Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2006-06-30 nr. 3102

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• Nikolajus Gumiliovas.
KINIJA
128
• KRONIKA
• KITAME NUMERYJE

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• KINO TEATRAI
• KONCERTAI1
• PARODOS
• VAKARAI
• ĮVAIRŪS
• LR KULTŪROS LAIDOS

AKTUALIJOS 
• Liudvikas Jakimavičius.
ANTANO VAIČIULAIČIO ŠIMTMETIS ARSENALE
24
• Ričardas Šileika.
PASIDARĖ NUOBODŽIAU, VISI SENSTAM PAGALIAU (VITALIJA BOGUTAITĖ), ARBA STRUKTŪRA YRA NEĮMANOMA BE ENERGIJOS (ALGIS MICKŪNAS)
17

POKALBIAI 
• UŽ PAVELDĄ ATSAKINGA VALSTYBĖ

LITERATŪRA 
• Laimutė Tidikytė.
BŪTIES HARMONIJOS ILGESYS: ANTANUI VAIČIULAIČIUI – 100
1

KNYGOS 
• Aleksandra Fomina.
MIRTIS, KAIP NESIBAIGIANTIS MONOLOGAS
• ORANŽINĖ PRINCESĖ
• GIRGŽDANTIS ŽVIRGŽDAS1
•  ŽUVIM IR LELIJOM8
• NAUJOS KNYGOS

MUZIKA 
• PEKKA HAKO: DUOKITE ERDVĖS RYŠKIOMS INDIVIDUALYBĖMS15
• Asta Pakarklytė.
ĮKALINTI PRAEITYJE
31

DAILĖ 
• Lijana Šatavičiūtė.
TRASA. MINTIES GREIČIU
1
• Jurgita Ludavičienė.
SAMUOLIS. BANDYMAS ATSAKYTI Į KLAUSIMUS?
2

TEATRAS 
• Ridas Viskauskas.
UTENOS KRAŠTE – IŠKILIŲ TEATRO MENININKŲ ATSIVĖRIMAI

POEZIJA 
• EVALDAS IGNATAVIČIUS15

PROZA 
• Laima Petrauskienė.
TRANZUOJANT
54

VERTIMAI 
• ROBERT BRINGHURST1

AKTYVIOS JUNGTYS 
• Linas Kranauskas.
POPSAS, APSIMETANTIS UNDERGROUNDU
21

MENO DIS/KURSE*/ AKTYVIOS JUNGTYS 
• Stasys Katauskas.
APIE VIEŠĄSIAS ERDVES IR MENO KOMUNIKATYVUMĄ
12

AKTYVIOS JUNGTYS/ JAUNIMO PUSLAPIAI 
• Skirmantė Černiauskaitė.
NAUJOJI KEISTUOLIŲ KARTA
4

PAVELDAS 
• PARODOJE – ROMOS ŠV. PETRO BAZILIKOS PENKIŲ ŠIMTMEČIŲ ISTORIJA

KRONIKA 
• NUO FUTBOLO IKI REMBRANDTO1
• MAIRONIO LIETUVIŲ LITERATŪROS MUZIEJUI – 70
• MEILĖS PAŠTAS

DE PROFUNDIS 
• RETRO BANGOS2

PARK@S 
• APIE IDENTITETO PAIEŠKAS3
• Gintautas Mažeikis.
ALTERNATYVUS PILIETINIS UGDYMAS - MORALINEI REVOLIUCIJAI
2
 Vigmantas Butkus (su ŠU literatūrologijos I kurso magistrantėmis).
TEMA: APIE 2005 METAIS ŠIAULIŲ LEIDYKLŲ IŠLEISTĄ GROŽINĘ IR VADINAMĄJĄ GROŽINĘ RAŠTIJĄ
• Tomas Butvilas.
DA VINČIO KODO FENOMENAS: TARP MITŲ IR LAISVĖS
• Gabrielė Inčiūraitė.
KITA NEONACIŲ AUKA GALITE BŪTI JŪS
54

PARK@S

TEMA: APIE 2005 METAIS ŠIAULIŲ LEIDYKLŲ IŠLEISTĄ GROŽINĘ IR VADINAMĄJĄ GROŽINĘ RAŠTIJĄ

Vigmantas Butkus (su ŠU literatūrologijos I kurso magistrantėmis)

[skaityti komentarus]

iliustracija

Šiauliuose grožines ir vadinamąsias grožines knygas leidžia kelios leidyklos: "Šiaurės Lietuva", "Saulės delta", "Lucilijus", iš dalies - Šiaulių universiteto leidykla. Tikslių visos jų grožinės ir vadinamosios grožinės leidybos planų, suvestinių ar ataskaitų, suprantama, matyti neteko, bet suinteresuota akimi retkarčiais stebint kūrybos-leidybos procesus buvo galima suskaičiuoti, kad per 2005 m. išleista beveik dvidešimt knygelių ir knygų. Susidarė įspūdis, kad lyg ir yra apie ką pa(si)kalbėti. Tad su Šiaulių universiteto literatūrologijos magistrantėmis Modesta Jurgaityte, Rasa Kaušiene, Dina Masteikiene bei Dalia Šimkute, pasirinkusiomis literatūros kritikos ir recenzijos kursą, pamažu ėmėm tuos pokalbius plėtoti. Be to, atrodė, bus jei ne politiškai, tai bent regioniškai-literatūriškai "korektiškiau", jeigu jaunosios Šiaulių literatės, tikrindamos, lavindamos, o kartais tiesiog ištvermingai grūdindamos savo estetinio skonio receptorius, ugdydamos savo analitinius, interpretacinius, kritinius gebėjimus, tobulindamos savo stilistinę raišką, šalia kitų pratybų sistemingiau galynėsis ne su apskritai lietuviškąja, ne su Kauno, Utenos ar Panevėžio, bet su Šiaulių ir aplinkinės šiaulijos raštija.

Tiesą sakant, tos raštijos vaizdas, iš arčiau su ja susipažinus, anaiptol nenudžiugino nei manęs, nei magistrančių, kurių mintimis toliau rašinyje dažnai pasiremsiu, siūlydamas laikyti šį rašinį savotišku mūsų pokalbių apibendrinimu. Kita vertus, minėtas raštijos vaizdas kaip mažas visumos fragmentas metonimijos principu pakankamai objektyviai atspindi bendrąją Lietuvos grožinės ir vadinamosios grožinės raštijos panoramą, kurioje pavienių vertingų, žvilgsnį traukiančių ir saugotinų vaizdų kiekis palyginti su sunkiai aprėpiamais neišvaizdžių plynių plotais yra panašus - apverktinai mažas.

Vieną 2005 m. šiauliškių knygų grupelę sudarytų tai, ką galima mėginti pavadinti literatūra apie meilę: meilės lyrika, meilės romanu ir pan. Du šios grupelės leidiniai (Audronės Stasiulytės romanas "Lemties dovanota rykštė" ("Lucilijus") ir R. G. Ruch poetinių miniatiūrų rinkinys "Meilės valktys" ("Šiaurės Lietuva")) turi net erotinės literatūros atspalvį, tiesa, tokį provincialiai "blėznutį". Santūresnė yra Reginos Tirkšlytės prozos knyga "Žiedas su briliantine akute" ("Lucilijus"), kurios herojės paprastai pasižymi tuo, kad įkrenta "į meilę kaip muselė į išrūgas" (p. 101), o herojai - tuo, kad jų širdys "žaibiškai suliepsnodavo meile […] ir lygiai taip pat greit užgesdavo" (p. 27). "Autorė ima rašyti apimta meilės jausmo, ji gyvena tuo jausmu. Meilė jai teikia daug skausmo, nes tai meilė be atsako. Ji ilgisi meilės - ilgisi jo. Kalbama apie netikėtą praregėjimą, kai ji supranta, kad jis jai abejingas. […] Todėl ji prisiminimais grįžta į praeitį, kai jis jai buvo neabejingas. Nors praėjo daug metų, ji negali jo užmiršti, tikisi, kad ir jis jos neužmiršo - ji vis dar laukia", - tai ištrauka iš magistrantės R. Kaušienės recenzijos apie vieną knygą, tinkanti kone visai 2005 m. šiauliečių meilės poezijai ir prozai charakterizuoti. Poezijai ir prozai, kurių stilistinė išraiška, kalba, pasak magistrantės M. Jurgaitytės, yra "(pa)prasta, buitinė, jokia - neįtaigi", kurioje "daugybė klišių, šablonų".

Kiek įdomesnė šio tipo knyga yra jau trečiasis Jauniaus Kulnio eilėraščių rinkinys keistoku, labiau detektyvui, o ne meilės lyrikai tinkančiu pavadinimu "Monos Lizos kerštas" ("Šiaurės Lietuva"). Jame, intensyviai ir sistemingai eksploatuojant taip ir neįvardytą JOS VARDĄ, "nužengiantį į […] širdį ir kraują" (p. 64), kartais prasiveržia autentiška spontanika, vienas kitas netikėtesnės raiškos štrichas.

Eilėraščių rinkinių pernai Šiauliuose išleista ir daugiau, bet ne tiek daug kaip ankstesniais metais: ketvirtasis Danutės Andrijauskienės rinkinys "Šaltinio gelmių sidabras" ("Šiaurės Lietuva"), nepamenu kelintasis Onos Mikalauskienės-Kubliūtės rinkinys "Invokacija" ("Saulės delta"), kaip liudija įrašas anotacijoje, šešioliktoji (nuo 1998 m.!) Jono Ivanausko eilių knyga "Laimės linijos į delną" (ŠU leidykla). Tai poezija - "empatiška ne tik tėviškės, tėvynės negandoms, bet ir visos žemės skausmui", - ironizuoja magistrantė D. Šimkutė, rašydama apie D. Andrijauskienės knygą, bet sykiu užčiuopdama ir visų minėtų autorių temų, o kartais ir iš temų išaugančių kompozicinių struktūrų esminius matmenis. Tėviškė ir "kraštietiškumas" (Šiauliai, Joniškis, Žiemgala, (bendra)baltiškumas), tėvynė ir patriotiškumas (n kartų ir pavidalų "Lietuva"), pasaulis ir būtis (globalumas, globalizmas, militarizmas, (kosmo)ontologizmas) - štai kertiniai teminiai minėtų eilėraščių rinkinių ramsčiai, pagal skonį impregnuojami Patirties Išmintimi ir Išminties Patirtimi. (Didžiosios Raidės Būtinos.) Skonio subtilybėmis, kaip supratote, skaitytojas nėra lepinamas, vis dėlto nepersūdyti, tiksliau, nepersaldinti kartais, labai labai kartais, pavyksta tik O. Mikalauskienei-Kubiliūtei. J. Ivanauskas įdomesnis, kai žaismingas, pavyzdžiui, kad ir elementariu akrostichu eilėraštyje "Tryliktojo gimtadienio proga", skirtame "Šiaurės Atėnams": "Šauksmininko / Išpuoselėtame /Ansamblyje / Universaliai / Radikalūs, / Ėkšti / Susibūrė. // Apsirėdę / Togomis - / Ėrenomis, / Naujienas / Antropologiškai / Išnagrinėja". Nesvarbu, kad tai kiaurai "žaliogintarovėriniškai" gediška, bet bent nenuobodu.

Pati beviltiškiausia iš visų pernykščių Šiaulių knygų - tautodailininkės Snieginos Chriščinavičienės eilėraščių rinkinys (atrodo, pirmasis) "Eilės, išbirusios iš smėlio" (ŠU leidykla). Kažkaip nevalingai ėmėmės jį lyginti su Aleksandro Pogrebnojaus "Eilėmis" (Vilnius: Kronta, 2006). Lyginom ne pačius rinkinius, nes vilniškis ir vos vos ant savo liaunų, dėl nepatyrimo virpančių poezijos kojelių tepastovintis yra tikras galiūnas prieš šiauliškį. Lyginom situacijas, kurios, nors ir be galo skirtingų mastelių, tačiau tam tikru aspektu labai panašios: sėkmingai parodose dalyvaujanti tautodailininkė, įdomiai dirbanti su netradicinėmis medžiagomis (akmenys, smėlis, žvyras, džiovinta medžio žievė…) bei žavinti žiūrovus savo tautodailės darbų originalumu, nuoširdumu, ir itin garsus, populiarus, madingas, itin sėkmingai dirbantis dizaineris, (ap)žavintis visą Lietuvos mass media. Kuriems galams jiems šalia puikiai išmanomo savojo (tautodailės, dizaino) amato dar daryti tai, ko daryti jie visiškai nemoka, ką darydami pasirodo esą profanai, neišmanėliai? Klausimas liko neatsakytas, nes jis ne iš literatūros estetikos, aksiologijos, bet iš (kūrybinės?) psichologijos srities.

Kelių knygų autorius šiaulietis poetas Stasys Bulzgis, kurio amplua - marcinkevičiškų tonacijų ir simetriškų formų eilėraščiai, 2005 m. išleido dvi šiam amplua tolimas knygas: "Vidurnakčio novelės" ir misteriją "Karalienė Morta" (abi "Saulės delta"). Pradėjus skaityti pirmąją, turbūt dėl "novelės" paminėjimo pavadinime neturinčią jokios skaitytoją orientuojančios paantraštės, prireikė laiko išsiaiškinti, kad pavadinimas gerokai klaidina, nes knygon daugiausia sudėta tai, kas anksčiau vadinta publicistinėmis biografinėmis apybraižomis. Pastarosios šiek tiek senoviškos, tokios "retro", bet parašytos pakankamai profesionaliai, gal dėl to, kad autorius - buvęs ilgametis vieno Šiaulių dienraščio publicistas. Apie misteriją to nepasakysi. Joje ir profesionalumo aiškiai pristingama, ir stilistinė-žanrinė senovė tuščiom istorijos akim tiesiog žiojėte žiojėja, mat vyksta kažkas panašaus į iš anksto nesėkmei pasmerktą Vinco Krėvės, Juozo Grušo ar Justino Marcinkevičiaus sukirpimo dramos modelio reanimaciją.

Gal ne tiek estetiškai, kiek kultūrologiškai antropologiškai sudomino rusiškai rašančių šiauliečių antologija «С чего начинается Родина… Лирические строки Шяуляйских авторов» ("Nuo ko prasideda Tėvynė… Lyrinės Šiaulių autorių eilės" ("Lucilijus")), sudaryta ir redaguota Ninos Kalininos. Magistrantė D. Masteikienė recenzijos apie šią antologiją pradžioje priminusi, jog "į sąvokos "Tėvynė" konceptualųjį lauką rusiškojo mentaliteto samprata įtraukia daug aspektų: ir motinos, ir tėviškės, ir Tėvynės gynimo heroizmo, ir rusiškos gamtos…", recenzijos pabaigoje maksimalistiškai, bet geranoriškai linki antologijos autoriams atidžiau pasižiūrėti, ar jų eilės iš tikrųjų atitinka knygos pavadinimą ir "ar apskritai atitinka poezijos pašaukimą būti poezija, o ne eiliakalyste". Kaip ten bebuvę, ši knyga išskleidžia įdomų su nacionalumu, su istorinių, politinių, geografinių Lietuvos ir Rusijos santykių, jų erdvių (o)pozicijomis susijusių patirčių spektrą, liudija šias patirtis, jų sukeliamas psichologines įtampas, emocijas, nostalgijas. Pastarųjų itin daug. Geografinės-peizažinės nostalgijos, peraugančios į vidinį psichologinį peizažą, pavyzdys: «Но солнца луч - художник молодой - / Вдруг серым облакам добавил сини, / <…> … И стало так похоже на Россию…» (N. Kalinina; p. 21). Istorinės-politinės nostalgijos pavyzdys: «Я тоскую по Родине, той, что канула в были, / Я тоскую по Родине, где счастливыми были. // Я тоскую по ценностям - будут лучше? едва ли…» (Marija Malinina; p. 14). Politiškai gal ir retrogradiška, bet labai žmogiška. Manyčiau, kad šiuo atveju blogiau yra ne politinė, bet poetinė retrogradystė, akcentuota D. Masteikienės.

Už apžvalgos ribų lieka knygos vaikams (Mykolo Masioko pasakos ir pjesės vaikams "Milžinų giria" ("Lucilijus"), Virginijos Zaleskytės knygelė "Šiauliai - saldainių namai" ("Saulės delta")), gal dar vienas kitas 2005 m. Šiauliuose leistas ir ne iš blogos valios nepastebėtas literatūrinis leidinys. Labiausiai pastebėta ir pastebima praeitų metų šiauliškės literatūros knyga, be jokios abejonės, yra Petro Rakštiko miniatiūrų rinkinys "Vėjas, lapas ir rakursas" ("Šiaurės Lietuva"). Galbūt tai vienintelė ne "vadinamoji grožinė", o grožinė 2005 metų knyga Šiauliuose. Kaip jau sakyta, nuojauta kužda, kad tarp "vadinamosios" ir "tikrosios" visoje Lietuvoje leidybinis santykis būtų panašus - panašiai nelinksmas. Užtat P. Rakštiko, anot vienos miniatiūros, suvalgiusio ne vieną vištą, išgėrusio daugybę kiaušinių ir turinčio pastebėti, jog vištos ir kiaušiniai jo pasaulio suvokimui padarė didžiulę įtaką, knyga linksma.

Magistrantė M. Jurgaitytė, recenziją apie P. Rakštiko knygą pavadinusi "Diagnozė - paveiksliukų dėlionės arba puzzles", rašo: "susidaro įspūdis, kad miniatiūrų turinį nulemia prieš rašytojo akis besikeičiantys išorinio (ar vidinio) gyvenimo "paveiksliukai", o miniatiūros, tekstai yra tų "paveiksliukų dėlionės", "puzzles", kurie galiausiai sudaro visumą: vienas vaizdas keičia kitą, užkloja, perkloja ("Traukinys marma poterius. Po langu medituoja gėlės. Gatve žilas vyras nusinešė savo mintis, kurios ilgainiui išgaruos į debesies jūrą"). Pažymėtina, kad čia svarbu ne tik vizualumas, bet ir žodinė raiška, kuri liudija autoriaus savitumą. P. Rakštiko tekstai pasižymi subtiliu ar tiesiog jam lengvai pasiduodančiu verbalumu. "Paveiksliuku" autoriui gali tapti bet kas - peizažas, veiksmas, įvykis, refleksija. Jis tarsi įvizualina ir tai, kas galbūt nelabai vizualu ("Iš pėdsakų siūlų nuaustos rebusų virvės. Didingų ir kvailų minčių vėjai stringa jų tinkluose. Skirtingos čadros slepia begalybę kūrėjo veidų"). Kaip galima pastebėti, autoriaus žvilgsnis nėra kasdieniškas, nors stebi jis dažniausiai kasdienybę. Tikrovę autorius fiksuoja ir išreiškia savitais poetiniais vaizdiniais. Vizualumas išryškėja ir tiesiogiai - knyga iliustruota paties autoriaus piešiniais. Mano manymu, tarp tekstų ir piešinių esama labai glaudaus ryšio, jie "kalba" apie tą patį. Ir tai yra knygos pliusas, matyti, kad ji vientisa, konceptuali, išbaigta."

Magistrantė D. Šimkutė šios knygos turinį sieja ir su savo patirtimi: "Pakanka asociacijos, pokalbio nuotrupos ar net anksčiau patirto jausmo pasikartojimo ir tarsi kažkam panorėjus įjungiamas "return" mygtukas - atsiduri praeityje. P. Rakštiko knyga "Vėjas, lapas ir rakursas" buvo impulsas, nukėlęs mane į būtąjį laiką - vaikystės prisiminimus. Tai laikas, kai bandydavau susikalbėt su saule, žolėmis, paukščiais. P. Rakštiko knyga vėl įtraukė į nebylų dialogą su daiktais, saule, debesimis, musėmis. Personifikuoti jie tampa gyvi, jaučiantys žmogiškosios būties dalyviai: vėjas išvėdina daržą, užsuka į svečius, pravirksta dangus, svajoja musė. M. Heideggeris grožį nusako kaip nematomą švytėjimą. Ši sąvoka taikliai apibūdina P. Rakštiko vaizduojamus žmones, daiktus. Jie savąjį švytėjimą - grožį skleidžia kasdieniškoje aplinkoje, rutinoje. Šioje realybėje neegzistuoja laikas. […] Savitus tekstus papildo ne mažiau originalūs autoriaus piešiniai. Nespalvoti. Tik juoda ir balta. Balta ir juoda. Juodas rašmenų tinklas baltame lape ir juodi piešinio kontūrai, užpildyti baltos erdvės. Juodų raidžių ir baltos erdvės sąlytyje lieka neatskleistų, (ne)sąmoningai autoriaus (už)slėptų prasmių. Tokio šiauliečio. Tokio dailininko. Tokio…"

Pabaigoje viena 2005 metus apibendrinanti M. Jurgaitytės pastaba iš kitos recenzijos: "Šiauliuose poezijos padėtis tragiška, knygų leidybos - ne". Atkreipiu dėmesį į antrąją šio teiginio dalį. Iš tikrųjų šiauliškės leidyklos, kai nori, grožinės ar vadinamosios grožinės raštijos knygą gali išleisti nė kiek ne prasčiau nei vilniškės, kauniškės, bet (o čia kol kas dar neapmokėta patriotiška reklama) - gerokai pigiau.

trysbutkai@takas.lt

 

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2012 m. Sausio

PATKPŠS

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

 1 2 3 4 5
6 7 8 9 10 11 12
13 14 15 16 17 18 19
20 21 22 23 24 25 26
27 28 29  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 7 iš 7 
21:43:49 Jan 22, 2012   
Jan 2011 Jan 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba