Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2008-02-01 nr. 3175

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• Julius Keleras.
AUŠROS VARTAI
51
• KRONIKA
• KITAME NUMERYJE

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• KINO TEATRAI
• TEATRAI
• KONCERTAI
• PARODOS
• VAKARAI
• ĮVAIRŪS

SIC! 
• Albinas Galinis.
APOLODORAS SVEIKINA KLEONIMĄ
3

POKALBIAI 
 PEIZAŽUOSE

KNYGOS 
• „SARASVATI UPĖS SMĖLIS“
• „PAŽADAS“1
• „VOGTI ARKLIUS“1
• „ŽARIJŲ DUOBĖS“
• Stanislovas Abromavičius.
PIRMASIS – ALGIMANTAS BALTAKIS
1
• Benediktas Jauševičius.
SAVO KNYGOS AUTORYSTE „SNIEGAS, BENAMIS, KRENTANTIS“ J. KELERAS DALIJOSI SU DAILININKU A. GELŪNU
15
• Mindaugas Peleckis.
MEDIJŲ ARCHEOLOGIJA IR MAGIJA: BANDYMAS REKONSTRUOTI FRANKENŠTEINĄ
21
• (PA)SKAITINIAI1

TEATRAS 
• GRIBOJEDOVAS PAGAL TUMINĄ

DAILĖ 
• Vidas Poškus.
ČIURLIONIŲ BEIEŠKANT
• Vidas Poškus.
MEŠKINAI IR SUBLIMACIJA
2
• Danutė Skromanienė.
VILNIUJE – LIUCIJOS ŠULGAITĖS JUBILIEJINĖ PARODA „ĮTRŪKUSI BALTUMA“

KULTŪRA 
• Stanislovas Abromavičius.
MALDŲ PARKAS GURONYSE

KINAS 
• Skirmantas Valiulis.
ŽMONĖS KAIP ŽMONĖS
2

POEZIJA 
• VYTAUTAS VILIMAS SKRIPKA18

PROZA 
• Kęstutis Arlauskas.
ILGAI JAUKINTA ŽUVIS
1

VERTIMAI 
• Viačeslav Ar-Sergi.
GYVENIMO TEOREMA

AKTYVIOS JUNGTYS/ ŠIUOLAIKINIS MENAS 
• KŪRYBA SUTEIKIA GALIMYBĘ IŠBANDYTI VISIŠKUS KRAŠTUTINUMUS2

AKTYVIOS JUNGTYS/ JAUNIMO PUSLAPIAI 
• Šiaurys Narbutas.
TŪTUOTI TAUTAI ROKENROLUS!
64

KRONIKA 
• IŠ GYVULĖLIŲ GYVENIMO1
• PARODA „SĄJŪDŽIO IR ATGIMUSIOS LIETUVOS PERIODINĖS SPAUDOS DVIDEŠIMTMEČIUI“
• Stanislovas Abromavičius.
ATRAKCIJA, KURIOS VARDAS GASPARAS ALEKSA
2

DE PROFUNDIS 
• Gertrūda Frisol.
DAR NEBUVO TOKIOS DIENOS
1
• Jonas Žemkalnis.
NAUJOS PASAKĖČIOS
8
• ZOO-LOGIZUOKIME MIESTĄ!2

POKALBIAI

PEIZAŽUOSE

[skaityti komentarus]

iliustracija
Nuotrauka iš asmeninio Maxo Alhau archyvo

Vietoj tradicinės pristatomosios įžangos, šįkart maloningiesiems „Literatūros ir meno“ „klausytojams“ paliksime tiesiog pamąstyti, kodėl poetai yra kaip laikrodžiai. O prieš tai (paskui) – interviu su dar vienu prancūziškosios kultūros gyventoju – MAXU ALHAU.

Maxai Alhau, ar galėtumėt trumpai prisistatyti?

Pirmiausia galiu duoti keletą biografinių nuorodų: gimiau Paryžiuje gruodžio 29 dieną 1936-aisiais. Po vėlyvų filologijos studijų, kurios baigėsi daktaro laipsniu, dirbau literatūros mokytoju vidurinėse mokyklose. Paskui ėmiausi visuomeninės veiklos, susijusios su poezija, viename iš Paryžiaus universitetų.

Esu poetas, dvidešimties rinkinių autorius. Novelistas, išleidęs keturias knygas. Taip pat dirbu kritiku keliuose žurnaluose: Aujourd’hui poème1, Autre Sud2, Europe3, la Nouvelle Revue Française4. Be to, esu vertėjas iš ispanų kalbos. Tai man leidžia publikuoti įvairių ispanų ir Lotynų Amerikos poetų kūrybą literatūriniuose Prancūzijos žurnaluose. Galiausiai domiuosi romano žanru, romanus ir pats labai norėčiau rašyti, bet neturiu kaip...

Ar didžiuojatės būdamas prancūzas?

Nesididžiuoju, tiesiog esu patenkintas. Negalima didžiuotis tuo, ką gauni ne savo jėgomis. Niekieno neprašiau, kad būčiau prancūzas, tiesiog esu, ir viskas. Tie, kurie prašė, kad jiems būtų suteikta ši pilietybė, kraštutiniu atveju ja galėtų didžiuotis, bet tokiai kategorijai, kaip jau sakiau, nepriklausau.

Nuo kada rašote eilėraščius?

Pradėjau rašyti licėjuje. Pirmiesiems kūriniams mane įkvėpė XVI a. poetas – Du Bellay’us5. Jo melancholišką ir jausmingą poeziją labai mėgau. Mokykloje buvau gana paslaptingas ir atsiskyręs nuo kitų vaikas, užsisklendęs, ir rašyti man buvo vienas iš būdų išreikšti savo ir pasaulio atstumą, išsakyti tai, dėl ko nerimdavau, dėl ko maištaudavau. Maniau, kad klasikinė poezija galioja visada. Tais laikais licėjuje nenagrinėjome šiuolaikinių poetų – viskas baigdavosi ties V. Hugo, P. Verlaine’u arba Ch. Baudelaire’u. Taigi net ir negalėjau žinoti, kokia yra mano laikų poezija. Tik vėliau, kai po truputį įsiliejau į poezijos pasaulį, pažinau šiuolaikinę poeziją ir ją kuriančiuosius. Išplėčiau skaitymų sritį ir tikiu, kad mano rašymo stilius pasikeitė.

Ar Jūs visada norėjote rašyti?

Man atrodo, taip. Vaikystėje daug skaitydavau ir pavydėdavau rašytojams, kurie moka sugalvoti istorijas, sukurti pasaulį, kuris į mūsiškį panašus, bet nuo jo ir skiriasi. Manau, kad būtent šis skaitymas, pasinėrimas į vaizduotę, po kelerių metų mane paskatino rašyti. Niekada neatskyriau skaitymo nuo rašymo.

Jūsų nuomone, ar galima rasti gyvenimo prasmę rašant? Kodėl?

Rašymas yra būdas, leidžiantis mums suprasti pasaulį, gyvenimą, nes rašydami pasineriame į giliausias, jautriausias savo vietas... Rašymas yra kaip blykstelėjimas, padedantis išsklaidyti tamsą, kuri mus supa. Jei nerašytume ir neskaitytume, ką žinotume apie save, apie žmoniją, jos paslaptis ir jos tikrovę? Nieko arba labai mažai, nes tokiose civilizacijose, tokiose kultūrose, kaip mūsiškė, žodinė tradicija beveik nėra plėtota.

Ką darytumėte, jei neberašytumėte?

Jei neberašyčiau, tikriausiai būčiau nelaimingas, prarasčiau viltį, nes nebegalėti pasakyti – tai skausmo ir net kaltės šaltinis. Bet jei vieną dieną pats pasirinksiu neberašyti, manau, kad sugebėsiu susitaikyti su šiuo sprendimu, nes juk tai kitoks, naujas, galbūt net tikrasis mąstymo ir meditacijos kelias.

Ar prisimenate savo pirmuosius tekstus, kaip jie buvo sukurti?

Jau minėjau, kad pradėjau rašyti licėjuje, būdamas maždaug šešiolikos. Rašiau klasikinę poeziją – kitokios ir nepažinojau –­ atrodo, sonetus, kitokius rimuotus eilėraščius, kuriuose aprašydavau vienatvę, apdainuodavau gamtą, sukildavau prieš mūsų materialistišką visuomenę. Nežinodamas nieko apie tuometinę poeziją, maniausi esąs naujasis Rimbaud! Vėliau, tapau kiek drovesnis... ir mano temos pakito, kaip ir rašymo stilius.

O gal buvo Jūsų gyvenime tiksli akimirka, kai supratote „štai, dabar jau esu poetas“?

Taip nutiko, kaip ką tik sakiau, truputį vėliau nei pradėjau rašyti, kai įsisąmoninau, ką poezija vaizduoja, kaip ji rašoma, nes susipažinau su šiuolaikinių poetų darbais. Pasijutau įviliotas, įtrauktas į savo laiko poezijos srovę ir jau galėjau tvirtinti, kad esu poetas. Vis dėlto šis pasikeitimas vyko lėtai. Dabar svarbu ne vadinti save poetu, o rašyti tai, kas panašu į poeziją ir kas galbūt ja ir yra. Galėčiau pridėti, kad man tokio buvimo esmė yra rašyti: eilėraščius, noveles, netgi skaitymo užrašus, straipsnius, apybraižas.

Kodėl reikia leisti poezijos rinkinius, poezijos knygas XXI a. pradžioje? Ar nemanote, kad poezija šiandien yra mažiau skaitoma?

Leisti poezijos knygas šio amžiaus pradžioje nėra labiau absurdiška nei praeitame amžiuje. Puiku sekti tradicija, būtent poezijos leidybos ir platinimo. To reikia, kad pasipriešintume materialistinei ir masinės žiniasklaidos priemonių paveiktai, individualizuotai ir abejingai visuomenei. Dar daugiau, poezija literatūros dalis, o literatūra – turi teisę šaukti mus į teismą, kad ir kokia būtų epocha, kad ir kur tai vyktų. Čia kalbama apie įsipareigojimą sau pačiam – neatsižadėti. Prancūzijoje poezija neužima labai garbingos pozicijos. Jau XIX amžiuje Ch. Baudelaire’as pareiškė: „Prancūzija bjaurisi poezija.“ Ir ši situacija nepasikeitė. Be abejonės, poezija mažiau skaitoma nei romanai, bet koks skirtumas! Vienas iš ryškesnių šiandienos pasikeitimų yra vieši poezijos skaitymai. Aš pats manau, kad gerai poeziją išgirsti, prieš perskaitant knygose. Skleisti „gerąjį žodį“ – toks yra šių skaitymų tikslas. Ir net jei tai nepritraukia minios, tai leidžia pajusti tiesioginį ryšį.

Anot Jūsų, iš ko pragyventi turėtų „tikras“ poetas? Ar neužtenka tiesiog kurti eilėraščius?

Nėra profesijos, kurios poetas negalėtų dirbti, net jei dauguma iš jų pas mus, Prancūzijoje buvo arba yra dėstytojai. Iš tikrųjų tokių dauguma. Keletas, tiesa, dirba leidyklose, bet jų nėra labai daug. Taip pat yra tokių, kurie užsiima tuo, kas su poezija lyg ir neturi nieko bendra –­­ kai kurie yra gydytojai, prekybininkai arba tarnautojai. Nepažįstu nė vieno poeto, kuris galėtų pragyventi iš rašymo.

Ar manote, kad geram, „tikram“ poetui būtina turėti aukštąjį filologinį arba lingvistinį išsilavinimą?

Kiekvienas poetas yra įpėdinis to, kas buvo prieš jį, geriausiųjų praeities ir dabarties kūrinių. Kaip jis galėtų tai ignoruoti? Pažinti literatūrą tiesiog būtina, kai trokšti rašyti. Net ir tada, kai nerašai. Lygiai taip pat svarbu žinoti, kaip kalba funkcionuoja, net jei specialiai nestudijuoji lingvistikos. Rašyti – tai stengtis pasakyti kiek galima tiksliau, nepasitenkinant netobula norimų atskleisti dalykų išraiška.

Kaip Jums gimsta naujos knygos idėja?

Kai jau turiu tam tikrą kiekį nepublikuotų eilėraščių, pradedu mąstyti apie rankraščio parengimą. Tam būtina eilėraščių vienovė, bet kad nė vienas iš jų nebūtų kurio nors kito kopija, kitaip sakant, kad egzistuotų tam tikra įvairovė visumoje ir tuo pat metu derėtų tekstų stilius ir tonas. Vis mažiau skubu publikuotis – kadangi knyga apibendrina patirtį, kuri neturi per dažnai kartotis.

Ką manote apie silabotoninę eilėdarą ir verlibrus? Ką pats labiau mėgstate ir kodėl?

Net jei ir pradėjau rašyti klasikinėmis eilėmis, dabar kuriu verlibrus, t. y. nerimuotus eilėraščius, bet visada stengiuosi, kad juose liktų tam tikras ritmas, nes eilėraštis turi būti skanduojamas, nesupanašėti su proza. Kai kurie poetai rašo tradiciškesnę, rimuotą ir ritmuotą poeziją, ir aš neturiu nieko prieš. Svarbiausia pats rašymas ir idėjos, kurios šiuo procesu skleidžiamos.

Kaip suprantate sąvoką „originalumas“?

Galbūt originalumo paslaptis – mokėti nekartoti to, kas kitų jau buvo parašyta ar pasakyta. Tai, savaime suprantama, lengva nėra. Tačiau reikia būti reikliam savo ir savo kūrybos atžvilgiu. Ir, žinoma, ypač svarbu nepasukti lengvu keliu. Manau, kad ne tiek originalumas svarbus, kiek tam tikras reguliarumas, tam tikras stilius, iš kurio galima rašantįjį atskirti.

Kas Jums padeda rasti naujų raiškos formų?

Man atrodo, kad jų neieškau. Vis dėlto žinau, kad tik skaitydamas poetus, kuriuos mėgstu ir kuriems jaučiuosi artimas, pradedu rašyti individualiu stiliumi, savitais žodžiais, kuriuos imu jausti intuityviai. Pavyzdžiui, niekaip negaliu eilėraščiuose pavartoti įvardžio „aš“. Beveik fiziškai atmetu, todėl reikia, kad jį pakeisčiau įvardžiais „tu“, „jūs“ arba net „mes“. Toks rašymo būdas jau ganėtinai senas, bet man vis dar priimtinas.

Kokios yra Jūsų estetinės pozicijos? Anot Jūsų, Grožis – tai...?

Labiau nei apie estetinę poziciją, mėgstu kalbėti apie poetinę poziciją, t. y. apie tai, kas susiję su pačia poezijos esme ir kas, mano nuomone, slypi lyrizmo prigimtyje. Mane ypač domina žmogaus ir peizažų ryšys. Atidžiai ieškau, kaip išreikšti šią mažytę metafiziką, atsirandančią, kai sujungiame peizažus ir žmogų, jų norą vienas su kitu susilieti. Tai, ką bandau pasakyti ir parašyti, yra šie santykiai. Arba – kalbu apie peizažus, kurie, kaip kažkas pasakė, yra „sielos būsena“. O Grožis man atitinka retai pasiekiamą idealą, kuris nėra kaip nors įvardijamas, bet tiesiog pripildo žvilgsnį ir pojūčius.

Esate Antonino Artaud premijos laureatas (už poezijos rinkinį „Sous le sceau du silence“6). Ar galėtumėte tarti porą žodžių apie šią knygą ir premijos reikšmę Jums?

Pats lyg ir negalėčiau jums kalbėti apie šį rinkinį, todėl palieku žodį kritikams ir ypač – ištraukai iš žurnalo Poesie 1. Jos autorius yra Jeanas-Maxas Tixier: „Galima kalbėti apie permąstytą ir perkonstruotą maršrutą, kuris, vesdamas nuo vidaus į išorę, žymi atsivėrimą pasauliui, simbolizuojamą peizažo. Įspūdis sustiprėja, jei įvertinamas subtilus žaismas įvardžiais. (...) Poezija čia įgauna minties jėgos ir filosofijos kryptį, kuri ją stiprina, niekada nenutempdama į abstrakcijas.“ Mano nuomone, šie žodžiai įvardija būtent tai, ką norėjau išreikšti. Kalbant apie pačią premiją – buvau patenkintas, kad rinkinys buvo taip įvertintas, bet ypatingo dėmesio tokiems laimėjimams neskiriu – tai padrąsinimas, nieko daugiau.

iliustracija
Astos Plechavičiūtės nuotrauka

Bendradarbiaujate net keliuose poezijos žurnaluose. Ar galėtumėte su mūsų skaitytojais pasidalyti patirtimi? Ar tai paveikė ir kaip Jūsų kūrybinę veiklą?

Visada dalyvaudavau žurnalų veikloje, dažniausiai – kaip kritikas. Man reikalingas šis draugijos fermentas. Beveik dvidešimtmetį bendradarbiauju Autre Sud, Europe ir la Nouvelle Revue Française. Man tai būdas būti kartu su kitais poetais ir rašytojais, įveikti savo vienatvę. Vis dėlto ši veikla niekada nepaveikė mano kūrybos. Tai leido rasti poetų, rašytojų, bet pats visad grįžtu prie knygų.

Anot Jūsų, kokia yra šiuolaikinė prancūzų poezija, kokios yra jos ypatybės, kur link ji juda?

Prancūzijoje poezija labai įvairi. Kadaise, septintajame dešimtmetyje, buvo susiformavęs struktūralizmo įkvėptas poetinis judėjimas, siekęs sumenkinti to meto poeziją ir krypo prie avangardinės literatūros, akcentuojančios rašymo procesą ir teoriją. Iš esmės buvo rašoma tam, kad būtų įrodyta, jog rašyti neįmanoma! Šis judėjimas buvo trumpalaikis, ir nuo tada poezija atvira visiems raiškos būdams: nuo lyrizmo ar realizmo iki labiausiai filosofija persmelktų tekstų. Taip pat, kaip jau minėjau, galima konstatuoti daugybės stilių sugyvenimą – nuo klasikinių eilių iki verlibrų ir eilėraščių proza. Būtent ši įvairovė yra, nors ir reliatyvus, poezijos stiprybės šaltinis.

Verčiate ispanų ir Pietų Amerikos poetus. Kaip išsirenkate ir susisiekiate su poetais, kuriuos norėtumėte (galėtumėte) išversti?

Poeziją versti pradėjau visai neseniai. Šis nuotykis prasidėjo prieš kelerius metus, kai Paryžiuje susitikau su jaunu poetu iš Peru Porfirio Mamani Macedo7, kuris tapo mano draugu. Išverčiau keletą jo eilėraščių, ir jie pasirodė žurnale. Jam tarpininkaujant, išverčiau dar keletą Peru poetų. Šio savo draugo dėka pažinau poetą iš Ekvadoro, gyvenantį Barselonoje, Marijo Kampañoje8. Pastarąjį irgi išverčiau, kaip ir dar keletą ispanų bei Lotynų Amerikos autorių, rastų internetu. Mėgstu atsidėti šiam darbui, kuris reikalauja įsigyventi į poeziją to ar tos, kuris (-i) yra verčiamas (-a), arba, veikiau, pritaikomas (-a) savitu būdu, nes yra daugybė būdų išversti, išlaikant ištikimybę tekstui originalo kalba...

Poetų kontaktai. Ar manote, kad tai svarbu? Jūsų nuomone, geriausia erdvė tam yra...?

Savaime suprantama, poetams būtina bendrauti vieniems su kitais. Negalima likti atitrūkus nuo kitų. Šis sąlytis gali būti fizinis, noriu pasakyti, atsirandantis susitinkant, pavyzdžiui, viešuose skaitymuose. Taip pat yra ir knygos – matai, ką publikuoja amžininkai. Neužmirškime ir žurnalų, kurie publikuoja poeziją. Gali būti atsiskyręs rašydamas, bet niekada nebūni vienas.

Ar palaikote ryšį su jaunaisiais poetais?

Man atrodo, kad jaunieji poetai nėra labai susižavėję senaisiais. To priežasties nežinau. Kartais nutinka, kad susitinkame su jaunuoliais susirinkimų metu. Tada nedarau didelio skirtumo tarp jaunųjų ir kitų poetų. Jų gretose yra tokių, kurie man įdomūs, nes stilingai rašo, bet tai tėra panašumas, dvasinė giminystė.

Ką poezija duoda jaunimui?

Tai, ką poezija suteikia jaunimui, manau, yra sugebėjimas suprasti pasaulį kitaip. Taip pat tai galbūt būdas užkalbinti mūsų civilizaciją, mūsų kultūrą.

Poetai, rašytojai, kuriuos skaitote su didžiausiu malonumu.

Dažniausiai skaitau poetus, su kuriais mane sieja asmeniniai panašumai. Norėčiau keletą pacituoti, nors jų vardai jums nieko ypatinga tikriausiai nesakys, bet tai mano kelio palydovai. Pats mėgstamiausias – Yves Bonnefoy9, kurio pakankamai abstrakti poezija, žėrintis stilius, per daug nenutolęs nuo klasikinės poezijos, labai stipriai primena žmogaus likimą. Yra ir kitų, kaip Philippe’as Jaccottet10, kuris paprasčiausiai konstatuodamas gamtos tvarką, leidžia išgirsti intymiausias savo vizijas, arba Lionelis Ray11, lyrinio eilėraščio meistras, nuostabiai jaučiantis metaforą, dargi Pierre’as Dhainaut12, senas mano draugas, kurio skaisti poezija skirta švęsti vietas ir žmogų jose. Gérardas Le Gouicas13, pirmasis mano sutiktas poetas, kuris visų pirma yra jūros, Bretanės poetas. Yra ir daugiau, bet per ilgas sąrašas jums nusibostų.

Ar pripažįstat kokias nors įtakas?

Koks poetas, rašytojas, žmogus galėtų tvirtinti, kad niekada nepatyrė įtakų? Tai būtų pasipūtimo arba bukumo įrodymas. Įvairių įtakų buvo. Iš pradžių atradau Pierre’o Reverdy’o 14 kūrybą, paskui –­­ René Charo15, kurio puiki, išskirtinės jėgos turinti poezija veikė daugelį mano kartos poetų. Galiausiai jau mano minėtieji Yves Bonnefoy ir Philippe’as Jaccottet’as. Pastarojo lyrizmas, intymumas, peizažai atitinka tai, ką pats bandau išreikšti.

Kaip rašote – kompiuteriu ar popieriuje? Ar dažnai naudojatės internetu? Koks jūsų požiūris į informacines technologijas, internetą?

Tam, kad parašyčiau eilėraštį, naudojuosi pieštuku ir lapeliu popieriaus. Tada –­ ištaisau ir pereinu prie kompiuterio. Kadaise spausdindavau rašomąja mašinėle, bet tam, kad parašyčiau eilėraštį, man pirmiausia reikalingas kontaktas su popieriumi. Skaitymo užrašus, straipsnius rašau iškart kompiuteriu.

Internetu naudojuosi dažnai, pirmiausia – elektroniniams laiškams, kuriais paprasta greitai susisiekti su norimais asmenimis, naudojuosi ir paieškos programomis. Kompiuteris, internetas yra naudingi: kompiuteris padeda dirbti, ištaisyti tekstus jų kaskart neperspausdinant, kaip rašomąja mašinėle. Internetas padeda gauti greitą atsakymą. Tačiau tai beasmenės priemonės. Būtent todėl niekas negali pakeisti laiško, kuriame galima atpažinti rašančiojo braižą. Dar daugiau, internetas neleidžia pajusti, kiek tas asmuo yra geografiškai nutolęs, ar pamatyti jo fizinių savybių. Atsiranda įspūdis, kad susirašinėjama su užsieniečiais, kurie gyvena niekur! Viską sudėjus – tai dehumanizacijos procesas, kuriame dalyvaujame ir prie kurio prisidedame.

Kokius kraštus esate aplankęs?

Kadaise daug keliavau. Mėgdavau keliauti toli, atrasti kitas šalis, kitokias kultūras. Taip nukeliavau į Meksiką, nes domiuosi majais ir actekais. Keletą kartų buvau Kvebeke, kur sutikau daug poetų. Dukart pabuvojau Indijoje, šalyje, kuri mane truputį išgąsdino. Kartą – Kambodžoje, kur turėjau galimybę pasigrožėti Ankoro šventyklomis. Pažįstu Alžyrą, Maroką, bet nelabai mėgstu ten keliauti, nes atsiranda pojūtis, kad esu laikomas „kolonistu“. Prieš kelerius metus aplankiau Kubą.

Europoje apkeliavau daugybę šalių: nuo Vengrijos iki buvusios Čekoslovakijos; neaplenkiau Vokietijos, Belgijos ir Graikijos, mūsų civilizacijos lopšio. Dažnai nukeliaudavau į Portugaliją, ypač į Lisaboną. Tai man suteikė galimybę išleisti knygelę apie šį miestą. Labai myliu Ispaniją, nes ten dažnai nuvykstu. Tai mano protėvių kraštas. Mėgstu ir Italiją –­­­­­ už jos muziejus, paminklus. Jau keletą metų renkuosi keliones tik po Europą, nes jos šalių kultūra nedaug skiriasi nuo mūsų, prancūzų.

Ar tikite Dievą?

Tikiu universalia dvasia ir tobulybe, iš kurios esame, dvasia, kuri veda mus mūsų žemiškos kelionės metu. Šią dvasią galime vadinti Dievu, bet tai nėra vienos, o visų monoteistinių religijų Dievas. Dar daugiau, šis Dievas nėra atsakingas už tai, kaip elgiamės – tai žmonės turi prisiimti visas blogybes, kurios iš jų kyla ir kurias jie vykdo. Dievas dėl to nekaltas.

Gimėte gruodžio 29-ąją. Tai beveik metų pabaiga. Ką Jums reiškia ši data? Kaip švenčiate gimtadienį?

Gimiau, kai Saturnas, melancholijos planeta, buvo Ožiaragyje. Nemėgstu to metų laiko, kai gimiau. Tai šalčio, liūdesio, mirties laikas. Taigi nemėgstu, kai švenčiamas mano gimtadienis, bet mėgstu apie jį mąstyti. Visada buvau persekiojamas dingstančio laiko pojūčio, o švęsti gimtadienį – tai pajudėti laike pirmyn, savo paties pabaigos link.

Ką norėtumėte pasakyti „Literatūros ir meno“ skaitytojams?

Buvau labai patenkintas, kad jaunas lietuvis domisi prancūzų poezija, ir už tai dėkoju. Į klausimus stengiausi atsakyti kuo tiksliau. Kita vertus, turėčiau pastebėti, kad Prancūzijoje lietuvių poezija ir literatūra nežinoma. Taigi reikėtų vertimų. Vykstant globalizacijai, ypač kuriant vieningą Europą, būtina, kad idėjos keliautų iš vienos šalies į kitą, kad sklistų raštai ir kad rašytojai aiškiai žinotų, ką kas kuria ir kas jie yra.

O ką veiksite po šito interviu?

Tęsiu įprastus darbus – skaitysiu, rašysiu, galbūt ką nors išversiu...

Ačiū už rimtą pokalbį!

Kalbino TOMAS TAŠKAUSKAS

_______________________________________

1 www.aujourdhui-poeme.fr/

2 autre.sud.free.fr/revue/Bienvenue.html

3 www.europe-revue.info/

4 Susidomėjusiems: www.gallimard.fr/catalog/Html/revue/nrf.htm

5 www.forum-poesie.com/du-bellay/

6 „Po tylos antspaudu“

7 Susidomėjusiems: www.artepoetica.net/Porfirio_Mamani.htm

8 Šiek tiek apie šį autorių: www.encuentroliteratura.org/campanam.html

9 Daugiau apie šią reikšmingą XX a. antrosios pusės Prancūzijos poezijos figūrą, pirmąjį prancūzą, gavusį prestižinę F. Kafkos premiją (2007 m.): www.college-de-france.fr/default/EN/all/ins_pro/p1001670692684.htm

10 freenet-homepage.de/autres-espaces/jaccottet.html

11 poesiepremiere.free.fr/ray.html

12 pagesperso-orange.fr/hotelbeury/hotelbeury_html/hotel_beury_dhainaut.html

13 www.paroles-artistes.com/legouic.php

14 poezibao.typepad.com/poezibao/2006/10/dossier_pierre_.html

15 www.pierdelune.com/char.htm

 

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2012 m. Sausio

PATKPŠS

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

 1 2 3 4 5
6 7 8 9 10 11 12
13 14 15 16 17 18 19
20 21 22 23 24 25 26
27 28 29  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 11 iš 11 
21:43:39 Jan 22, 2012   
May 2009 Sep 2014
Sąrašas   Archyvas   Pagalba