Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2008-02-01 nr. 3175

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• Julius Keleras.
AUŠROS VARTAI
51
• KRONIKA
• KITAME NUMERYJE

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• KINO TEATRAI
• TEATRAI
• KONCERTAI
• PARODOS
• VAKARAI
• ĮVAIRŪS

SIC! 
• Albinas Galinis.
APOLODORAS SVEIKINA KLEONIMĄ
3

POKALBIAI 
• PEIZAŽUOSE

KNYGOS 
• „SARASVATI UPĖS SMĖLIS“
• „PAŽADAS“1
• „VOGTI ARKLIUS“1
• „ŽARIJŲ DUOBĖS“
• Stanislovas Abromavičius.
PIRMASIS – ALGIMANTAS BALTAKIS
1
• Benediktas Jauševičius.
SAVO KNYGOS AUTORYSTE „SNIEGAS, BENAMIS, KRENTANTIS“ J. KELERAS DALIJOSI SU DAILININKU A. GELŪNU
15
• Mindaugas Peleckis.
MEDIJŲ ARCHEOLOGIJA IR MAGIJA: BANDYMAS REKONSTRUOTI FRANKENŠTEINĄ
21
• (PA)SKAITINIAI1

TEATRAS 
 GRIBOJEDOVAS PAGAL TUMINĄ

DAILĖ 
• Vidas Poškus.
ČIURLIONIŲ BEIEŠKANT
• Vidas Poškus.
MEŠKINAI IR SUBLIMACIJA
2
• Danutė Skromanienė.
VILNIUJE – LIUCIJOS ŠULGAITĖS JUBILIEJINĖ PARODA „ĮTRŪKUSI BALTUMA“

KULTŪRA 
• Stanislovas Abromavičius.
MALDŲ PARKAS GURONYSE

KINAS 
• Skirmantas Valiulis.
ŽMONĖS KAIP ŽMONĖS
2

POEZIJA 
• VYTAUTAS VILIMAS SKRIPKA18

PROZA 
• Kęstutis Arlauskas.
ILGAI JAUKINTA ŽUVIS
1

VERTIMAI 
• Viačeslav Ar-Sergi.
GYVENIMO TEOREMA

AKTYVIOS JUNGTYS/ ŠIUOLAIKINIS MENAS 
• KŪRYBA SUTEIKIA GALIMYBĘ IŠBANDYTI VISIŠKUS KRAŠTUTINUMUS2

AKTYVIOS JUNGTYS/ JAUNIMO PUSLAPIAI 
• Šiaurys Narbutas.
TŪTUOTI TAUTAI ROKENROLUS!
64

KRONIKA 
• IŠ GYVULĖLIŲ GYVENIMO1
• PARODA „SĄJŪDŽIO IR ATGIMUSIOS LIETUVOS PERIODINĖS SPAUDOS DVIDEŠIMTMEČIUI“
• Stanislovas Abromavičius.
ATRAKCIJA, KURIOS VARDAS GASPARAS ALEKSA
2

DE PROFUNDIS 
• Gertrūda Frisol.
DAR NEBUVO TOKIOS DIENOS
1
• Jonas Žemkalnis.
NAUJOS PASAKĖČIOS
8
• ZOO-LOGIZUOKIME MIESTĄ!2

TEATRAS

GRIBOJEDOVAS PAGAL TUMINĄ

Rimo Tumino režisuota Aleksandro Gribojedovo komedija „Vargas dėl proto“ Maskvos teatre „Sovremennik“

[skaityti komentarus]

iliustracija
Spektaklio „Vargas dėl proto“ scena
Aleksejaus Ivanišino nuotrauka iš „Sovremennik“ archyvo

Pastatyti XIX a. pradžioje rusų diplomato Aleksandro Gribojedovo parašytą vienintelę komediją „Vargas dėl proto“ Maskvoje, teatre „Sovremennik“ režisierius Rimas Tuminas rengėsi šešerius metus, pažadėjęs šį spektaklį teatro meno vadovei Galinai Volček. Šiuo veikalu režisierius susidomėjo dar būdamas devyniolikos metų, besimokydamas tuometinėje Valstybinėje Lietuvos konservatorijoje; komediją režisierius ketino statyti ir Lietuvoje. R. Tumino nuomone, visi „Vargas dėl proto“ personažai – „labai mieli ir norėtų gyventi kitaip ir geriau. Juose daug šviesos ir humoro. Taigi, man atrodo, juos reikia mylėti, o ne išjuokti ir teisti“. Režisieriaus manymu, vienas svarbiausių komedijos momentų – Čackio dingimas. „Manau, kad jis dingo, nes nesugebėjo rasti namų, šeimos, tėvynės – kiekvienam žmogui būtent tai reiškia Tėvynę. Ieškoti Tėvynės, ją jausti reikia kasdien, kas rytą – arbatos puodelyje, duonos riekėje, saulėje, lietuje. Kartais mes prarandame Tėvynę, ji išnyksta, ir dėl to mes patys esame kalti“, – rusų žurnalistams sakė režisierius.

Komedijos „Vargas dėl proto“ premjera įvyko 2007 m. gruodžio 10 dieną. Netrukus po pirmųjų spektaklių Rusijos dienraščiuose bei interneto svetainėse pasirodė daugybė recenzijų, vertinančių naująjį režisieriaus Rimo Tumino spektaklį. Skaitytojams siūlome pirmųjų vertinimų bei atsiliepimų koliažą.

* * *

Atrodytų, ką naujo galima atrasti nemirtingoje komedijoje „Vargas dėl proto“ po to, kai ją teatre Tagankoje pastatė Jurijus Liubimovas, o Mažajame teatre – Sergejus Ždanovas? Pasirodo, galima, ir tai padarė Rimas Tuminas teatre „Sovremennik“ drauge su Sergejumi Garmašu ir jaunais artistais. Be to, žiūrovai kvatoja už pilvų susiėmę, lyg pjesės tekstą girdėtų pirmą kartą. (...)

Režisierius nė nemanė visko versti aukštyn kojomis (kaip dažnai šiandien daro jaunieji režisieriai), bet žiūrovai buvo maloniai šokiruoti. Pasirodo, maskviškėje Famusovo karalystėje ne viskas taip kilnu, kaip anksčiau rodyta – viskas gerokai painiau ir sudėtingiau, o kartais primena netgi kliedesius. Pavyzdžiui, kambario centre Famusovas surentė ne įprastą koklinę krosnį, bet panašią į Babelio bokštą, tačiau kažko neapskaičiavo, ir ji stipriai rūksta. Kad ir kaip svečiai mėgintų prie jos pasišildyti – viskas veltui. Be to, reikia galybės malkų, kurias šeimininkas priverstas kapoti. (...)

Pabaigoje visą šią fantasmagoriją apgaubia nuostabus valsas, artindamas Čackio, kuris tikėjosi savo progresyviomis idėjomis pertvarkyti Rusiją, galą. (...) Uždanga užsiskleidžia, avanscenoje palikdama kalną lagaminų, paliktų pabėgusio Čackio, kuris čia daugiau nepasirodys. Tačiau Famusovas su dukra nenusimena –­ juk dabar visa tai priklauso jiems.

Liubov Lebedina. „Rusijoje šokti pradedama nuo krosnies“ („Trud“, 2007 12 12)

* * *

Dabar, kai Rimas Tuminas tapo Vachtangovo teatro meno vadovu, iš jo maskvietiškų premjerų tikimasi tam tikro programiškumo: juk ne veltui Maskvos teatrui, visada labai budriai žvelgusiam į savo bendradarbių vachtangoviškojo kraujo grynumą, pakviestas vadovauti variagas. Programiškumo tikimasi netgi iš premjeros „Sovremennike“, kuri atsitiktinai tapo pirmąja. Ir nors sovremeninkiečiai garsųjį lietuvį pasikvietė, tikėdamiesi pakartoti sėkmę, kurios sulaukė prieš septynerius metus jo pastatyta Schillerio „Marija Stiuart“, teatralai manė išvysią bendrumų tarp spektaklio „Vargas dėl proto“ ir jau neberodomo R. Tumino spektaklio Vachtangovo teatre „Revizorius“. Šis spektaklis visiškai atspindėjo režisieriaus patiriamą baisios, žiaurios, barbariškos Rusijos baimę – Rusijos, kurią pabaigoje nuo žemės paviršiaus visiškai nušluoja lyg šluota po sceną skraidanti cerkvė. Ne mažiau chrestomatinis „Vargas dėl proto“ turėjo paskatinti R. Tuminą naujam komentarui apie Rusiją arba bent jau apie Maskvą, kurioje jis dirbs. Taip ir atsitiko.

„Nebijau Maskvos. „Sovremennike“ Rimas Tuminas pastatė „Vargą dėl proto“ (ID „Vremia“, 2007 12 11)

* * *

Tumino „Vargas dėl proto“ prikausto dėmesį. Toks turėtų būti kiekvienas spektaklis, tačiau nutinka itin retai. Dauguma spektaklių arba tučtuojau išgaruoja iš galvos (vėliau, vartydamas užrašų knygutę, staiga atrandi pavadinimą, kuris visiškai nieko nesako – keista...), arba, o tai dar blogiau, atmintyje lieka lyg išskydusi purvina dėmė, su niekuo konkrečiai nesusijusi (nes nėra su kuo sieti), lyg nemaloni nuosėda. Kartais pamąstau, kad jei vietoj kelių tūkstančių spektaklių, kuriuos man teko matyti, būčiau matęs tik du – „K. I“ iš Kama Ginko „Nusikaltimo“ ir Roberto Lepage’o „Kitą mėnulio pusę“, nieko nebūčiau praradęs, nors tai, žinoma, šiek tiek perdėtas teiginys. Tačiau kartais pavyksta pamatyti tai, kas lyg ir nestebina vaizduotės, tačiau vis dėlto verčia grįžti, mintyse atgaivinti įstrigusius epizodus lyg diafilmą arba klipų rinkinį, ieškoti paskirų kadrų ryšio, kurio spektaklio metu, stebėdamas bendrą veiksmą, nepastebėjai, pasąmonėje atidėjai vėlesniam laikui. (...) Pavyzdžiui, replika „laimingi į laikrodį nežiūri“ – ir sustojęs žadintuvas be skambučio ant krosnies-bokšto, kuris nieko nežadina ir rodo tą patį laiką, o tai besišildantiems prie krosnies netgi labai patinka. Arba – Repetilovo pavardės etimologija ir keturis kartus pakartota jo scena ketvirtajame veiksme. (...)

Viačeslav Šadronov. „Lietuviškos Čackio šaknys“ („Arlekin“, 2007 12 14)

* * *

Spėliok nespėliojęs, kaip šiandien bus suvokta beveik 200 metų senumo pjesė –­ vis tiek nieko nepavyks numatyti. Taip yra todėl, kad naują istoriją kuria Rimas Tuminas. Iš anksto nežinomas finalas –­ jo kūrybos aksioma ir dėsnis. Čia nėra iš anksto numatytos konstrukcijos, kai repetuojant visa, ko reikia – tik puslapis po puslapio versti tekstą. To, kas vyksta, suvokimas atsiranda repetuojant. Be to, rytoj gali būti visiškai atmesta tai, ką supratai vakar. Šis procesas primena juodraštinį rankraštį, kuriame negailestingai išbraukiamos eilutės ir jų vietoje greitraščiu įrašomos kitos, padiktuotos akimirką trukusio praregėjimo. Čia būna ir akligatvių, tačiau ne nuobodulio. Nes vis dėlto svarbiausia čia – žaidimas, kuris nuobodus tiesiog negali būti.

Gribojedovo R. Tuminas niekada nestatė. Tik yra pusiau juokais pasakęs: na, stovi paminklas vienos didžios pjesės autoriui netoli „Sovremenniko“, stovi ir nieko neveikia. Nebuvo Gribojedovo, tačiau buvo daug Čechovo, Gogolis, Lermontovas, tiesiogiai susiję su „rusišku ilgesiu“, kuris, beje, jau seniai tapo tarptautine sąvoka. (...)

„Vargas dėl proto“ – apie tą patį ilgesį su tokia pat negailestinga pabaiga. Mįslingą Čackio dingimą pabaigoje galima suvokti įvairiai, tačiau vargu ar pavyko jaunuoliui nenubaustam pasprukti iš Maskvos. Tačiau vienareikšmio nuosprendžio čia ieškoti taip pat nereikėtų, nes istorija tapo gana asmeniška, nesiekianti būti itin objektyvia. Asmeniška visų pirma žvelgiant režisieriaus akimis, kuriam šiandien „Tėvynės dūmas“ plaukia iš skirtingų pusių, o lagaminas – įpras­tas atributas. (...)

Nežinia kodėl čia nutiko šis tas labai įdomaus ir simptomiško. Ankstesniuose R. Tumino spektakliuose, pastatytuose pagal rusų klasiką, sąmoningai ar ne buvo justi tam tikras žvilgsnis iš šalies. Beje, šitaip diagnozuoti patogiau, tačiau diagnozė bus tikslesnė, jei viską pats išbandysi. „Vargas dėl proto“ – visiškai rusiškas R. Tumino spektaklis, sukurtas žvelgiant iš vidaus. Jo veikėjai užkasti giliai juodžemyje, tačiau drauge su jais režisierius užkasė ir pats save. Tiems laikams gana šiuolaikiška, po-švietėjiška Gribojedovo komedija ištirpo archajiškame, folkloriniame, „proistoriniame“ ūke su jo raganomis ir vilkolakiais. Neapsieita be Gogolio motyvų, tačiau R. Tuminas toli gražu Gribojedovo nepakeitė Gogoliu. Tiesiog suderino tuos daugiabalsius motyvus ir nuotaikas, kurie egzistavo to meto rusų literatūroje, kurių atgarsiai juntami ir šiandien. (...)

Šiame spektaklyje žiūrovams padovanotas nepaprastas dalykas – galimybė matyti tai, kas vyksta, iš įvairių žiūros taškų. Paskiri spektaklio fragmentai tarytum matomi skirtingų personažų akimis –­ ir tai akivaizdžiai keičia tavo asmeninį požiūrį, jausminį nusiteikimą, santykį su tuo, kas suvokiama protu ir kas – širdimi. (...)

Visą antrąjį veiksmą matome Čackio akimis. Juo labiau kad ir girdėti nėra ką – Tuminas ryžtingai atima visos šios margos kompanijos tekstą. Nebylūs svečiai, patrepsėję aplink krosnį, susėda ir stebi baudžiauninkų pantomimą „Juoda skraistė“, kurią vaidina Liza ir Petruška. Beje, čia net trys pantomimos, ir praleisti nereikėtų nė vienos iš jų.

Irina Alpatova. „Rusų nesėkmės pradžia“ („Kultūra“, 2007 12 13)

* * *

Tuminą vadina „lietuvių teatro piečiu“. Kaip prieštarą Eimuntui Nekrošiui –­ „šiauriui“. Tačiau Pabaltijo klimatas mums gerai pažįstamas. Ten net vėjas iš pietų verčia susigūžti. Šaltis, drėgmė, liūdesys ir ilgesingas siaubas – štai kas yra „Vargas dėl proto“ teatre „Sovremennik“. Pasibaigus spektakliui, norisi verkti – prisidėti prie drėgmės lygio. Rimas Tuminas –­ unikalaus talento žmogus. Būtent todėl džiaugiesi dėl teatro prie Čistyje Prudy: kad neišsiskyrė su „Žaidžiame Schillerį“ autoriumi, kad nesurūdijo senoji meilė. Nors dabar R. Tuminas įregistruotas Arbate, o jo pase, atleiskite, darbo knygelėje, antspaudas: Vachtangovo teatro meno vadovas.

Kad ir ką R. Tuminas statytų, jis lyg toliau dirba su vienu ir tuo pačiu spektakliu. Viena ir ta pačia – skersvėjų persmelktos žmogaus vienatvės tema. (...)

R. Tumino „Vargas dėl proto“ primena „Tris seseris“. Apskritai – Čechovą, nes visi ilgisi to, kas neišsipildė. Be to, čia matome gogoliškų karikatūrų rinkinį. Ir justi mistiški „Maskarado“ juoduliai. (...)

„Vargui dėl proto“, kaip ir kitiems R. Tumino spektakliams, būdinga stebuklinga paslaptis, kuri veikiausiai ir vadinama teatru. Skonį sunku suvokti, bet vėliau jo ilgai negali pamiršti. (...) Klausimų daug, daugiausia, manau, todėl, kad neįmanoma iškart perprasti sumanymo. Tačiau iš „Sovremenniko“ išeini drebančiomis lūpomis, iki ašarų gailėdamasis visų aplinkinių, ilgėdamasis tų lūkesčių, kurie ir jiems, ir tau neišsipildė, ir dar ilgai tavo siela, kaip ir Čackio, suspausta nežinia kokio skausmo... Na ir kokie gi tūzai gyvena Maskvoje ir stato spektaklius!

Jelena Jampolskaja. „Šalti namai“ (Izvestia.ru, 2007 12 18)

Parengė DAIVA ŠABASEVIČIENĖ

 

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2012 m. Sausio

PATKPŠS

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

 1 2 3 4 5
6 7 8 9 10 11 12
13 14 15 16 17 18 19
20 21 22 23 24 25 26
27 28 29  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 11 iš 11 
21:43:26 Jan 22, 2012   
May 2009 Sep 2014
Sąrašas   Archyvas   Pagalba