IŠ GYVULĖLIŲ GYVENIMO

Turėtų būti gili žiema, o pliaupia lietūs ir gyvulėliai blaškosi. Prabudo lokys ir gaudo lašišas, nes tikisi prisikirtęs dar žiemos miegu pamiegoti („Gustavo enciklopedija“, LTV). Gustavas visur spėja: jo laidelė primarginta filmų, pasakų, paaiškinimų, kas yra rentgeno spinduliai. Jis eina, plaukia, skrieja. Būtų panašus į Karlsoną, tik nėra jo laidoje Mažylio. Mažyliai ratu apsupę tetą Neringą laidoje „Tele bim bam“ (LTV). Suaugėliai galės pašėlti naujoje LTV šokių laidoje su Jurijumi Smoriginu.

Sunkiausia sužavėti politikais: žaidimai ir politikai tie patys. Zitos Kelmickaitės radijo laidoje apie televiziją aktyviai skambino žiūrovai. Vieniems „Spaudos klubas“ ir „TV forumas“ (LTV) atrodė pernelyg sustabarėję, kitiems nepatiko politikų šokiai ir dainos visose televizijos laidose. Kai kas pageidavo, kad ir savaitės komentaruose būtų pašmaikštaujama. Viktoras Uspaskichas pamėgino „Savaitės panoramoje“ (LNK) „pašposyti“; jei politikoje tiek daug aferistų, kodėl jam gėdytis šio vardo?

Laidoje „Solo su orkestru“ (LNK) dainas traukė Artūras Pau­lauskas. Šypsojosi iki ausų net likęs vienas, kai žiūrovų komanda atspėjo visas dainas ir susirinko visus pinigėlius. Tačiau už visus labiau smaginosi laidos vedėjas Deivis: lakstė su mikrofonu kaip įgeltas, gundė užuominomis, išsitiesdavo ant stalo. Palyginus su juo, Mariaus Berenio vadovaujamas visų trijų „Kelių į žvaigždes“ (LNK) konkursas atrodė it vaizdeliai iš seno kabareto, kuriame ir dainininkai – tie patys, ir dainos mintinai žinomos.

Ramūnas Vyšniauskas stengėsi reklamoje įtikinti, kad jo „Lalaila“ (LNK) – laida visai šeimai. Gal todėl, kad ten daug mielų gyvulėlių? O štai baltasis banginis išdidžiai plaukė vienas sename amerikiečių filme „Mobis Dikas“, sukurtame pagal Hermanno Melville’io romaną. Ką tuo laiku filmavo lietuviai? A. Gudaičio-Guzevičiaus „Kalvio Ignoto teisybę“, kurią šiandien visi baigia užmiršti. Kad turėjom savo kiną iki 1940 m., buvo nutylima. Ir pats kinas – slepiamas. Tačiau šis tas archyvuose išliko, tad „Požiūris“ (LTV) pamėgino atkurti senojo lietuviško kino istoriją, iliustruodamas ją senąja kronika. Puikiai restauruotas Valstybės archyvas dabar turi kur ją saugoti, kad tik atsirastų daugiau kino senienų. Kokie pirmieji kino kronikos motyvai? Lietuviškos vestuvės. Po šimto metų LNK pradeda nuo to paties – organizuoja lietuviškų vestuvių filmavimo konkursą. Kino režisierius Audrius Stonys irgi sumanė pasilinksminti, kurdamas dokumentinį filmą apie šiuolaikiškus vestuvių papročius ir įpročius – „Liuks, liuks, liuks, žavus mano pimpaliuks“. Kai tik atidarau interneto „spamą“, kyšo paveikslėliai, kaip pasiilginti tą patį.

Internautai linksminasi, telemanai liūdi; užblokavo visus kabelinius piratus. Mirtinai, kaip senais laikais „Amerikos balsą“. Paliko tik LTV, matyt, todėl, kad už šią televiziją ir taip mokame mokesčius. Vieni skubiai perka „lėkštes“, kiti traukia iš palėpių senas antenas, treti skaitmeninasi. Keičiasi technika, bet ne veidai. Kaip LNK laidoje „Nuo... iki“: vieši „lalailininkas“ R. Vyšniauskas ir „superininkas“ Jogaila Morkūnas. Abu turi prisipažinti, ką baigė mylėję ir ką pradėjo. Naujoj laidoj „Kaip gyveni?“ (LNK) žadama paklausinėti ir apie kitką. „Amžininkuose“ (LTV) istorikai atsakinėjo į klausimus apie lietuvių ir žydų santykius. Stengiamasi aprėpti visą santykių istoriją, neužmirštant ir gretimų valstybių. Tik su kino kronika striuka: tie patys kadrai rodomi ir XX a. pradžioje ir jo viduryje.

Kino dokumentininkas Rimantas Gruodis ilgame filme „Pieno kelias. Paukščių takas“, pasakodamas apie kitą mūsų istorijos etapą –­ kaimo kolektyvizaciją, daugiau pasikliauja žmonių atsiminimais ir propagandinėmis ano meto fotografijomis. Kontrastas tarp tikro ir parodinio gyvenimo – stulbinantis. Kad eitum į priekį, verta pasidairyti atgal. Taip ir montuojama: šiuolaikinis kylantis ūkis su karvių banda ir praeities fermų gyvenimas. Dėl gyvenimo tiesos galima padiskutuoti. Romualdas Ozolas naujoje knygoje „Supratimai“ 1969 m. dienoraštyje įrašo: „Mes gyvenam tokiu metu, kai netgi tik gyvendami atliekam pareigą savo tautai.“ Jo knygą galima vertinti kaip visos mano kartos išpažintį, sukelsiančią ir polemikų. Televizijos mėginimai perkratyti atmintyje neseną praeitį kol kas yra tik daliniai bandymai, tik priešokiai ar įšokiai į laiką. Ko nepajėgia istorikai ar publicistai, darbuojasi romanistai: apie Rolandą Paksą pasirodė poros dramblotų tomų romanas su juo pačiu viršelyje.

Visi nori sėdėti ant istorijos žirgo, tik kaip pavyks šiemetinės žirgų lenktynės Sartuose? Dusetose fotografai surengė parodą „Žirgas fotografijoje“. Leono Juodvalkio ką tik pasirodžiusiame fotoalbume „Gariūnai“ su gražia Sauliaus Paukščio įžanga žirgų – nė kvapo. Jie savo gyvenimą baigė A. Macijausko fotografijų knygoje „Kaimo turgūs“. Žmogų ant žirgo – JAV aktorių Johną Wayną – išvydome sename istoriniame amerikiečių filme „Raitininkai“ (LTV2). Lietuviai vis dar dvejoja, ar verta kurti istorinius filmus.

Skirmantas Valiulis