Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2008-02-01 nr. 3175

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• Julius Keleras.
AUŠROS VARTAI
51
• KRONIKA
• KITAME NUMERYJE

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• KINO TEATRAI
• TEATRAI
• KONCERTAI
• PARODOS
• VAKARAI
• ĮVAIRŪS

SIC! 
• Albinas Galinis.
APOLODORAS SVEIKINA KLEONIMĄ
3

POKALBIAI 
• PEIZAŽUOSE

KNYGOS 
• „SARASVATI UPĖS SMĖLIS“
• „PAŽADAS“1
• „VOGTI ARKLIUS“1
• „ŽARIJŲ DUOBĖS“
• Stanislovas Abromavičius.
PIRMASIS – ALGIMANTAS BALTAKIS
1
• Benediktas Jauševičius.
SAVO KNYGOS AUTORYSTE „SNIEGAS, BENAMIS, KRENTANTIS“ J. KELERAS DALIJOSI SU DAILININKU A. GELŪNU
15
• Mindaugas Peleckis.
MEDIJŲ ARCHEOLOGIJA IR MAGIJA: BANDYMAS REKONSTRUOTI FRANKENŠTEINĄ
21
• (PA)SKAITINIAI1

TEATRAS 
• GRIBOJEDOVAS PAGAL TUMINĄ

DAILĖ 
• Vidas Poškus.
ČIURLIONIŲ BEIEŠKANT
• Vidas Poškus.
MEŠKINAI IR SUBLIMACIJA
2
• Danutė Skromanienė.
VILNIUJE – LIUCIJOS ŠULGAITĖS JUBILIEJINĖ PARODA „ĮTRŪKUSI BALTUMA“

KULTŪRA 
• Stanislovas Abromavičius.
MALDŲ PARKAS GURONYSE

KINAS 
• Skirmantas Valiulis.
ŽMONĖS KAIP ŽMONĖS
2

POEZIJA 
• VYTAUTAS VILIMAS SKRIPKA18

PROZA 
 Kęstutis Arlauskas.
ILGAI JAUKINTA ŽUVIS
1

VERTIMAI 
• Viačeslav Ar-Sergi.
GYVENIMO TEOREMA

AKTYVIOS JUNGTYS/ ŠIUOLAIKINIS MENAS 
• KŪRYBA SUTEIKIA GALIMYBĘ IŠBANDYTI VISIŠKUS KRAŠTUTINUMUS2

AKTYVIOS JUNGTYS/ JAUNIMO PUSLAPIAI 
• Šiaurys Narbutas.
TŪTUOTI TAUTAI ROKENROLUS!
64

KRONIKA 
• IŠ GYVULĖLIŲ GYVENIMO1
• PARODA „SĄJŪDŽIO IR ATGIMUSIOS LIETUVOS PERIODINĖS SPAUDOS DVIDEŠIMTMEČIUI“
• Stanislovas Abromavičius.
ATRAKCIJA, KURIOS VARDAS GASPARAS ALEKSA
2

DE PROFUNDIS 
• Gertrūda Frisol.
DAR NEBUVO TOKIOS DIENOS
1
• Jonas Žemkalnis.
NAUJOS PASAKĖČIOS
8
• ZOO-LOGIZUOKIME MIESTĄ!2

PROZA

ILGAI JAUKINTA ŽUVIS

Kęstutis Arlauskas

[skaityti komentarus]

iliustracija

Vežimėlin prisikrovęs prekių, Pirkėjas (kol kas pavadinkime jį būtent tokiu vardu) lukterėjo, kol kasininkė viską suskaičiuos, ir pasakė, kad norėtų susimokėti už patį vežimėlį. Kasininkei pareiškus, jog krautuvės nuosavybė – vežimėliai –­ neparduodami, Pirkėjas ant prekystalio nusviedė stambią kupiūrą ir skubriu žingsniu leidosi prie durų. Jauna garbanotais plaukais kasininkė, kaip uodegon įgnybta, pašoko nuo kėdės ir ėmė šaukti:

– Stok, niekadėjau!

Netrukus prekybos patalpon įgriuvo du uniformuoti apsauginiai, kurie paknopstom puolė vytis su vežimėliu sprunkantį vyrą. Vienas iš įniršio pabandė įkąsti sau į alkūnę, bet jos dantimis nepasiekęs, kaip šuo piktai suurzgė. Kitas apsauginis išspjovė prieš tai žiaumotą kramtomąją gumą ir glitus gumulėlis prilipo prie apkūnios, prekes besirenkančios moters kaktos.

Parduotuvėje kilo didžiulė sumaištis, nes moteris su guma ant kaktos pasiuto klykti ir storomis rankomis talžyti kas tik jos kelyje pakliuvo. Nespėjusi nustatyti spjūvio kaltininko, kirto visiems iš eilės. Žmonės narsiai gynėsi, stumdėsi, kažkas apvirto, kažką pargriuvusį sutrypė. Kitą dieną miesto laikraštyje pasirodė pranešimų apie sužalotus bei dingusius be žinios.

O kaipgi Pirkėjas su vežimėliu? Jisai sėkmingai paspruko. Mat vos tik per minią besibraunantys apsauginiai išpuolė laukan, jie pamatė gatve pasiutusiu greičiu skriejantį Pirkėją. Pilną prekių vežimėlį stumdamas, jis taip sparčiai bėgo, kad aplenkė motorinį transportą: automobilius, motociklus, net su įjungta sirena riedantį policijos automobilį. Uniformuotas jo vairuotojas, per garsiakalbį liepęs Pirkėjui nedelsiant sustoti dešinėje gatvės pusėje, nieko nepešė – prekių prikrautas vežimėlis žaibo greičiu nuvinguriavo tarp automobilių ir pranyko už sankryžos posūkio. Nesėkmingai sau į alkūnę pabandęs įkąsti policininkas tik sugriežė dantimis ir liovėsi auką persekiojęs. Ką jau ten kalbėti apie parduotuvės apsauginius, kurie, laikydami už žandų po plytelę gumos, tarėsi jau viską, kas įmanoma, atlikę.

Miestelėnai, netgi tie, kuriems beveik nieko nereikėjo pirkti, perskaitytų laikraščių skatinami užplūdo parduotuvę. Tenai tikėjosi išvysti vakarykščių riaušių požymius, bet šiems žiopliams teko nusivilti: pargriautos lentynos buvo sustatytos į vietas, išmėtytos prekės surankiotos, iš suknežintų nosių prilašėjusio kraujo klanai šlapiais skudurais nušluostyti. Tarp žioplių itin daug buvo senų žmonių, nes jie, išleisti į pensiją, neturėjo ką veikti ir tik ieškojo progų kur nors paganyti akį.

Lygiai po dviejų dienų žiniasklaida tiesiog springo nuo pranešimų apie nesučiuptą Pirkėją, pėsčiomis pasiekusį neregėtą greitį. Sporto treneriai, ypač lengvosios atletikos, o iš jų ypač bėgikus lavinantys, apgulė policiją, nes norėjo užverbuoti tokį sprinterį. Deja, policija jiems mandagiai aiškino, kad nieko nežinanti apie greitakojo slapstymosi vietą. Patirtos žalos atlyginimo ieškantys per policijos, net prokuratūros duris landžiojo ir krautuvės savininkai, bet jiems tekdavo tik balsu perskaityti oficialius raštiškus atsakymus: „Vežimėlio vagis kol kas nerastas.“

*

Pirkėjas, įsitikinęs, kad visiškai dingo iš persekiotojų akiračio, dar kiek paturseno lauko keliu ir savo vežimėlį sustabdė ant platokos upės krantus jungiančio tilto.

Jo tėvas turėjo pavardę Šamas, bet dėl šveplos, garso „š“ neištariančios krikšto motinos kaltės, raštininkai į knygą įrašė Samas. Iš tolo žvelgiant, Samui viskas atrodė daug paprasčiau, nei skelbė žiniasklaida. Juk jis už vežimėlį sąžiningai susimokėjo, o kas link parduotuvėje kilusios sumaišties… Samo atmintis, išsivadavusi nuo smulkmenų svorio, nebenorėjo pakartotinai savęs apkrauti balastu iš storulės pradėtų neramumų, sukeltų prie kaktos prilipusios gumos, ir dėl Pirkėjo sprukimo automobilių kamščiais užtvenktos gatvės.

Viskam yra pradžia, yra ir pabaiga. Jausdamas vis rečiau nuo pašėlusio bėgimo plakančią širdį, Samas ėmė apžiūrinėti parduotuvės vežimėlį. Jis buvo sukonstruotas taip, kad tilptų kuo daugiau prekių. Guma aptraukti ratai veikiausiai buvo pripučiami, nes vienas užpakalinis kairysis tekinukas atrodė subliuškęs, praradęs orą. Tupintis Samas jį atidžiau patikrino ir išvydo plėštinę skylę rausvoje padangoje. Tai priminė kulkos paliktą žaizdą. Negi jį stabdęs policininkas šaudė? Bet kodėl Samas negirdėjo jokio garso? Tada prisiminė kažkur perskaitytą teiginį, jog afekto apimti žmonės iš pradžių net stipraus skausmo nejaučia. Gal jis pats yra peršautas? Tikėdamasis aptikti kraujo pėdsakų, Samas paskubomis delnais ėmė braukyti per kelnes, striukę, kaklą ir veidą. Sužeidimo pėdsakų neradęs ir neturėdamas kito pasirinkimo, Samas nutarė pasikliauti savo išmintimi, kuri patarė nuo puikiu apžvalgos tašku tapusio tilto nusileisti apačion.

Sprendžiant iš pakilusio vandens, kuris veržliais srautais kliokė patilte, neseniai buvo praūžusi liūtis. Panardinęs į srovę veidą, Samas jį šitaip bandė atvėsinti ir nuplauti patrakusio bėgimo išsunktą prakaitą. Kai atmerktomis akimis vandenyje įsižiūrėjo, pamatė Žuvį, dėl kurios parduotuvėje kilo riaušės. Tai Žuviai buvo skirti maišeliai su kruopomis, kurios sudarė vienintelį vežimėlio krovinį. Sukėlę kasininkės nuostabą – kam iš karto pirkti šitiek vienos rūšies kruopų – tvarkingai sudėti maišeliai gulėjo vežimėlyje. Dėl vietos stokos tuomet dar Pirkėju buvęs Samas iš jų netgi kaupą sukrovė.

Žuvis ne tiek smalsiai, kiek godžiai žvelgė į Samą, bet per daug arti priplaukti nedrįso. Tada jis prie striukės prisisegė kortelę su pavarde, kokias nešioja visi pareigūnai ar Seimo nariai. Gyventojas pasaulio, kuris žuvims nepriklausė, su prisegta atpažinimo kortele Žuvies atsargumo vis vien neprislopino –­ virpindama plačius mėsingus pelekus, jinai laikėsi atokiai.

Samui rodės, jog viską darė įsijautęs. Net atplėšdamas vieną maišelį, save pagavo galvojant, kaip Žuvis godžiai puls prie kruopų ir jas ims iš vadens ryti. „Na, pagaliau persikelk, žuvie, į mano lūkesčių pasaulį, – mintimis pakvietė Samas. –­ Aš stačiai visas virpu iš nekantros“.

Žuvis, deja, tebesilaikė pagarbaus atstumo ir netgi tada, kai Samas vadenin subėrė saują kruopų, šis gyvis nepriartėjo nė per sprindį.

Upės gyventoja išvaizda neatrodė labai patraukli: žalsvai gelsva, dėmėmis pamargintais šonais, didele, iš viršaus paplokščia galva su mažomis, įtariomis akimis. Kai pražiodavo plačią burną, joje pasimatydavo gausybė smulkių, bet aštrių dantukų. Nuostabą kėlė ne tiek slidi be žvynų oda, kiek iš viršutinio bei apatinio žando nukarę ūsai. Patyręs meškeriotojas nustatė, jog tai šamas – baisiai atsargi ir neatskleistų paslapčių kupina žuvis. Ji laikosi akmenų prigriuvusiuose duburiuose, kame per storą vandens sluoksnį vos prasiskverbia šviesa.

Ką daryti? Kaip pasielgti? Kokių žygių imtis? Nėra reikalo aiškintis, su kokiomis slaptomis mintimis ar ketinimais žuvis sutiko žmogaus bandymą su kruopų sauja ją prisivilioti.

Samas upėn subėrė dar vieną porciją kruopų. Žuvis, deja, į jas neatkreipė dėmesio. Tada Samas nusisegė kortelę su pavarde, nuplėšė plastikinį persišviečiantį apvalkalą ir žodyje „Samas“ ant pirmosios „S“ rašikliu uždėjo paukštuką. Tada kortelę prisisegė ir vėl palinko virš vandens. Irdamasi pelekais bei energingai judindama uodegą, gelmių gyventoja pagaliau priplaukė prie pat žuvies vardu pasivadinusio Samo ir įbedė žirnius primenančias akeles į krūtinę ženklinantį užrašą. „A, štai ko jai tereikėjo“, – pamanė Samas, susiprasdamas, jog krupos šiam padarui nėra tinkamas maistas. Juk šamai minta varlėmis, moliuskais, žuvimis, kartais net kokį vandens paukštį praryja. Kas šiam gelmės gyventojui sauja prėskų kruopų!

*

Netrukus laikraščiuose vėl pasirodė žinutės apie kitoje miesto parduotuvėje kilusią sumaištį: kažkoks pirkėjas, prisikrovęs maišeliuose supakuoto sauso visaverčio šunims skirto maisto „Burgo“, bandė įrodinėti, kad jis atėjo stumdamas nuosavą vežimėlį. Kai tuo nepatikėjusi kasininkė pakėlė triukšmą, pirkėjas su vežimėliu nėrė pro duris ir, pašėlusiu greičiu skuosdamas, dingo.

Kiek kartų įvykio liudininkai mėgindavo įsivaizduoti šią sceną: jokio įtarimo nekeliantis, inteligentiškai atrodantis jaunas vyras, prisikrovęs pilną vežimėlį „Burgo“ maišelių, ūmai sukelia triukšmą prie kasos ir, stumdamas prieš save prekes, dingsta be pėdsakų. Vienu gaistu nubraukęs parduotuvės apsauginių ir policijos teisę suimti, žmogus–šmėkla, žmogus–sprinteris, vėliau tapo netgi vaikams demonstruojamų filmų herojumi. Vienas po užsienius besitrankantis žurnalistas netgi parašė, jog žmonės vis labiau ima priminti Indijoje netvarką keliančias beždžiones. Jis taip įsismagino, kad straipsnyje iškėlė klausimą: ar tarp mūsų neėmė rastis antropologų nevaisingai ieškomos, neandertaliečius su dabartinės rūšies žmonėmis jungusios trūkstamos grandies atstovų?

– Klausyk, bendravarde gelmių pabaisa, – puolė aiškinti atvykęs prie upės Samas, – tau, kaip mėsėdei, atnešiau šunims skirto ėdalo, kurio sudėty yra dehidruotos mėsos, gyvulių riebalų, augalinių aliejų, mineralų, vitaminų ir daugelis kitų, šunims naudingų dalykų. Energinė 100 gramų vertė 310 kilokalorijų. Aišku? Bet instrukcija kelia vieną keblumą: maistą reikia patiekti sausą. Ką darysime? Nupirktu ėdalu paneigdamas tavo mėgstamas varles, aukšles, gružlius, upėje plaukiojančius ančiukus, norom nenorom turėsiu paneigti ir tavo plėšrūnišką prigimtį.

Manydamas, jog žuvis jį suprato, žmogus į vandenį subėrė pusę maišelio turinio ir ėmė stebėti, kaip ūsuota ateivė iš gelmės atsargiai prarijo vieną „Burgo“ gabalėlį. „Instrukcijoje parašyta, kad šalia tokio ėdalo šunims turi būti padėta vandens, – pagalvojo Samas. – Betgi šiuo subtiliu atveju pastarasis nurodymas atpuola.“ Su dideliu pasitenkinimu akimis palydėjęs paskutinį žuvies nasruose pradingusį kąsnelį „Burgo“, Samas vis dar iki galo nesuvokė, kam ir kodėl jis šitaip elgiasi.

Pamaitinęs žuvį ir ją akimis nulydėjęs į juodą duburį, Samas mintyse atgaivino pirmąją su ja užsimezgusią pažintį. Tai įvyko gal prieš pusmetį, jam patiltėje meškeriojant. Buvo karšta kaip reta diena, baltame danguje tarsi įkaitusi keptuvė spigino saulė. Vandens paviršiumi prieš srovę yrėsi gulbė su ką tik išsiritusiais gulbiukais. Šiai šeimynėlei bandant pasukti pakrantės švendryno link, vienas gulbiukas ūmai gailiai sucypsėjo. Kelis kartus apvirtęs aukštyn kojom, murktelėjęs po vandeniu, jis pagaliau visai išnyko Samui iš akių. Tąsyk meškeriojantis vyras išvydo iš gelmės kyštelėjusius plačius žabtus su juose spurdančiu paukšteliu. Tik vieną sykį upės veidrodį sudrumstęs, klaikus snukis pradingo, tačiau Samas spėjo įsidėmėti didžiulę paplokščią galvą, storas lūpas, nuo kurių buvo nukarę ūsai. Ypač atmintin įstrigo padaro akys – mažos, apvalios, balzganai miglotos, bet spinduliuojančios nežinia kokia paralyžiuojančia jėga.

Didžiulę žuvį svajojantis sumeškerioti Samas jau net sapnuose ją regėdavo. Pakankamai niauriai žmonai nupai­šęs jos išvaizdą, Samas neišsidavė, kad jau spėjo nusipirkti keliolika sieksnių tampraus valo, patį didžiausią trišakį kabliuką, tvirtesnį nei įprasta meškerkotį ir tinklinį samtį laimikiui į krantą išmesti.

Visa tai prasidėjo nuo to, kai valandų valandas po pelningo darbo įstaigoje ant upės kranto praleisdamas ir įvairiais masalais žuvį bandydamas apmulkinti Samas kol kas nieko nepešė. Gelmių milžinė tarsi dugno dumblan būtų prasmegusi. Kažkuriame meškeriotojų vadovėlyje suradęs žinutę apie kruopomis jaukinamas stambias žuvis, Samas krautuvėje vežimėlin prisikrovė Dzūkijoje gruce vadinamų grubiai apdorotų miežinių kruopų. Jas į upę be perstojo saujomis berdamas, tikėjosi prisivilioti žuvį. Kadangi Samo automobilis buvo remontuojamas, kasininkės jis paprašė parduoti vežimėlį, bet kvaila garbanė dėl to tik baisų triukšmą sukėlė. O kas link laikraščiuose pasirodžiusių žinučių apie gatvėje jo pademonstruotą nepaprastą greitį, tai spauda gerokai tąsyk perdėjo: Samas su vežimėliu bėgo laviruodamas tarp kamščiuose stabčiojančių automobilių, todėl ir pasirodė esąs vos ne sprinteris. Antrą kartą su nelegaliai įsigytu vežimėliu kitoje parduotuvėje apsireiškęs, Samas nė pats dorai nesuvokė, kodėl taip kvailai elgėsi. Juk vežimėlį galėjo palikti lauke už durų ir savo maišelius su ėdalu po truputį tenai sukrauti. Bet ne – būtinai reikėjo vėl sukelti baisų triukšmą ir suerzinti policininkus, žurnalistus.

Kartais Samui imdavo dingotis, jog tai šiurpiai kerinčios žuvies akys jį užbūrė ir sugriovė visą elgesio kultūrą, pakeitė įprastą mąstyseną. Jis dėjosi susidūręs su nauja jėga, niekada dar jo taip stipriai, tiesiog iki apsvaigimo, neveikusia. Tos išsprogusios, blausiai žibančios gelmių pabaisos akys… Jos nulėmė, kad Samas ėmė sparčiai tolti nuo vaikų, žmonos, tarnybos. Galbūt –­ Samas tuo nebuvo visiškai įsitikinęs – keitėsi ne tik jo gyvenimo būdas, o ir to pasikeitimo esmė, kai žmogus ima darytis panašesnis į žuvims, paukščiams, ropliams ir žmonėms bendrą gemalą. Tada, netgi jei viską apie savo kilmę sužinai iš cheminių formulių, antropologijos, zoologijos vadovėliuose spausdinamų paveikslėlių, norisi prisisemti pilną burną vandens, išskalauti ir išspjauti – tokia šlykščiai neskani, palyginus su dieviškąja, ta kilmė kartais pasirodo.

*

Lyg kirvarpa į žmogaus praeitį besi­grauždamas, Samas iš knygų sužinojo, kad žuvys yra pramotės į krantą išsiropščiusių varlių, tritonų ir prapramotės dinozaurų, driežų, o vėliau iš jų išsivysčiusių paukščių, žinduolių. Unikalūs duomenys leido daryti įdomių išvadų apie vienintelį visiems bendrą organą – akis, nes jos, savo paskirties visiškai nekeičiančios, leido įsigalėti tikėjimui medžioklės pergale, o jau paskui kažkodėl tikėjimu Dievą. Sąvoką „kažkodėl“ Samas panaudojo remdamasis keista, tik žmogui būdinga savybe: įtikėti tuo, ko akis niekada nematė. Kodėl Dievas piešiamas turįs žmogaus pavidalą? Šis vaizduotės triumfas, iki šiol Samui atrodęs neabejotinas, po pažinties su Žuvimi ėmė iš pamatų klibėti. Jam vis dažniau imdavo atrodyti, kad gyvūnai irgi gali įgyti Dievo pavidalą, nes jų akys, beveik niekuo nesiskiriančios nuo žmogaus, įtaigiu spinduliavimu skelbia faktų pergalę prieš smėlio pamatus turinčias vizijas.

Žuvį Samas jaukino beveik kiekvieną dieną, jau sutaisytu automobiliu atveždamas šunų ėdalo. Kasininkių jis nebeerzino argumentais apie neva jo turimą nuosavą vežimėlį prekėms susikrauti. Užsiėmęs Žuvimi, Samas paaukojo ekskursiją į Pamyro kalnus, prarado įstaigos pusvelčiui išrūpintą poilsinę Juodkrantėje. Bendradarbiai paskleidė gandus apie neįtikėtiną Samo šykštumą –­ įprotį maitintis šunų ėdalu. O kaipgi kitaip? Argi normalus pilietis kas dieną pirks šunims skirtą maistą, pats to šuns nelaikydamas?

Jo gyvenimo patirtyje kone mistiniu virtęs, paviršiuje jau retai bepasirodantis gelmių padaras savo realų egzistavimą patvirtindavo tik pomėgiu slapčia be saiko naikinti iš plastikinių maišelių upėn beriamą maistą. Stengdamasis žuvį dar paauginti ir tik tada sumeškerioti, Samas vis atidėliojo valandą, kai teks ant kablio užmauti gabalą masalo. Godulys ištraukti vos ne pūdą sveriančią pabaisą kas dieną augo. Per kelerius metus šamas ne tik sustambėjo, bet ir ėmė įgyti kažkokių keistų bruožų.

Stebėdamas jį kartais paslapčiom, kartais atvirai, Samas įžiūrėdavo ant plokščios galvos atsirandančius lyg kažkokius plaukelius. Kartą jis buvo bebandąs ant vienintelį kartą po daugelio metų artyn priplaukusios žuvies galvos užmesti kilpą, tačiau besaikiu apetitu pasižymintis šamas pliaukštelėjo uodega ir dingo gelmėje. Kitą sykį šamui atsargiai išnirus, jo šėryba besirūpinantis žmogus pamatė lyg ir kokias ausis. Tada Samas dirbtinai susiraukė, sukeldamas intensyvesnę atminties veiklą, bet visos pastangos prisiminti kur nors aptiktą tekstą apie ausytas žuvis, nedavė vaisių.

O gal… gal tai bus vienas iš evoliucijos iškrėstų pokštų, kurie suteikė pagreitį gimti naujoms rūšims? Juk kaip kitaip paaiškinsi dabartinio žmogaus –­­ kromanjoniečio – atsiradimą, kai tarp numanomo jo pirmtako neandertaliečio ir homo sapiens trūksta tarpinės grandies? Šios grandies nebuvimas kaip tik ir sutvirtino dieviškąja žmogaus kilme besiremiančios teorijos pozicijas. Kad mūsų protėviai atėję iš žmogėjimo keliu toli pažengusių siauranosių beždžionių, Samas dar vidurinėje mokykloje buvo girdėjęs, bet šioje evoliucijos teorijoje yra viena balta dėmė –­­ tai staigus proto ir fizinis šuolis nuo nusklembtakakčių neandertaliečių iki mūsų laikų žmogaus. Į jį atsimuša gražiai apdailinta žmogaus evoliucijos pasaka.

Kamuojamas tokių ir panašių vidinių prieštaravimų, Samas tebeaugino vis rečiau jam pasirodančią Žuvį. Tiesa, ji kruopščiai surankiodavo vandenin išbertą ėdalą, bet po to, kai aną sykį uolusis maitintojas pabandė jai ant galvos užnerti kilpą, gelmių gyventoja artyn nebeatplaukdavo. Niekas nepajėgė suteikti daugiau svorio Samo negeriems ketinimams ir netgi balsu išreikštam klastingam kvietimui į pasimatymą. Tačiau idėja Žuvį prisivilioti, paskui sugauti, neapsilpo. Kiek kartų jis bandė įsivaizduoti tą sceną: įmetęs duburin kablį su ant jo užnertu gabalu mėsos, Samas sulauks plūdės niurktelėjimo, tada staigiu trūktelėjimu įkirs trišaką kablį į Žuvies žabtus ir ims tempti krantan. Kol kas to padaryti jis nė sykio nemėgino, nes nenorėjo prarasti susitikimų su Žuvimi malonumo. Juk visa tai pavirto žaidimu, kur niekas pašalinis nebus atsakingas už pasekmes, nes niekas be Samo nematė duburyje penimo gelmių padaro.

Atėjus senatvei, Samas vis dėlto nusprendė Žuvį sugauti ir bent jau prieš mirtį pasimėgauti niekada neragauta šamo mėsyte. Dorai net nenutuokdamas, kiek siekia jo teisės į gelmių pabaisą, vyras prie upės atvyko su meškere ir didžiuliu samčiu. Ant kablio užvėręs turguje nupirktą riebų gaiduką, plačiai atsivedėjo ir svievė duburin. Masalas pliumptelėjo tarp nulinkusių gluosnio šakų. Nebeįžiūrėdamas plūdės, meškeriotojas valą timptelėjo ir beveik tą pačią akimirką pajuto smūgį. Tokį stiprų, kad meškerkotis vos neišsprūdo iš rankų. Visas virpėdamas ir pilamas prakaito, Samas ant ritės vyniojo storą valą. Pagaliau pamatė, kaip iš po gluosnio šakų išniro šuns galva, plačiais nasrais apžiojusi raibą gaidį. Šuo, veikiausiai medžioklinis ir galbūt skirtas paukščiams nešti iš vandens, nepaleido masalo ir uoliai yrėsi krantan. Tai stebėdamas, Samas pagalvojo: „Visai nenuostabu, kai šuns ėdalu šeriama žuvis pavirto šunimi, bet kuo tada Dievas šėrė tarpine grandimi laikomą ir niekieno dar neatrastą padarą, kad jis taptų homo sapiens ir įsiterptų tarp dvidešimt pirmojo amžiaus žmonių?“

Prieš uždarant parduotuvę, aptukęs plikas vyriškis šnopuodamas vidun įstūmė prekėms vežioti skirtus ratelius. Kreipdamasis į jaunutę garbanotą kasininkę, jis tarė:

– Štai grąžinu kadaise mano pasisavintą vežimėlį. Dėl jo buvo kilę daug gražaus triukšmo.

Akies krašteliu ratelius nužvelgusi, kasininkė metė:

– Nežinau, ar kam prisireiks šio senamadiško griozdo, kuriuo pirkėjai naudojosi bemaž prieš pusę amžiaus, kai šioje kasoje sėdėjo mano senelė.

– Ji jums nesekė pasakos apie sprinterį, gebėjusį pralenkti net automobilius?

– Kažkaip sykį suminėjo apsauginiams ir policininkams nosį nušluosčiusį, su vežimėliu pabėgusį keistuolį.

– Šis bėgikas – tai aš…

– Jūs? – tarsi pamišėlį nužvelgusi, tarė kasininkė. – Veikiausiai jau seniai bėgimo take nebesimankštinate, nes…

– Ak, netęskite, – maldaujančiai nutraukė vyras. – Mano aptukusi povyza viską parodo. Jei senelė dar gyva, pasakykite jai, kad evoliucijos pagimdytas žaidimas jau baigėsi.

– O varge, varge, žmogau… Gerai, perduosiu labų dienų nuo jos buvusiojo... Beje, kas jūs jai buvote?

– Paprasčiausiai vienmetis, panele.

2008 01 20

 

Skaitytojų vertinimai


44983. krankt2008-02-05 06:44
geras gabaliukas, gal ne visi galai suvesti, taciau vien ko jaunos kasininkes mestas " kai sioje kasoje sedejo mano senele" vertas. jo, evoliucija. sviesa tunelio gale. ;)

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2012 m. Sausio

PATKPŠS

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

 1 2 3 4 5
6 7 8 9 10 11 12
13 14 15 16 17 18 19
20 21 22 23 24 25 26
27 28 29  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 11 iš 11 
21:43:35 Jan 22, 2012   
May 2009 Sep 2014
Sąrašas   Archyvas   Pagalba