Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2008-02-01 nr. 3175

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• Julius Keleras.
AUŠROS VARTAI
51
• KRONIKA
• KITAME NUMERYJE

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• KINO TEATRAI
• TEATRAI
• KONCERTAI
• PARODOS
• VAKARAI
• ĮVAIRŪS

SIC! 
• Albinas Galinis.
APOLODORAS SVEIKINA KLEONIMĄ
3

POKALBIAI 
• PEIZAŽUOSE

KNYGOS 
• „SARASVATI UPĖS SMĖLIS“
• „PAŽADAS“1
• „VOGTI ARKLIUS“1
• „ŽARIJŲ DUOBĖS“
• Stanislovas Abromavičius.
PIRMASIS – ALGIMANTAS BALTAKIS
1
• Benediktas Jauševičius.
SAVO KNYGOS AUTORYSTE „SNIEGAS, BENAMIS, KRENTANTIS“ J. KELERAS DALIJOSI SU DAILININKU A. GELŪNU
15
• Mindaugas Peleckis.
MEDIJŲ ARCHEOLOGIJA IR MAGIJA: BANDYMAS REKONSTRUOTI FRANKENŠTEINĄ
21
• (PA)SKAITINIAI1

TEATRAS 
• GRIBOJEDOVAS PAGAL TUMINĄ

DAILĖ 
• Vidas Poškus.
ČIURLIONIŲ BEIEŠKANT
 Vidas Poškus.
MEŠKINAI IR SUBLIMACIJA
2
• Danutė Skromanienė.
VILNIUJE – LIUCIJOS ŠULGAITĖS JUBILIEJINĖ PARODA „ĮTRŪKUSI BALTUMA“

KULTŪRA 
• Stanislovas Abromavičius.
MALDŲ PARKAS GURONYSE

KINAS 
• Skirmantas Valiulis.
ŽMONĖS KAIP ŽMONĖS
2

POEZIJA 
• VYTAUTAS VILIMAS SKRIPKA18

PROZA 
• Kęstutis Arlauskas.
ILGAI JAUKINTA ŽUVIS
1

VERTIMAI 
• Viačeslav Ar-Sergi.
GYVENIMO TEOREMA

AKTYVIOS JUNGTYS/ ŠIUOLAIKINIS MENAS 
• KŪRYBA SUTEIKIA GALIMYBĘ IŠBANDYTI VISIŠKUS KRAŠTUTINUMUS2

AKTYVIOS JUNGTYS/ JAUNIMO PUSLAPIAI 
• Šiaurys Narbutas.
TŪTUOTI TAUTAI ROKENROLUS!
64

KRONIKA 
• IŠ GYVULĖLIŲ GYVENIMO1
• PARODA „SĄJŪDŽIO IR ATGIMUSIOS LIETUVOS PERIODINĖS SPAUDOS DVIDEŠIMTMEČIUI“
• Stanislovas Abromavičius.
ATRAKCIJA, KURIOS VARDAS GASPARAS ALEKSA
2

DE PROFUNDIS 
• Gertrūda Frisol.
DAR NEBUVO TOKIOS DIENOS
1
• Jonas Žemkalnis.
NAUJOS PASAKĖČIOS
8
• ZOO-LOGIZUOKIME MIESTĄ!2

DAILĖ

MEŠKINAI IR SUBLIMACIJA

„Vartų“ galerijoje Laisvydės Šalčiūtės paroda „Propaganda. Svajonių transformacijos“

Vidas Poškus

[skaityti komentarus]

iliustracija
Laisvydės Šalčiūtės instaliacijos „Zigmundas Froidas čia nebuvo leidžiamas...“ (2008) fragmentas
Vidmanto Ilčiuko nuotrauka

Remdamasis menkomis teorinėmis psichologijos žiniomis (keletas autodidaktikos tikslais perskaitytų knygų, bendrosios psichologijos kursas aukštojoje mokykloje) ir dar menkesne patirtimi (ją liudija nuolatiniai šeimos konfliktai, nenusisekę darbo santykiai), drįsčiau teigti –­ už tai, kad gyvename taikiomis, beveik idiliškomis sąlygomis (politinis stabilumas, ekonomikos kilimas etc.), pirmiausia turime dėkoti menui.

Dar psichoanalizės tėvas Sigmundas Freudas teigė, kad meninės kūrybos dėka daugybė asmenų socialiai nepriimtinus impulsus geba pakeisti socialiai priimtinais ir taip adaptuotis visuomenėje. Visi kūrėjai (nesvarbu, kaip save vadina –­ menininkais, dailininkais ar mėgėjais) išlieja piktąją energiją tepdami dažais milžiniškus drobės plotus, atšipusiais kalteliais raižydami cinko plokštes ar pneumatiniais kūjais daužydami lauko špato, granito luitus.

Menas mūsų valstybėje nusikalstamumą sumažina iki minimumo. Visiškam idealui dar trūksta keliolikos dailės, muzikos ir teatro akademijų ir bent kelių autorinių režisierių, scenaristų, operatorių kursų (šiais laikais kinematografija ir televizija pasiekusios menų hierarchijos viršukalnę). Įsivaizduoju, kokia baisi būtų kriminogeninė situacija Dusetose, jeigu Šarūnas Sauka vizijų neperkeltų į tapybos darbus, o bandytų jas įkūnyti realybėje. Kas antrame miestelio name gulėtų senelis ar močiutė su kirviu perkirsta galva, gatvėse šlitinėtų nemediciniškai ir be jokio nuskausminimo preparuotos moterys ir vyrai. O kaip košmariškai turėtų jaustis Vilniaus gyventojai, jei Mikalojus Vilutis nevaizduotų personažų nuluptomis odomis, išpjaustinėtomis kraujagyslėmis ir kanibališkai išdraskytais viduriais. Lieka džiaugtis, kad prieš išvažiuodamas gyventi į kaimyninę Lenkiją, Stasys Eidrigevičius iliustravo vaikiškas knygeles, tad nebandė tikrovėje sukergti mažylių su namų apyvokos daiktais, medžiais, gyvūnais.

Ir ačiū Dievui, kad Laisvydė Šalčiūtė savo agresijas sublimuoja aktyviai kurdama bei rengdama parodas. Nežinau, ar gyvenimas būtų toks gražus, jeigu menininkė kitokiais būdais įkūnytų tai, kas kirba galvoje. Kaip liudija „Vartų“ galerijoje veikianti jos personalinė pa­roda, lengviau atsidusti turi visi Lietuvos, o gal ir pasaulio vyrai. Kai kurios menininkės mintys ir darbai nukreipti būtent į (prieš?) juos. Remdamasis vienoje galerijos salėje eksponuojama instaliacija (pavadinimas, kaip buvo galima tikėtis, psichoanalitinio pobūdžio – „Zigmundas Froidas čia nebuvo leidžiamas“), šią įžvalgą patikslinčiau pastebėjimu, jog dailininkė nejaučia pasidygėjimo visais vyrais. Neapykantą (galbūt per stipriai pasakyta – gal tai tėra pašaipa ar ironija) ji spinduliuoja vienai šios žmonių grupės rūšiai – liaudyje apibrėžiamai „donžuanų“, „kazanovų“, „lovelasų“ sąvokomis. Ant sienos iškabinti elementarūs, prekybos centruose pirkti įvairių formų ir atspalvių (taip pat skiriasi kailinių suvėlimo intensyvumas) kinų gamybos pliušiniai meškiukai yra tiesioginė nuoroda į „blatnų“ vyrų himną – Elvio Presley’o kadaise sudainuotą šlagerį „Teddy Bear“. Meškinas – tradicinis aplink merginą ar moterį vienkartiniais tikslais besisukiojančio vyro simbolis. Jo gražių veiksmų ir žodžių nereikėtų priimti tiesiogiai (adresuoju nepatyrusiosioms). Pacituosiu Elvį lietuviškai: „Vaikeli, leisk man būti tavo mylimu meškiuku, užsek man grandinę ant kaklo ir visur vedžiok.“ Kartoju –­ tai apgaulė, akių dūmimas. Po kai kurių veiksmų minėta grandinėlė išnyksta kaip dūmas, lokys patraukia savais keliais, į kalnus ir kanjonus. Patriarchalinėje visuomenėje yra susiformavęs monumentalus tikro vyro – meškai ar gorilai artimo patino įvaizdis. Didžiausias paradoksas tas, kad daugelis su miglota vyriškumo (be lokiškų proporcijų dar tapatinamo su aistra automobiliams, alui bei sportui ir nežabota seksualine energija) kategorija susisaisčiusių asmenų jaučia nepaaiškinamą potraukį sentimentaliems dalykams. Jie žavisi raudonais pajūrio saulėlydžiais, kolekcionuoja šventinius atvirukus su roželėmis, klausosi paprastų, bet šykščią ašarą išspaudžiančių dainelių apie nepasisekusią meilę. L. Šalčiūtė demaskavo pražūtingą šios kategorijos vyrų aistrą, priversdama juos įkūnijusius simbolius (meškiukus) bejėgiškai kyboti ant kelių galerijos sienų ir sustingusiais, suakmenėjusiais žvilgsniais žiūrėti į susidomėjusių žiūrovų akis. Po lėlių kojomis suklijuotos mėlynų meandrų grandinėlės simbolizuoja Elvio apdainuotą grandinėlę – seksistą su jo aistros objektu (tai yra moterimi, tiksliau – moterimis, daugybe moterų) siejančia bambagyslę. „Suštabeliuodama“ meškučius, sukabindama juos kaip išskalbtas apatines kelnaites į vieną tiesią liniją, menininkė rodo, kad jai žinomos tikrosios tokio vyrų tipo intencijos ir troškimai. Dar daugiau – autorė demonstratyviai teigia, kad bent šiuo atveju ji, o ne jos analizuojamieji, užima galios poziciją. Ji, o ne jie, kabina meškučius ant sienos ir klijuoja jiems nebereikalingą grandinę. Galutinai meškinų ego L. Šalčiūtė pamina po savo kojomis, sutrypia su žemėmis, šiems padarams dar užrišdama koketiškas – moteriškas genitalijas, pieno liaukas (specialiai taip parašiau, nes nuogas moters kūnas atvaizduose pateiktas pabrėžtinai fiziologiškai) reprodukuojančias prijuostėles. Žinoma, kad didžiausias „kietūnų“ pažeminimas –­ palyginti juos su moterimis. Būdami iki koktumo sentimentalūs, patiniški individai savo jausmingumo (pačių priskiriamo moterų sferai) nepripažintų net kankinami elektros srove. Dar didesnį vyrų (ne visų) pažeminimą reiškia tai, ką būtų galima priskirti buitiniam lygmeniui. Šioje instaliacijoje rutiną įkūnija virtuvinės prijuostės. Pabandykime įsivaizduoti balandėlius farširuojantį, majonezą šaukštais į baltą mišrainę seikėjantį Don Žuaną arba priskretusį puodą gramdantį, nešvarius langus plaunantį Kazanovą. Analogiški veiksmai jiems reiškia dvasinę mirtį, gyvenimo prasmės pražūtį.

Kūrinį įmanoma analizuoti ir kitokiais pjūviais. Net atvirkščiai – kaip moters pažeminimo, jos metaforinio iškimšimo vata, pririšimo prie virtuvės ir namų (kinder-küche-kirche) simbolį. Tai sufleruotų ir kituose galerijos kambariuose eksponuojami artefaktai, jų ciklai. Juos vienija autorės veidu ir figūra lyg kauke pridengtos vienatvės, nevilties ir bepras­mybės (šios frustracinės būsenos būdingos visiems, ne tik moterims) temos. Tad galbūt už kitokią – vyrišku matmeniu paremtą meškiukų interpretaciją mane irgi reikėtų prikalti prie sienos. Bet tegul tai sprendžia autorė.

 

Skaitytojų vertinimai


44940. klausimelis2008-02-04 14:47
Nuolatiniai seimos konfliktai, kam reikia visuose straipsniuose pabrezt apie nenusisekusi gyvenima,labai nesolidziai skamba...tikiuosi bent nemusi moters?

45082. hudoznik2008-02-08 12:20
tai bent persistengei, Videli, raitydamas sias interpretacijas.idomu, kad famenistini turini isivaizduoji kazkokiu vyrisku matmeniu paremes. ar, ilgai pries veidrodi kaltuna sukuojant (ne)teorine psichoanalize (ne)paskatina kaspineliais pasipuosti? labai klysti, teigdamas, kad don zuanui svetimas gurmano pasaukimas. matyt savo poniai nesi ne karto deramai kulinarijoj asistaves, nes zinotum kiek romantikos spindi moters akyse, kai mato vyra, ruosianti jai ypatingaji gardumyna. ir kazanovos sugebejimus nuvertini psichologiskai nepamatuotai- kas jau kas, o sis personazas, bet kokiom priemonem pasiruoses motyvuoti savo polekius. matyt sublimuotas "blatnas" meskinas tavo vaizduotej tera tik piktas konkurentas, vagiantis aistringus saulelydzius.

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2012 m. Sausio

PATKPŠS

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

 1 2 3 4 5
6 7 8 9 10 11 12
13 14 15 16 17 18 19
20 21 22 23 24 25 26
27 28 29  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 11 iš 11 
21:43:45 Jan 22, 2012   
May 2009 Sep 2014
Sąrašas   Archyvas   Pagalba