Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2008-02-01 nr. 3175

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• Julius Keleras.
AUŠROS VARTAI
51
• KRONIKA
• KITAME NUMERYJE

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• KINO TEATRAI
• TEATRAI
• KONCERTAI
• PARODOS
• VAKARAI
• ĮVAIRŪS

SIC! 
• Albinas Galinis.
APOLODORAS SVEIKINA KLEONIMĄ
3

POKALBIAI 
• PEIZAŽUOSE

KNYGOS 
• „SARASVATI UPĖS SMĖLIS“
• „PAŽADAS“1
• „VOGTI ARKLIUS“1
• „ŽARIJŲ DUOBĖS“
• Stanislovas Abromavičius.
PIRMASIS – ALGIMANTAS BALTAKIS
1
• Benediktas Jauševičius.
SAVO KNYGOS AUTORYSTE „SNIEGAS, BENAMIS, KRENTANTIS“ J. KELERAS DALIJOSI SU DAILININKU A. GELŪNU
15
• Mindaugas Peleckis.
MEDIJŲ ARCHEOLOGIJA IR MAGIJA: BANDYMAS REKONSTRUOTI FRANKENŠTEINĄ
21
• (PA)SKAITINIAI1

TEATRAS 
• GRIBOJEDOVAS PAGAL TUMINĄ

DAILĖ 
• Vidas Poškus.
ČIURLIONIŲ BEIEŠKANT
• Vidas Poškus.
MEŠKINAI IR SUBLIMACIJA
2
• Danutė Skromanienė.
VILNIUJE – LIUCIJOS ŠULGAITĖS JUBILIEJINĖ PARODA „ĮTRŪKUSI BALTUMA“

KULTŪRA 
• Stanislovas Abromavičius.
MALDŲ PARKAS GURONYSE

KINAS 
• Skirmantas Valiulis.
ŽMONĖS KAIP ŽMONĖS
2

POEZIJA 
• VYTAUTAS VILIMAS SKRIPKA18

PROZA 
• Kęstutis Arlauskas.
ILGAI JAUKINTA ŽUVIS
1

VERTIMAI 
 Viačeslav Ar-Sergi.
GYVENIMO TEOREMA

AKTYVIOS JUNGTYS/ ŠIUOLAIKINIS MENAS 
• KŪRYBA SUTEIKIA GALIMYBĘ IŠBANDYTI VISIŠKUS KRAŠTUTINUMUS2

AKTYVIOS JUNGTYS/ JAUNIMO PUSLAPIAI 
• Šiaurys Narbutas.
TŪTUOTI TAUTAI ROKENROLUS!
64

KRONIKA 
• IŠ GYVULĖLIŲ GYVENIMO1
• PARODA „SĄJŪDŽIO IR ATGIMUSIOS LIETUVOS PERIODINĖS SPAUDOS DVIDEŠIMTMEČIUI“
• Stanislovas Abromavičius.
ATRAKCIJA, KURIOS VARDAS GASPARAS ALEKSA
2

DE PROFUNDIS 
• Gertrūda Frisol.
DAR NEBUVO TOKIOS DIENOS
1
• Jonas Žemkalnis.
NAUJOS PASAKĖČIOS
8
• ZOO-LOGIZUOKIME MIESTĄ!2

VERTIMAI

GYVENIMO TEOREMA

Viačeslav Ar-Sergi

[skaityti komentarus]

iliustracija

Viačeslavas Ar-Sergi (g. 1962) – udmurtų prozininkas, poetas, dramaturgas, vertėjas. Gyvena Iževske. Nusipelnęs Udmurtijos kultūros darbuotojas, respublikinės Floro Vasiljevo literatūros premijos laureatas. Pagal jo scenarijų sukurtas pirmas udmurtų vaidybinis filmas „Alangasaro šešėlis“. Rašo udmurtų ir rusų kalbomis. Jo kūryba versta į prancūzų, švedų, vengrų, estų ir kitas kalbas.

___________________________

Tikriausiai kiekvienas turi ją – savo gyvenimo teoremą. Būdamas trisdešimties su viršum, savąją išvedė ir Vladykinas. Kokia jos esmė...

– O, pavyzdžiui... – prirūkytoje aludėje jis karštai tikino savo porininką Vaską Černoskutovą, neaukštą, tvirtai sudėtą vyruką nuolat nustebusiomis akimis. Jie kartu dirbo viename privačiame garaže. Dideliame garaže. Vladykinas vairavo KamAZą, o šaltkalvis Vaska Černoskutovas dažnai jį pavaduodavo, kai Vladykinas negaluodavo arba paprasčiausiai „būdavo užsiėmęs“. Kai „būdavo užsiėmęs“, Vladykinas kaip įprasta gulėdavo ant savo sofos ir niūriu žvilgsniu žiūrėdavo televizorių, kurį kas pusvalandį demonstratyviai išjungdavo kūninga jo sugyventinė Klavka – dažyta blondinė, apsukri bufetininkė iš užeigos Šieno turguje. Vladykinas, atsakydamas į jos, tiesą sakant, teisingus priekaištus dėl gyvenimiško bestuburiškumo, reaguodavo menkai – atsikeldavo ir vėl įsijungdavo „dėžę“. Tokiomis akimirkomis Vladykino gerklėje įstrigdavo beviltiškos širdgėlos gumulas dėl „beprasmiškai nugyventų metų“. Jis jau seniausiai būtų išėjęs iš Klavkos kambarėlio bendrabutyje, tačiau kur? Jie iš tikrųjų nemylėjo vienas kito, o ieškoti ko nors naujo iš pašalės buvo rizikinga, dėl to jis ir nesigundė. O pas Klavdiją juk viskas buvo ritminga, aišku ir – ką čia slėpti – netgi patogu. Nors Klavka dažnai iškraustydavo jo kišenes. Vaikų jie neturėjo. „O kur skubėti?“ – į Vladykino klausimą ritmingai linguodama atsakydavo Klavka, kuri buvo kiek jaunesnė už sugyventinį: elgetas, girdi, veisti.

– O, pavyzdžiui, – vėl ir vėl Vladykinas karštligiškai braižė neaiškias linijas ant sučiurusio stalo, – tu žinai Euklido geometriją?

– Ne-a, – lyg netyčia atsiduso Vaska, –­ tu transporto technikumą baigei, o aš... Na, galų gale gal ir girdėjau kažką mokykloje, bet užmiršau. Kokių velnių man reikalingas tas tavo Euklidovas?

– Ne Euklidovas, o Euklidas... Buvo toks matematikas Senovės Graikijoje... O dabar prasikrapštyk ausis ir klausyk, –­­ gurkštelėjęs nemažą gurkšnį žigulinio alaus Vladykinas tęsė mintį, – Euklidas sakė, kad lygiagrečios linijos niekur, nė viename taške niekada nesusiliečia. Nors kaktą į sieną daužyk!

– Na ir kas?

– O tas... Kiekvienas turi savo likimo liniją, savo kursą. Štai, žiūrėk. – Pakišo porininkui po nosimi plačiausią delną, kuris visiškai nesiderino prie jo gyslotos, liesos – nei pabaisos, nei gražuolio – povyzos. Taip sakant, Popovičiaus, kaip jį vadino garaže, perfrazuodami jo pavardę ir tiksliau, ir paprasčiau.

– Gesink variklį! Aš irgi? – Vaska Černoskutovas ėmė įdėmiai tyrinėti savo putlų ir trumpapirštį delną.

– Štai čia – likimo linija, – pašnibždom tarė Vladykinas, – ir čia parašyta: visą gyvenimą būsiu vargšas vairuotojas-važiuotojas ir niekada neatostogausiu Kanaruose, neturėsiu nuosavo importinio automobilio ir kotedžo užmiestyje. Kaip sakant, toks likimas...

– O ką, pas mane irgi parašyta? – tingiai numykė Vaska Černoskutovas, kone uostydamas savo delną.

– Na, taip... Visą gyvenimą būsi šaltkalvis, nieko saldesnio už saidas nevalgysi, nieko brangesnio už šitą žigulinį negersi. Basta! Ir visą gyvenimą drebėsi iki atlyginimo – užteks pinigėlių ar ne...

– O šitie? Tai yra buržujai? Jų delnuose iš karto kitaip būna parašyta?

– O jų sava gyvenimo linija. Ryk –­ nenoriu, imk – nenoriu... Gyvenk ir norėk, tik sąžinės nė už skatiką! Ir svarbiausia, klausyk čia, nie-ka-da mūsų gyvenimo linijos nesusikirs su jų gyvenimo linijomis. Mes gyvename lygiagrečiuose pasauliuose. Jie ir mes – kaip geležinkelio bėgiai...

– Hm... Apmaudu. Tu gudrus...

– Nieko ne gudrus...

– Na, taip... Tu technikumą baigei, tad ir nutuoki daugiau nei apie vairą, o aš...

– Tai mulkis! – staiga supyko Vladykinas ir paprasčiausiai ėmė rėkti ant kaltai mirksinčio Vaskos. – Kibirkštis dingo? Dabar yra du pasauliai, kaip ir dvi likimo linijos – turtuolių ir vargšų! Mūsų ir jų! Ir šitos linijos niekada ir niekur, anot Euklido, gyvenime nesusikirs! Lobačevskis sako, kad kosmose, bet mes gyvename ne kosmose! Jie gyvena savame pasaulyje, mes gyvename ir mirsime savame! Supratai, ne? Mulkis!

– Pats tu!.. – atsikirto Vaska, bet pas­kui pareiškė užuojautą: – Ak, na ir paveikė tave šiandien gauta bauda... Ne kitaip, apsauga savininkui paskundė, kad automobilį „į kairę“ nuvaręs buvai...

– Kurgi ne! Vienai pažįstamai baldus vežiau! Ne paprastus, ispaniškus, kokiems per visą gyvenimą neuždirbsiu! Taip! O be savininko žinios neturiu teisės jo technikos laikyti ilgiau nei priklauso, juolab ja naudotis savanaudiškiems tikslams! Kadangi mūsų šeimininkas – angelas!

– Negi, – tuomet jau ir Vaska neišlaikė, – jis gi tikrų tikriausias banditas! Ir jo draugeliai – banditai...

– Tačiau kokie draugeliai! Juk visus per televizorių rodo, laikraščiuose apie juos rašo, kaip jie naktimis nemiega besi­rūpindami liaudies gerove! Valdininkai, deputatai – visa valdžia draugeliams ir sėbrams!

– Tu čia... Sumažink apsisukimus, –­ staiga apsidairė Vaska, bailiai patraukdamas pečiais.

– Nebijok! Šuo loja, bet grandinė stipri, – numojo ranka Vladykinas ir palinko virš putoto bokalo, – o tu teisus, kai kas mane šiandien sujaudino, kad net kvapą užėmė...

– Kas gi nutiko, Petrucha, išsipasakok, gal palengvės, – sukruto Vaska, stumdamas porininkui lėkštę su sūriais riestainėliais.

Vladykinas paėmė vieną riestainį ir kažkodėl įsikišo į kišenę.

– Klavkai. Lauktuvių... O nutiko... Klausyk, jei klausai. Važiuoju šiandien pro baldų firmą, žiūriu – prie šaligatvio stovi tokia sidabrinė tojota, o šalia –­ ponia, mane stabdo. Tokia visa išvaizdi! Viskas joje rėkia – tai mes gyvenimo šeimininkai! Išpopinta... Kairėje rankoje –­ mobiliukas. Atvirai pasakysiu – poniutė! Tikras saldainiukas...

– Hm, – pakraipė galva Vaska.

– Pagalvoju, kodėl man nestabtelėjus... Galgi nepašykštės už pagalbą, juk šventas reikalas! Išlipu iš automobilio, o ji bėga prie manęs ir tarška. Žinai, į ką panaši? Į Larisą Doliną. Ir jos vardas –­ Larisa...

– Ir vardą sužinojai?!

– Nesikabinėk, klausyk čia... Sako, laukiu laukiu savo sunkvežimio, o jo nėra, gal galėtumėte mano baldus nuvežti? O aš apkvaišęs žiūriu į ją... Aš pažinau ją... Larisą... Ak! Kadaise mes tokį romaną turėjome. Kiek jai gėlių pridovanojau iš miesto tarybos gėlyno! Bet ir ji mane mylėjo – faktas. Taip manau... Sakau: „Labas, Larisa Batkovna, tai – aš.“ Ir išsyk ji nutilo ir išbalo... Įsikibo man į petį ir žiūri į mane nė nemirktelėdama. O jos akys – mėlynų mėlyniausios... Klausyk, o kodėl, kai kitąsyk merginą bučiuoji, ji užsimerkia? Na, nesvarbu... O Larisa neužsimerkdavo, tiesiog visą mane degindavo savo rugiagėlėmis...

– Kuo kuo?

– Rugiagėlėmis, uuu, mulkis, akimis, mėlynomis – toks palyginimas...

– Na, nevaryk tu!

– Ir dabar jinai, nė žodžio netardama, suėmė delnais mano galvą ir iškvėpė: „Na, labas, Petruša... Žinojau, kad susitiksime...“ Ir tapau aš visiškai laimingas... Ak, Larisa, Larisa... Vienintelė tu mano meilė...

– O tai kas įvyko?

– Kada?

– Turiu omeny, seniau... Neradote bendros kalbos?..

– Tai visiškai banali istorija. Po armijos aš su ja laužiau meilę. Žiū, laikas kurtis... Ir patraukiau aš į Šiaurę, kad užsidirbčiau vestuvėms ir panašiai... Jos tėvas juoda volga su savo vairuotoju važinėjo – rajono komiteto sekretorius, išverstlūpis toksai... Kiek tik mane Larisa pasikviesdavo į kiną ar dar kur nors, visada pati ir mokėdavo, aš gi neturėjau ničnieko. Motina serga, tėvo neturiu... Na ir gėda man buvo... Ak, gėda... Todėl ir neiškenčiau – išlėkiau! Padirbau aš Šiaurėje trejus metus gręžiniuose. Susirašinėjome. O paskui –­ pist! – gaunu laišką, o jame – Larisos kvietimas į vestuves. Gėriau mėnesį... Atsibudau pas vieną našlę... Nusitraukiau su ja, o nuotrauką nusiunčiau Larisai – su šeimyniniais sveikinimais... O po mėnesio – Šiaurei gudbai! Ir namo...

– Vadinasi, jį tave į boksą įstūmė, ta buržujų išpera...

– Kaip čia pasakius. Matyt, taip lemta nuo pat gimimo. Pasirodo, kad organai jos tėvą pagavo, rodos, už kažkokias machinacijas, nežinau, ar jis ten bankavo, ar buvo pastumdėlis... O čia mano Larisą nusižiūrėjo aukšto prokuroro sūnus. To paties miško paukštis... Savi žmonės... Šakar makar, ir Larisa ištekėjo už jo gelbėdama tėvuką. Ranka ranką plauna, bent jau ji man taip pasakojo... O dabar, sako, nemylimas vyras užsienyje, visą jo firmą čia valdo ji. Ir sako, kad niekada manęs nebuvo užmiršus...

– Čia tai mergytė! – švilptelėjo Vaska. –­ O tu ko buksuoji?

– Aš – nieko... Kiekgi jau laiko praėjo... – Vladykinas pažvelgė į laikrodį. –­ Žiūrėk, jau vienuolika... Nepastebėjau, kaip sutemo... O rytoj reisas...

– Tikrai... Tai tu jau baigei pasakoti? –­ palingavo plika galva Vaska.

– Taip sakant, sukrovėm baldus, ir pas ją. Gyvena viena. Sūnus, sako, pas tėvą Vokietijoje, kietame pensionate. Pakilome pas ją į penkių kambarių butą, o ji pati veikiausiai gyvena name, užmiestyje, kaip priklauso, arčiau gamtos... Užėjau aš ten ir apmiriau, nors to neparodau. Neteko būti tokiuose butuose, Vaska. Dievaži, kaip Santa Barbaroje. Dėviu vairuotojo švarką su tepalo dėmėmis. Na, drabužiai –­ ne svarbiausias dalykas... Nepatogiau pasijutau viduje. Aprodė viską – nuklojo stalą, tik prabanga ir spindesys! Apie save pasakoja ir aš – apie save truputį. Apšilome, atrodo. Išgėrėme bruderšaftą.

– Ką?

– Na, sudaužėm taurėm per alkūnes ir pasibučiavom. O akių ji neužmerkia ir mane taip pat degina, kaip ir tada... Aš jau drebu, bet ne nuo šalčio... Jaučiu, niekas nemirė manyje, myliu aš ją taip pat, o galbūt dar labiau!

– Gyvenkite sandoroje ir mylėkite vienas antrą! – numykė Vaska.

– Kvai-lys.

– Na, baik... Nepyk...

– O paskui sėdim, kramsnojam, šnekam... Apie ką? Apie savo gyvenimą. Pas mus juk, kai du susitinka, taip trys partijos susikuria. Net apie lengvatas pensininkams ir pagalbą vargšams ėmėm kalbėti... Ir pradėjo ji savo seną giesmę: kad liaudis – veltėdė ir girtuoklė, nieko nenori daryti, o jie, taip sakant, sukasi, neprimiega, neprivalgo besirūpindami kvaile liaudimi... Ir niekas jiems nepadeda, visą laiką vieni ir vieni... Superšėjo kažkas manyje... Ir veidas, ir rankos, ir lūpos – viskas jos, o žodžiai – svetimi... O ji vis meilinasi prie manęs... Dabar, sako, jau nebepaleisiu tavęs. O aš pamaniau – Dieve, apsaugok mane nuo išlaikytinio dalios. Bet tada kuo – jos vairuotoju-liokajumi, ar ką? Ne jau, man mano KamAZas mielesnis... Girdi? Ir pribaigė mane jos iki gyvo kaulo įsiėdusi alegorija apie žuvį... Atseit žmonėms nereikia duoti žuvies, jie ją suvalgys, ir viskas, o reikia juos išmokyti žvejoti, duoti į rankas meškerę ir taip toliau... Gyvenimas, taip sakant, iškart pagerės... Čia aš nesusilaikiau. Sakau: „O jūs patys kuo tas savo gausybės žuvis gaudėte? Meškere, taip? Ne, jūs jas plumpinot dinamitu ir tik šlavėte, šlavėte...“ Ir nutrūko mūsų pokalbio gija. Žiūriu ir vėl matau: kūnas –­ jos, o siela – ne... O mes abu svetimi ir skirtinguose pasauliuose... Pasėdėjau dar truputį ir išėjau angliškai, neatsisveikinęs... Ji nuėjo kavos kaisti, nepastebėjo. Sėdau į automobilį ir nurūkau – kad apsirytų jie visi ir kad ėdalas jiems per ausis lįstų, bet ne, jiems vis maža! O čia aš tave sutikau... Prisigerčiau dabar iki sąmonės netekimo, bet rytoj reisas. Vadinasi, niekaip...

– Grįši – atsigriebsi, – tvirtai tarė Vaska.

– Kada grįšiu – nežinau, – paskendęs mintyse ištarė Vladykinas, – ir ar grįšiu...

– O kur tu dėsies?

– Matyt, taip jau likimo lemta... Čia aš – apie lygiagrečius pasaulius ir gyvenimo linijas...

– Neimk į galvą – rytoj kita sustabdys... – numojo ranka Vaska, – štai juk...

– Eik tu su savo Euklidu... – Vladykinas sunkiai atsistojo ir pasuko išėjimo link. Vaska suglumęs pažvelgė nueinančiajam į nugarą ir paėmė jo alų – nepaliksi juk gero dalyko...

...Klavka pasitiko Vladykiną su kočėlu rankoje. Jis nesiklausė, ką jinai rėkė, kratydama suktukais plaukuose, – siaubas... Geriau jau nueitų į kirpyklą, bet, sako, susigarbanoti tenai baisiai brangu, ne jos kišenei. Abejingas jo žvilgsnis pračiuožė draugės prieštvaniniu chalatu, ir Vladykinas nuėjo į kambarį, kur nenusirengęs atsigulė ant sofos, burbteldamas prieš miegą:

– Nustatyk žadintuvą šeštai. Rytoj reisas.

Sena sofa garsiai sugirgždėjo suspaustomis spyruoklėmis, ir Vladykinas užmigo. Sapnavo jis plentus, kokių nebuvo nei jo mieste, nei visoje Rusijoje. Tiesūs, be duobių ir gražūs – nemūsiški, galbūt net rojaus.

O kitame miesto gale elegantiška, bet paraudusiomis akimis dama skambino draugei ir guodėsi:

– Natali, aš tokia nelaiminga...

Iš rusų kalbos vertė RIMVYDAS STRIELKŪNAS

Versta iš „Дружба народов“, 2006, Nr. 10.

 

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2012 m. Sausio

PATKPŠS

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

 1 2 3 4 5
6 7 8 9 10 11 12
13 14 15 16 17 18 19
20 21 22 23 24 25 26
27 28 29  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 11 iš 11 
21:43:44 Jan 22, 2012   
May 2009 Sep 2014
Sąrašas   Archyvas   Pagalba