Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2006-06-30 nr. 3102

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• Nikolajus Gumiliovas.
KINIJA
128
• KRONIKA
• KITAME NUMERYJE

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• KINO TEATRAI
• KONCERTAI1
• PARODOS
• VAKARAI
• ĮVAIRŪS
• LR KULTŪROS LAIDOS

AKTUALIJOS 
• Liudvikas Jakimavičius.
ANTANO VAIČIULAIČIO ŠIMTMETIS ARSENALE
24
• Ričardas Šileika.
PASIDARĖ NUOBODŽIAU, VISI SENSTAM PAGALIAU (VITALIJA BOGUTAITĖ), ARBA STRUKTŪRA YRA NEĮMANOMA BE ENERGIJOS (ALGIS MICKŪNAS)
17

POKALBIAI 
• UŽ PAVELDĄ ATSAKINGA VALSTYBĖ

LITERATŪRA 
• Laimutė Tidikytė.
BŪTIES HARMONIJOS ILGESYS: ANTANUI VAIČIULAIČIUI – 100
1

KNYGOS 
• Aleksandra Fomina.
MIRTIS, KAIP NESIBAIGIANTIS MONOLOGAS
• ORANŽINĖ PRINCESĖ
• GIRGŽDANTIS ŽVIRGŽDAS1
•  ŽUVIM IR LELIJOM8
• NAUJOS KNYGOS

MUZIKA 
• PEKKA HAKO: DUOKITE ERDVĖS RYŠKIOMS INDIVIDUALYBĖMS15
• Asta Pakarklytė.
ĮKALINTI PRAEITYJE
31

DAILĖ 
• Lijana Šatavičiūtė.
TRASA. MINTIES GREIČIU
1
• Jurgita Ludavičienė.
SAMUOLIS. BANDYMAS ATSAKYTI Į KLAUSIMUS?
2

TEATRAS 
• Ridas Viskauskas.
UTENOS KRAŠTE – IŠKILIŲ TEATRO MENININKŲ ATSIVĖRIMAI

POEZIJA 
• EVALDAS IGNATAVIČIUS15

PROZA 
• Laima Petrauskienė.
TRANZUOJANT
54

VERTIMAI 
• ROBERT BRINGHURST1

AKTYVIOS JUNGTYS 
• Linas Kranauskas.
POPSAS, APSIMETANTIS UNDERGROUNDU
21

MENO DIS/KURSE*/ AKTYVIOS JUNGTYS 
 Stasys Katauskas.
APIE VIEŠĄSIAS ERDVES IR MENO KOMUNIKATYVUMĄ
12

AKTYVIOS JUNGTYS/ JAUNIMO PUSLAPIAI 
• Skirmantė Černiauskaitė.
NAUJOJI KEISTUOLIŲ KARTA
4

PAVELDAS 
• PARODOJE – ROMOS ŠV. PETRO BAZILIKOS PENKIŲ ŠIMTMEČIŲ ISTORIJA

KRONIKA 
• NUO FUTBOLO IKI REMBRANDTO1
• MAIRONIO LIETUVIŲ LITERATŪROS MUZIEJUI – 70
• MEILĖS PAŠTAS

DE PROFUNDIS 
• RETRO BANGOS2

PARK@S 
• APIE IDENTITETO PAIEŠKAS3
• Gintautas Mažeikis.
ALTERNATYVUS PILIETINIS UGDYMAS - MORALINEI REVOLIUCIJAI
2
• Vigmantas Butkus (su ŠU literatūrologijos I kurso magistrantėmis).
TEMA: APIE 2005 METAIS ŠIAULIŲ LEIDYKLŲ IŠLEISTĄ GROŽINĘ IR VADINAMĄJĄ GROŽINĘ RAŠTIJĄ
• Tomas Butvilas.
DA VINČIO KODO FENOMENAS: TARP MITŲ IR LAISVĖS
• Gabrielė Inčiūraitė.
KITA NEONACIŲ AUKA GALITE BŪTI JŪS
54

MENO DIS/KURSE*/ AKTYVIOS JUNGTYS

APIE VIEŠĄSIAS ERDVES IR MENO KOMUNIKATYVUMĄ

Stasys Katauskas

[skaityti komentarus]

iliustracija
Edvardo Rimkaus fotografija

Prieš keletą mėnesių Šiuolaikinio meno centre, Vilniuje, buvo eksponuojama britų menininko D. Mabbo paroda "In mobility", kurioje buvo gaima apžiūrėti kelis kilimus, sukurtus bendradarbiaujant su Lentvario kilimų fabriku. Juose pavaizduoti vadinamosios chruščiovinio atšilimo epochos statiniai: Vilniaus koncertų ir sporto rūmai, kino teatras "Lietuva", kino teatras "Vilnius", restoranas Trakuose, Lietuvos nacionalinė galerija. Statiniai, kurie, anot britų menininko, yra šviesmečiais nutolę nuo vestuvinį tortą primenančių stalinistinių pastatų, nors jų pastatymo datos skiriasi ne itin daug, ir kuriuose, pasak D. Mabbo, panaudoti geriausi tarptautinio modernizmo elementai. Parodai išleistas katalogas savo išvaizda taip pat kėlė ano laikmečio asociacijas. Tiesa, dėmesys šioje parodoje buvo sukoncentruotas ne į pačią pasirinktų pastatų architektūrą, o į tai, kokias funkcijas jie atlieka (atiliko) ir kokias asociacijas kelia. Visi britų menininko pasirinkti pastatai sovietmečiu buvo viešosios erdvės zonos. Tačiau į D. Mabbo projektą pateko tik tie pastatai, kurių funkcijos laikinai sustabdytos arba iš esmės pasikeitė, o taip pat ir tie, kuriuos žadama griauti. Taip menininko projektas palietė ir visuomenės santykio su viešąja erdve klausimą, kartu ir santykį su nesena savo pačių istorija, požiūrį į okupacijos laikotarpį. D. Mabbo pasiūlė prielaidą, kad pasirinkti pastatai Lietuvoje kelia nemalonias asociacijas su okupacija ir būtent tai nulemia, kad šie statiniai nėra mylimi ir nėra vertinami, kaip įdomi ir vertinga architektūrinio paveldo dalis. Ši mintis provokuoja pasigilinti, kiek šiame teiginyje esama tiesos?

Ne visus savaip išsiskiriančius ano laikotarpio pastatus ištiko vienodas likimas. Kaip išimtis galima paminėti "Lietuvos" kino teatro bendravardį viešbutį "Lietuva", Nacionalinį operos ir baleto teatrą, pastatą, kuriame įsikūręs šiuolaikinio meno centras, dalį kitų statinių. Tačiau architektūros mėgėjų diskusijose internetiniame puslapyje www.miestai.net galima perskaityti nemažai nepatenkintų "Lietuvos" viešbučio rekonstrukcija nuomonių, teigiančių, kad viešbučio išvaizda po rekonstrukcijos išliko per daug sovietiška. Taigi, tokia prielaida matyt nėra be pagrindo. Kaip veikia nemalonios asociacijos su sovietmečiu, pajutau stebėdamas nufotografuotą priešais Minsko centrinę geležinkelio stotį esantį architektūrinį ansamblį, vadinamą miesto vartais. Lygindamas juos su prie šalies parlamento statomais Vilniaus vartais, turiu pasakyti, kad Minsko vartai atrodo įdomesnis statinys (nors D. Mabbas greičiausiai juos būtų priskyręs stalininių vestuvinių tortų kategorijai), vis dėlto asociacijos su praeitimi lemia, kad į Minsko vartus žvelgiu, kaip į sovietinės pompastikos reliktą, ir džiaugiuosi, kad Vilniaus vartai kitokie, nors kažin ar juos galima pavadinti didele architektūrine sėkme.

Visuomenės nuomonė apie šalies sostinėje vykstančias statybas – nenutylantis bambėjimas dėl kelių Neries pakrantėje stovinčių pastatų aukščio, neva baisiai kenkiančio sostinės siluetui. Tačiau beveik niekas neužsimena, kad tą siluetą kur kas labiau darko beveik iš visur matomi sovietiniai daugiabučiai, mažai kam užkliūva pačiame miesto centre esančios gerokai apleistos Sereikiškės ar tiltas Neries ir Vilnelės santakoje. Ginčijamasi dėl sovietinio genocido įamžinimo Lukiškių aikštėje. 1998 m. vasarą aikštės viduryje pastatyta arka sukėlė dalies visuomenės pasipiktinimą, ir arka dar tais pačiais metais buvo nugriauta, bet neteko girdėti, kad kam nors būtų kliuvusi tos aikštės žibintų būklė. Natūralu, kad Lietuvoje, kur yra tik keli senamiesčiai, jautriai reaguojama į kiekvieną netoli jų iškylantį dangoraižį, tačiau miestas dėl to negali nustoti keistis ir vystytis.

Reakcija į naujas statybas dažniausiai būna neigiama: dangoraižiai negražūs, sakralinė architektūra nevykusi, mažesnių miestų centrinės aikštės virsta automobilių stovėjimo aikštelėmis, gyvenamieji namai sustatyti chaotiškai, miesto nepuošia ir Mindaugo tiltas, trūksta fontanų, prie pat Laisvės alėjos Kaune įrenginėjamas didžiulis prekybos centras, sostinės centrą darko "Centrum" viešbutis ar "Novotelis". Tokia nuomonė nėra nepamatuota. Architektūrinių sėkmių nėra itin daug. Apie Valdovų rūmus net nekalbu. Viešoji nuomonė beveik niekada šių statybų neįtakoja, išimtis tik istorija su "Vilniaus prekybos" pastatu, kuris turėjo iškilti šalia Vilniaus "Akropolio", ir kuris tikrai būtų tapęs vienu ryškiausių virš miesto kylančių statinių.

Taigi dėmesio naujoms statyboms netrūksta, tačiau jis yra sukoncentruotas ne į pastatų funkcijas, o į jų išvaizdą. Charakteringas Valdovų rūmų atvejis, kai beveik negirdėti jokių ginčų, dėl to kas juose bus? Taikomosios dailės muziejuje, Vilniuje, jau dabar galima pamatyti būsimų rūmų interjerams kaupiamą senoviškų baldų ir gobelenų kolekciją, kuri, matyt, iliustruos kiekvieno Lietuvos ir Lenkijos karaliaus ar kunigaikščio valdymo epochą. Taigi Valdovų rūmuose bus muziejus. Tačiau koks? Muziejai pasaulyje jau seniai ėmė keistis iš turtingas meno kūrinių kolekcijas kaupiančių saugyklų į komunikaciją visuomenėje skatinančias ir tokios komunikacijos galimybę kuriančias erdves. Ar tokiu gali tapti Valdovų rūmuose įsikursiantis muziejus, ar tokiu taps restauruojama Lietuvos nacionalinė galerija beveik nediskutuojama. Lolita Jablonskienė teigia, kad Nacionalinėje galerijoje bus siekiama pristatyti išsamią Lietuvos dailės raidą, kad daug dėmesio bus skiriama sovietmečio Lietuvos dailininkams. Kokia bus mūsų reakcija?

Kai Estijos sostinėje Taline buvo baigtas statyti modernus Nacionalinis dailės muziejus "Kumu", jame taip pat nemaža vietos buvo skirta okupacijos laikotarpio Estijos dailei, kurią stengtasi pateikti taip, kad apie šią epochą galėtų kuo daugiau sužinoti jaunoji šalies karta. Tada buvo sulaukta nemaža priekaištų, kad pasirinktas ne selektyvus epochos pateikimo principas ir dėl to vertingesni ano laikotarpio kūriniai skęsta prastų darbų jūroje. Tačiau taip dėmesys buvo labiau sufokusuotas į kūrinių tematiką ir atsiradimo aplinkybes, o tai yra pateisinama, atsižvelgiant į komunikacinius parodos sumanytojų tikslus. Norisi tikėti, kad panašiais principais bus vadovaujamasi mūsų Nacionalinėje galerijoje bei kituose muziejuose, kurių tikslas – skatinti, provokuoti dialogą ir taip kurti prielaidas kitokiam požiūriui į viešąsias erdves bei kokybiškai naujam santykiui su dažnai slegiančia ir komplikuota šalies istorija. Tačiau menkas visuomenės dėmesys tokiems klausimams ar apskritai pastatų funkcijoms liudija, kad teigiamos permainos Lietuvoje vyksta tik nedaugelio progresyviau mąstančių entuziastų dėka (išimtis – nebent dėmesys sakraliniams pastatams). Matyt, galima sutikti su dailėtyrininkės L. Jablonskienės ar menininkų Nomedos ir Gedimino Urbonų mintimis, kad Lietuvoje dar gerokai stokojama supratimo, kas yra viešoji erdvė ir bendruomeninė nuosavybė, o gal ir apskritai stokojama bendruomeniškumo jausmo. Architektūra ir reakcija į ją parodo visuomenės būklę ir raidą.

Charakteringa, kad būtent menininkai yra aktyviausi įvairiausių visuomenėje vykstančių procesų kritikai, jie generuoja naujas idėjas, leidžiančias kurti prielaidas kokybiškai naujam santykiui su istorija. Tačiau menas taip tampa socialiai aktyvus ir politiškas. Skaitydami įvairių Šiuolaikinio meno centre vykusių parodų anotacijas matome, kad menininkai aptarinėja visokias viešosios nuomonės formavimo technologijas, reaguoja į globalines permainas, peržvelgia (perkuria) vyraujančius stereotipus, kuria kitokio tikrovės suvokimo strategijas.

Tą patį regime ir stebėdami didžiausią atgarsį visuomenėje sukėlusių rašytojų laikyseną, jų kūryboje išryškėjančias idėjas. Charakteringa, kad didžiausios diskusijos literatūriniame pasaulyje paprastai kyla ne dėl meninės kūrinių vertės, o dėl idėjinio knygų turinio, o tai liudija ne tik tai, kad rašytojams pavyko prisiliesti prie dabar aktualių klausimų, bet ir tai, kokie klausimai šiandien yra aktualūs. Diskusijas neretai įžiebia ir bandymas nuimti visuotinai pripažintų autoritetų aureolę (prisiminkime kad ir Makso Kempinskio straipsnį apie Justiną Marcinkevičių). Panašiai ir plastinio meno pasaulyje, kuriame išsiskiria ryškus konfliktas tarp Šiuolaikinio meno centro ir Dailininkų sąjungos, t.y. tarp institucijų, pasižyminčių skirtingomis požiūrio į meną ir jo pateikimą sampratomis.

Stovime tarsi tarp dviejų ne kažin ką bendra turinčių epochų, tarp kurių plyti gili praraja, daug gilesnė nei tokia, kokia būtų buvusi tada, jei ją skirtų tos pačios politinės ir socialinės santvarkos paveiktos kartos. Dialogas tarp šių epochų menkas, o ir polemizuojama dažniau dėl tiesioginių interesų susikirtimo negu dėl vienokios ar kitokios ateities vizijos.

Prieš keletą metų seminare dėstytoja paklausė, ką manome apie Lietuvos kultūrą, apie lietuvišką meną. Pamenu, tada mes išskyrėme kaimiškojo, agrarinio prado reikšmę, miesto kultūros, miestiškojo mentaliteto nebuvimą. Tai kildinome daugiausiai iš devyniolikto amžiaus ateinančios kultūrinės tradicijos. Nuo kada mūsų miestai tapo lietuviški? Vilnius – nuo Antrojo pasaulinio karo, Kaunas – nuo XX a. pradžios, Klaipėda lietuviška tapo irgi neseniai. Iš kur čia bus tas miestietiškas mentalitetas, jis irgi atsiranda ne taip greitai. Dažnai mėgstame pasididžiuoti prieš latvius ar estus, kad Rygą ar Taliną įkūrė vokiečiai, danai, o Vilnių – Gediminas, bet pamirštame, kad Ryga, nors niekuomet nebuvo vien latviška, vis dėlto pastaruosius du šimtmečius buvo labiau latviška, nei Vilnius lietuviškas (išskyrus paskutinį pusamžį). Tas pats ir su Talinu. Ar ne todėl ir požiūris į viešąsias erdves pas mus yra toks, ir į architektūrinį paveldą žiūrime taip selektyviai, ir naujų architektūrinių sėkmių ne tiek daug regime, ir naujos idėjos pas mus susilaukia gana daug priešininkų? Menininkai bando su tuo kovoti, tad jų menas yra socialiai aktyvus. Tačiau ar šiandienos menas apskritai gali būti kitoks, o jei taip, tai kiek jis gali būti aktualus?

 

Skaitytojų vertinimai


29107. uogautojas2006-07-03 20:19
Lietuvos muziejai yra labai piktos vietos, reik kazka daryt su jom, nes ko tai eit i juos nesinori, kai apsilankai kokis kelis sykius kokiame

29134. uoga2006-07-03 23:07
Muziejai yra tokios intymiai uzdaros vietos, kad eiti i juos yra beveik nezmogiska. Siais laikais yra daug patrauklesniu ir pykcio nekelenciu informaciniu strukturu ir erdviu

29137. kiskis p2006-07-03 23:27
koks durnius eis i muzieju kai yra akropolis.

29167. uogautojas2006-07-04 10:13
Uoga tu su manim atsargiai :)

29204. uoga-rugstelejusi2006-07-04 15:34
Ar cia yra nepakaltinamu? :)

29215. uogautojas2006-07-04 19:35
taip

29239. kiskis p2006-07-05 10:36
nesutikciau su pono brito nuomone apie stalinistinius statinius. palyginus su sovietmecio architektura jie - tikras sedevras. ziurint is siu dienu.

29293. varna :-) 2006-07-05 18:45
Puikus straipsnis. Apmaudu, kad tokie straipsniai pasirodo retai, o reakcija į juos aplamai būna "nulinė", nes jie paprasčiausiai pateikia teisingas išvadas, kurios 99 procentų piliečių nepriimtinos, nes pirštu bado į jų totalią išsilavinimo ir skonio stoką.

29308. mieste2006-07-05 20:44
apmaudziausia kad patys architektai yra nesisilavine. kai kalbuosi su savo amziaus architektais - kas jiems grazu. neturi zalio supratimo.

29344. balys2006-07-06 15:27
kad pas mumi ir modernistų nėra ar nebuvo, kad savo architektūros negina. sporto rūmų, tipo, per nesusipratimą nebegriaus. ar kažką tai

29392. padange :-) 2006-07-09 21:32
Idomus straipsnis, placiai apzvelgta tema, kuri, mano nuomone, is tikruju gana opi tiek visuomenei, tiek ir architektams:)

29398. kiskis p2006-07-09 22:38
architektamas yra pofik.

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2012 m. Sausio

PATKPŠS

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

 1 2 3 4 5
6 7 8 9 10 11 12
13 14 15 16 17 18 19
20 21 22 23 24 25 26
27 28 29  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 7 iš 7 
21:43:59 Jan 22, 2012   
Jan 2011 Jan 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba