MEDIJŲ ARCHEOLOGIJA IR MAGIJA: BANDYMAS REKONSTRUOTI FRANKENŠTEINĄ

Dailininkas Kęstutis Musneckis

Virginijus Kinčinaitis. AUDIOVIZUALINĖS KULTŪROS KON/TEKSTAI. – Šiauliai: Saulės delta, 2007.

Antroji šiauliečio meno filosofo, vizualinės kultūros ir medijų archeologijos specialisto Virginijaus Kinčinaičio (g. 1965) knyga – monografija „Audiovizualinės kultūros kon/tekstai“ (pirmoji –­­­ „Interpretacijos. Postmodernizmas. Vizualinė kultūra. Dailė“. – Šiauliai, „Saulės delta“, 2001) – vienas nedaugelio lietuvių autorių veikalų, kuriame postmodernybės ištakos nagrinėjamos analizuojant audiovizualinę kultūrą. Tam tikra prasme ši monografija, kurią autorius kukliai vadina įžvalgų rinkiniu (iš tiesų jos stilius artimas esė), yra pirmoji kregždė, parodanti, jog archeologija (šiuo atveju –­ medijų) tikrai nėra bereikšmis kapstymasis praeities dumble, tačiau gali padėti geriau suvokti dabartį ir pabandyti žvelgti į ateitį.

Pasitelkiant žodžio ir vaizdo (knyga gausiai iliustruota) magiją, knygoje apžvelgiamas itin platus „kon/tekstų“ spektras: nuo avangardinio kino, Lietuvos fotografijos iki komunikacinio meno, robotiškos virtualybės ar tokios realybės, kokią ją atspindi žiniasklaida, analizės.

Praeities ir dabarties sąsajas labiausiai atspindi virtualybės, kaip mūsų kasdienybę visaapimančio reiškinio, nagrinėjimas. V. Kinčinaitis teigia: „Kol teoretikai diskutuoja dėl šiuolaikinių technologijų legitimavimo, tos pačios skaitmeninės technologijos jau seniai tapo visų masinės kultūros lygių savastimi. Cypia šuns pavidalo robotai, mūsų komandų klauso mobilūs telefonai, mašinos ir šaldytuvai, pojūčius įsiūbuoja holivudiniai specialiųjų efektų filmai. Pati prasčiausia lietuviška popmuzikos grupė juk irgi gyvena postbiologinėje skaitmeninėje, kompiuterinių garso programų aplinkoje“ (p. 60).

Taip pat tyrinėtojas pripažįsta, kad naujovių, kaip ir visais amžiais, taip ir dabar, bijoma. Todėl XX a. pradžioje vyravęs optimizmas, noras daryti industrinę revoliuciją, pamažėle virto itin stipriu pesimizmu. Atsirado antiutopijos. Kompiuteris ir robotai rašytojų fantastų kūriniuose tapo ne tik Dievo pakaitalu, bet ir supanašėjo su žmogumi, įgijo jausmus (prisiminkime replikantus iš garsiojo režisieriaus Ridley’o Scotto filmo „Bėgantis skustuvo ašmenimis“, „Blade Runner“, 1982 m., kuriam muziką sukūrė Vangelis, o pagrindinį vaidmenį atliko Harrisonas Fordas), vėliau tapo priešais (pvz. filmai apie Terminatorių su Arnoldu Schwarzeneggeriu), o kartais – ir draugais (filmas „Nepriklausomybės diena“, „Indepencence Day“, 1996 m., kuriame žmoniją nuo ateivių atakos gelbsti kompiuterinis virusas).

„Tačiau populistinę technofobinę vaizduotę maitina neigimo ir baimės impulsai, juk virusas gali reikšti ir informacinio kapitalizmo nepripažinimą – virusų gamintojai ir platintojai dažniausiai yra prisiekę tokio kapitalizmo priešai“, – teigia V. Kinčinaitis (p. 62).

Virtualybės ištakų ieškantis monografijos autorius kaip tikras medijų archeologas „iškapsto“, jog virtuali realybė nesusikūrė tik atsiradus skaitmeninėms technologijoms. „Ji egzistavo visada, bent jau vaizduotėje ir mintyse, buvo pačių įvairiausių jos vaizdavimo, kūrimo ir aiškinimo būdų“ (p. 64). Filosofinius, teorinius virtualios realybės pradmenis V. Kinčinaitis randa neoplatoniškojo hermetizmo tradicijoje.

Kaip virtualybės simbolį V. Kinčinaitis pasirinko robotus ir jų prototipus – nuo tikrų išradimų iki fantastinių kūrinių, legendų herojų. Prie pirmųjų jis priskiria mechaninį Herono¹ teatrą, mechaninius pneumatinius, hidraulinius senovės Kinijos žaislus, XIII a. Europoje Villardo de Honnecourt’o sukurtus mechaninius balandžius ir angelus, XIV a. matematiko ir astronomo Johanneso Mullerio sukonstruotą magnetinį skraidantį erelį, kurie, anot V. Kinčinaičio, „gali būti dabartinių, meninėje kūryboje naudojamų kompiuterinių robotizuotų technologijų pradininkai“ (p. 64). Prie antrųjų robotų² prototipų mokslininkas priskiria fantastines būtybes: daugiausiai kalbama apie Golemą ir Frankenšteiną. Kad suvoktume virtualybės ir robotizacijos ištakas, apie šias dvi „būtybes“ pakalbėkime plačiau.

Pasak V. Kinčinaičio, robotizaciją ir virtualybę išpranašavusių išradimų era pasikeičia įsigalėjus elektromechaninėms technologijoms. „Ypatingą jų ir žmogaus sąveikų dramatizmą geriausiai iliustruoja Mary Shelley knyga „Frankenšteinas“ –­ šiame kūrinyje elektros energijos ir mechanikos, šiuolaikinės chemijos ir maginės alchemijos, smegenų ir kūno ribos darosi nebe tokios aiškios, jos tirpsta, persilieja, įgyja naujas netikėtas kombinacijas ir grasina tradiciškai nusistovėjusiai medžiagų ir daiktų hierarchijai. Tačiau ir šiuo atveju pasireiškia gyvybinga paslaptingoji hermetizmo tradicija. M. Shelley buvo gerai susipažinusi tiek su XIX a. mokslo pasiekimais (galvanika, magnetizmas etc.), tiek su alcheminiais Cornelijaus Agrippos, Paracelso, Alberto Magnus’o ar kabalistų mokymais. Frankenšteinas tapo menine, iki šiol jaudinančia ir aktualia alcheminių, vitalistinių, holistinių impulsų ir racionalizuotos, antihumaniškos, vakarietiškos mokslo revoliucijos pradžios susikirtimo išraiška“ (p. 68).

Beje, romaną „Frankenšteinas, arba Šiuolaikinis Prometėjas“ („Franken­stein, or The Modern Prometheus“) britė Mary Wollstonecraft Godwin-Shelley (1797–1851, poeto Percy’o Bysshe’o Shelley’o (1792–1822) žmona, parašė būdama vos devyniolikos, po poros metų, 1818-aisiais, jis buvo pirmąsyk publikuotas (Londone), tiesa, anonimiškai. M. Shelley vardas atsirado tik ant trečiojo leidimo 1831 metais. Romano pavadinimas – tai mokslininko, išmokusio sukurti žmogų, tik didesnį ir galingesnį, pavardė. Šis antžmogis vadinamas „The Creature“ („Būtybė“). Sukurti legendinę „Būtybę“ paskatino ir tai, kad autorės motina – rašytoja, feministė, filosofė Mary Wollstonecraft – mirė dėl sepsio praėjus 10 dienų nuo Mary gimimo, ir tai, kad tėvas Williamas Godwinas buvo žymus anarchistas, filosofas, rašytojas ir žurnalistas. Tačiau didžiausią įtaką M. Shelley, jos pačios teigimu, padarė susapnuotas košmaras: „Mano vaizduotė spontaniškai apsėdo mane ir nuskraidino už įprastų minčių ribų... Pamačiau išbalusį velniškų menų studentą ir šlykštų fantomą, kuris kažkokio įtaiso pagalba pradėjo rodyti gyvybės ženklus, tada judėti, tačiau nelyginant pusiau gyvas“³. Beje, šį sapną M. Shelley regėjo vizito pas šeimos draugą Lordą Byroną (tikr. George’as Gordonas Byronas, 1788–1824) metu: po to, kai pas jį skaitė vokiečių siaubo pasakų antologiją „Vaiduoklių knyga“ („Das Gespensterbuch“). Dar vienas įdomus faktas – tą patį vakarą kompanijoje, kartu skaičiusioje „Vaiduoklių knygą“, Lordas Byronas pasiūlė visiems parašyti po siaubo istoriją, – ir pasaulis sužinojo apie vampyrus. Pirmasis apie juos parašė kompanijoje buvęs italų kilmės Anglijoje gyvenęs gydytojas (beje, jis medicinos mokslų daktaro vardą Edinburgho universitete gavo būdamas vos devyniolikos, parašęs disertaciją apie lunatizmą) Johnas Williamas Polidoris (1795–1821). Tiesa, apsakymas „Vampyras“ („The Vampyre“) buvo išspausdintas 1819 m. Lordo Byrono pavarde (prieš tai vampyrus savo kūrinyje „The Giaour“, 1813 m., minėjo ir pats Lordas). Nuo to laiko pasaulis ėmė domėtis šiomis paslaptingomis būtybėmis: pirmasis filmas apie Frankenšteiną, kuriame „Būtybę“ vaidino Borisas Karloffas (tikr. Williamas Henry’s Prattas, 1887–1969), sukurtas 1931 m., o iš Valachijos (dab. Rumunija) princo (voivode) Vlado III (1431–1476) kildinamas grafas Drakula pirmąsyk pasirodė airių rašytojo Abrahamo (Bramo) Stokerio (1847–1912) romane „Drakula“ (1897), pirmasis (begarsis) filmas apie vampyrą Drakulą – „Nosferatu“ (1922) – sukurtas vokiečių ekspresionisto Friedricho Wilhelmo Murnau (1888–1931).

Golemas – dar viena kertinė virtualybės ištakas menanti tema, apie kurią knygoje kalba V. Kinčinaitis. Jis atėjo iš žydų folkloro (hebr. golem – „kokonas“, „kvailys“; žodis kildinamas iš gelem – „žaliava“). Golemas minimas ir Biblijoje bei „Mišnoje“ kaip nebaigta kurti būtybė, smegenų neturintis žmogaus tarnas. Golemas sukurtas iš molio. Viduramžių literatūroje teigiama, kad kai kurie rabinai turėdavo tarnų golemų (tai primena lietuvių pasakas apie aitvarus). Golemas persikėlė į XIX a. Vakarų literatūrą: bene žymiausias jam skirtas kūrinys – austrų rašytojo, vertėjo, bankininko, budizmą praktikavusio Gustavo Meyrinko (1868–1932) romanas „Der Golem“ (1914). Pirmasis jam skirtas filmas – vokiečių režisieriaus ir aktoriaus Paulo Wegenerio (1874–1948) „Der Golem“ (1915), kurio liko tik ištraukos.

V. Kinčinaitis padaro išvadą, kad mokslinės fantastikos pasaulis yra belytis: robotai neevoliucionuoja, sustingsta, demonstruodami funkcinį abstraktumą ir panašumą į žmogų, todėl tai yra ir „aktyvaus genitalinio seksualumo pabaiga, nes į robotą perkeltas seksualumas jame neutralizuojamas, nukenksminamas, užkeikiamas“ (p. 161).

Froidistinis V. Kinčinaičio knygos aspektas akivaizdus – tyrinėtojui Frankenšteino / Golemo / roboto / virtualybės „kūnas“ yra aseksualus. Nors monografijoje trūksta tekstų vientisumo, tačiau ši mintis ją persmelkia nuo pradžios iki galo, akcentuojant tikrovę vs. simuliakrą. Antroji tyrinėtojo knyga – geras tramplinas tolesniems jo (ir, tikiuosi, kitų moks­lininkų) XX–XXI a. naujovių, keičiančių mus ir pasaulį, atradimams.

Deja, reikia pripažinti, kad knyga redaguota atmestinai: pvz., vienoje vietoje rašoma „Frankensteinas“, kitoje – „Frankenšteinas“ (p. 68), žiniasklaida skyrelio pavadinime vadinama „žiniansklaida“ (p. 181), žodis „grįžtame“ rašomas „gryžtame“ (p. 230) ir kt. Nežinau, apie ką galvojo knygos rankraštį skaitęs jo redaktorius Aurimas Labinas, bet monografijos autoriui tai garbės nedaro.

________________________

1 Ήρων ο Αλεξανδρεύς, apie 10–70 m., –­ bene žymiausias antikos eksperimerimentuotojas, matematikas ir inžinierius, išradęs garais varomą įtaisą aeolipilą ir daugelį kitų tam laikotarpiui neįprastų išradimų; kilęs iš Egipto arba Finikijos, nors kai kurie mokslininkai mano, jog buvo graikas. Herono išradimai laikomi savotiška kibernetikos pradžia.

2 „Oficialus“ žodžio „robotas“ autorius – čekų rašytojas Karelas Čapekas (1890–1938). Iš tikrųjų šį žodį (čekiškai robota – „sunkus darbas, vergija“) sugalvojo rašytojo brolis Josefas Čapekas, kuris taip pat buvo rašytojas bei dailininkas. Pirmąsyk jis paminėtas 1917 m. J. Čapeko apsakyme „Opilec“ („Girtuoklis“). Tiesa, iš pradžių kūrėjas norėjo pavartoti kitą žodį – laboři (iš lotynų k. žodžio labor –­ „darbas“). Iš tikrųjų robotikos pradžia laikoma Homero „Iliada“ (VIII–VII a. pr. Kr.), kurioje dievas Hefaistas iš aukso kūrė kalbančius padarus. Manoma, kad Leonardo da Vinci (1452–1519) buvo sukūręs automatinį humanoidą ar bent jo brėžinius. Iki industrinės revoliucijos pradžios – 1781 m., kai britas Richardas Arkwrightas (1733–1792) įkūrė pirmąją gamyklą, kurioje veikė jo paties sukurtos audimo mašinos, buvo išrasta daugybė mechaninių prietaisų. 1950 m. prekyboje JAV atsirado pirmasis kompiuteris UNIVAC. 1956 m. buvo sukurtas terminas „dirbtinis intelektas“ (artificial intelligence). Pirmasis mikroprocesorius, pavadintas 4004, išrastas 1971 m. Populiariausiais visų laikų robotais nuo 1977 m. tapo kultinių režisieriaus George’o Lucaso filmų apie žvaigždžių karus veikėjas „C–3PO“ ir „R2–D2“. 1981 m. IBM į rinką paleido pirmąjį asmeninį kompiuterį (PC). 1984 m. atsirado IBM konkurentas „Macintosh“ („Mac“). Dabar robotai skrenda į kosmosą, tiria jo gelmes (kol kas – tik Saulės sistemoje).

3 Mary Wollstonecraft Shelley. „Introduction“ Frankenstein. Charlottesville“, – VA: University of Virginia Library, 1999.