NAUJOS PASAKĖČIOS

Bėgo dviese

Bėgo zuikis pievele,
ale bet ne vienas.
Bėgo jis su zuikele.
Kur? – težino Dievas.

Jų niekas už ausų negaudė,
tiktai giružė mintį audė.

Kuo gi baigsis kelias ilgas
glūdumoj eglyno?
Ar ten vilkas, ar ten kilpos –
vienas Dievas žino.

Kiek žinių

Ėjo arklys ir ant žvyro
paliko garnyro.
Žvirbliui tai buvo labai gerai,
ypač kol kilo garai. Bet
skrido susmirdus Varona
lesus lavoną
kiškio, kuris išblyško
sutikęs Algirdo Miko
medžiotojų pulką
ir gavo dovanų kulką.

Senoji sakė kar,
sugrįšim dar.

Žvirbliui tokia jau
žinia
nepatiko.

Pagauti šokančią žvaigždę

Blusa ropojo, atsispyrė
ir dingo paluby.
O tu dainuoji, senas vyre,
vai lingo lingo ly.

Tu įsižiebsi baltą lempą,
išnagrinėsi buto kampą,
vargingą plauką nusirausi –

bet veltui žygiai, viltys, mūzos!
Net kraugerės mažytės blusos
nebepagausi.

Nuobodžiai ėjo

Šunelis taip ėjo ir ėjo per miestą
tarpais užriestą pavizgindamas,
galbūt svajonei savo.

Kartą skersai per gatvę sau
kažką sapnavo,
tai vos liko gyvas!

Vairuotojo keiksmai.
Policija surašė pastabą.
Kolizija.
Šunelis jautėsi prastai.

Bet guodė jį slapta svajonė,
amžina kelionė,
ir didis Mėnuo tartum dyvas.

Pinigėliai

Mėnuo riedėjo šaligatviu
tarytumei litas.
Blizgėjo, nes ryškalu ryto
(negražu būtų myžalu)
buvo sulytas.

Centas, gyvatė, glūdėjo šiltai
kišenaitėje kelnių.
Apie mergaitę galvojo, matai,
ale visokį velnią.

Litas riedėjo be ryšio į garbę
(už veltui),
o centą tas
pasiryžėlis menta
atidavė elgetai.

Žirniai

Neateina man į galvą
nieko nauja.
Paridensiu tau nuo kalno
žirnių saują.

Lai byrės riedės dundės jie
į būties gelmes.
Paukščiai gal pasižiūrės
ir sules.

Dryžius ir jo sapnas

Tolydžiai susitraukdamas
ir išsitiesdamas
keliavo mažas dryžas kirminas.

Tai pasidžiaugdamas,
kad vis paėsdamas,
tai vėl apnikdavo jį nuliūdimas.

O turėjo ir laimės aukštų valandų!
Taip sykiais pašildytas
iš dangaus
pasijusdavo milžinas ir
sapnavo ne kartą, kad lekia per daržą
arba gėlių darželiais
per girių visokius plotus
nepaprastai spalvotas
apdovanotas
Dievo drugelis.