VILNIUJE – LIUCIJOS ŠULGAITĖS JUBILIEJINĖ PARODA „ĮTRŪKUSI BALTUMA“

Dailininkai Liucija Šulgaitė ir Leonardas Strioga Nuotraukos iš LDM archyvo

Lietuvos dailės muziejaus Vilniaus paveikslų galerijoje sausio 29–kovo 3 d. eksponuojama keramikės Liucijos Šulgaitės kūrybos retrospektyva. Lankytojai turi progą pamatyti per 100 keramikos, porceliano ir 20 autorinės technikos kūrinių iš Lietuvos dailės, Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės, Lietuvos nacionalinio muziejų rinkinių, dailininkės dirbtuvės ir privačių asmenų. Apie parodą pasakoja jos kuratorė Danutė Skromanienė.

Aš esu tik vienas iš Tavo pačių mažiausių,
kuris žvelgia į gyvenimą iš savo celės.

R. M. Rilke

Jubiliejinė Liucijos Šulgaitės paroda pristato dailininkės kūrybinių ieškojimų kelią: nuo ankstyvų šamoto kūrinių, grakščių porceliano kompozicijų, autorinės technikos paveikslų iki pastaraisiais metais sukurtų darbų. Parodoje eksponuojama virš šimto keramikos (molio ir porceliano) kūrinių, dvidešimt autorine technika atliktų paveikslų. Ekspozicijoje išryškėjo menininkės braižo vientisumas kontrastingame, plataus ir sudėtingo meninio turinio bei technologinių eksperimentų kelyje.

Šiemet pažymime L. Šulgaitės jubiliejų bei 50-ties metų kūrybinės veiklos sukaktį. Lietuvoje ir užsienyje rengiamose parodose, simpoziumuose, bienalėse ji dalyvauja nuo 1958 metų.

L. Šulgaitė – viena ryškiausių lietuvių keramikių, padariusių didelę įtaką Lietuvos taikomajai dailei. Ji laužė susiformavusius stereotipus, drąsiai taikė naujas formas ir technologijas. Organinės ar geometrinės formos kūriniai, pilni vidinės energijos ir poetinės įtaigos, sukeldavo šurmulį bei diskusijas paro­dose. Subtilaus temperamento keramikė kartais būdavo nesuprasta, tačiau likdavo ištikima dvasiniams ir estetiniams idealams.

Sovietmečiu L. Šulgaitė buvo viena „tyliojo modernizmo“ atstovių, neapsiribojusių siauromis temomis ar techninėmis galimybėmis. Jos kūriniuose atsispindi svarbiausios mūsų planetos problemos: gamta („Suskaldyti augalai“, 1975), kosmosas („Kosminiai laivai“, 1975), gyvenimo aktualijos, filosofinė erdvė ir laikas („Kosmosas ir laikas“, 1975; „Smėlio laikrodžiai“, 1974). Menininkė siekia parodyti kitimą laike („Suskaldyti augalai“, 1975; „Judėjimas“, 1978; „Žolė“, 1999). Kūrybinio kelio pradžioje ji kūrė papuošalus iš gintaro, metalo, žavėjosi batika ir sudėtinga stiklo gamyba, o vėliau virtuoziškai įvaldė trapią bei kaprizingą porceliano technologiją. 1971 m. dailininkė apdovanota aukso medaliu Faenzoje (Italija).

L. Šulgaitė – šiuolaikinio požiūrio į gyvenimą ir meną asmenybė. Ji tobulina pasirinktą temą, ieško naujų išraiškos būdų plastiškose formose ir glazūrose. Dailininkė siekia mintis, vizijas perkelti į molį ir kūrybą paversti dvasine kalba. Kūrybos kelias vientisas ir nuoseklus, sunku išskirti atskirus periodus. Dailininkės ieškojimų kryptis – drąsus grįžimas prie ankstesnių temų, tačiau intriguojanti keramikės kūryboje yra pasikartojanti tendencija – kontrastingų stilių derinys viename darbe. Pasak dailėtyrininkės G. Jasiulienės, „L. Šulgaitės darbuose išryškėja dvi priešingų stilių tendencijos: realistinė – kartais šokiruojanti natūralizmu, literatūriniu temos aiškinimu, ir asociatyvinė – pasižyminti lakoniškumu, formų prastinimu iki ženklo ar simbolio.“ Natūralumo įspūdį dailininkė sukuria naudodama žmogaus veido, rankų atliejas, kuriuose išlieka veido išraiška, rankų judesys, smulkiausių raukšlelių reljefas. Lakoniškos bei geometrinės formos komponuojamos su sniego baltumo veidu, rankomis („Cirkas“, 1976; „Vienatvė“, 1977). Minties potekstė jaučiama nuo keturkampės molio plokštės kylančių rankų judesyje. Nesibaigiantys gyvenimo darbai, dramatinė įtampa prasiveržia kompozicijoje „Žmogus žemė“, „Žmogus medis“, „Žmogus kalnas“ (1997). Šalia šių kūrinių plėtojama gamtos formų interpretacija. Dailininkės darbuose dominuoja balta spalva, tačiau emocinį svorį sustiprina spalvų kontrastu iš paukščio skrydžio pavaizduoti juodi kalnai, iš kurių veržiasi purpurinė lava („Kalnai“, 1982).

Liucija Šulgaitė. „Kompozicija M. K. Čiurlioniui atminti“

L. Šulgaitės kūryba – asketiško matematinio tikslumo ir intelektualaus meninio turinio derinys. Jos kūriniuose nerasime nekonstruktyvios formos ar užteptos glazūros. Darbai struktūriškai paprasti, neperkrauti detalėmis. Nepriekaištingas ir iki šiol stebinantis kūrinys „Įtrūkusi baltuma“ (1973), kurio, deja, parodyti negalime, nes darbas – Keramikos muziejaus (Kuskovas, Rusija) nuosavybė.

Keramikės kūryboje gausu porceliano kūrinių. Ši trapi ir įnoringa medžiaga diktuoja savas komponavimo sąlygas bei raiškos priemones. Penkerius metus dailininkė siekė perprasti sudėtingą porceliano apdirbimo technologiją. 1973 m. ji parodo pirmuosius savarankiškus kūrinius – kamerinius darbus, vaizduojančius gamtos ir gyvybės egzistavimo dėsningumus, žmogaus būties problemas. Rutulio, cilindro, piramidės forma lenkiama, subtiliai akcentuojama trapiomis detalėmis, šukių įskilimu, ažūru. Porceliano kūriniuose pabrėžiamas medžiagos spindintis baltumas, trapumas. Balta spalva – skaistumo ir kuklumo simbolis, bet L. Šulgaitės balta spalva – poezijos įkūnijimas. Tai pagrindinė spalva, prie kurios ji grįžta, ja įgyvendina idėjas. Dailininkės porceliano ir molio kūriniuose kontrastui sukurti naudojama juoda, raudona spalvos –­ juodi kalnai ir raudonos spalvos blyksnis, juoda uola ir baltas vandens latakėlis („Versmė“, 1992). Pasak G. Jasiulienės, „Juoda spalva L. Šulgaitės darbuose visada reikšminga, ji turi didelį minties krūvį“. Gvildenamos būties problemos: amžinas gėrio ir blogio konfliktas, sustingusi laike akimirka. Kaip atsvara tarp gėrio ir blogio ryškūs saulės, spindulio, liepsnos simboliai („Liepsnelė“, 2003). Forma, judesys, šešėlių ritmas taip pat virsta simboliais, kelia įtampą („Alėja“, 1999). L. Šulgaitės darbuose galima įžvelgti nuolat pasikartojančias asociacijas apie dramatišką laiko tėkmę, jo santykį su pasaulio begalybe. Visa tai įkūnija amžinybėje sustingę lašai, simboliniai smėlio laikrodžiai. Ypač originalus darbas yra „XVII–XXI amžiai“ (1994–2003). Autorė panaudojo XVII a. plytas, parsineštas iš griuvėsių, su to meto amatininko pirštų atspaudais. Prisotintų druskomis ir išdegtų aukštoje temperatūroje senų plytų bei trapaus porceliano sukurtas drąsus kontrastas tarsi sugretina du skirtingus amžius, parodydamas nesustabdomą laiko tėkmę.

Laisvalaikiu dailininkė kuria paveiks­lus. Kartoną padengia gruntu, užlieja tempera ir spalva, juvelyriškai auksu tapo piešinį, kurį vėliau lakuoja. Dailininkė ir tapyboje nevengia eksperimentų. Atrasti įvairūs gruntai, duodantys skirtingus dažo išsiliejimo efektus. Kartais naudoja popieriaus masės reljefą. Paveikslai gimsta iš jautriai pastebėtų akimirkų gamtoje – tai ištisi ciklai senamiesčio grindinio, upės vandens raibuliavimo, metų laikų kaitos arba filosofinės laiko, smėlio laikrodžių temos. Paveikslai lakoniški ir subtiliai elegantiški.

Už mokėjimą prakalbinti molį palinkėkime dailininkei sėkmės gyvenime ir kūryboje.