Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2008-02-01 nr. 3175

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• Julius Keleras.
AUŠROS VARTAI
51
• KRONIKA
• KITAME NUMERYJE

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• KINO TEATRAI
• TEATRAI
• KONCERTAI
• PARODOS
• VAKARAI
• ĮVAIRŪS

SIC! 
• Albinas Galinis.
APOLODORAS SVEIKINA KLEONIMĄ
3

POKALBIAI 
• PEIZAŽUOSE

KNYGOS 
• „SARASVATI UPĖS SMĖLIS“
• „PAŽADAS“1
• „VOGTI ARKLIUS“1
• „ŽARIJŲ DUOBĖS“
• Stanislovas Abromavičius.
PIRMASIS – ALGIMANTAS BALTAKIS
1
• Benediktas Jauševičius.
SAVO KNYGOS AUTORYSTE „SNIEGAS, BENAMIS, KRENTANTIS“ J. KELERAS DALIJOSI SU DAILININKU A. GELŪNU
15
• Mindaugas Peleckis.
MEDIJŲ ARCHEOLOGIJA IR MAGIJA: BANDYMAS REKONSTRUOTI FRANKENŠTEINĄ
21
• (PA)SKAITINIAI1

TEATRAS 
• GRIBOJEDOVAS PAGAL TUMINĄ

DAILĖ 
 Vidas Poškus.
ČIURLIONIŲ BEIEŠKANT
• Vidas Poškus.
MEŠKINAI IR SUBLIMACIJA
2
• Danutė Skromanienė.
VILNIUJE – LIUCIJOS ŠULGAITĖS JUBILIEJINĖ PARODA „ĮTRŪKUSI BALTUMA“

KULTŪRA 
• Stanislovas Abromavičius.
MALDŲ PARKAS GURONYSE

KINAS 
• Skirmantas Valiulis.
ŽMONĖS KAIP ŽMONĖS
2

POEZIJA 
• VYTAUTAS VILIMAS SKRIPKA18

PROZA 
• Kęstutis Arlauskas.
ILGAI JAUKINTA ŽUVIS
1

VERTIMAI 
• Viačeslav Ar-Sergi.
GYVENIMO TEOREMA

AKTYVIOS JUNGTYS/ ŠIUOLAIKINIS MENAS 
• KŪRYBA SUTEIKIA GALIMYBĘ IŠBANDYTI VISIŠKUS KRAŠTUTINUMUS2

AKTYVIOS JUNGTYS/ JAUNIMO PUSLAPIAI 
• Šiaurys Narbutas.
TŪTUOTI TAUTAI ROKENROLUS!
64

KRONIKA 
• IŠ GYVULĖLIŲ GYVENIMO1
• PARODA „SĄJŪDŽIO IR ATGIMUSIOS LIETUVOS PERIODINĖS SPAUDOS DVIDEŠIMTMEČIUI“
• Stanislovas Abromavičius.
ATRAKCIJA, KURIOS VARDAS GASPARAS ALEKSA
2

DE PROFUNDIS 
• Gertrūda Frisol.
DAR NEBUVO TOKIOS DIENOS
1
• Jonas Žemkalnis.
NAUJOS PASAKĖČIOS
8
• ZOO-LOGIZUOKIME MIESTĄ!2

DAILĖ

ČIURLIONIŲ BEIEŠKANT

Vidas Poškus

[skaityti komentarus]

iliustracija
Evaldo Dirgėlos straipsnis ir piešinys iš „Paskutiniosios lietuvių dailės parodos“ Šv. Jono gatvės galerijoje

„Pasibaigė“ – taip trumpai ir be jausmo galima apibendrinti praėjusių metų meno įvykius ir procesus. Vienas neilgas žodis maskuoja ir slepia daugybę viešumoje pasirodžiusių (arba tamsiuose menininkų ir visuomenės pasąmonės labirintuose pasiklydusių) faktų faktelių. Tautinės dvasios paunksmėje iki šiol tūnančiam lietuvių menui ypatingą poveikį daro su nacionalinėmis aspiracijomis susijusios idėjos.

Nevardysiu visų pernai minėtų sukakčių ir jubiliejų, užteks šimtųjų Pirmosios lietuvių dailės parodos metinių. Garbingų paminėjimų buvo ne vienas. Lietuvos dailininkų sąjungos vadovybė ir nariai pakalbėjo televizijoje, buvo atidengta paminklinė lenta ir surengtos kelios parodos. Pirmoji – Lietuvos dailės muziejaus organizuota vežiojamoji (po įvairius Lietuvos regionų muziejus) edukacinė paroda –­ nuotraukos, reprodukcijos bei kopijos. Antroji – 2007 m. rudenį Šv. Jono gatvės galerijoje mano ir Rimos Blažytės kuruota „Paskutinioji lietuvių dailės paroda“. Trečioji, pernai gruodį (kaip pastebėjo viena recenzentė – „suspėjo į nuvažiuojantį traukinį“) Laimos Kreivytės ir „Vartų“ galerijos (svarbus koordinatoriaus Augio Gučo nuopelnas –­­ kaip suprantu, tai jis iš visų pakampių rankiojo klasikų originalus) surengta paroda „1907:2007. Privatūs pokalbiai“.

LDM organizuota paroda, mano įsitikinimu, buvo pati nerimčiausia ir silpniausia. Idėja atrodė graži: parengti keletą stendų ir paleisti šią parodą keliauti per Lietuvą (ko ne „peredvižnikų“ praktika?). Daugybę kartų reprodukuotus Mikalojaus Konstantino Čiurlionio, Petro Kalpoko, Petro Rimšos, Adomo Varno, Justino Vienožinskio, Antano Žmuidzinavičiaus ir kitų klasikų darbus vėl pamatė provincijos muziejų personalas ir lankytojai. Visa tai buvo pateikta patrauklia forma, tačiau ar to tikrai reikėjo? Ar neužteko išleisti popierinio (knyginio), galų gale – virtualaus (skaitmeninio) šios parodos varianto? Ar nebūtų įtikinamiau eksponuoti originalus? Juolab kad į jokius užsienius ar kaimynines, bet nedraugiškas valstybes paveikslų, nuotraukų ir kitų muziejinių vertybių gabenti nereikėtų. Įtikinamiau būtų buvę parodą pristatyti ten, kur prieš šimtą metų ji ir veikė. Dabar tokiu keliu pabandė eiti tik Saulius Vaitiekūnas, buvusiuose Petro Vileišio namuose (dabar – Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas Vilniuje, Antakalnio g. 6) eksponavęs kūrybos žiupsnelį...

Konceptualesnis, mūsų dailės istorijos specialistų ir meno mylėtojų silpnybes bei frustracijas demonstruojantis, „kabliukas“ – savotiškų stabų sukūrimas ir propagavimas. Pirmas ir didžiausias iš stabų būtų M. K. Čiurlionis (vežiojamajai parodai skirtame Laimos Bialopetravičienės straipsnyje šis vardas paminėtas vienas pirmųjų). Kompozitorius ir dailininkas buvo genijus, tačiau vargu ar tai pripažino statistinis 1907 metų parodos lankytojas. Todėl vien šios pavardės (toliau – stabų mažėjimo tvarka – P. Rimša, A. Žmuidzinavičius ir A. Varnas) akcentavimas kalbant apie Pirmąją lietuvių parodą yra neteisingas, istoriškai nemotyvuotas. Pirmojoje parodoje visi profesionalūs menininkai buvo lygūs ir truputėlį mažesni už vieną, pagrindinį. Tokiu (kuriam pagarbą ne kartą išsakė ir M. K. Čiurlionis) laikyta mistinė Lietuvių Tauta, kurios kūrybą reprezentavo įvairios paskirties liaudies meno dirbiniai.

M. K. Čiurlionio mitas susiformavo truputėlį vėliau, pirmosios Lietuvos Respublikos laikotarpiu, sėkmingai kultivuojamas jis ir dabar. Turbūt tik tuo galiu paaiškinti asmenines pastangas tiek „Paskutiniosios lietuvių dailės parodos“, tiek „1907:2007. Privačių pokalbių“ ekspozicijose ieškoti „savų“, „vietinių“ čiurlionių. Šiuo atveju M. K. Čiurlionio vardas transformuojasi, iš tikrinio virsdamas bendriniu. Tautinio meno kontekste šios asmenybės pavardė tapo savotišku genialumo, kūrybingumo ir dvasingumo matu. Mato statusą galima suteikti ir kitoms asmenybėms – erotiškumas matuotinas kalpokais, tautiškumas – žmuidzinavičiais (gal labiau tiktų lietuviškesnis šio vardo variantas – Žemaitis?), romantiškumas – varnais, analitiškumas – vienožinskiais...

Akivaizdu (čia galbūt ir prieštarausime patys sau), tačiau be M. K. Čiurlionio vardo neįmanomas ir minėtų parodų aptarimas. Vis dėlto silpniausia laikytina pirmoji – LDM organizuota ekspozicija, kurioje M. K. Čiurlionio kūryba reprezentuota sintetiniu, tai yra reprodukciniu pavidalu. Ko trūksta skaitmeninėms genijaus kūrinių versijoms – kiekvieno individuali nuomonė. Aš pasigedau temperos skaidrumo ir subtilių spalvinių niuansų – ypač svarbių plastinių komponentų šio menininko darbuose. Žiūrėti reprodukcijas tuomet, kai gali nuvažiuoti į Kauną ir pamatyti originalus – bergždžias reikalas.

iliustracija
Rasa Špokauskaitė. Kompiuterinis šriftas „MKCiurlionis.ttf“. Iš parodos „1907:2007. Privatūs pokalbiai“ „Vartų“ galerijoje

„Paskutiniosios lietuvių dailės paro­dos“ kontekste ieškodamas čiurlionių užkliūvu už Evaldo Dirgėlos darbų, kurie įvairaus lygio artefaktų kakofonijoje dydžiu neišsiskyrė. Tai buvo viename kultūros savaitraštyje kadaise publikuota esė apie tapybą ir dvipusė kompozicija pasaulinio tvano bei apokalipsės temomis (bent taip sufleravo iš raudonų ir juodų štrichų ir dėmių sklindanti egzistencinė neviltis). E. Dirgėla – kontraversiška asmenybė, neapsiribojusi viena sritimi ar disciplina. Iki šiol pamenu Čiuožiko psichologijos ir kirkegoriško egzistencializmo persunktus tekstus, įspūdingą grafiškai tapybišką kompoziciją su plaukais, kurie atrodė tokie realūs, kad jaučiau jų kvapą ir mačiau prie šaknelių prilipusias pleiskanas. E. Dirgėla artimas M. K. Čiurlioniui net XIX a. menančiomis manieromis (pavyzdžiui, jis vienas iš nedaugelio jaunų vyrų, kurie dar bučiuoja moterims rankas). Menininkas ir menotyrininkas tarsi meteoras trumpam, tačiau ryškiai įsirėžė Lietuvos meno padangėje. Belieka tik apgailestauti, kad šiuo metu šis asmuo save pasmerkė savanoriškai tremčiai ir gyvena atsiskyrėlišką gyvenimą netoli jūros. Prėskai lietuvių dailėtyrai ir išsivadėjusiam menui E. Dirgėlos trūksta kaip maistui druskos ar krienų.

„Vartų“ parodoje pretendentų į čiurlionius netrūko. Rimčiausias – sąmoningai to siekiantis Donatas Jankauskas. Stiklinio stalo plokštumoje pasiklydusi gauruota beždžionė primena tylai skirtą kompoziciją, o netoli tvarkingai atremtos šokolado plytelės –­ tiesą simbolizuojančios figūros link artėjančias peteliškes. Kartusis šokoladas turi aliuzijų su rūsčia teisybe – iš išorės atrodo patraukliai, tačiau viduje tūno vieni konservantai ir emulgatoriai. Tiesioginio sąlyčio su MKČ ieškota Rasos Špokauskaitės kompiuteriniame šrifte „MKCiurlionis.ttf“. Manau, kad tai vaisinga patirtis, kuria remiantis čiurlioniais reikėtų pavadinti tautinį automobilį, povandeninį laivą ar net kosminį laivą. Įsivaizduokite –­ kaip būtų simboliška, jei į Čiurlionio asteroidą skrietų to paties pavadinimo daugiapakopė raketa, pilotuojama admirolo Mikalojaus Konstantino. Su lietuviškos kultūros realijomis nesusipažinę rusų ar kinų kosmonautai, amerikiečių ar prancūzų astronautai kraipytų galvas ir stebėtųsi mažos valstybės ambicijomis bei sumanumu. M. K. Čiurlionio atvaizdas sušmėžavo skaitmeniniame Kęstučio Grigaliūno opuse „Jurgis Mačiūnas, Vytautas Landsbergis ir Mikalojus Konstantinas Čiurlionis Vilniuje“. Socialinio realizmo tematikai ir išraiškai (plg. tapybinius Renato Guttuso koliažus Pablo Picasso motyvais) artimą darbą menininkas įspraudė į komercinį formatą (pritaikė prabangius rėmus). Su M. K. Čiurlioniu visada lyginu vieną mėgstamiausių jaunųjų autorių –­ Marių Zavadskį. Abu juos sieja meilė gamtai (tiesa, M. Zavadskis labiau žavisi dirbtiniais jos pavidalais), dėmesys kosminiams motyvams. Deja, parodoje naują lietuvių meno viltį reprezentavo senstelėjęs ir semantiniais ryšiais bei plastika su P. Rimšos kūrybos „aukso fondu“ sietinas reljefas didaktine tema „Mokykla skulptūros“.

„1907:2007. Privačiuose pokalbiuose“, skirtingai nei konkuruojančiuose sumanymuose, buvo galima išvysti originalią M. K. Čiurlionio kompoziciją „Saulėlydis“. Deja, „Vartuose“ ant palangės padėtame kūrinių sąraše šis darbas nedatuotas, nors dar 1938 m. M. K. Čiurlionio galerijos publikuotame sąvade teigiama, kad sukurtas 1907 m. Be to, neteisingai nurodytos medžiagos – vietoj temperos ir popieriaus įrašyta drobė, aliejus. Tačiau M. K. Čiurlionio originalo eksponavimas privertė sudrebėti net šios parodos skeptikus. Man dar maloniau buvo kontempliuoti tikrus A. Žmuidzinavičiaus etiudus (iš pradžių jis buvo neblogas impresionistas), P. Rimšos (lietuviško poparto pirmtakas!) „asambliažus“ ar iki graudulio pilkus, lyriškus P. Kalpoko peizažus. Mano nuostabai patiko net A. Varnas, į kurio kūrybą (išskyrus darbą „Ant politikos laktų“) iki šiol žvelgiau gana abejingai.

Manau, šie autentiški Pirmosios lietuvių dailės parodos dalyvių kūriniai „išvežė“ visą parodą (dabartinių autorių – Roko Pralgausko, Eglės Ridikaitės, Sigitos Maslauskaitės – darbai kai kur atrodė dirbtinai atliepiantys temą). Todėl reitinguodamas meno mėgėjų, bičiulių ir vartotojų jau beveik pamirštas parodas, dedikuotas šimtosioms Pirmosios lietuvių dailės parodos metinėms, LDM ekspozicijai rašau vieną balą arba čiurlionį (trumpiau jį žymėsiu žvaigždute *), „Paskutiniajai lietuvių dailės parodai“ – **, o „1907:2007. Privatiems pokalbiams“ –­ net ***.

 

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2012 m. Sausio

PATKPŠS

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

 1 2 3 4 5
6 7 8 9 10 11 12
13 14 15 16 17 18 19
20 21 22 23 24 25 26
27 28 29  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 11 iš 11 
21:43:25 Jan 22, 2012   
May 2009 Sep 2014
Sąrašas   Archyvas   Pagalba