Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2008-02-01 nr. 3175

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• Julius Keleras.
AUŠROS VARTAI
51
• KRONIKA
• KITAME NUMERYJE

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• KINO TEATRAI
• TEATRAI
• KONCERTAI
• PARODOS
• VAKARAI
• ĮVAIRŪS

SIC! 
• Albinas Galinis.
APOLODORAS SVEIKINA KLEONIMĄ
3

POKALBIAI 
• PEIZAŽUOSE

KNYGOS 
• „SARASVATI UPĖS SMĖLIS“
• „PAŽADAS“1
• „VOGTI ARKLIUS“1
• „ŽARIJŲ DUOBĖS“
• Stanislovas Abromavičius.
PIRMASIS – ALGIMANTAS BALTAKIS
1
• Benediktas Jauševičius.
SAVO KNYGOS AUTORYSTE „SNIEGAS, BENAMIS, KRENTANTIS“ J. KELERAS DALIJOSI SU DAILININKU A. GELŪNU
15
• Mindaugas Peleckis.
MEDIJŲ ARCHEOLOGIJA IR MAGIJA: BANDYMAS REKONSTRUOTI FRANKENŠTEINĄ
21
• (PA)SKAITINIAI1

TEATRAS 
• GRIBOJEDOVAS PAGAL TUMINĄ

DAILĖ 
• Vidas Poškus.
ČIURLIONIŲ BEIEŠKANT
• Vidas Poškus.
MEŠKINAI IR SUBLIMACIJA
2
• Danutė Skromanienė.
VILNIUJE – LIUCIJOS ŠULGAITĖS JUBILIEJINĖ PARODA „ĮTRŪKUSI BALTUMA“

KULTŪRA 
• Stanislovas Abromavičius.
MALDŲ PARKAS GURONYSE

KINAS 
• Skirmantas Valiulis.
ŽMONĖS KAIP ŽMONĖS
2

POEZIJA 
• VYTAUTAS VILIMAS SKRIPKA18

PROZA 
• Kęstutis Arlauskas.
ILGAI JAUKINTA ŽUVIS
1

VERTIMAI 
• Viačeslav Ar-Sergi.
GYVENIMO TEOREMA

AKTYVIOS JUNGTYS/ ŠIUOLAIKINIS MENAS 
• KŪRYBA SUTEIKIA GALIMYBĘ IŠBANDYTI VISIŠKUS KRAŠTUTINUMUS2

AKTYVIOS JUNGTYS/ JAUNIMO PUSLAPIAI 
• Šiaurys Narbutas.
TŪTUOTI TAUTAI ROKENROLUS!
64

KRONIKA 
• IŠ GYVULĖLIŲ GYVENIMO1
 PARODA „SĄJŪDŽIO IR ATGIMUSIOS LIETUVOS PERIODINĖS SPAUDOS DVIDEŠIMTMEČIUI“
• Stanislovas Abromavičius.
ATRAKCIJA, KURIOS VARDAS GASPARAS ALEKSA
2

DE PROFUNDIS 
• Gertrūda Frisol.
DAR NEBUVO TOKIOS DIENOS
1
• Jonas Žemkalnis.
NAUJOS PASAKĖČIOS
8
• ZOO-LOGIZUOKIME MIESTĄ!2

KRONIKA

PARODA „SĄJŪDŽIO IR ATGIMUSIOS LIETUVOS PERIODINĖS SPAUDOS DVIDEŠIMTMEČIUI“

[skaityti komentarus]

iliustracija

/ Kalba netaisyta /

Alytaus kraštotyros muziejus tęsia bendradarbiavimą su kolekcininkais ir sausio 18 d. pakvietė į Šarūno Šimkevičiaus parodą „Sąjūdžio ir Atgimusios Lietuvos periodinės spaudos dvidešimtmečiui“. 2008 m. minime Sąjūdžio spaudos jubiliejų.

Kaip pasakoja parodos autorius, viskas prasidėjo nuo susidomėjimo Lietuvos istorija. Jam didelį įspūdį paliko apsilankymai įvairiuose muziejuose, norėta surinkti panašių daiktų į matytuosius ekspozicijose. Tačiau iš tikrųjų tik du kartus Šarūnui pavyko viršyti valstybinius rinkinius – jis surinko didžiausią Lietuvos senosios periodinės spaudos 1760–1944 m. kolekciją. O jo spaudos rinkinys nuo 1988 iki 1992 m. nėra pats didžiausias. Jis viršija bet kurį valstybinį, bet yra tik antrasis Lietuvoje. O didžiausias šio laikotarpio rinkinys – privatus ir priklauso vienam Vilniaus bibliofilui.

Kaip kilo idėja rinkti Sąjūdžio spaudą? Sovietiniais laikais Šarūnas rinko tarpukario Lietuvos periodiką, tad 1988 m. pradėta leisti spauda buvo tarsi tos kolekcijos pratęsimas. Čia galima pastebėti, kad tai buvo tikras kolekcijos atgimimas. Jei šiandien kam nors pasakytum, kad prenumeruoji ar perki 500 skirtingų pavadinimų laikraščius, į tave pažiūrėtų keistokai... Dabar daugelis neprenumeruoja ir neperka jokio. O tais laikais 500 laikraščių neatrodė daug. Aišku, daugiausia tai buvo savaitraščiai, mėnraščiai, dienraščių prenumeruota mažiau. Komplektuojami buvo tik pagrindiniai Vilniaus ir Kauno dienraščiai. Tada buvo daug Sąjūdžio spaudos kolekcininkų: atgimimo spaudą pradėjo rinkti beveik visi senosios periodikos kolekcininkai. Vilniuje buvo kolekcininkas, rinkęs visos Sovietų Sąjungos „perestroikinius“ laikraščius. Kitas net buvo susitaręs su įvairių provincijos laikraščių redakcijomis, kad šios siuntinėtų jam savo leidinius. Todėl buvo galimybė ir keistis turimais laikraščiais su kitais kolekcininkais. Tik močiutė niekaip nesuprasdavo, kodėl Šarūnas tų laikraščių pirkti važinėja net į Vilnių, jei Kauno kioskuose jų yra. Tačiau Vilniuje tada pasirinkimas buvo didesnis. Šarūno mokykla buvo Kaune, Donelaičio gatvėje. Rytais, kol nusigaudavo iki mokyklos, jau būdavo apsipirkęs keliuose spaudos kioskuose. Kaune buvo ir kelios laikraščių parduotuvės, kur spaudą galėdavai pavartyti. Šarūnas prisimena, kaip kartą užėjo į vieną jų ir pradėjo imti laikraščius. Paėmė vieną, antrą, trečią – pardavėja laikėsi ramiai. Tačiau kai jo rankose buvo dešimt laikraščių – ėmė nerimauti. Kai paėmė šešioliktą laikraštį, jos nervai neišlaikė: „Negriebk laikraščių!“ Aprimo tik tada, kai pažadėjo sumokėti. Praktiškai visi Sąjūdžio spaudos kolekcininkai baigė savo temas, kai prasidėjo biuletenių privatizavimo era, tai yra 1990 metais. Niekas neabejoja, kad tie treji metai – 1988, 1989 ir 1990 buvo įdomiausi. Šarūnas atgimimo laikotarpio periodikos rinkimo frontą atlaikė iki 1992-ųjų. 1993 m. buvo jau detoksikacijos laikotarpis, nupirkdavo tik kai kuriuos pavienius. Prasidėjo spalvotų žurnalų ir komercinių leidinių era. Mokėti 10–15 Lt už spalvotą žurnalą ar 2 Lt – už komercinį laikraštį atrodė per brangu. Tuo labiau, kad spaudinių imta leisti vis daugiau, dauguma laikraščių turi dar ir priedus. Iškilo ir vietos problema. Tuo labiau, kad dauguma leidinių būdavo komplektuojami. Dabar nuperka kiekvieno naujo dzūkiško laikraščio pavyzdį savo bibliotekai. Biblioteka pildosi tik keitimosi būdu. Kartais gaunama dovanų iš pažįstamų, nemokamų laikraščių gatvėse arba randa jų savo pašto dėžutėje. Buvo pradėjęs darytis trūkstamų Dzūkijos krašto laikraščių kopijas. Tačiau vėliau, įsigijęs dalies tų kažkada kopijuotų leidinių originalus, kopijavimo erą baigė. Nemažai reklaminių spaudinių dabar metama į pašto dėžutes. Praktiškai tai yra katalogai, tačiau kai kurie iš tų leidinių save vadina laikraščiais, turi laikraščiams būdingų elementų –­ kryžiažodžių, anekdotų. Dalies jų poligrafinės kokybės ir popieriaus gali pavydėti bet kuris Lietuvos laikraštis ar žurnalas. Šarūnas pasideda po vieną ir tokių.

Keičiasi ir tradicinių laikraščių veidas. Tai laikas, kai dalis užsienio mokslinių žurnalų jau išleidžia paskutiniuosius numerius, dar spausdintus spaustuvėse, ir leidžia tik internetinius variantus. Dauguma Lietuvos laikraščių irgi tokius jau turi. Yra jau ir Lietuvoje tik skaitmeninio pavidalo laikraščių.

Dabar Sąjūdžio periodikos kolekcininkų Lietuvoje jau beveik nebeliko, todėl nelabai yra su kuo keistis turimais eksponatais. Gal ši paroda ką nors paskatins susidomėti Sąjūdžio periodika ir istorija. Tuo labiau, kad 1988–1990 m. laikotarpis buvo tikrai įdomus. Nuo 1988 m. kūrėsi laisvi spaudos leidiniai, kurie buvo įdomesni ir labiau informatyvūs už tuometinę komunistinę spaudą. Beje, jie smarkiai veikė ir vertė persitvarkyti komunistinius laikraščius.

Parodoje eksponuojama tik dalis Šarūno Šimkevičiaus Sąjūdžio periodikos kolekcijos, teikiant pirmenybę 1988–1990 m. laikotarpiui, Alytaus krašto leidiniams.

Paprašytas išskirti kelis įdomesnius parodos eksponatus, kolekcininkas paminėjo Alytaus miesto mokyklų laikraštėlius. Įsigalėjus kompiuteriams, masiškai imta leisti netradicinių laikraščių. Kaip ir tarpukario laikais, čia pirmauja mokyklos, tačiau tokio pobūdžio leidinių leidžia ir įvairios kitos visuomeninės institucijos (ypač bažnyčios), ir privatūs asmenys. Tik vietoje šapirografų ir hektografų dabar naudojami kompiuteriai ir kopijavimo aparatai. Po 100–150 metų tokie leidiniai turėtų tapti bibliografinėmis retenybėmis, kaip ir jų pirmtakai iš senesnių laikotarpių.

Beje, Alytuje buvo leidžiamas ir fašistinis laikraštis. Tai brangiausias leidinys iš visos jo 1988–2008 metų periodikos kolekcijos. Jį pavyko gauti sunkiai ir brangiai – mokėjo 100 litų. O įsigyta 2005 metais. Šio laikraščio neturi net Nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka...

Kaip pasakojo bibliofilas, 1988 m. pradžioje Alytuje ėjo tik „Komunistinis rytojus“ ir 3 miesto gamyklų laikraščiai –­­ „Dzūkijos statybos“ (Alytaus statybos tresto partinio komiteto ir administracijos organas, ėjo iki 1991 m.), „Pramonės keliu“ (Alytaus eksperimentinio namų statybos kombinato partinio komiteto ir administracijos organas, ėjo iki 1992 m.) ir „Tekstilininkas“ (Alytaus Lietuvos komunistų partijos 60-mečio medvilnės kombinato partinio komiteto ir administracijos organas, išsilaikė ilgiausiai iš šios trijulės, žlugo tik 1994 m.). Kitur Dzūkijoje laikraščiai ėjo tik Lazdijuose („Darbo vėliava“: LKP Lazdijų rajono komiteto ir rajono LDT organas) ir Varėnoje („Raudonoji vėliava“: LKP Varėnos rajono komiteto ir rajono LDT organas). Tačiau tais metais prasidėjo pertvarkos, Sąjūdžio laikotarpis, visoje SSRS ir Lietuvoje kaip iš gausybės rago pasipylė įvairūs periodiniai leidiniai, ne išimtis buvo ir Alytus.

1988 m. rugpjūčio 15 d. pasirodė pirmasis „Alytaus Sąjūdžio“ numeris. Reikia pastebėti, kad Alytus aplenkė visus miestus, išskyrus Vilnių ir Kauną: Panevėžio „Sąjūdžio žodis“ pasirodė rugpjūčio 29 d., o Šiaulių „Krivūlė“ išėjo tik spalio 15 d. Kaip ir daugelis kitų Lietuvos Sąjūdžio laikraščių, jis buvo spausdinamas dauginimo būdu. Pirmame numeryje paskelbta informacinių žinučių, LPS Alytaus iniciatyvinės grupės rezoliucijų, rašyta apie Sąjūdžio veiklą, nesutarimus tarp Sąjūdžio grupės ir „Komunistinio rytojaus“. Teigta, kad „Komunistinis rytojus“ pateks į žurnalistikos istoriją kaip pirmasis iš rajoninių Lietuvos laikraščių, prie kurio pastato Sąjūdis surengs protesto mitingą. Konfliktas kilo dėl persitvarkymo ir viešumo dvasios trūkumo laikraščio puslapiuose, informacijų apie Alytaus Sąjūdžio veiklą nutylėjimo. Reikalauta, kad „Komunistinis rytojus“ žodį „sąjūdis“ rašytų iš didžiosios raidės. Toks mitingas buvo surengtas 1988 08 24, dalyvavo 600 žmonių, o vadovavo Eugenijus Svetikas, kalbėjo Vytautas Ledas, Arvydas Švirmickas ir kt. Mitinge kalbėjo ir „Komunistinio rytojaus“ redaktorius S. Kamarauskas. Sąjūdis nulėmė „Komunistinio rytojaus“ pasikeitimus, buvo pakeistas ne tik laikraščio pavadinimas į „Alytaus naujienas“, keitėsi ir turinys, pagausėjo straipsnių apie Lietuvos istoriją. Nors istorinių straipsnių gausėjimo vajus Lietuvos spaudoje prasidėjo dar 1987 metais. 1988 m. „Alytaus Sąjūdžio“ informacijos buvo aktualesnės nei „Komunistinio rytojaus“. Beje, anksčiausiai Lietuvoje pavadinimą keitė dzūkiškas laikraštis –­ Varėnos „Raudonoji vėliava“ 1988 rugpjūčio 4 d. nuo Nr. 93 transformavosi į „Merkio kraštą“. Lazdijų „Darbo vėliava“ tapo „Dzūkų žiniomis“. O štai „Komjaunimo tiesa“ „Lietuvos rytu“ tapo tik 1990 metais. O Rusijoje kai kurie laikraščiai pavadinimuose komunistinių sentimentų neatsisakė...

1988 m. „Alytaus Sąjūdžio“ tiražas buvo 1650 egzempliorių, o 1989 m. pasiekė 7000 egzempliorių. Tačiau 1988–1989 m. leidinių tiražą nustatyti sunku, nes leidinių paklausa buvo milžiniška, Kaune atsirado ir darančių biznį – padaugindavo „Kauno sąjūdį“ ir išnešiodavo kioskams, todėl LPS Kauno taryba siūlė originalius laikraščio numerius štampuoti specialiu antspaudu. „Alytaus sąjūdis“ nustotas leisti 1989 12 11 (Nr. 47). Beje, 1988 m. tai buvo vienintelis naujas periodinis leidinys Dzūkijoje. 1988–1989 m. tai buvo svarbiausias Alytaus laikraštis, įdomesnis ir aktualesnis už tuometinį komunistų partijos oficiozą „Komunistinį rytojų“. Likimas taip lėmė, kad išsilaikė ir svarbiausias miesto laikraštis vėliau liko būtent partijos oficiozas, pakeitęs pavadinimą į „Alytaus naujienas“. Beje, žlugimo neišvengė dauguma Sąjūdžio laikraščių. Šiandien galėčiau paminėti tik vieną ir dar vis klestintį – tai „Respublika“. Žinoma, čia jau privatizavimo ir kitos istorijos. Vietoj „Alytaus Sąjūdžio“ 1990 01 12 imta leisti Alytaus savaitraštį „Provincija“. Leido bendrovė „Provincija“, redagavo Linas Jakštonis, spaudė Alytaus spaustuvė. Lyginant su „Alytaus sąjūdžiu“, „Provincijos“ turinys labiau pramoginis. Bendrovė „Provincija“ nuo 1990 09 15 leido pelningesnį televizijos programų savaitraštį „Alytaus Express“, redaguojamą vieno „Provincijos“ bendradarbių Sauliaus Bartkaus. Galima teigti, kad „Alytaus sąjūdis“ transformavosi į televizijos programų savaitraštį. 1990 m. pradėta transliuoti palydovines programas SAT1 ir kitas. Kaune, Marijampolėje, Alytuje, kūrėsi vietinės televizijos. 1990 m. liepos mėnesį pasirodo Marijampolės miesto TVR redakcijos leidinys „Rodo ir kalba Marijampolė“, redaguojamas Kosto Kyno. Šis leidinys vėliau pervadintas „Televizijos savaite“ ir tapo populiarus, buvo platinamas Kaune, Alytuje ir kt., pasiekė 25 000 tiražą. Užuodę sėkmę, alytiškiai išleido „Alytaus express“, kuris irgi buvo populiarus.

1989 m. buvo sėkmingesni Dzūkijos Sąjūdžio spaudai, o 1990 m. leidinių tematika darėsi kur kas įvairesnė, plėtėsi ir jų geografija.

Petras Dumbliauskas

 

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2012 m. Sausio

PATKPŠS

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

 1 2 3 4 5
6 7 8 9 10 11 12
13 14 15 16 17 18 19
20 21 22 23 24 25 26
27 28 29  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 11 iš 11 
21:43:44 Jan 22, 2012   
May 2009 Sep 2014
Sąrašas   Archyvas   Pagalba