Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2006-06-30 nr. 3102

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• Nikolajus Gumiliovas.
KINIJA
128
• KRONIKA
• KITAME NUMERYJE

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• KINO TEATRAI
• KONCERTAI1
• PARODOS
• VAKARAI
• ĮVAIRŪS
• LR KULTŪROS LAIDOS

AKTUALIJOS 
• Liudvikas Jakimavičius.
ANTANO VAIČIULAIČIO ŠIMTMETIS ARSENALE
24
• Ričardas Šileika.
PASIDARĖ NUOBODŽIAU, VISI SENSTAM PAGALIAU (VITALIJA BOGUTAITĖ), ARBA STRUKTŪRA YRA NEĮMANOMA BE ENERGIJOS (ALGIS MICKŪNAS)
17

POKALBIAI 
• UŽ PAVELDĄ ATSAKINGA VALSTYBĖ

LITERATŪRA 
• Laimutė Tidikytė.
BŪTIES HARMONIJOS ILGESYS: ANTANUI VAIČIULAIČIUI – 100
1

KNYGOS 
• Aleksandra Fomina.
MIRTIS, KAIP NESIBAIGIANTIS MONOLOGAS
• ORANŽINĖ PRINCESĖ
• GIRGŽDANTIS ŽVIRGŽDAS1
•  ŽUVIM IR LELIJOM8
• NAUJOS KNYGOS

MUZIKA 
• PEKKA HAKO: DUOKITE ERDVĖS RYŠKIOMS INDIVIDUALYBĖMS15
• Asta Pakarklytė.
ĮKALINTI PRAEITYJE
31

DAILĖ 
• Lijana Šatavičiūtė.
TRASA. MINTIES GREIČIU
1
• Jurgita Ludavičienė.
SAMUOLIS. BANDYMAS ATSAKYTI Į KLAUSIMUS?
2

TEATRAS 
• Ridas Viskauskas.
UTENOS KRAŠTE – IŠKILIŲ TEATRO MENININKŲ ATSIVĖRIMAI

POEZIJA 
• EVALDAS IGNATAVIČIUS15

PROZA 
 Laima Petrauskienė.
TRANZUOJANT
54

VERTIMAI 
• ROBERT BRINGHURST1

AKTYVIOS JUNGTYS 
• Linas Kranauskas.
POPSAS, APSIMETANTIS UNDERGROUNDU
21

MENO DIS/KURSE*/ AKTYVIOS JUNGTYS 
• Stasys Katauskas.
APIE VIEŠĄSIAS ERDVES IR MENO KOMUNIKATYVUMĄ
12

AKTYVIOS JUNGTYS/ JAUNIMO PUSLAPIAI 
• Skirmantė Černiauskaitė.
NAUJOJI KEISTUOLIŲ KARTA
4

PAVELDAS 
• PARODOJE – ROMOS ŠV. PETRO BAZILIKOS PENKIŲ ŠIMTMEČIŲ ISTORIJA

KRONIKA 
• NUO FUTBOLO IKI REMBRANDTO1
• MAIRONIO LIETUVIŲ LITERATŪROS MUZIEJUI – 70
• MEILĖS PAŠTAS

DE PROFUNDIS 
• RETRO BANGOS2

PARK@S 
• APIE IDENTITETO PAIEŠKAS3
• Gintautas Mažeikis.
ALTERNATYVUS PILIETINIS UGDYMAS - MORALINEI REVOLIUCIJAI
2
• Vigmantas Butkus (su ŠU literatūrologijos I kurso magistrantėmis).
TEMA: APIE 2005 METAIS ŠIAULIŲ LEIDYKLŲ IŠLEISTĄ GROŽINĘ IR VADINAMĄJĄ GROŽINĘ RAŠTIJĄ
• Tomas Butvilas.
DA VINČIO KODO FENOMENAS: TARP MITŲ IR LAISVĖS
• Gabrielė Inčiūraitė.
KITA NEONACIŲ AUKA GALITE BŪTI JŪS
54

PROZA

TRANZUOJANT

Laima Petrauskienė

[skaityti komentarus]

iliustracija
Autoriaus nuotr.

Mes gyvename prie pat plento. Aš dažnai tranzuoju. Sutaupau daug gražaus laiko. Nereikia važiuoti nei į stotį, nei iš stoties. Dabar dar tokie laikai, kai tranzuoti visiškai nepavojinga. Dvikojai vilkai vaikšto pėsti. Mašinos skirstomos per profsąjungas. Kiekviena blogybė turi savų pliusų, o kartais – netgi labai didelių pliusų.

Taigi, tranzuoju dvidešimto amžiaus aštuntajame dešimtmetyje.

Kultūringas žmogus

Tranzuoju į Klaipėdą.

Sustoja naujutėlaitė "Latvija". Joje, be vairuotojo, sėdi tik vienas keleivis. Daugiau jokių keleivių iki Klaipėdos neima. Man vienai padaryta tokia garbė. Gan greitai suprasiu, kodėl. Užtenka ir vienos kultūringos damos, kad patenkintų čia sėdinčio aukšto pono iš "Mosfilmo" kultūrinius poreikius. Jis iš tikro labai kultūringas. Ir jam labai įdomu viskas, kas šalia kelio, kas kairėj, kas dešinėj, kas dar truputį toliau nei dešinėj, kokie štai ten, horizonte, bokštai kyšo. Ir Lietuvos istorija, ir papročiai, ir žmonių požiūris į daug ką, ir, be abejo, kultūra.

Vienas malonumas važiuoti tokį ilgą kelią taip kultūringai šnekučiuojant. Čia tai jam tikrai pasisekė. Į Klaipėdą aš važinėju keliskart per metus ir galiu pasakyti nė nemirktelėjusi, kas kairėj, kas dešinėj ir kokie ten bokštai kyšo. Ir koks ten stebuklingas šaltinis šalia tų bokštų. Jei važiuotume senu keliu, galėtų nusiprausti ir būtų dešimt metų jaunesnis. O ant kalnelio, netoli to stebuklingo šaltinio, auga stebuklingas kryžius. Ne, ne, nesuklydau. Būtent – auga. Nes, kiek kartų jį pjovė, tiek kartų jis ataugo. Dažniausiai per vieną naktį.

Ir dar daug ką aš jam galiu papasakoti.

Ir iš kur jis žinojo, kad aš tiek daug žinau, kad tik mane išsirinko iš balsuojančių ant kelio? Ar ant kaktos parašyta? Juk pralėkė šimtą kilometrų nuo Vilniaus iki Kauno su tuščia mašina vien tam, kad mane ties Kaunu prigriebtų.

Pasirodo, kad ant mano kaktos kažkas aiškiai parašyta. Tačiau ne tai, ką aš įsivaizduoju.

Tai, kas parašyta ant mano kaktos, kultūringas žmogus pasakys tik kelionės pabaigoj, prie pat Klaipėdos. Tinkamai išsirinko pasakymo laiką. Jei būtų anksčiau pasakęs, tai gal man būtų praėjęs noras tiek daug jam visko pasakoti. Ko gero, būčiau suabejojus, ar jis iš tikro kultūringas. Bet ne, jis iš tikro kultūringas. O kultūrinio išsilavinimo spraga gali būti atsiradusi, pavyzdžiui, dėl sunkios vaikystės. Na, gali būti, kad mylinti mamytė žutbūt norėjo jį padaryti vunderkindu. O jam tas galugerkly įstrigo. Ir įstrigę iki šiol.

– Kai įlipote į mūsų mašiną, man pasirodė, kad jūs esate iš tų... beviltiškų, kurios vaikšto į filharmoniją. Tačiau, kai pasikalbėjome, pakeičiau nuomonę, – sako jis šypsodamasis.

Juokiuosi ir aš. Palyginimas tikrai labai netikėtas ir originalus, negali nesijuokti. Ir jau, be abejonės, tikrai kultūringas tas palyginimas. Nė vienas nekultūringas žmogus tokio nesugalvos.

Į filharmoniją aš, žinoma, vaikštau. Staigiai perkratau mintyse savo pažįstamas, kurias aš iš tikrųjų laikau beviltiškomis. Och tu, rupūžėle, visos vaikšto į filharmoniją. Šiokia tokia paguoda – jos vaikšto daug dažniau negu aš.

"Gal dar yra vilties?" – patyliukais šaipausi pati iš savęs.

Vis dėlto rupūžiokas tas kultūringasis mosfilmininkas. Gerokai sugadino man tokią kultūringą pramogą. Kiekvienąkart, kai einu į filharmoniją, vis prisimenu tą jo posakį.

Beje, o kaip ten tas "Mosfilmas"? Kažkodėl iš to laikotarpio neprisimenu nė vieno gero muzikinio jo filmo...

Va, ir atsikeršijau. Nors ir po daugybės metų, bet atsikeršijau.

Paskutinės sekundės

Tranzuoju į Vilnių. Šįkart pasisekė – sustoja Romas iš kaimyninio Vičiūnų kaimo. Mes labai greitai riedame į Vilnių, visai maloniai šnekučiuodami. Gal kiek ir per greitai riedame… Romo nauja mašina, ir jam, atrodo, knieti pasirodyti, koks jis šaunus vairuotojas ir kokia jo šauni mašina. Tiesiog tokie abu labai labai šaunūs.

Bet užpakalinis mašinos ratas, atrodo, nėra taip šaunuoliškai nusiteikęs. Jis išleidžia kažkokį labai baisų, protestuojantį garsą. Mus siaubingai sumėto… Mes lekiame, lekiame, lekiame, nevaldomai lekiame į priešingą kelio juostą…

Viešpatie! Ir iš kur tiek daug į mus tokiu beprotišku greičiu lekiančių mašinų? Net trys eilės riaumojančių metalinių tigrų siaubingu greičiu lekia tiesiai į mus, pražioję savo nasrus.

Žiūriu į perbalusį Romą, įnirtingai kovojantį su vairu. Bergždžiai... Mes nesuvaldomai lekiame ten, kur tos baisios trys eilės, pražiojusios savo nasrus... Žaibiškai sumetu, kad liko keturios sekundės iki... Nusisuku ir mėšlungiškai įsikabinu į durų rankeną. Nenoriu, nenoriu, nenoriu... Nenoriu matyti, kaip atsitiks TAI.

Tą pačią akimirką atsitinka kažkas nepaprasta, bet dar ne TAI. Aš įšoku į visai kitokį laiko matmenį. Į ketvirtą matmenį, pasakytų fizikai. Atrodo, jog ponas Dievas pagailėjo manęs ir prie tų keturių sekundžių pridėjo dar ir dar... Dar dievai žino kiek laiko, kuris tęsiasi visą amžinybę.

Ir per tą trumpą amžinybę atsitinka, suspėja atsitikti labai daug kas. Aš spėju nustebti, kad laikas bėga taip lėtai, kad mes lekiame ir lekiame, be pabaigos lekiame į priešingą kelio pusę, bet niekaip neprilekiame to, ką jau seniai turėjome pasiekti, ir niekaip neatsitinka TAI. Aš suspėju prisiminti Einšteino reliatyvumo teoriją, aš suspėju prisiminti labai daug ką. Pro mane labai ryškiai čia pat, toje kelio atkarpoje, dešinėje pusėje, į kurią aš žiūriu, prabėga daug epizodų iš mano gyvenimo. Labai ryškiai, labai spalvingai. Čia pat, kelio fone, kaip filme sukasi mano gyvenimas...

Mano gyvenimo filmas kelio fone jau prasisuko, o mūsų mašinos ratai vis dar sukasi, sukasi, sukasi... Mes vis dar riedame, vis dar riedame į priešingą kelio pusę...

Viešpatie, kada gi visa tai baigsis? Nebenoriu jokių papildomų sekundžių, nebenoriu nieko. Noriu, kad viskas galų gale baigtųsi. Vienaip ar kitaip baigtųsi, nes jau beprotiškai sunku laukti, beprotiškai sunku...

Baigiasi. Mašina šaižiai cypdama sustoja. Atsisuku. Mes įsivarę į žaliąją juostą, mes ją visą perkirtę, iki pat pakraščio. Stovime visai ant žaliosios juostos atbrailos. Stebuklingu būdu neperkirtome lemtingojo tarpsnio. Tarpsnio, esančio tarp šiapus ir anapus. Nepakliuvome į riaumojančių metalinių tigrų nasrus.

Nejudame. Nekalbame. Sėdime sustingę. Man atrodo, kad net ir nekvėpuojame. Kai aš pagaliau atsipeikėju, pasakau Romui komplimentą, jog meistriškai sustabdė mašiną. Jis ne iš karto padėkoja už komplimentą. Atsitokėja vėliau nei aš. Suprantama. Jis negalėjo nusisukti, kaip nusisukau aš. Jam buvo kur kas sunkiau, daug sunkiau. Nežinau, kaip jam atrodė tos sekundės, bet nenoriu klausti.

Kai ratas pagaliau pakeistas ir mes vėl riedame Vilniaus link, Romas klausia:

– Ką Jūs tuo momentu galvojote?

Norėčiau jį pataisyti – tuo be galo ilgu momentu. Bet nepataisau. Dar pamanys, kad iš baimės atsisuko varžteliai, prilaikantys tą smegenų plotą, kur įsikūręs laiko suvokimo centras.

– Visiškai standartiškai galvojau, – atsakau. – Net keista, kaip standartiškai. Visai taip, kaip viename straipsnyje buvo aprašytos ribinės situacijos. Pro mane prabėgo svarbiausi mano gyvenimo įvykiai. Ten kaip tik buvo rašoma, kad tokiais momentais prabėga svarbiausi gyvenimo įvykiai.

-----

Kokie gi tie svarbiausi mano gyvenimo įvykiai? Tokie tikrai svarbūs. Nes išniro iš mano sielos gelmių, visai neklausdami mano leidimo. Išniro iš mano sielos gelmių, nieko nespėjus pagalvoti nei apie svarbumą, nei apie eiliškumą.

Kokie gi tie svarbiausi mano gyvenimo įvykiai? – dar kartą klausiu savęs dabar, po daugiau nei ketvirčio amžiaus, praėjusio po tų paskutinių sekundžių.

Atsimenu tik pačią pradžią to Tarkovskiško mano gyvenimo filmo, prabėgusio dešinėje kelio Kaunas-Vilnius pusėje. Kodėl Tarkovskiško? Ir kodėl didžiąja raide? Juk būdvardžiai nerašomi didžiąja raide.

O man taip labai norisi. Taip labai norisi, kad čia būtų didžioji raidė. Nes iš visų gyvenime matytų filmų būtent jo filmai man yra patys įsimintiniausi. Labiausiai įkritę į širdį ir protą. Retai taip būna – kad įkristų ir į širdį, ir į protą vienodai ir labai giliai. Būna, kad labiau krinta į širdį, o į protą – nelabai. Arba atvirkščiai – įkrinta į protą, bet širdies neuždega.

Tarkovskiško – kodėl? Kas slypi mūsų sielos gelmėse? Kodėl ir kaip išnyra iš tų gelmių? Išnyra iš kažkokios paslaptingos miglos senųjų veidrodžių atspindžiai, nutvilko širdį buvusieji veidai, vardai, daiktai, namai, traškanti krosnies liepsna... Nušvinta prisiminimais, kurie, atrodo, buvo amžinai pradingę. Išnyra ir vėl pradingsta...

Prisimenu tik pačią pradžią. Aš stoviu kelio dešinėje, trejų metukų, su pačia mėgstamiausia išeigine suknele – balta su išsiuvinėtomis gėlytėmis. Tiksliau – ne vien tik pačia mėgstamiausia, bet ir vienintele išeigine, nes daugiau išeiginių suknelių tuomet neturėjau.

O iš kur tu žinai, kad tau, stovinčiai dešinėje kelio pusėje, yra treji metukai?

Yra išlikusi nuotrauka, ant šios nuotraukos nugarėlės Mamos ranka užrašyti metai. O aš šioje nuotraukoje esu su balta suknele. Su išsiuvinėtomis gėlytėmis. Mes pozuojame po gražiuoju mūsų kiemo kaštonu. Visi stovi, sėdi tik Tėtis ir Mama. Ir aš sėdžiu ant Tėčio kelių. Tokia apsiverkusi sėdžiu. Nes Mama nusprendė, kad aš esu jau didelė ir galiu stovėti, kaip sesės ir brolis kad stovi šioje nuotraukoje. O aš labai norėjau sėsti ant Tėčio kelių. Todėl ir susiverkiau. Tėtis neišlaikė mano moteriškų ašarų ir paėmė mane ant rankų. Aš jau tuomet žinojau, kad Tėtis mano ašarų neištveria, o Mama ištveria. Štai taip. Tokia jau buvau išmintinga, būdama viso labo tik trejų metukų. Ir visiems visą gyvenimą gyriausi, kad aš kai ką atsimenu jau nuo trejų metų. Nes labai gerai atsimenu, kaip buvo daroma ta nuotrauka. Ir kaip aš išsireikalavau vietą ant Tėčio kelių.

O gal... o gal aš nujaučiau, kad nebus kitos tokios nuotraukos – su Tėčiu ant jo kelių? Todėl ėmiau ir išsireikalavau? Jam buvo skirta labai trumpa gyvenimo atkarpa šioje Žemėje...

O kokie gi kiti epizodai iš Tarkovskiško mano gyvenimo filmo?

Nieko nebeprisimenu. O siaube, nieko nebeprisimenu. Prisimenu tik įspūdį – kad tai buvo svarbiausi mano gyvenimo įvykiai.

Esu tipiška impresionistė – visuomet prisimenu įspūdį, bet neprisimenu detalių.

Viešpatie, bet tai juk ne detalės! Tai svarbiausi tavo gyvenimo įvykiai! Kaip galima pamiršti svarbiausius savo gyvenimo įvykius?! Jokiomis sklerozėmis neįmanoma to paaiškinti!

O kaip, kaip tą paaiškinti? Kaip?

-----

Paaiškinti galima dvejopai. Štai du paaiškinimai, dvi pabaigos. Pasirinkite pagal skonį. Arba parinks redaktorius. O gal paliks abi? Pažiūrėsim.

Pirmoji pabaiga. Pirmasis paaiškinimas. Meninis. Filosofinis. Melagingasis.

Nutaisiusi mąsliai filosofišką veido išraišką, aš sakau: "O dabar, po daugybės metų, aš galvoju… galvoju taip pat šiek tiek standartiškai. Lygiuojuosi į aukščiausius pasaulinio lygio standartus. Galvoju taip pat, kaip galvojo visi didieji pasaulio mąstytojai, – kad svarbiausia šiame gyvenime yra gimimas ir mirtis. Todėl nieko ir nebeprisimenu".

(Ak, kokia aš protinga!)

Antroji pabaiga. Antrasis paaiškinimas. Meninis, pasakys kiek paniekinamai mokslininkai. Mokslinis, pasakys dar labiau paniekinamai menininkai. Teisingasis, pasakysiu aš. Ir pridursiu – žinoma, kad ir meninis, ir mokslinis, ir humoristinis, ir tragiškasis. Visoks.

Yra dvi atminties rūšys. Ilgalaikė ir trumpalaikė.

Visi svarbiausi mano gyvenimo įvykiai pralėkė pro mane milžinišku greičiu, per sekundę. Milžinišku greičiu dirbant mano įsiaudrinusiems neuronams. Žinantiems, kad laiko liko tragiškai mažai. Švystelėjo kaip meteoras danguje ir staigiai užgeso. Nepaliko pėdsakų mano atmintyje. Tą akimirką žinojau, o dabar nieko nebeprisimenu, galiu tik pameluoti, tai yra išprotauti, kas tuomet galėjo pralėkti pro mano akis. Bet nenoriu, nes nemėgstu meluoti.

O menininkams turbūt aiškiausia būtų pasakius: "Prisiminkite: "Bėga ragana per sniegą nepalikdama pėdų..."

Ar gali ragana bėgti per sniegą nepalikdama pėdų? Trumpą sekundės dalį gali, jei bėgs labai greitai, taip greitai, kad beveik nepalies to sniego.

Prisiminkite, prisiminkite...

Kiek kartų gaudėte tą savo nuostabųjį sakinį, kuris išniro iš jūsų smegenų gelmių toks nuostabus, toks žaismingas, toks... būtent toks, kokio jums reikėjo. Ir jūs jo nespėjote sugauti. Nespėjote pasivyti kaip savo vaikystės drugelio. Ir nebeatsimenate. Ir kamuojatės. Ir viskas, kas liko po to nuskridusio sakinio, – tik gailus aidas, netobulas aidas. O jis atsirado ir nuskrido taip greitai, taip greitai... lygiai taip, kaip dirbo jūsų įsiaudrinusios smegenys, kaip pasiutusiai daužėsi jūsų neuronai, susijaudinę ir apimti įkvėpimo.

Gamtoje viskas sutvarkyta be galo tobulai. Ne taip, kaip žmonių visuomenėje. Jei būtų tik ilgalaikė atmintis, – kas būtų? Oi, nežinau, čia jau reiktų jungtinių neurofiziologų ir matematikų pastangų, kad apskaičiuotum, koks būtų mūsų galvos tūris. Gal ji sudarytų 2/3 mūsų kūno, o gal ir 4/5? Atrodytume galbūt ne visai meniškai. Negalėtume sakyti: ak, koks tu Apolonas, ak, kokia tu Afroditė!

Nors... kas žino, gal sakytume – ak, kokia nuostabiai graži didelė tavo galva! O mano, deja, šiek tiek mažesnė.

O kodėl aš prisimenu įspūdį? O todėl, kad jis truko visas keturias sekundes. Ir dar todėl, kad esu impresionistė, kad įspūdis yra dominuojantis jausmas mano galvoje.

O dominuojantis – tai koks? Tai toks, kuris užsėdęs savo plačiu užpakaliu didelį smegenų plotą ir sako – nelįskite, kiti jausmai, čia karaliauju aš. Ai, Dievulėliau, gal neperskaitys šitos vietos joks neurofiziologas – antraip užvožtų man pačiai per užpakalį už tokį primityvumą. Plačiai ir smagiai užvožtų. Ir ne vieną kartą. Labai tikiuosi, kad neperskaitys, nes jam lūžta smegenys nuo visokių kitokių literatūrų.

Galbūt perskaitys vienas rašytoju tapęs biofizikas. Bet, prieš jam vožiant man į užpakalį, aš spėsiu įsiteikti ir pasakyti, kad, kai jis, nusispjovęs į visus Kauno biofizikus, atvažiavo ginti diplomo į Vilnių, jo diplomas iš visų gintų diplomų buvo pats geriausias. Gal kai kam tai ir nepatiko, o man visai patiko – va, atvažiavo iš mano gimtojo Kauno ir nušluostė visiems nosį. O dar kai pridursiu, kad iš visų jo eilėraščių man labiausiai patiko tas, kur jis prašo savo širdies, kad ji plaktų ekstrasistolėmis, tai gal ir visai sutirps. Ir aš pataikausiu, sakydama tiesą, nes kaip tik tuo metu tyrinėjau ekstrasistoles. Ir man buvo labai įdomu – ne tik meniškai, bet ir moksliškai. Ir dar buvo įdomu įsivaizduoti, kaip jis redaktoriui dėsto trumpą kardiologijos kursą, kad ta jo žavioji eilutė nebūtų išbraukta.

Ir apskritai, atrodo, pats laikas sugiedoti odę biofizikams. Nes tai labai plataus profilio specialistai. Labai visur tinkantys. Ir labai daug naudos Lietuvai duodantys. Vienu metu visa nepriklausomos Lietuvos užsienio reikalų ministerija buvo biofizikinė. Ir kaip tik tuomet Lietuva pasiekė pačių didžiausių užsienio politikos laimėjimų ir įsitvirtino kaip valstybė pasaulyje. Labai gerai pamenu, kad būtent tuo metu vienas garbus biofizikos profesorius iš Kauno buvo pažadėjęs atidaryti biofizikinės pakraipos diplomatines studijas. Labai rimtai pasižadėjo, netgi visai nuoširdžiai, stovėdamas Vilniaus universiteto Aktų salės didžiojoje scenoje, girdint daugybei biofizikų. Neištesėjo savo žodžio, užtat dabar turime, ką turime. O būtume turėję... Et, tiek to. Neiškęs joks redaktorius tokio ilgo lyrinio nukrypimo. Nebent pats biofizikas būtų.

Po šitokių odžių ir pataikavimų labai tikiuosi, kad biofizikai gal ir neduos man velnių, bet... bet šitą rašinį tikrai perskaitys mano geroji draugė literatė. Ir aš jau dabar tiesiog fiziškai girdžiu jos beviltiškai graudų balsą: "Dieve mano, na, kiekgi aš tau galiu aiškinti, kad mene nieko negalima aiškinti. Kai tik tu pradedi aiškinti, tai tą pačią minutę ir baigiasi menas. Palik tik pirmąją pabaigą. Ir nesudarkytą, o tokią, kokią parašei iš pradžių. Be jokių standartų ir pasišaipymų. Tą tokią menišką ir tokią filosofinę pabaigą. Man ji taip patiko. Kodėl dėl kažkokios kvailos teisybės tu sudarkei tokį meną? Tu turi, tu privalai rašyti taip, kaip menininkai, jei nori būti menininkė. Ir melas vardan meno yra šventas dalykas. Kaip tu to nesupranti? Juk visi menininkai iš esmės yra melagiai. Siaubingi melagiai. Ir kuo gražiau sumeluoja – tuo geriau. Nes jie tą gražų melą vadina menine tiesa. Kuo daugiau ir gražiau primeluoja – tuo daugiau jų kūriniuose yra meninės tiesos.

Ar dar mažai gavai per visus šonus už teisybę mokslo pasaulyje? Pasaulyje, kur pagrindinė vertybė turėtų būti tiesa, tik tiesa, ir nieko kita, tik tiesa. Ko vėl lendi neaišku kur ir neaišku dėl ko? Juk pati žinai, kiek gali kainuoti per didelis teisybės norėjimas.

Be to, jei rašai rimtai, tai ir rašyk visąlaik rimtai, nesimaivydama ir nevaidindama humoristės, nes pati žinai, kad tokia nesi. Neišlaikai vientiso stiliaus. Čia kažkokia siaubinga eklektika – tai juokas, tai ašaros, tai mokslo populiarinimo straipsnis".

Ai, atsakysiu aš jai. Juk pati supranti, kad gyvenimas – tai eklektika. Ir juokas, ir ašaros. Ir juokas pro ašaras. Ir ašaros pro juokus. Ir visa tai yra lygiai tikra ir lygiai netikra.

Kiekviena profesija palieka pėdsaką, ypač kai dirbi ilgai. O aš dirbu ilgai. Visą gyvenimą. Visą gyvenimą analizuoju ir aiškinu, analizuoju ir aiškinu. Ir ieškau teisybės. Ko tu nori, kad aš taip staiga – imčiau ir nebeanalizuočiau? Ir nieko nebeaiškinčiau? Ir pripaistyčiau vardan tos melagingos teisybės visokių niekų, tegu ir filosofiškai atrodančių? Man reikia teisybės, vien tiktai teisybės, ir aš negaliu nieko kitaip daryti.

Aš visai nenoriu būti menininkė. Ir niekuomet ja nebūsiu. Aš tik trumpam kyštelėjau savo smalsią nosį į tą nuostabų pasaulį. Ir netrukus grįšiu ten, kur buvusi. Nes šioje žemėje yra labai daug nuostabių pasaulių, užteks man vietos po saule ir be meno. Ne menininkai, o vienas mokslininkas pačiame įdomiausiame pasaulio klube, klube po gražiai išlenktais žvaigždėtais skliautais, mums įrodė, kad lietuviai turi patį nuostabiausią žodį, kokio neturi niekas kitas. Jie turi žodį "pasaulis", tai yra tai, kas po saule. O po saule yra daug nuostabių dalykų, ne tik menas. Ir visiems, man atrodo, užteks vietos. Tik gaila, kad ne visi apie tą vietą mano taip pat, kaip aš. Už tai ir stumdosi dievai žino dėl ko, lyg nematytų, kiek daug vietos yra po šia saule.

O štai dabar, šiuo momentu, man visai patinka pabūti abiejų pasaulių sankirtoje. Jaučiuosi taip, kaip tuomet, kai stovėjau ant nulinio Grinvičo meridiano. Kairė koja – Rytų pusrutulyje, dešinė – Vakarų pusrutulyje. Įsivaizduojate, kaip įdomu – stoviu sau kaip mūsų legendinė milžinė Neringa, apžergusi du Žemės pusrutulius. Ir jie abu, tie pusrutuliai, priklauso man.

Ten, kur susiliečia du skirtingi pasauliai, dažnai įvyksta daug stebuklų. Jie apsidžiaugia, tie du skirtingi pasauliai, kad taip tiesiog ėmė ir susitiko. Susipažino. Susikabino rankomis. O gal ir prisilietė širdimis vienas prie kito. Ir sukuria kai ką įdomaus ir netikėto. Juk patys įdomiausi dalykai moksle yra pavadinti dvigubais vardais: biochemija, biofizika, geofizika, paleogeografija, kosminė biologija ir taip toliau. Ir – o stebukle, o stebukle, nagi pasiklausykite – netgi etnokosmologija. Na, jeigu jau yra etnokosmologija, tai kodėl gi negali būti mokslinio meno arba meninio mokslo? Arba sutrumpintai – menmokslio arba mokmenio? Oi, ne, atsiprašau, atsiprašau. Atsiprašau ir menininkų, ir mokslininkų, nelabai gražiai skamba, nereikia, nereikia. Kažkokia nesąmonė išėjo – visai kaip apsilankius ŠMC. Bet šiaip jau – kodėl aš negaliu būti vienu metu dviejuose pasauliuose? Juk turiu dvi kojas, galiu stovėti taip, kaip ant Grinvičo meridiano.

Nors, po teisybei, aš pasikuklinau. Dar prieš kyšteldama savo smalsią nosį į meno pasaulį, aš jau stovėjau ant dviejų pasaulių. Tik jie yra daug giminingesni, nei mokslas ir menas. Kartais netgi gali save apgaudinėti, kad esi beveik viename pasaulyje.

Bet palauk, kaip čia dabar išeina? Pasauliai tai trys, o kojos tik dvi?

Ak, taip. Ko gero, reikės pirkti lazdą. Ir bus išspręsta trijų funkcijų problema.

Viešpatie, bet kas čia dar? Kas gi dar čia beldžiasi į mano duris? Atkakliai beldžiasi ketvirtasis pasaulis. O gal būtų geriau vėl jo neįsileisti?

Kas gi bus, jei jis mane prisikalbins? Reikės dar vienos lazdos? Ar atsistoti keturiomis? Dieve mano, bet juk ne tam darbas sutvėrė iš beždžionės žmogų, kad jis per tą patį darbą pavirstų arkliu?

Ketvirtasis pasaulis yra man be galo tolimas. Pasaulis, kurio aš nemėgstu, pasaulis, kuriame aš niekada nesvajojau būti. Pasaulis šaltas ir viską apskaičiuojantis. Pasaulis be jokios kruopelytės sentimentų. Bet jis, Liuciferis, jau mane perprato ir moka, ir jau žino, kaip gundyti. Jis sako: "Pagalvok, aš nesislepiu už jokių dirbtinių ar sufantazuotų širmų, kaip kiti pasauliai slepiasi. Ir nevaidinu už save geresnio – drąsiai sakau, kas esu. Aš esu negailestingas. Aš esu dvilypis. Aš galiu tave pavergti taip, kad tu iš tikrųjų klūpėsi visomis keturiomis ant manęs vieno. Bet aš galiu tave padaryti ir nepriklausomą. Nedaugelis, pakliuvę pas mane, išlieka nepriklausomi. Ir visai mažai tokių, kurie tampa dar labiau nepriklausomi, negu buvo prieš ateidami pas mane. Šie būtent ir buvo tokie kaip tu – jie stovėjo ant kelių pasaulių ir niekuomet nepriklausė tik man, tik man vienam.

Pagalvok, gerai pagalvok, sako man ketvirtasis pasaulis. Aš juk galiu pasiūlyti ir labai paprastą išeitį, kaip sugyventi su visais kitais pasauliais. Ir kodėl tu pati jos iki šiol nesuradai?

Tranzuok. Tranzuok labai greitai iš vieno pasaulio į kitą. Nuo tavęs iki manes tik dvidešimt minučių kelio. Iki kitų pasaulių gali būti panašiai. Visai nebūtina stovėti vienu metu ant visų, vargti su lazdomis ar svajoti išsiauginti keturias kojas. Tranzuok greitai, greitai. Ir pakeliui dar pamatysi daugybę kitų viliojančių ir nuostabių pasaulių".

Ačiū, sakau. Patarimas labai geras. Tikriausiai pasinaudosiu.

Taip, bet ko man paklausti patarimo – pas kokį redaktorių dabar tranzuoti su visa šita eklektika? Nieko kito, tik savęs.

Taigi, pas kokį? Pas kokį?

Pas daugiafunkcinį.

Su lazda? Ar su barzda?

Su Sokrato kakta.

Ačiū, sakau pati sau. Patarimas visai neblogas. Gal ir pasinaudosiu.

Na, nepriims, tai nepriims. Padėsiu į stalčių. Retrostilius vėl madingas. Būsiu nors kartą madinga. O sykį ėmė manęs ir paklausė: "Ir iš kur tu tokia atsiradai? Iš aštuoniolikto amžiaus?"

"Taip, – atsakiau. – Iš aštuoniolikto. Visąlaik tranzuoju. Iš aštuoniolikto į dvidešimtą, iš dvidešimto į aštuonioliktą".

O dabar – į dvidešimt pirmą, iš dvidešimt pirmo – į aštuonioliktą. Ir taip be galo. Begalinis tranzavimas nuo... iki... nuo... iki...

Iki – ko? Iki – kada?

 

Skaitytojų vertinimai


29058. Laimai Petrauskienei2006-07-03 10:19
Labai fainai lengvai rašote, bet be didesnio veikimo nusibosta skaityti, norisi nuotykių, net nebūtinai sekso nuotykių, nors geriau jų

29064. Korra2006-07-03 11:11
Sekso nuotykių visada reikia, ypač skaitytojams, kurie apie juos tik skaito.

29071. to korra2006-07-03 14:28
geriau jau sekso nuotykiai negu baranovos kavos gėrimai su derrida ir kitais parulskiais, iš kurių kyšo sekso nuotykių troškimas:)))

29076. Murra2006-07-03 16:09
Ko daugiau ieškos nubudusios šalies žmogus karštą seksovą vasarą? Nebent jis būtų frigidiškas robotas.

29091. Korra to Murra2006-07-03 18:42
Jeigu jis ieško tik APRAŠYTŲ sekso nuotykių - jis tikrai yra murra.

29099. Murra2006-07-03 19:28
Korra nenoromis pagimdė Murrą. Korra siūlo Litmenyje ieškoti ne tik aprašytų erotinių nuotykių, bet kaip tai įgyvendinti? O gal ta Korra visai nieko? Korra, prikabink fotkę, mezgasi mezginukas

29106. krankt2006-07-03 20:15
Kam reikia sekso nuotykiu, ziurekite "Playboy" tv kanala. ;)

29114. to korra2006-07-03 21:09
literatūra APRAŠO viską, ir sekso nuotykius. Kitas dalykas, kad lietuvių literatūra jų nemoka aprašyti. Džns sekso nuotykius mūsų literatai vaizduoja iškreiptai - kaip meilę, kad tik neužpykdytų kokios kuoduotos lit. vertintojos estetinių ir kitokių jausmų:)))

29117. >Krankt2006-07-03 21:29
per primityviai ziurite. Sex yra pagrindinis draivas, nebutinai tiesiogiai aprasytas, nor H. Milleris berods ne is "Playboy tv". O cia kalbame apie rasyma, ne apie tv. Beje, jankiu plaibojaus zurnalas spausdina kiekviename numeryje po viena gera novel:>

29118. krankt2006-07-03 21:38
Taigi ir sakau, kad Playboy yra geriausias sekso saltinis - niekas nieko geriau dar nesugalvojo, ponai neprimityvai. ;)

29122. primitiv2006-07-03 22:08
nebutinai playboy. bet cia kalba ejo apie LM novele `tranzuojant` kurioje truko intrigos

29124. technačius2006-07-03 22:20
nuotraukike zadejo intiga tranzuojant, maniau heroje su mosfilmo man`u pasimyles siltame ezero vandenyje silta nakti

29129. velniūkštis (AišV)2006-07-03 22:35
pagrindinis poreikis mano kaip pažeminto luzeravoto lietuviuko buvo sexo inversijos net sakyčiau patologinės epitafijos ing. Ir kas? gaila tųjų laikų tik kaip ikiistorinių laikų. Kai išlaisvėjo moteris (ne feministė), ji pateikia tokį išbaigtą sexo kuokštą, kad sutinki su paprastu scandinavišku minimalizmu sexe, kaip žmogaus turinčio skonį. Pasiimi moterį-homosapiens ir turėsi puikų sexą, gal net ir swinginį jei skonis ir išsilavinimas pamatys, kad tai neperkrauta. Sveikom moterims kita vertus (pvz kokiai rudrai) gaila prarasto malonumo vaikščioti parduotuvių prekių vaizdais.

Ir šiaip sexo perteklius yra kažkuo klaikus, kaip ir dūsavimai, ilgesingi žvilgnsiai ilgiau nei valandą ir "mirimai" iš tosios meilės.

Fui. P.S. o filosofuoja panelė ištiesų klaikiai (superinfantiliai) - tik mes kažkada visi tokie juk buvom. A ne? ar kažkas gimė iškart ojojojojoi kakoj umnyj?

29139. Onės vyriški hormonai>technačiui2006-07-03 23:58
Mylėjaisi kada vandenyje? Jūros ar ežero? Legendos. Šūds, jokio malonumo. Smegenų perversijos.

29142. technacius :-( 2006-07-04 01:31
One, labiausiai kaifavau viesbucio vonioje, nes buvo mEILE. o baisiausia buvo kristi i tokia ilga nesibaigiancia duobe kol pagaliau mane jie pagavo. dabar vel vaziuosiu ko gero i ta miesta kur miriau

29148. Korra2006-07-04 06:34
Aprašyti galima viską, sekso scenas taip pat, bet juokas ima iš kvailių, kuriems tik to ir teužtenka, nes yra individai, kuriems lemta būti onanistais.

29150. rytas to korra2006-07-04 07:01
Kai rašoma "bet juokas ima iš kvailių, kuriems tik to ir teužtenka, nes yra individai, kuriems lemta būti onanistais", iš karto aišku, kad toliau bus eilinės lietuvių lit. blebleble apie tai, kaip seksą reikia nuseksinti, kad jis galėtų patekti į šv.lietuvių literatūrą. Dabar skaitau (ir keikiuosi, kad nusipirkau) Beigbederio "Romantiškasis egoistas". Tai [paliekant nuošaly kitus kl. apie Beigbeder ir jo išpopuliarinimą Lietuvoje) vis dėlto yra vienas teigiamas dalykas: Beigbederio herojus yra hedonistas, ir seksualiniai herojaus nuotykiai pateikiami adekvačiai, kaip hedonistiško žmogaus seksas: vaginos, pimpalai, laižymasis ir t.t. Įsivaizduoju, kaip hedonistą vaizduotų lietuvių autorius (teisybės dėlei, bene pora metų liet. lit. neskaičiau, bet iš to, ką skaičiau anksčiau): sėdėjau kur nors, žvelgiau į ją, palinkau prie jos, jos nuostabios lūpos apsvaigino kaip... (čia kokie nors palyginimai iš gamtos didingų reiškinių), jos krūtys atrodė tarsi... (vėl palyginimai iš gamtos didingų reiškinių), prisilietęs prie jos odos pajutau, kaip... (dabar ilgiausias ekskursas į dausas), ir pagaliau pasinėriau į aistrą lyg... (vėl ekskuras beveik transcendentinėmis temomis)... Baikit. Hedonistas eina tiesiai prie reikalo. Jam yra kūnas ir jo malonumai, jokių ten žvaigždelių ir dvaselių. Tačiau lietuvis autorius, ryždamasis vaizduoti hedonistą, iš karto rizikuoja užsitraukti tokių kaip korra pyktį: playbojus. Tai ir pasirodo, kad rimtoje Lietuvos literatūroje iš principo negali atsirasti hedonistiškų herojų. Jie gali atsirasti tik popsinėje literatūroje, kaip kad dabar E.Katan knygoje "Moterys ir meilužiai", kur išties nieko nėra, tik playboy, iliustruotas širpotrebinių psichologinių patarimų knygelių teiginiais.

29151. dar rytas2006-07-04 07:04
E.Katan varčiau tik knygyne ir skaičiau ilgiausią interviu "LR". Bet užteko vaizdui susidaryti.

29157. Pagaliau Korra absoliuciai nokautuota2006-07-04 09:11
29510 parase teisingai. pridurciau - jei mes gyvename kas valanda su seksu tai kodel literatuta turi buti be sekso. tas pats kaip be kraujo. as taip pat neskaitau lietuviskai, nes niekuomet neradau ko nors bent kiek vezancio

29159. plius to dar rytas2006-07-04 09:19
buvau pamirses. yra tokia jankiu statistika. kiekvienas sveikas zmogus 20 procentu laiko galvoja apie seksa, neziurint darbe, ar po darbo. neiskaitomas tik miego laikas, nors patys zinome tuos savo sapnus. tad ir sveikoje literaturoje turi buti 20 procentu sekso. nebent lietuviai - nesveikos korros ir koriai saldaus bevaisio medaus is nuostabiu gamtos kloniu kur niekas nesimyli, tik kaip korra patenkina save patys

29160. rudra2006-07-04 09:23
Kas valandą su seksu? Pavydžiu juodai. Ir seniai taip?
Beje, keletą nuostabių erotinių scenų yra sukūręs Mikelinskas. Tiksliai taip, kaip Ryto aprašyta.

29161. rudra2006-07-04 09:28
Kiek naudingų žinių. Dabar apie kiekvieną transporte ar gatvėj sutiktą galvosiu - ar šiuo metu jis mąsto apie seksą, ar apie tai, ką namie gaus vakarienės? Įdomu, ar iš fizijos galima atspėt, kada apie seksą. Smagu bus paspoksot ir paspėliot.

29162. >RUDRA2006-07-04 09:34
rudra, o tai tu pati/pats retai galvoji apie seksa? beje, statistika, kiek pamenu liecia VYRUS. as apie seksa tikrai galvoju daug ir man tai labai patinka, jokie lit. kuriniai neprilygs, savo svajones igyvendinu praktikoje. man visai neidomu apie ka galvoja kiti zmones, jei jie galvoja apie pinigus ar apie vaikus, man ju gaila. gali dar galvoti apie maista, tai taip pat sveikai gamtiskai naturalu, bet ne taip KURYBISKA. kurybiskiausias galvojimas yra apie seksa

29163. >>rudra2006-07-04 09:39
dar. prisiminiau viena straipsni amerikieciu spaudoje. gydytojas sako - jei negalite tureti sekso, tai nors juokaukite apie seksa, tai labai sveika. pas juos to net per daug. bet pas mus tik atsiranda, pastebiu - kavinese vyrai ir mterys pradejo garsiai juokauti apie seksa, tai labai malonu, nes nusibodo klausytis BERGZDZIU KALBU A LA KORRA. kada atsiras literaturoje - nezinia, bet TIKRAI ATSIRAS

29170. rudra2006-07-04 10:34
Na galvoju aš apie tą seksą, galvoju, tik paprastai tai susiję su konkrečiu asmeniu, o ne apskritai. O tas konkretusis dažniausiai nuvilia, ką besvajotum. Manau, kiekvienoje bobelėje tūno ledi Čaterlei, ir tik nuo jūsų, vyručiai, priklauso, apie ką ji svajos. Bet 20 procentų - tai beveik 5 val. per parą. Bijau, kad šitiek laiko pradūmojus paskui gali nieko neišeit, gal todėl jankiai laikomi nekokiais meilužiais?

29182. >>rudra2006-07-04 11:47
tai negi vyrai galvoja simboliskai? aisku galvoju apie savo mylima moteri, ar apie siekiama, o jei jus nuvilia mylimasis, tai dalis kaltes tenka ir jums - nerangumas, improvizo stoka, etc. jankiai yra labai stiprus, nors amerikietes pirma vieta skiria meiluziams italams. bet ka cia kalbeti apie lietuvius, apie kuriuos l. armstrongas dainavo:`pavasaris, visi daro tai, pauksteliai daro tai, net lietuviai...` del 5 valandu, tai manau, kad vyras vis iesko mintyse nauju budu kaip patenkinti pamaloninti mylima moteri, svajoja apie ja, kuria jai odes, etc. nemanau, kad nuo to gali nukenteti aktas. tiesiog meile per svajas ir darbus veza, o tai visa isiskaito i tuos 20 procentu. seksas be meiles - prastas sportas:>>

29184. tropinis priedelis2006-07-04 12:28
seksualumui labai nepalankus lietuvos klimatas, tropikuose geismai tiesiog bujoja, ten oras - siltas ir dregnas is proto varo...ten ir kuriniu geresniu sukuriama, pvz.`geismu tramvajus`, pvz.`all of me`, etc.

29194. rudra > ...1822006-07-04 13:23
Va nuo to reikėjo ir pradėt: seksas be meilės - prastas sportas. O kol kas - sudie. Savaitėlei varau į tropikus, į ten, kur bujoja geismai... Ak!

29205. ale2006-07-04 16:27
buna visaip. labai geras seksas gali isgelbeti nuo beviltiskos meiles nors laikinai nors atokvepiui

29220. krankt rytui2006-07-04 21:02
Tavo supratimas apie gyvenimo malonumus ir dziaugsma yra apgailetinai siauras, todel gal ir nesupranti rimtosios literaturos siekiu atskleisti kazka gilesnio ir platesnio. Bet yra vilties, kad, kai jau nebebusi rytas, o bent jau vidudienis, susivoksi.

29230. rytas to krankt2006-07-05 06:57
Tavo komentaras patvirtina tai, ką ir rašiau: lietuvių literatūroje negali atsirasti hedonistinis herojus. Nes jis (ir kartu su juo - jį drįsęs pavaizduoti autorius) tuoj pat būtų apkaltintas "apgailėtinai siauru" požiūriu...Aš neneigiu rimtosios literatūros siekių atskleisti kažką gilesnio ir platesnio,bet rašau šiuo atveju ne apie tai, o apie tai, kad lietuvių literatūroje ir meilė, ir vienos nakties atsitiktiniai nuotykiai vaizduojami VIENODAI, t.y. vienos nakties nuotykiai taip pat pakylėjami į meilės rangą ir taip iškreipiami. Ir viena priežasčių, dėl ko taip daroma, matyt būna ir rašytojo baimė būti apkaltintam "apgailėtinai siauru" požiūriu...Tačiau su tokiu kaip tavo požiūriu lietuvių literatūra darosi apgailėtinai siaura, t.y. yra nepaskaitoma nuobodi, bet kritikų išgirta, rimtoji literatūra viename kampe, ir yra visiškai banali moterų žurnalų tipo literatūra kitame kampe. Nėra rimtosios literatūros rašytojų, kurie sugebėtų patraukliai rašyti toms masėms, kurios skaito tą antrąją literatūrą, ir taip kelti jų lygį.

29231. kwankt2006-07-05 07:38
rytas - 100 procentų teisus. krankt, nebūk kwankt

29240. nustebęs to rytas2006-07-05 10:36
Pats sau prieštarauji. Teigi: " Nes jis (ir kartu su juo - jį drįsęs pavaizduoti autorius) tuoj pat būtų apkaltintas "apgailėtinai siauru" požiūriu". O kitur: "iš principo negali atsirasti hedonistiškų herojų. Jie gali atsirasti tik popsinėje literatūroje, kaip kad dabar E.Katan knygoje "Moterys ir meilužiai". Taigi pats esi linkęs hedonizmą, begėdišką seksualumą priskirti "apgailėtinam siauram požiūriui", negiliam popsui. Tokių kultūrininkų, deja, esu ne viena sutikęs - gražiai pašneka apie seksą, bet vėliau paaiškėja - visgi kiekviename tūno tipiškas lietuvis, kompleksuojantis ir besigėdinantis seksu. :-) Iš pradžių hedonizmas, o paskui panieka jam ir paieškos "gelmių" arba "aukštumų" (čia pagal skonį). Nuo lietuviškos prigimties nepabėgsi, nors ir neskaitydamas liet. knygų :-)

29257. rytas to nustebęs2006-07-05 14:31
O aš stebiuosi, kaip lietuviai, ypač "mokslingi" neatidžiai skaito tekstus.Aš noriu, kad lietuvių literatūroje atsirastų hedonistinių (ir kitokių sprindyčių, baranovų ir kitų šventųjų požiūriu "neteisingų" ) herojų, ir noriu, kad jų imtųsi "rimtieji" rašytojai. Taip, aš linkstu hedonizmą priskirti popsui, bet ne "apgailėtinam", o tiesiog popsui - masinei kultūrai, kurios jokiu būdu negalėčiau pavadinti "apgailėtina", skirtingai nuo epitetų, kurie čia klijuojami ir būtų klijuojami rašytojui, kuris adekvačiai šitą banalųjį pasaulį pavaizduotų.

29261. nustebęs to rytas2006-07-05 15:08
Kodėl - neatidžiai? Pats antrąkart patvirtinai: "Taip, aš linkstu hedonizmą priskirti popsui". Tolesni atsikalbinejimai nereiksmingi - tai tik painiavos tavo sieloj atspindys: berniukas troksta nuotykio ir kartu jaucia kaltę. Todel jis nepatenkintas nei nuotykiu, nei padoria baranovine kultura. Beje, "negilusis" Katanas tai įvardija kaip iskrypimą - pats skirstymas į popsą ir nepopsą, į rimtą ir nerimtą yra nulemtas iskrypimo: bjaurejimosi naturaliais lytiniais dalykais. :-)

29290. Korra2006-07-05 17:55
Seksas yra nuostabu, turbūt nuostabiausias dalykas pasaulyje, tačiau žmonės, kuriems užtenka APRAŠYto sekso yra iškrypėliai ir kvailiai - manau, toks yra rytas. Štai tokią mintį aš rašiau - o ką jūs supratote - patys pasiskaitykite savo komentaruose. Manau, kad čia didžioji dalis susirinkusiųjų seksoliūtų yra apgailėtini onanistiniai bejėgiai. Tik tiek - nieko asmeniška.

29292. Katanis2006-07-05 18:13
Katanas - jau pavardė ko verta. Su tokia tik į policiją.

29294. rytas2006-07-05 19:15
mes nesusišnekame. deja. Berods čia buvo toks interviu su šliogeriu apie popkultūrą. Nepatinka man šliogeris, bet su jo mintimis šiuo kl. sutinku. Pasiskaitytite savo epitetus - PADORI baranovinė kultūra - "nuotykis" - Katanas įvardija kaip IŠKRYPIMĄ. Ką jie sako? O dėl mano sielos - tai ji niekad nesibjaurėjo natūraliais lytiniais dalykais, tik jai baugu gyventi tarp tokių nustebusių ir korra, baugu papiktinti jų išpuoselėtus (ir lytiškumo) jausmus, tad stengiuosi nuo tokių laikytis kiek atokiau.

29295. dar rytas korrai2006-07-05 19:19
o aš rašiau ne apie realų seksą,o apie tai, kad lietuvių autoriai nemoka savo kūriniuose jo aprašyti. Panašu, kad korra yra iškrypėlė, jei ji painioja šiuos dalykus ir paskui savo iškrypusias mintis priskiria kitam:))) geros masturbacijos:)))

29304. krankt rytui2006-07-05 20:18
Suprantu tavo geranoriskuma, bet jis yra pernelyg idealistinis. Pirmiausia, hedonizmas neapsiriboja tik seksualiniais pomegiais. Jei sioje diskusijoje pasiliekame tik prie sekso, tai, manau, sutiksi, kad esame gamtos dalis. Gyvunai neturi pastovaus sekso, uzeina ruja - tesiama sava gimine.Veliau prasideda tikroji egzistencijos prasme:islikti ir uzauginti nauja karta. Stai cia ir slypi visi pavojai, kautynes ir pergales. Kazkada skaiciau mokslini straipsni, kuriame aiskino, jog zmogus dazniau turi lytinius santykius nei kiti gyvunai todel, kad jo palikuoniui uzaugti reikia kur kas daugiau laiko, mazdaug 20 metu, uztat gudruole gamta tokiu budu stengiasi islaikyti pora, kad ji rupintusi atzalos gerbuviu. Jeigu isigilinsi net i pagrindinius krikscionybes postulatus, tai pamatysi, kad jie sukurti pirmiausiai seimos ir vaiku apsaugojimui. Visad man kelia nuostaba tas faktas, kad dauguma zmoniu labai nori atskirti save nuo gamtos, kazkokiu budu save isaukstinti, gal del to nusifantazuoja iki tokiu nesamoniu, jog seksas yra tikslas pats sau. Geros keliones i kliedesiu dausas.

29314. rytas to krankt2006-07-05 22:49
dar kartą pasiskaityk savo komentarą, kuriame tėra idealistiniai kliedesiai: "egzistencinė prasmė", `skaiciau mokslini straipsni", "krikščionybės postulatai"... geriau pasiskaityk mokslini straipsni, kaip gerai pasimasturbuoti, nes matyt tau tai aktualu: labanakt

29315. xxl 2 zeta2006-07-05 22:54
Gearas romano pav.: "Petrauskienė tranzuojant".

29323. krankt rytui2006-07-06 00:30
Koki pats idealizma izvelgi egzistencijoje, moksle? Net ir idealistine religija kai kuriais savo mokymais yra labai arti gamtos desniu. Dar turejau siek tiek vilties, kad prilaikai koses kaukuoliuke, bet dabar matau, kad esi beviltiskas pizonas.

29332. Korra to krankt2006-07-06 08:44
Pritariu tau - tas rytas, matyt, dar tik pusrytis.

29334. vasarė2006-07-06 08:47
tas rytas dar iš spuogų meto neišsikapstęs, matyt

29339. zeta>xxl2006-07-06 11:43
Turit cikados smaikstumo, pone :)

29351. rytas to krankt2006-07-06 21:09
"idealistinė religija yra labai artima gamtos DĖSNIUI". Kas nustato DĖSNIUS? Man tavo viltis ar neviltis nesvarbi. Nes pasakymas "prilaikai košės kaukoliuke" atskleidžia visą tavo lietuvišką provincijos inteligento pilvosopavimą.

29354. krankt rytui2006-07-06 21:45
Mes ir nekalbam apie mano vilti/nevilti. Desnius nustato gamta. Galiu tik pridurti, kad esi ne tik kad nesubrendes, bet dar ir nemandagus - lietuviskai. O gal ir rusiskai.

29364. rytas to krankt2006-07-07 08:17
dėsnius nustato žmogus pagal savo stebėjimus, įpročius ir asociacijas, o ne gamta. Galiu tik pridurti, kad esi ne tik kiek nesubrendęs, bet dar ir nemandagus - lietuviskai. O gal ir rusiskai (žr. savo komentarų 29304 ir 29323 pabaigas)

29369. Korra2006-07-07 16:50
Žmogus gal ir nustato dėsnius, bet ne jis juos sukuria. Sukuria gamta. Niutonas, pavyzdžiui, nustatė? Nustatė. Bet ne Niutonas lemia jų veikimą.

29370. krankt Korrai2006-07-07 18:15
Turi sventos kantrybes. Palik tu ta pugzli ramybeje, eime geriau brendzio and leduku padaryti, juk penktadienis. :)

29371. toto2006-07-07 18:23
Debilai randasi kaskart vis savaip kitoniški, pastebimi, įsimintini; ir dėl to patys nėra kalti; jie saugotini, šventi kaip nūdienos metrika, kaip kultūrinis sluoksnis.
O kretinai - nors ir kasdieniški, bet nemirtingi; tie visados paviršiuje, gabūs savaip, klasikiniai, patys kuriantys savo išliekamąją vertę.

29374. rytas to korra ir krankt2006-07-07 21:03
prie brendžio pasiimkite kokį filosofijos tomelį nuo Kanto ir toliau. Gal prašviesės, nors abejoju.

29387. LK2006-07-09 13:30
Ryte, o kam tu cia dar atsimusineji? :)

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2012 m. Sausio

PATKPŠS

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

 1 2 3 4 5
6 7 8 9 10 11 12
13 14 15 16 17 18 19
20 21 22 23 24 25 26
27 28 29  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 7 iš 7 
21:44:02 Jan 22, 2012   
Jan 2011 Jan 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba