Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2006-06-30 nr. 3102

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• Nikolajus Gumiliovas.
KINIJA
128
• KRONIKA
• KITAME NUMERYJE

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• KINO TEATRAI
• KONCERTAI1
• PARODOS
• VAKARAI
• ĮVAIRŪS
• LR KULTŪROS LAIDOS

AKTUALIJOS 
• Liudvikas Jakimavičius.
ANTANO VAIČIULAIČIO ŠIMTMETIS ARSENALE
24
• Ričardas Šileika.
PASIDARĖ NUOBODŽIAU, VISI SENSTAM PAGALIAU (VITALIJA BOGUTAITĖ), ARBA STRUKTŪRA YRA NEĮMANOMA BE ENERGIJOS (ALGIS MICKŪNAS)
17

POKALBIAI 
• UŽ PAVELDĄ ATSAKINGA VALSTYBĖ

LITERATŪRA 
• Laimutė Tidikytė.
BŪTIES HARMONIJOS ILGESYS: ANTANUI VAIČIULAIČIUI – 100
1

KNYGOS 
• Aleksandra Fomina.
MIRTIS, KAIP NESIBAIGIANTIS MONOLOGAS
• ORANŽINĖ PRINCESĖ
• GIRGŽDANTIS ŽVIRGŽDAS1
•  ŽUVIM IR LELIJOM8
• NAUJOS KNYGOS

MUZIKA 
• PEKKA HAKO: DUOKITE ERDVĖS RYŠKIOMS INDIVIDUALYBĖMS15
• Asta Pakarklytė.
ĮKALINTI PRAEITYJE
31

DAILĖ 
• Lijana Šatavičiūtė.
TRASA. MINTIES GREIČIU
1
• Jurgita Ludavičienė.
SAMUOLIS. BANDYMAS ATSAKYTI Į KLAUSIMUS?
2

TEATRAS 
• Ridas Viskauskas.
UTENOS KRAŠTE – IŠKILIŲ TEATRO MENININKŲ ATSIVĖRIMAI

POEZIJA 
• EVALDAS IGNATAVIČIUS15

PROZA 
• Laima Petrauskienė.
TRANZUOJANT
54

VERTIMAI 
• ROBERT BRINGHURST1

AKTYVIOS JUNGTYS 
• Linas Kranauskas.
POPSAS, APSIMETANTIS UNDERGROUNDU
21

MENO DIS/KURSE*/ AKTYVIOS JUNGTYS 
• Stasys Katauskas.
APIE VIEŠĄSIAS ERDVES IR MENO KOMUNIKATYVUMĄ
12

AKTYVIOS JUNGTYS/ JAUNIMO PUSLAPIAI 
• Skirmantė Černiauskaitė.
NAUJOJI KEISTUOLIŲ KARTA
4

PAVELDAS 
• PARODOJE – ROMOS ŠV. PETRO BAZILIKOS PENKIŲ ŠIMTMEČIŲ ISTORIJA

KRONIKA 
• NUO FUTBOLO IKI REMBRANDTO1
• MAIRONIO LIETUVIŲ LITERATŪROS MUZIEJUI – 70
• MEILĖS PAŠTAS

DE PROFUNDIS 
• RETRO BANGOS2

PARK@S 
 APIE IDENTITETO PAIEŠKAS3
• Gintautas Mažeikis.
ALTERNATYVUS PILIETINIS UGDYMAS - MORALINEI REVOLIUCIJAI
2
• Vigmantas Butkus (su ŠU literatūrologijos I kurso magistrantėmis).
TEMA: APIE 2005 METAIS ŠIAULIŲ LEIDYKLŲ IŠLEISTĄ GROŽINĘ IR VADINAMĄJĄ GROŽINĘ RAŠTIJĄ
• Tomas Butvilas.
DA VINČIO KODO FENOMENAS: TARP MITŲ IR LAISVĖS
• Gabrielė Inčiūraitė.
KITA NEONACIŲ AUKA GALITE BŪTI JŪS
54

PARK@S

APIE IDENTITETO PAIEŠKAS

Pokalbis su Kiolno medijų meno akademijos 3 D animacijos profesoriumi Žilvinu Lilu

[skaityti komentarus]

iliustracija
Nuotr. iš asmeninio archyvo

"Kažkoks kosmosas" - tokia buvo auditorijos reakcija po Žilvino Lilo paskaitos apie elitinę meno mokyklą (paskaitos, skaitytos ENTER festivalyje, santrauką spausdinome 40 - ajame "Parko" numeryje).

"Kaip tau pavyko jį pasikviesti?" - klausiu festivalio organizatoriaus Virginijaus Kinčinaičio. Pasirodo, Virginijus ir Žilvinas - studijų laikų draugai. Bebaigdamas Vilniaus dailės akademiją, Žilvinas apsisprendė tęsti studijas JAV ir savo atkaklumu stebino draugus: visi atsipalaidavę bare gurkšnoja alų, o Žilvinas skaitykloje "kala" anglų.

Kartą, naršydamas internete, Virginijus surinko Žilvino Lilo pavardę. Google rezultatai pribloškė: Holivudas, Disney kompanija, Kiolno medijų meno akademija... Pakvietė atvažiuoti - jokių problemų.

Susėdam pasikalbėti. Stebiuosi gražia, taisyklinga Žilvino kalba - jeigu ne švelnus akcentas, galėtum manyti, kad paskaitas jis kasdien skaito lietuviškai. Mano komplimentus pašnekovas išklauso šypsodamasis - kai po ilgos pertraukos pirmą kartą iš Amerikos atskrido į Vilnių, jam pasirodė, kad visi kalba keistai, su akcentu. Vėliau pažįstami jam paaiškino, kad su akcentu kalba jis pats...

Žilvinai, kokia tavo išvykimo iš Lietuvos priežastis?

Identiteto problema. Lietuvių kultūra didžiąja dalimi yra agrarinė, o mano identitetas buvo miestietiškas - gimiau ir augau mieste. Jei esi urbanistinė persona, gerai jautiesi bet kuriame dideliame mieste. Taigi atsidarė vartai, ir aš išlėkiau pasižiūrėti pasaulio. Ir užsisėdėjau ten. Išvažiavau 1993 metais. Ohajo State universitete baigiau magistro studijas, pradėjau doktorantūros. Tai - vienas didžiausių Amerikos universitetų: 100 tūkstančių studentų plius 40 tūkstančių aptarnaujančio personalo. Atvažiavau vasarą, tada žmonių nebuvo daug, o rugsėjo pirmąją mane ištiko šokas: gausybė žmonių su tokiais pačiais interesais, tokiom pat idėjom. Amerikos studentų minia yra pakankamai agresyvi.

Kuo pasireiškia tas studentų agresyvumas?

Jie žino, ko nori. Jie visi trokšta žinių. Moka didelius pinigus už mokslą ir už tai tikisi savo asmens kokybės pakeitimo po ketverių metų.

O tu šį universitetą pasirinkai taip pat kryptingai, tikėdamasis asmens kokybės pakeitimo?

Atsitiktinai - gyvenime nelabai ką esu pasirinkęs kryptingai. Į universitetą įstojau kaip tapytojas, bet netapiau nuo pat pirmosios dienos. Kūriau instaliacijas, paskui persimečiau prie skulptūros - kūriau šviesos skulptūras. Gavau 2 tūkstančių dolerių premiją, už visus pinigus nusipirkau mėsos ir padariau abstrakčios formos skulptūrėlę. Įvilkau ją į skaidrų vinilą (viskas labai žibėjo) ir padėjau ant besisukančio pjedestalo. Panašiu principu Amerikoje visur vyksta automobilių šou - tai padarė man didžiulį įspūdį, bandžiau tą įspūdį perteikti. Kaip ir kiekvienas menininkas, norėjau padaryti "savo teiginį" - su šauktuku. Bet tai niekam nesukėlė šoko. O, mėsa! Įdomu! O, 200 kilogramų? Tik kur po to tai dėsim? Bet paskui atėjo kažkokie už higieną atsakingi žmonės ir pasakė, kad čia ne vieta tokiam menui.

Ko gero, pasijutai pripažintas?

Jaučiausi labai pagerbtas. Kitas mano projektas buvo "amžina skulptūra": šlapias molis hermetiškame konteineryje ir chemiko pirštinės - gali bet kada įkišti rankas ir daryti skulptūras, nes molis konteineryje niekada nesudžiūna. Kūriau tokio stiliaus dalykus, bet man mene norisi judėjimo: darai vieną dalyką, jis pasirodo ir išnyksta, tada darai kitą. Tai - lyg nomadizmas, klajojimas iš vienos vietos į kitą - lygiai taip norisi daryti, o paskui pamiršti savo paties kūrinius. O tie mano kūriniai yra materialūs, dideli, jiems sukurti reikia daug medžiagų, daug pastangų, ir jie niekur neišnyksta - visą laiką matai juos savo studijoje ir negali jais atsikratyti. Tai pradėjo mane erzinti, ir aš viską išmečiau. Porą mėnesių iš viso nieko nedariau.

O kaip studijos?

Profesoriai mane suprato ir parėmė. O tada atradau universiteto kompiuterių centrą, kuriame šiaip dirbo programuotojai, kūrę programas Pentagonui, bet dalis darbo vietų buvo skirta trimatės animacijos besimokantiems studentams. Mane sudomino ta vieta, nes ten viskas buvo kitaip nei menininko studijoj - erdvė tvarkinga, struktūruota, atėjęs randi sekretorę ir valytoją, buvo net kavos baras. Ten pradėjau studijuoti kompiuterius, išmokau kompiuterinės animacijos.

Kodėl pasirinkai animaciją?

Man tapyba buvo šiek tiek vienmatė, visą laiką trūko judėjimo, trūko vienos dimensijos. Kaip išreikšti save, kaip papasakoti istoriją? Tapybos naratyvas tam buvo pernelyg trumpas. Kurti kiną nebuvo jokių sąlygų, o kompiuterinė animacija yra tokia meno forma, kur pats gali būti ir aktoriumi, ir režisieriumi, ir operatoriumi - viskas priklauso nuo tavo sugebėjimų.

Bet rezultato reikia ilgai laukti.

Iš tikrųjų, buvau pripratęs prie a la prima, prie ekspresyvios tapybos - iš karto matai, ką darai. Laukimas veda iš proto, ypač jei esi spontaniškas. Programuotojams tai yra natūralu, jie žino: darai A, tada lauki B, o aš negaliu laukti, man reikia iš karto matyti rezultatą. Buvo sunku. Bet buvo įdomu susidurti su kitaip mąstančiais žmonėmis. Programuotojai į mus, menininkus, žiūrėjo kaip į išprotėjusius, bet juos intrigavo tai, kad darėm kažką kita negu jie. Be to, jiems buvo smagu, kad mes visą laiką jų ko nors klausdavom, nes žinojom daug mažiau negu jie, ir jiems tie hierarchiniai santykiai patiko. Man buvo įdomus tas procesas, ta mazochistinė disciplina, užsikabinau už to. Baigęs magistrantūros studijas, įstojau į doktorantūrą. Bet greitai mečiau.

Nusibodo teoretizavimas?

Tai nebuvo teoretizavimas. Mano sritis buvo meno edukacija. Tai keistas diskursas, nes tai nėra nei menas, nei mokslas, nei filosofija ir net ne socialiniai mokslai. Tai iš principo yra biurokratinė sritis, viskas pagrįsta kažkokia abstrakčia tradicija. Man tai buvo neįdomu, todėl surinkau visus savo darbus, nusiunčiu į keletą kompanijų ir, gavęs kvietimą, išvažiavau dirbti į Holivudą. Norinčių ten patekti yra labai daug. Pasiseka - patenki.

Holivudui reikia darbo jėgos ar idėjų?

Idėjų ten nereikia. Reikia darbo jėgos, įgūdžių. Dėl to ten ir neužsibuvau.

Bet darbas Holivude - patrauklus biografijos faktas...

Taip, nors faktiškai Holivudas nuo kitų vietų mažai tesiskiria. Šiaip Holivudas ­- fikcija, tai vieta, kurios nėra. Daug žmonių ten kažką daro ir nežino, koks bus galutinis produktas - jį pamato tik žiūrovai. Man ten daugiausiai teko kurti specialiuosius efektus. Paskui perėjau dirbti į žaidimų kompaniją, kūriau žaidimo "vizualizaciją" - filmą, kurį rodo, kai žaisdamas pasieki tam tikrą lygį. Man patiko projektas, bet labai nepatiko aplinka: reikėjo dirbti šeštadieniais, reikėjo dirbti viršvalandžius. Buvo labai griežta hierarchija - visus sprendimus priima kompanijos prezidentas, todėl visi bando jam įtikti, nes bijo būti atleisti. Tai neiškentęs pabėgau į Disney. Ten praleidau ketverius metus, kūriau animacinius filmus. Ir nusibodo. Nusibodo rutina, nes kiekvieną dieną darai tą patį.

Ir ten nereikėjo kūrybingumo?

Visiškai nereikėjo. Iš tavęs tikisi profesionalumo, o tai reiškia, kad vieną dalyką turi mokėti idealiai, ir niekam nerūpi, ar moki dar ką nors. Darbas paremtas konvejerio principu: padarai vieną mažą dalyką, perduodi toliau, perimi, padarai, perduodi toliau. Aš ten buvau techninis direktorius. Kai pasakiau, kad nusibodo, man pasakė: gerai, mes tave perkelsim į labiau menišką poziciją, padarysim meniniu direktorium (artistic direktor) - o tai reiškia, kad galėsiu daryti ne vieną, o dvi operacijas. Žadėjo ir atlyginimą pakelti, bet aš išvažiavau į Kiolną. Perskaičiau skelbimą, paklausiau, ar esu reikalingas, ir jie mane priėmė be konkurso. Pasakiau, kad nekalbu vokiškai, bet jie pasakė: jokių problemų, galėsi dėstyti anglų kalba.

Ar buvo svarbu, kur važiuoti? Ar tiesiog norėjai išvažiuoti iš Amerikos?

Iš tikrųjų norėjau išvažiuoti iš Amerikos, nes ten daug kas man nusibodo. Be to, norėjau grįžti į akademinę aplinką. Dar dirbdamas Disney, apie tai vis pagalvodavau. Bet Amerikos universitetuose viskas labai reglamentuota - faktiškai tas pats konvejeris, tik gal dar didesnis. O Kiolne radau anarchiją ir laisvę - tai, prie ko buvau pripratęs dar studijuodamas Vilniaus dailės akademijoje. Tai buvo perversmų ir pasikeitimų laikai: sena struktūra suiro, nauja dar nebuvo susiformavusi. Nebuvo jokios rutinos, kiekvieną dieną viską pradėdavai iš naujo.

Kiolno akademijoje toks nesistemingumas yra tapęs savotiška sistema?

Tam tikra sistema yra, juk egzistuoja ir materialioji institucijos dalis. Bet dėstytojai ir studentai yra apsaugoti nuo rutinos. Mums nereikia dažnai lankytis posėdžiuose, diskutuoti idiotiškomis temomis. Bet vis tiek tas bohemiškumas prasisunkia ir į materialiąją organizacijos pusę - viskas užtrunka, kompiuteriai dažnai neveikia. Kai atvažiavau, jie nusprendė įkurti trimatės animacijos laboratoriją. Prieš metus nupirko kompiuterių už 20 tūkstančių eurų, sunešė, sustatė. Bet neatsirado žmogaus, kuris visa tai galėtų sujungti. Disney viskas buvo kitaip: paskambini, ir po dviejų valandų viskas padaryta.

Keista, vokiečiai iš šalies atrodo disciplinuoti, tvarkingi...

Ne, iš tikrųjų jie nėra disciplinuoti ir nėra labai tvarkingi. Tai turbūt yra sočios visuomenės rezultatas - nėra lėkimo, nėra draskymosi. Tiesa, dabar ten daug kas keičiasi, nes yra daug socialinių problemų, didelis nedarbas. Mūsų mokykla irgi atsisako nereikalingų išlaidų.

Kiek laiko užtruko, kol tu perpratai akademijos sistemą?

Perpratau ganėtinai greitai. Iš pradžių bandžiau klausti, ir buvo keista, kad niekas nieko neaiškina. Tik vėliau supratau, kad nėra ką aiškinti, viskas yra ganėtinai stichiška.

Ar dideli konkursai į akademiją?

Pernai teko dalyvauti priėmimo komisijoje - į 45 vietas buvo 300 kandidatų. Kiekvienais metais maždaug tiek priimama. Tarp kitko, vokiečiai studentai yra ganėtinai intravertiški, panašūs į lietuvius. Teko matyti Prancūzijos studentus - jie šūkauja, leidžia lėktuvėlius, bando atkreipti į save dėmesį, auditorijoje nuolatinis ūžesys. O Vokietijos auditorijoje labai tylu. Lengva dėstyti: yra klausimų? Klausimų nėra.

O tavo tikslas - megzti dialogą?

Mano užduotis - uždegti ir padėti, jei kyla klausimų. Bet šiaip akademijoje suvokiama, kad kiekvienas studentas yra menininkas, ir tu neturi kištis į jo augimą, nebent jis pats to nori. Niekas nenurodinėja - daryk taip ar kitaip. Viena vertus, tai yra gerai, kita vertus - sunku dėstyti technines disciplinas. Trimatės animacijos juk negali dėstyti taip, bohemiškai, yra tik vienas būdas - reikia išmokti programą.

Ar daug studentų turi?

Iš pradžių būna didelis susidomėjimas, paskui daugelis atkrenta. Bet aš dėstau ir kitus dalykus, tad turiu pakankamai studentų. Beje, šį semestrą vieną seminarą rengsiu Nidoj. Nusprendžiau išvesti studentus iš uždaros erdvės ir pabandyti atsakyti į klausimą, ar įmanoma atviros erdvės reprezentacija su kompiuterio pagalba. Jeigu ir nepasiseks, viskas bus tvarkoje, ant savo pečių nejaučiu svorio, kad seminaras būtinai turi pasisekti - tai man atveria galimybę bandyti. Studentai galės statyti smėlio pilis, statyti teorines pilis, kurti filmus - patys rinksis žanrą. Prie mūsų prisidės Vilniaus Dailės akademija, kitos meno mokyklos iš Anglijos, Vokietijos. Atsirado daug norinčių - gaunu elektroninių laiškų net iš Palestinos. Klausia, koks Lietuvoje vizų režimas palestiniečiams?

O ką kuri pats kaip menininkas?

Kol kas nieko. Bet viena iš pagrindinių išėjimo iš Disney priežasčių buvo tai, kad norėjau daryti kažką savo. Be kita ko, ten kontrakte buvo tokia sąlyga: kad ir ką ten dirbdamas sukursi, viskas priklauso Disney kompanijai, tai yra jei grįžęs namo sukūrei skulptūrėlę, ji priklauso ne tau, o kompanijai.

Esi lyg vergas!

Kūnu ir siela. Ką dabar norėčiau daryti? Dabar tiesiog ieškau žanro. Tai nebus tapyba, skulptūra ir tikriausiai nebus animacija, bet bus susiję su technologijomis. Turiu ir interaktyvių galerinių projektų idėjų. Esu kryžkelėje, nes galvoju ir apie mokslinį darbą - renku medžiagą seminarams, ją analizuoju ir man tai patinka daryti.

O kokia būtų mokslinio darbo sritis? Technologijos?

Technologijos, menas, žmonės...

... stilius, naratyvas...

Taip, kiekvieną dieną atsiranda naujų idėjų. Atsiranda galbūt dėl to, kad nesu spaudžiamas jas generuoti. Viena iš mane dominančių temų - vidurkis. Mene dažnai domimasi priešingais poliais, pavyzdžiui: arba genijus, arba išprotėjęs - viskas pabrėžtinai marginalizuojama. O man labai įdomus fenomenas yra vidurkis, į kurį niekas nekreipia dėmesio. Vidurkį labai lengva išvesti kompiuteriu, kompiuteris tiesiog sukurtas tam: sudedi priešybes, padalini iš kiekio ir gauni vidurkį. Išvesti vizualinį vidurkį taip pat paprasta. Gali nuskenuoti daug butelių ir išvesti vidurkį: koks yra vidutinis butelis? Kaip atrodytų vidutinis vokietis, vidutinis vokiškas automobilis, vidutinis gyvenimas? Tai viena iš daugelio idėjų.

Koks tavo ir šiuolaikinių technologijų santykis?

Medijos man - natūralus, empiriškas dalykas, aš pats jomis užsiimu ganėtinai ilgą laiką. Todėl man keista, kai apie technologijas kalbama kaip apie kultūros pabaigą arba kaip apie kultūrinį išsigelbėjimą. Visas tas patosas man primena elektros atsiradimą - tada buvo manoma, kad elektra pakeis gyvenimą, išspręs žmonių problemas. Tada visur buvo elektra. Dabar visur yra medijos. Kada nors tai praeis, atsiras kas nors kita.

O man atrodo, kad žmonės yra tiesiog sutrikę. Viskas taip greitai keičiasi, kad daugelis nespėja prie tų pokyčių prisitaikyti.

Nebūtina prisitaikyti. Žmonės puikiai gali apsieiti ir be naujų technologijų. Kiekviena karta turi savo technologijas, ir jos nėra paneigiamos atsiradus naujoms. Tik reikia priprasti prie to, kad, be mums įprastų, egzistuoja ir kitos. Taigi vienintelis dalykas, ko reikia - technologinės ir visokios kitokios tolerancijos. Visada bus konfliktų tarp socialinių segmentų ar technologijų. Yra dalykų, kuriuos aš priimu, yra ir tokių, kurie priklauso jau mano sūnaus kartai. Tai yra kiekvienos kartos kalba, identitetas ar praktinė būtinybė.

Taigi nereikia graužtis, kad nesupranti, nespėji?

Aš manau, tai rodo tik nepasitikėjimą savimi ir provincialumą - ir ne tik technologinį. Tas nuolatinis nerimas: ar esu pakankamai europietis, ar esu pakankamai technologizuotas? Tas, kuris nesijaučia esąs provincialas, ir nėra provincialas.

Pastebėjai, kad Lietuvoje trūksta tolerancijos. Kas dar krito į akis?

Turto, statuso demonstravimas, kartais gal net nesąmoningas. Tada žmogus nėra savimi, jis tampa savo statuso reprezentantu. Man statusas neegzistuoja, vienodai bendrauju ir su studentu, ir su dėstytoju. O jeigu žmogus nėra įgijęs išsilavinimo, tai nereiškia, kad jis yra blogesnis - tiesiog su juo gali kalbėtis kitomis temomis.

Ar seki Lietuvos meno įvykius?

Nelabai, gal tam ir laiko nelabai turiu. Šiaip skaitau tai, kas man įdomu. Lietuviški informacijos šaltiniai man nėra prioritetiniai vien dėl to, kad suprantu lietuviškai.

Koks tavo santykis su miestu, kuriame jau antri metai gyveni ir dirbi?

Labai ribotas - pagrindinę informaciją gaunu internetu. Šiaip man Vokietijoje nepatinka tai, kad nėra asmens ir valstybės dialogo. Amerikoje yra dalykų, kurie mane vesdavo iš proto, bet asmens laisvė ten visur yra pabrėžiama - gali paduoti į teismą bet kurią ministeriją ir laimėti bylą. Vokietijoje valstybė yra pirma, asmuo po to. Aš bandau aiškinti, kad taisyklės yra parašytos žmonių, todėl, jei jos neatitinka tikrovės, jas galima perrašyti. Vokiečiams tai skamba kaip baisus dalykas.

Gal idealios vietos iš viso nėra?

Tikriausiai nėra. Amerikoje gaudavau žymiai didesnį atlyginimą, bet jaučiau konfliktą tarp to, ką darau ir ką norėčiau daryti. Dabar viskas yra savo vietoje, buvimas mokykloje man yra nepaprastai natūralus. Jei tau patinka, ką tu darai, ir už tai, ką darai, gali išgyventi, tai vieta ir nėra svarbi.

Kalbėjosi Sigita Inčiūrienė

 

Skaitytojų vertinimai


29146. krankt2006-07-04 02:04
Idomus interviu, dekui redakcijai.

29185. parka2006-07-04 12:33
Labai geras. Puikus numeris.

29382. 872006-07-08 13:16
kaip menininkas tai jis nezinau ar labai jau idomus. sneka apie kalnus ideju, o idejos prastos tokios. beto, nuejes puse gyvenimo dar vis kazkokioj kurybinio identiteto paieshku pusiaukelej stovi (pats taip sako). o kaip technikas tai jis kogero tikrai neprastas... BEJE, KOKIAM ZAIDIMUI JIS DARE GRAFIKA?

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2012 m. Sausio

PATKPŠS

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

 1 2 3 4 5
6 7 8 9 10 11 12
13 14 15 16 17 18 19
20 21 22 23 24 25 26
27 28 29  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 7 iš 7 
21:44:05 Jan 22, 2012   
Jan 2011 Jan 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba