4 5
6 7 8 9 10 11 12
13 14 15 16 17 18 19
20 21 22 23 24 25 26
27 28 29  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 7 iš 7 
21:44:06 Jan 22, 2012   
Jan 2011 Jan 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba