Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2008-02-01 nr. 3175

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• Julius Keleras.
AUŠROS VARTAI
51
• KRONIKA
• KITAME NUMERYJE

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• KINO TEATRAI
• TEATRAI
• KONCERTAI
• PARODOS
• VAKARAI
• ĮVAIRŪS

SIC! 
• Albinas Galinis.
APOLODORAS SVEIKINA KLEONIMĄ
3

POKALBIAI 
• PEIZAŽUOSE

KNYGOS 
• „SARASVATI UPĖS SMĖLIS“
• „PAŽADAS“1
• „VOGTI ARKLIUS“1
• „ŽARIJŲ DUOBĖS“
• Stanislovas Abromavičius.
PIRMASIS – ALGIMANTAS BALTAKIS
1
• Benediktas Jauševičius.
SAVO KNYGOS AUTORYSTE „SNIEGAS, BENAMIS, KRENTANTIS“ J. KELERAS DALIJOSI SU DAILININKU A. GELŪNU
15
• Mindaugas Peleckis.
MEDIJŲ ARCHEOLOGIJA IR MAGIJA: BANDYMAS REKONSTRUOTI FRANKENŠTEINĄ
21
 (PA)SKAITINIAI1

TEATRAS 
• GRIBOJEDOVAS PAGAL TUMINĄ

DAILĖ 
• Vidas Poškus.
ČIURLIONIŲ BEIEŠKANT
• Vidas Poškus.
MEŠKINAI IR SUBLIMACIJA
2
• Danutė Skromanienė.
VILNIUJE – LIUCIJOS ŠULGAITĖS JUBILIEJINĖ PARODA „ĮTRŪKUSI BALTUMA“

KULTŪRA 
• Stanislovas Abromavičius.
MALDŲ PARKAS GURONYSE

KINAS 
• Skirmantas Valiulis.
ŽMONĖS KAIP ŽMONĖS
2

POEZIJA 
• VYTAUTAS VILIMAS SKRIPKA18

PROZA 
• Kęstutis Arlauskas.
ILGAI JAUKINTA ŽUVIS
1

VERTIMAI 
• Viačeslav Ar-Sergi.
GYVENIMO TEOREMA

AKTYVIOS JUNGTYS/ ŠIUOLAIKINIS MENAS 
• KŪRYBA SUTEIKIA GALIMYBĘ IŠBANDYTI VISIŠKUS KRAŠTUTINUMUS2

AKTYVIOS JUNGTYS/ JAUNIMO PUSLAPIAI 
• Šiaurys Narbutas.
TŪTUOTI TAUTAI ROKENROLUS!
64

KRONIKA 
• IŠ GYVULĖLIŲ GYVENIMO1
• PARODA „SĄJŪDŽIO IR ATGIMUSIOS LIETUVOS PERIODINĖS SPAUDOS DVIDEŠIMTMEČIUI“
• Stanislovas Abromavičius.
ATRAKCIJA, KURIOS VARDAS GASPARAS ALEKSA
2

DE PROFUNDIS 
• Gertrūda Frisol.
DAR NEBUVO TOKIOS DIENOS
1
• Jonas Žemkalnis.
NAUJOS PASAKĖČIOS
8
• ZOO-LOGIZUOKIME MIESTĄ!2

KNYGOS

(PA)SKAITINIAI

[skaityti komentarus]

iliustracija

Jakučiūnas, Andrius. TĖVYNĖ. – V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2007.

Labai smagi, šiek tiek rytietiška išmintimi kvepianti knyga, kitaip žvelgianti į mūsų kasdienybę, kurioje –­ pripažinkime pridėję ranką prie širdies – retai pasitaiko literatūros peršamų idėjų, idealų ir kitokių gražių fikcijų. Kuriam galui aplinkiniai vis kažkur bėga, kažką gelbėja, kažko siekia, dėl kažko kankinasi, jei galima pasiekti tuos pačius rezultatus tiesiog kiaurą parą gulint lovoje? „..ir darbe, ir bejėgiame gulėjime prasmės matau tiek pat, nors ir neprieštaraučiau, jei koks nors protingas žmogus įrodytų, jog yra kitaip“ (p. 45). Todėl jis tik stebi, fantazuoja, samprotauja ir niekur neskuba.

Iš pirmo žvilgsnio tekstas – „apie nieką“, tačiau jame knibždėte knibžda pasaulio atspindžių. Jis ironiškas, elegantiškas, kartu ir vaikiškas, ir filosofiškas. Lengvas pasakojimas liejasi lyg savaime ir nepiktai pašiepia atsibodusius štampus ir stabus: „Gaila, kad nemoku nuo vidinės kančios susijaudinti erotiškai. Manau, tai būtų ne sykį man padėję. Guodę, grąžinę dvasinę pusiausvyrą, rimtį, tikėjimą...“ (p. 37). Veikėjas artimas, rodos, kiekvienam – visi juk turime galvą, vadinasi, galime galvoti. Ir nebūtina kvaršinti tos galvos televizijos ir valdžios įpirštais dalykais, jei turi tiesiog savo vaikystę, paauglystę, šeimyninį gyvenimą – tikrai pakanka epui. Bevardžiui pasakotojui nė motais, kad nežinia kas jau nustatė pasaulio tvarką, – jis labai gudriai, vos pastebimai kvestionuoja visiems įprastus dalykus, žaismingai klausdamas: „O jei netyčia tapsiu rimtesnis?“ (p. 10). Jei taps rimtesnis, bus toks, kaip ir visi. Tiesa, kiek primena S. Becketto romanus, bet tik tuo, kad būtent pastarasis pradėjo tradiciją versti veikėjus kalbėti tuštumoje. Apie tą, ką mato ir jaučia. Apie čia ir dabar. Nevaržomai, subtiliai ir svarbiausia – šiltai ir nuoširdžiai.

Ir nors romane pasitaiko lotyniškų žodžių ir išnašų, jis yra apie tikrą lietuvį. Ne mitinį, o paprastą: kuris turi žmoną, baldus, televizorių, kiemą su krykštaujančiais vaikais ir paukštelius už lango. Šis turi dar ir tekstą, tačiau menkai tegali jį valdyti: pats supranta, kad galėtų tylėti, bet kodėl gi nepakalbėjus apie gyvenimą, juo labiau jei atsikeliama tik 200-ame puslapyje? Viskas priklauso nuo to, kaip pažvelgsi į kasdienybę. Lova gali pavirsti į planetą, išjungto televizoriaus ekranas – į saulę, o veikėjas – į visatos valdovą. Jis padarys ją harmoningą, pasitelkdamas vaizduotę ir nesiliaudamas klausinėti: o kas būtų, jeigu....? Būtent šią knygą reikėtų versti į užsienio kalbas, nes kol kas ji viena geriausiai atspindi mūsų buitį. Skaitant tokias knygas apima nepaliaujamas noras rašyti. Apie viską ir apie bet ką. Nes nėra dalykų, nevertų plunksnos.

Raižytė, Nijolė. NEPAŽĮSTAMOJI IŠ SENOS FOTOGRAFIJOS. – K.: Naujasis lankas, 2007.

Nedidelio apsakymų rinkinio autorės užmojis kilnus: parašyti prozos kūrinių apie muziejininkus. Kodėl būtent apie šios profesijos atstovus? Gal todėl, kad, kaip pripažįsta rašytoja, „kartais eksponato patekimo į muziejų istorija būna įdomesnė, nei jis pats“. Ir šiuo atveju pataiko tarsi pirštu į akį: ją labiau domina ne muziejų darbuotojų kasdienybė, darbai ir vargai, o santykių su savo „antrosiomis pusėmis“ aiškinimasis, nesutarimai, valdžios poroje siekimas. Kartais – ir santykiai su eksponatais, ir su netikėtai pasirodančiais naujais pažįstamais, kurie „materializuojasi“ iš sapnų, senų nuotraukų ir kitokių paslaptingų erdvių. Čia apskritai įtartinai dažnai pildosi sapnai, įvyksta neįtikėtinų sutapimų, laimingų atsitiktinumų, prasideda intrigos, meistriškai užmezgami detektyvinio pobūdžio siužetai. Tačiau jie tik užsimezga, nes toliau tekstas rutuliojasi pagal lengvai nuspėjamas schemas, kurios visur vienodos.

Apsakymų veikėjai elgiasi taip, tarsi visą laiką žinotų, kad kažkas apie juos rašo, ir „netyčia“ palieka matomose vietose sąsiuvinius su užrašu „Mano slaptas dienoraštis“. Tačiau iš tų dienoraščių mes nieko apie juos nesužinosime, nes trumpos istorijos – labai fragmentiškos, situacijos aprašytos ganėtinai abstrakčiai, o personažai apibūdinti tik bendrais bruožais. Autorė, rodos, siekia intriguoti, tačiau per lengvai ir per daug nuspėjamai greitai pasiekia teksto atomazgą, o toliau jau nebelieka apie ką pasakoti, todėl finalas dažnai nuvilia. Jo arba visai nėra, arba rašytoja gudriai „išsisuka“ ten, kur pristinga vaizduotės ar žinių: „Et, geriau jau nieko nežinoti“ (p. 40). Viskas čia pernelyg paprasta, probėgšmais užkliudyta, tik paviršutiniškai apžvelgta, mažai kur atidžiau įsižiūrima į veikėją ar įvykį – dažnai būtent ten, kur nedelsiant reikėtų tai padaryti, ir dedamas paskutinis apsakymo taškas. O gaila, nes galima būtų panaudoti idėją ir papasakoti stiprią, įtaigią istoriją – panašias jaunystėje kurdavo a.a. J. Ivanauskaitė.

Tiesa, jaučiama, kad rašytoja tikrai pajėgi įdomiai ir vykusiai išsakyti mintis – kai kalba apie, matyt, labiausiai rūpimus ar pačios „išmąstytus“ dalykus: tarkime, apie moterų vaidmenį istorijoje, spaudos atgavimą, vaikų auklėjimą… Gal ir reikėtų visada rašyti tik apie tai, kas labiausiai domina? Nes kitaip knyga „plyšta“ nuo tipizuotų veikėjų, stereotipiškų jų reakcijų, iki galo neišrutuliotų minčių ir epizodiškai paminėtų „stebuklų“.

Miller, Henry. VĖŽIO ATOGRĄŽA. Iš anglų kalbos vertė Nijolė Chijenienė. – K.: Kitos knygos, 2007.

Legendinio romano vertimas į lietuvių kalbą išvysta pasaulį praėjus beveik 70 (!) metų nuo originalo išleidimo datos. Vyresnės kartos skaitytojai tikriausiai spėjo jį perskaityti ir originalo kalba, ir rusiškai, ir prancūziškai… Todėl galbūt pastebės, kad šios knygos kalba, palyginus su jais, atrodo pernelyg švelni, nes Milleris itin mėgo slengą ir žaižaruojantį jumorą. Jis iš tų žmonių, kurie visada vadina dalykus jų vardais: „Dabar yra tik vienas man gyvybiškai svarbus dalykas –­ užrašyti visa tai, apie ką knygose nerašoma“ (p. 18). Jo linksmas nešvankumas suteikia romanui apie 1930-ųjų Paryžių labai stiprų autentiškumo dvelksmą, pašėlusią nerūpestingumo nuotaiką ir ironišką požiūrį į aplinkinius netgi pačiomis beviltiškiausiomis aplinkybėmis. Atrodytų, eilinis romanėlis apie lietuvių itin mėgstamą sostinę, jei pasakotojas nebūtų toks nepraktiškas, neleistų pinigų pramogoms su merginomis ir nemiegotų parke ant suoliuko, kai baigiasi ir pinigai, ir pramogos. Bet kuriuo atveju aplink jį visada pilna keistų, spalvingų personažų.

Ryškios metaforos, kuriomis autorius apibūdina visuomenę ir jos reiškinius, rodo miestą kaip „pasaulio bambą“, kuriame kiekvienas turi savo „fanaberiją“. Drąsus cinikas ir nerūpestingas meilužis nepripažįsta kompromisų: „Kuo jūs mane laikote? Ar aš koks linksmintojas, už algą privalantis kasdien nuo pat ryto vaidinti jums, mulkiams, intelektinį farsą? Ar aš koks vergas, nupirktas už pinigus, kad šliaužiočiau prieš jus, veltėdžius, ant pilvo ir pakločiau jums po kojų viską, ką turiu ir ką moku?“ (p. 72). Demokratiškos Amerikos sūnus įsigudrina išlaikyti tą, ką įprasta vadinti humanišku požiūriu į pasaulį, ir vaidina vaidmenį iki galo: be tikslo slampinėja gatvėmis, įžūliai stebi aplinkinius, klausosi atsitiktinių pažįstamų istorijų: juokingų ir absurdiškų, painių ir primityvių, kartais ir pats jose dalyvauja. Kas padoriam piliečiui atrodo įprasta, jis mato kiaurai: „[Kunigas] laimina šalį, laimina valdovą, ginklus ir šarvuotlaivius, šaudmenis ir rankines granatas. Visi su sijonais, be lyties požymių [...] Graži nekatrosios giminės kakofonija. [...] Juk taip visame civilizuotame pasaulyje, pamaniau“ (p. 257). Europa – tai muziejus, kuriame nedaug gyvų lankytojų, o jų gyvastį palaiko tik moterys, žydai ir vynas. Idėjos – visiškai priešingos gyvenimui: kur yra pirmos, nėra pastarojo, ir atvirkščiai. Ch. Bukowskio ir H. Kunčiaus dvasinis bičiulis renkasi gyvenimą, nieko jame nesureikšmina ir pats nelinkęs susireikšminti. Jis – laimingas: „OOMAHARUMOOMA!“

Smith, Ali. PASAULIO VIEŠBUTIS. Iš anglų kalbos vertė Gabrielė Gailiūtė. – V.: Baltos lankos, 2007.

Tėvynėje madingos anglų prozininkės nauja knyga apie „Global“ viešbutį Londone labai primena Wimo Wenderso filmą „Milijono dolerių viešbutis“. Abi šios istorijos prasideda nuo „nelaimingo atsitikimo“, subu­riančio keliolika keistų, vienišų marginalų. Tik britų autorė kur kas ambicingesnė: jos romaną lydi net keliolika epigrafų, o pasakojimas apie vieną vakarą megapolyje jai sukelia daugybę rimtų minčių apie visatos santvarką. Tarp kita ko, viešbučių temą ji nagrinėjo ir visai neseniai į lietuvių kalbą išverstame romane „Atsitiktinė“ („Baltos lankos“, 2007).

Puikus vertimas perteikia lengvą, „neįpareigojantį“ ir žavingą toną, kuriuo sekamos kelių merginų, galiausiai atsidursiančių tame pačiame viešbutyje, istorijos. Čia daug „britiškų“ dalykų: tikėjimo vaiduokliais, socialinės sistemos kritikos, žavėjimosi Shakespeare’u ir kitais anglų poetais (jų eiles mintinai cituoja net valkata). Vaizduotės galią rašytoja panaudoja tam, kad „pamatytų“, ką tuo pačiu metu veikia skirtingi žmonės skirtingose Londono vietose. Pasaulis jai, kaip ir visiems saliečiams, apsiriboja Amerika vienoje pusėje ir Paryžiumi – kitoje. Kad ir kaip ji stengtųsi paįvairinti veikėjų kalbą ir atskleisti jų mąstymą, vis tiek jos atrodo labai panašios: mandagios, malonios, sentimentalokos, dažnai prisimenančios vaikystę (kuri visų jų daugiau ar mažiau vienoda). Susitelkusios į save – daugiausia į fizinius pojūčius – jos suvokia pasaulį maždaug taip: pasyviai plaukia pasroviui ir stengiasi būti visiems geros, o kitus žmones girdi esant kažkur aplinkui. Anie dažniausiai apibūdinami pagal profesiją ar visuomeninę padėtį, jei ir atsiranda veikėjai artimas žmogus, juos sieja tik paviršutiniški santykiai. Į nieką nesigilinama, niekas neanalizuojama, nors smulkmenos ir sureikšminamos. Jautrios merginos net mylisi ne iš meilės, o vedamos neaiškių instinktų, ir viską vertina pagal paprastą skalę „patiko-nepatiko“. Todėl pasakojimas, parašytas suaugusiesiems apie suaugusiuosius, atrodo paaugliškas, nors ir gana žaismingas. Jam apibūdinti geriausiai tiktų frazė „trumpos visuomenės atstovų apžvalgos“. Ketvirtame viršelyje teigiama, kad romaną „skaitai maudžiančia širdimi ir neišrėktu gumulu gerklėje“, bet atrodo, čia daugiausia „slystama paviršiumi“. Tai tikrų tikriausia „savaitgalio knyga“, kurią perskaitęs gal ir susimąstysi, bet neilgam.

ALEKSANDRA FOMINA

 

Skaitytojų vertinimai


45067. xy2008-02-07 21:47
Po Saros Poisson "Atviro laiško" anam numery, rodos, net baisu čia užeit su kokia nors nuomone:))

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2012 m. Sausio

PATKPŠS

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

 1 2 3 4 5
6 7 8 9 10 11 12
13 14 15 16 17 18 19
20 21 22 23 24 25 26
27 28 29  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 11 iš 11 
21:43:28 Jan 22, 2012   
May 2009 Sep 2014
Sąrašas   Archyvas   Pagalba