Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2008-02-01 nr. 3175

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• Julius Keleras.
AUŠROS VARTAI
51
• KRONIKA
• KITAME NUMERYJE

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• KINO TEATRAI
• TEATRAI
• KONCERTAI
• PARODOS
• VAKARAI
• ĮVAIRŪS

SIC! 
• Albinas Galinis.
APOLODORAS SVEIKINA KLEONIMĄ
3

POKALBIAI 
• PEIZAŽUOSE

KNYGOS 
• „SARASVATI UPĖS SMĖLIS“
• „PAŽADAS“1
• „VOGTI ARKLIUS“1
• „ŽARIJŲ DUOBĖS“
• Stanislovas Abromavičius.
PIRMASIS – ALGIMANTAS BALTAKIS
1
• Benediktas Jauševičius.
SAVO KNYGOS AUTORYSTE „SNIEGAS, BENAMIS, KRENTANTIS“ J. KELERAS DALIJOSI SU DAILININKU A. GELŪNU
15
• Mindaugas Peleckis.
MEDIJŲ ARCHEOLOGIJA IR MAGIJA: BANDYMAS REKONSTRUOTI FRANKENŠTEINĄ
21
• (PA)SKAITINIAI1

TEATRAS 
• GRIBOJEDOVAS PAGAL TUMINĄ

DAILĖ 
• Vidas Poškus.
ČIURLIONIŲ BEIEŠKANT
• Vidas Poškus.
MEŠKINAI IR SUBLIMACIJA
2
• Danutė Skromanienė.
VILNIUJE – LIUCIJOS ŠULGAITĖS JUBILIEJINĖ PARODA „ĮTRŪKUSI BALTUMA“

KULTŪRA 
• Stanislovas Abromavičius.
MALDŲ PARKAS GURONYSE

KINAS 
• Skirmantas Valiulis.
ŽMONĖS KAIP ŽMONĖS
2

POEZIJA 
• VYTAUTAS VILIMAS SKRIPKA18

PROZA 
• Kęstutis Arlauskas.
ILGAI JAUKINTA ŽUVIS
1

VERTIMAI 
• Viačeslav Ar-Sergi.
GYVENIMO TEOREMA

AKTYVIOS JUNGTYS/ ŠIUOLAIKINIS MENAS 
• KŪRYBA SUTEIKIA GALIMYBĘ IŠBANDYTI VISIŠKUS KRAŠTUTINUMUS2

AKTYVIOS JUNGTYS/ JAUNIMO PUSLAPIAI 
• Šiaurys Narbutas.
TŪTUOTI TAUTAI ROKENROLUS!
64

KRONIKA 
• IŠ GYVULĖLIŲ GYVENIMO1
• PARODA „SĄJŪDŽIO IR ATGIMUSIOS LIETUVOS PERIODINĖS SPAUDOS DVIDEŠIMTMEČIUI“
• Stanislovas Abromavičius.
ATRAKCIJA, KURIOS VARDAS GASPARAS ALEKSA
2

DE PROFUNDIS 
 Gertrūda Frisol.
DAR NEBUVO TOKIOS DIENOS
1
• Jonas Žemkalnis.
NAUJOS PASAKĖČIOS
8
• ZOO-LOGIZUOKIME MIESTĄ!2

DE PROFUNDIS

DAR NEBUVO TOKIOS DIENOS

Gertrūda Frisol

[skaityti komentarus]

J. K.

Dar nebuvo tokios dienos, kad man nesisėdėtų rašytnamio kavinėje. Atrodo, ką tik prasidėjo vasara, o viskas ten buvo jau nusibodę: per daug ramu, dulkina ir melancholiška. Senas, daug metų nei lakuotas, nei kitaip atnaujintas parketas savo egliniu raštu atspindėjo pro figūrines lango grotas krintančius saulės spindulius. Rymojau prie stalo, gurkšnojau arbatą ir sveikinausi, tiksliau, su manim dažniau sveikindavosi įėjusios moterys ir merginos. Viena štai rudaplaukė tik švyst turbūt dažytais plaukais ir praeina. Labas, Jurgi, pasako. Labas, atsakau. Bet man neįdomu. Kita padaro tą patį. Dar kita. Bet man neįdomu. Bukai spoksau į saulės spindulius, krentančius pro langą į pirmos vasaros dienos parketą ir mane užplūsta baisus baimės bei depresijos jausmas.

Bet štai netikėtai išnyra Francas. Francas KempoOovskis – lyg ir taip mes tardavom jo pavardę. Jis buvo kelis kartus sėdėjęs profesionalus recidyvistas, nežinia kodėl mielai bendraudavęs su manim, o ir aš nesikračiau jo draugijos. Ir mes išėjom. Nusipirkę kelis butelius pigaus raudono vyno ėmėme klaidžioti prie Vilnelės tarp kalnelių ir slėnių. Žmonių nebuvo, todėl vis girtėdami sėlinom pro šakas ir krūmus kur akys veda ir kažko (neaišku ko) įtemptai laukėm. Netikėtai atsidūrėm gražioj mažoj pievelėj ir prisėdom. Ramiai gurkštelėjom iš butelių. Nusiraminom. Staiga mane prispyrė reikalas. Pasišalinau, įlindau gilyn tarp medžių − išėjau į nedidelę laukymę. Jau ketinau atlikti gamtinius reikalus, bet pajutau žvilgsnį. Lyg ir ne žmogaus, bet gan akylai ir smalsiai iš kažkur mane stebintį žvilgsnį. Apsidairiau. Į mane žiūrėjo šeškas. Gražus, įmitęs, tamsiai rudas, su baltų plaukelių dekoru, spindintis vakarėjančios saulės spinduliuose šeškas. Jis tyliai prisiartino, bakstelėjo snukučiu į koją, dar kartą bakstelėjo, pauostė ir, staiga įkibęs į kelnes, urgzdamas ėmė jas tampyti, lyg norėdamas mane nuvyti šalin. Labai nustebau, net išsigandau. Žvėriukas vis įnirtingiau purtė kelnes, o aš stovėjau it basliu trenktas ir net nebandžiau jo nuspirti, ką, manau, buvo galima padaryti lengvai ir greitai. Bet štai iš krūmų išlenda Francas. Francas, nešinas trimis mažais šeškiukais: kniaukiančiais, besiraitančiais, išurvėjusiais, piktais, nešvariais, utėlėtais.

– Visa vada, – sako jis, – ką tik ištraukiau iš olos.

– Visa vada? – klausiu ir net nežinau, ką toliau sakyti… Šeškas, o gal greičiau šeškė, tampiusi mano kelnes, išsigąsta Franco ir dingsta, o jis, kišdamas šeškučius į maišą, kuriame nešėmės vyną, sako:

– Neturiu namuose sarginio šuns − tai užauginsiu juos, lakstys po sodą, saugos. O ką?!

Tuo ir baigėsi šis nuotykis. Francas pasiėmė šeškučius. Nežinau, ar jis juos užaugino, pardavė, ar paprasčiausiai suvalgė. Daugiau jo niekada nemačiau. Ir tik po daugelio metų sužinojau, jog kažkokioje banditiškoje razborkėje jį užmušė.

 

Skaitytojų vertinimai


44935. ragana Kornelija2008-02-04 13:02
ni pej vina, Gertrūda, pjanstvo nikrasit dam

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2012 m. Sausio

PATKPŠS

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

 1 2 3 4 5
6 7 8 9 10 11 12
13 14 15 16 17 18 19
20 21 22 23 24 25 26
27 28 29  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 11 iš 11 
21:43:33 Jan 22, 2012   
May 2009 Sep 2014
Sąrašas   Archyvas   Pagalba