Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2003-04-04 nr. 2944

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• JUDITA VAIČIŪNAITĖ38
• TRUMPAI
• REDAKCIJA DIRBA NAUJOSE PATALPOSE8
• KITAME NUMERYJE1
• El. Redakcija: Vieneri metai internete

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• KINO TEATRAI
• TEATRAI
• KONCERTAI
• PARODOS
• VAKARAI
• ĮVAIRŪS1
• LR KULTŪROS LAIDOS2

AKTUALIJOS 
• KAD LIETUVA NEIŠSIVAIKŠČIOTŲ…1
• www.lithuanianinstitute.lt
• Balandžio 4 d., 2003, Lietuvos institute (Šv. Jono 5, Vilnius).
KULTŪRA PRISTATANT ŠALĮ
• Vytautas Narbutas.
KELIAS PER DVI EPOCHAS
• NAUJAUSI IŠEIVIJOS EKSPONATAI
• UNESCO SKELBIMAS2

POEZIJA 
• DOVILĖ ZELČIŪTĖ13

PROZA 
• Romano "Lūžis" fragmentas.
VYTAUTAS ČEPLIAUSKAS
5

VERTĖJO PUSLAPIS 
• VIKTORAS JEROFEJEVAS4

LITERATŪRA 
 Petras Bražėnas.
PATIKIMOS TRADICIJOS KELIU
4
• Elena de Strozzi.
SU MEILE APIE MEILĖS KNYGAS
15

KNYGOS 
• KAM KAIMAS TEBEKVEPIA KEPAMA DUONA16
• IŠĖJĘ SUGRĮŽTI1
• GAGARINO GATVĖ4
• BAŽNYČIOS TĖVAI1
• GROJIMAS DVIESE2
• NAUJOS KNYGOS1

DATOS 
• Nijolė Raižytė.
RAŠYTOJUI IR VERTĖJUI KAZIUI PUIDAI - 120
1
• Eugenijus Ignatavičius.
POETAS KARCERYJE - PASLĖPTA GALVA

AKTYVIOS JUNGTYS 
• IŠMOKTI PLAUKTI3
• JAUNIKLIAI ŠĖLIOJA5
• AKVALANGAS13
• NOJAUS ARKA12

JAUNIMO PUSLAPIS 
• Dalius Baltranas.
GRYTĖS PINTUKAITĖS - VALEČKIENĖS PORTRETŲ PARODA
2

DAILĖ 
• DAILĖS AKADEMIJAI - 2103
• Nijolė Žilinskienė.
ELGOS BOČI ATMINIMUI
• Jurgita Ludavičienė.
PAVASARIO KARŠTLIGĖ IR PARYŽIAUS NOSTALGIJA
4

MUZIKA 
• Rytis Jokūbaitis.
MENAS DAINUOTI
4
• Rita Aleknaitė-Bieliauskienė.
MUZIKINIO GYVENIMO PANORAMA
1

KINAS 
• Skirmantas Valiulis.
PARALELIŲ PASAULIAI
1

NAUJI FILMAI 
• Rasa Paukštytė.
"JUODOJO TIGRO AŠAROS"
1

KRONIKA 
• www.jaunimoteatras.lt

DE PROFUNDIS 
• ANTRAMEČIŲ LICĖJUS1
• Tomas Arūnas Rudokas.
COSA NOSTRA
5
• Daniilas Charmsas.
NAUJAS TALENTINGAS RAŠYTOJAS
1

LITERATŪRA

PATIKIMOS TRADICIJOS KELIU

Petras Bražėnas

[skaityti komentarus]

Rašyti apie tai buvau pradėjęs prieš aštuonetą metų, kai pasirodė Algimanto Zurbos romanas "Savūnė". Bet kortas sumaišė pats autorius, prasitaręs, kad romanas turės tęsinį. O kai pasirodė tęsinys ("…eina…"), jau iš titulinio puslapio tapo aišku, kad ir tai -ne pabaiga, o tik antroji trilogijos dalis. Vyliausi, kad trečiosios ilgai laukti nereikės…

Nuo pirmųjų nepriklausomybės metų nuoširdžiai -ir ne mano vieno -laukta kūrinio, kuris atviru ir objektyviu žvilgsniu pažvelgtų į mūsų tėvams, mums patiems ir mūsų vaikams tekusį laiką, su didele menine įtaiga praskleistų jį išgyvenusių socialinę, psichologinę ir etinę patirtį -ne partinių nurodymų, ne ideologinės cenzūros, o tik savo atminties ir sąžinės balso klausant.

Negalėtume skųstis, kad tokių knygų nebuvo, bet tvirtinti, kad jų sulaukėme bent tiek, kiek žadėjo mūsų viltys, taip pat būtų nedrąsu. Savo vilčių ir jų išsipildymo santykio svarstymus atidedant kitai progai, šiuo atveju galima pasakyti, kad niša, kurią šiandien užėmė A.Zurbos trilogija, iki šiol vis dėlto nebuvo užimta. Tiek savo išoriniu užmoju (trilogija), tiek savo turiniu "Savūnė" yra -savo "svorio kategorijoje" -lygių partnerių ar varžovų dar neturintis kūrinys.

"Svorio kategorijos" metaforą verčiant į literatūrologinių definicijų kalbą, reiktų prisiminti, kad dvidešimtojo amžiaus lietuvių literatūroje, paspartintais tempais perėmusioje turtingesnę istoriją ir didesnių potencinių galių turinčių Europos ir pasaulio literatūrų patirtį, išėjusioje vos ne visas modernizmo mokyklas, o šiandien jau gana savarankiškai turtėjančioje postmodernistiniais bandymais ir atradimais, pastoviausias, ilgiausiai tveriantis meninio tikrovės suvokimo, jos vaizdavimo ir interpretavimo būdas buvo, o iš dalies ir tebėra realizmas. Ištikimiausias tikrovei, brutaliai prievartautas ją išduoti, kai kada ir paklusdavęs prievartai, bet vėl atsitiesdavęs ir išpirkdavęs savo išdavystės nuodėmę. Net jeigu į realizmą žiūrėtume tik kaip į istorinį palikimą, kaip į dinamiško trečiojo tūkstantmečio poreikių ir lūkesčių nebepatenkinantį fenomeną, jo istorine misija negalėtume suabejoti. Ne tik istorine misija -ir šiandienine jo misija. Pilkoka, monotoniška būtų mūsų literatūros panorama be modernistinių ir postmodernistinių iššūkių, bet ar matytume šiandien tokią panoramą, jeigu tie iššūkiai nebūtų turėję nuolatinio, patikimai pastovaus ir santūraus, bet ir neabejotinai besikeičiančio fono? Tai -mokslinės konferencijos, o ne atskiro straipsnio tema, šį kartą pabandyta suformuluoti tik tam, kad aptariamą trilogiją matytume ne apskritai šiandieninių meninių ieškojimų, o tam tikros krypties literatūros istorinės raidos perspektyvoje. Ne priešpriešindami ją kitoms kryptims ir meninėms konvencijoms, o paprasčiausiai -estetinių ir etinių kriterijų sumaišties atmosferoje -teigdami jos išlikimo teisę ir išliekamumo prasmę. Nes kad ir kaip vertintume lauktus ir netikėtus, entuziastingai priimtus ir rimtų abejonių sukėlusius pastarojo dešimtmečio literatūros reiškinius, tą skepticizmo, ironijos, grotesko protrūkį, tą demonstratyvų tabu laužymą, be kurių, matyt, nebuvo galima išreikšti išgyventų ir išgyvenamų absurdo, prievartos, asmenybės ir visuomenės destrukcijos, nelengva buvo susitaikyti su prielaida, nuojauta ar tiesiog kai kurių samprotavimų potekstėje slypinčia mintimi, kad tik tas vienas kelias ir telikęs, kad jau ne itin reikalinga patirtis ir kalba, kuria kalbėjo Žemaitė ir J.Biliūnas, Vaižgantas ir V.Krėvė, A.Vienuolis ir V. Mykolaitis-Putinas, P.Cvirka ir J.Baltušis, J.Avyžius ir B.Radzevičius, kurios dar neatsisako J.Mikelinskas ir M.Sluckis, V.Bubnys ir R.Kašauskas, R.Granauskas ir J.Aputis… Kam ne kam, o klasikinių literatūros tradicijų augintiniams, prie kurių drįsta save priskirti ir straipsnio autorius, tai kelia didesnį ar mažesnį nerimą. A.Zurbos trilogija tą nerimą gerokai prasklaido.

Trilogija "Savūnė"(gal, sakau, ateityje ją ir reikėtų taip vadinti, nes antroji ir trečioji dalys, kaip dabar matyti, tikrai nėra savarankiški romanai, o jų pavadinimai, kad ir kokie semantiškai iškalbingi, "kasdieniniam vartojimui" yra tikrai nepatogūs) skiriasi nuo kai kurių trilogijų (Just.Marcinkevičiaus dramų, V.Bubnio romanų), siejamų tik vienos bendresnės idėjos, tuo, kad yra tikra trilogija, vienijama nuoseklaus siužeto, ant laiko ašies tolygiai išdėstytų įvykių, to paties personažų ansamblio, tvirtai išlaikytų kompozicijos principų, autoriaus pasirinktos stilistinės manieros. Trilogiškumo naudai kalba ir tai, kad per visą romaną nepajunti autoriaus "nuovargio", kuris neretai apima kitą rašytoją, kai jis, kūrinio sėkmės ar skaitytojų raginimų paskatintas, imasi rašyti anksčiau neplanuotą tęsinį. A.Zurba, aišku, turėjo planą, gal nerašytą, gal ne visas siužetines linijas, ne visus net pagrindinių personažų veiksmus numatantį, tačiau bent jau visą savo Savūnės gyvenimo kelią nuo dramatiškos pradžios iki tragiškos baigmės tikrai matantį.

Beveik pusę amžiaus aprėpia trilogijos herojės (ne per užsimiršimą vartoju šiandien vis rečiau pasitaikantį terminą, o todėl, kad jis atitinka paties charakterio koncepciją) gyvenimas nuo pokario laikų iki pirmųjų nepriklausomybės metų. Jos išgyventa viskas, ką per tą pusę amžiaus išgyveno tauta: svetimšalių okupacija ir tragiškai didingas ginkluotas pasipriešinimas jai, partizanų mirtys už laisvę ir didelės tautos dalies išbandymas tremties nelaisve, kolektyvizacija, sugriovusi amžiais nusistovėjusią žemdirbių krašto sanklodą, ir pastangos išgyventi istorinėje sumaištyje, sąmoningas natūralios kaimo bendruomenės suardymas ir žmonių supriešinimas, nuosavo žemės rėžio ir savų namų netektys, demoralizuojantis nevilties jausmas ir ne mažiau demoralizuojančios viltys, apsiribojančios elementariu fiziniu išlikimu, sotesniu duonos kąsniu, pagaliau antrojo nacionalinio atgimimo ir nepriklausomybės laikų grimasos.

Tokiame istoriniame ir socialiniame fone matome sunkų, bet stojiškai ištveriamą asmeninį Savūnės gyvenimą ir likimą, pakartojantį tūkstančių savo amžininkių ir bendraamžių gyvenimus bei likimus ir kartu labai individualų.

Šiaurės Lietuvos valstiečio dukra, svajojanti susieti savo gyvenimą su mylimuoju Mindaugu, netenka jo, kartu su jaunais apylinkės bendraminčiais paėmusio ginklą ir žuvusio nelygioje kovoje. Visą gyvenimą Savūnė prisimins savo jaunystės meilę, iki paskutinių dienų lankys partizano kapą, nešios širdyje neužgyjančią žaizdą ir dažniausiai nebylų, bet lemiamais momentais drąsiai ir ryžtingai išsakomą kaltinimą tiems, kas nenuplaunamai susikruvino rankas brolžudiškose pokario grumtynėse. Ne iš meilės, o greičiau iš noro palikti slegiančių prisiminimų ir realios grėsmės gaubiamą gimtąjį vienkiemį Savūnė išteka už nepažįstamo, jai netikėtai pasipiršusio valstiečio Jono Žemgulio ir išsikelia gyventi į tolimą kad ir to paties krašto kaimą. Nepavydėtina kolizija laukia jaunosios nuotakos. Jos vyras, pasirodo, susipainiojęs ir asmeninio, ir visuomeninio gyvenimo pinklėse: artimiausio kaimyno Meilūno dukra palikta su vaiku, o pats Jonas, kad ir prieš savo valią tapęs miestelio stribų talkininku, greitai žūva kaip partizanų keršto auka. Nereikia būti anų dienų amžininku, kad pajustum Savūnės situaciją. Žuvusio partizano sužadėtinė ir stribų talkininko našlė, atsidūrusi toli nuo artimųjų, viena tarp svetimų žmonių, yra nuolat varstoma jei ne kerštingų, tai bent jau aiškiai priešiškų Meilūnų šeimos žvilgsnių ir ilgai negali tikėtis įbaugintų, uždarų, savais rūpesčiais gyvenančių kitų kaimynų supratimo ar užuojautos.

Dinamiškas, realiu gyvenimu alsuojantis siužetas, iki dramatiško konflikto įtempti vaizduojamųjų žmonių santykiai visada buvo ir yra nekvestionuojamos realistinės prozos vertybės. Nebe pirmą romaną rašantis prozininkas patyrusia ranka brėžia pagrindines siužetines trilogijos linijas, įgudusio skulptoriaus pirštais lipdo visą jos charakterių ansamblį, bet pirmiausia, žinoma, suvirina patikimą centrinės romano figūros karkasą.

Kelių dešimtmečių ilgumo Savūnės gyvenimo kelias ne tik leidžia patikimai spręsti apie pagrindinę jo kryptį, bet ir aiškiai matyti visus istorinio laiko, individualaus likimo, vidinių asmenybės nuostatų ir principų sąlygotus jo vingius. Galima, žinoma, samprotauti ir atvirkščiai: esmingai suvoktam, daug anksčiau už parašytą kūrinį autoriaus sąmonėje brendusiam charakteriui tiesiog reikėjo ir tų ilgų meninio laiko dešimtmečių, ir tos vienoje Šiaurės Lietuvos apylinkėje lokalizuotos, bet iš esmės visą Lietuvą gaubiančios meninės erdvės, ir tų konkrečios valstietiškos buities vaizdų, ir socialinės kaimo raidos panoramos, ir bendravimo su kaimynais scenų, ir vienišo žmogaus atsivėrimų, ir sėkmingai praveriamų durų į slaptas sielos kerteles, į kurias pašaliniai paprastai nėra įsileidžiami. Bet tai -jau autoriaus kūrybinės laboratorijos rūpesčiai ir paslaptys, kurias tik jis ir tegali atskleisti. Skaitytojas (ar literatūros kritikas) vis dėlto eina jau išmintu ir jam pasiūlytu keliu, neturėdamas galimybės tvirtai pasakyti, kiek kartų tuo keliu ėjo pats autoriaus, kur jis kada stabtelėjo ar pastoviniavo, kur grįžo, kur sąmoningai pasuko į šalį ar, priešingai, ištiesino anksčiau padarytą vingį. Prieš jo, skaitytojo, akis -beveik tūkstančio puslapių tekstas, visas reikalingas "Savūnei", bet daugiausia tiesiog besisukantis apie pagrindinį trilogijos charakterį, tiksliau -iš lėto formuojantis jį.

Neseniai Vytautas Kubilius "Metuose" (2003, Nr. 3) paskelbė įdomų straipsnį, įvardinęs jį skaudžiu retoriniu klausimu: "Siužetas nušautas -kada bus iššaudyti personažai?" Kritiko straipsnis -pastarojo dešimtmečio postmodernistinių literatūros ieškojimų ir patirties apmąstymas. Mes, kaip buvo pabrėžta pradžioje, kalbame apie kita tradicija ir kita patirtimi besiremiančią prozą, kurioje ir siužetas dar nepraradęs savo reikšmės, ir personažai, net numarinti kaip žmonės, kaip personažai yra ir gyvi, ir gyvybingi.

Prie kelių konkretaus meninio charakterio formavimo aspektų ir reikėtų čia sustoti. Iš daugelio personažo pilnatvės ir jo meninės įtaigos dėmenų kaip ryškiausią dominantę pirmiausia išskirčiau moteriškąją Savūnės dalią. Skolinuosi šią metaforišką atspalvį turinčią sąvoką iš V. Daujotytės, prisimenu S. Daugirdaitės knygą apie moterų rūpesčius ir rūpesčių moteris, puoselėju slaptą viltį, kad "Savūnė" kada nors sulauks pelnyto feministinės kritikos dėmesio, bent kiek nuogąstauju, kad jos, feministinės kritikos, požiūris gali būti reiklesnis už "vyriškąjį", bet negaliu iš anksto atsargiai apeiti to, kas man pačiam pasirodė įdomiausia, -būtent moteriškosios dalios.

Niekas literatūros, pirmiausia -prozos, kūrinyje taip neintriguoja, nejaudina skaitytojo, kaip autentiški, psichologiškai motyvuoti, mūsų pačių pažinimą ir patirtį aktualinantys ir praturtinantys veikėjų išgyvenimai, jų kasdieninėje buityje atsiveriančios būties atodangos. Mylimojo, galbūt vienintelio tikrojo, netektis, neišsipildžiusios viltys, susijusios su šeimyniniu Žemgulių gyvenimu, tvirtų etinių principų, krikščioniškosios moralės sąlygojamas negalėjimas atsiduoti į krauju suteptas Alekso Pelaniaus rankas, net nujaučiant (jeigu mes, skaitytojai, tai nujaučiam, negali to nenujausti ir stipri moteriška intuicija), kad tau jos gali būti ir švelnios, ir rūpestingos, ir geriau aprūpintą ateitį žadančios, pagaliau desperatiškos pastangos realizuoti ontologiškai sau lygių neturintį moters pašaukimą motinystei yra pagrindinė ir trilogijos siužeto, ir Savūnės charakterio ašis. Patyręs romanistas nesitenkina vieną kartą kad ir įtaigiai, įsimenamai pateiktų motyvų grandine, bet nuolat grįžta prie jų, juos primindamas, naujai niuansuodamas, papildydamas, tiesiog įlydydamas į skaitytojo sąmonę neblėstančios Savūnės atminties pojūtį.

Nuo pirmų iki paskutinių puslapių savo sąmonėje ir širdyje ji išnešioja šviesų Mindaugo paveikslą, tai mylimojo kapą aplankydama, tai susitikdama su jo seserimi, tai iki nepriklausomybės dienų išsaugodama jo brolio Vytauto, taip pat partizano, rašytus eilėraščius.

Kitaip jos sąmonėje saugomas Jono Žemgulio atminimas -kaip niekada neatšauktas priekaištas už jo jaunystės nuodėmę, visam gyvenimui ją pačią pažymėjusią be kaltės kaltosios ženklu, už jo charakterio silpnumą, neleidusį atsispirti pokario išbandymams, kaip neramus sielos virpesys naujaisiais laikais, nujaučiant galimą priminimą, kas gi buvo jos teisėtas vyras.

Bene labiausiai vingiuota jos santykių su Aleksu Pelaniumi linija: pokario metų stribui, entuziastingai vykdžiusiam kruviną kolaboranto misiją, į pražūtį pastūmėjusiam ir Joną Žemgulį, net bandžiusiam nuoširdžiai(?) atpirkti praeities nusikaltimus, niekada neatsivers kad ir kaip viltingai gundoma moters širdis. Psichologiškai motyvuotą moters poziciją autorius įtikinamai supina su krikščioniškąjį atlaidumo priesaką vykdančio, Aukščiausiojo valiai teisėjo funkcijas patikėjusio žmogaus laikysena.

Originaliausia, drąsiausia ir meniškai ne mažiau sugestyvi yra siužetinė Savūnės ir antrojo Jono, jos įnamio, kolūkio vairuotojo, santykių linija. Rūpestinga ir pareiginga šeimininkė, tuštokoje savo troboje priglaudusi savo kampo neturintį jauną viengungį, pavėluotos, atsako nesulaukiančios meilės jausmus išgyvenanti moteris, pasiryžusi peržengti savo moteriško orumo ir savigarbos slenkstį (kurio, suprantama, nebejaučia postmodernistinių romanų moterys), sunkiai susitaikanti su atstumtosios likimu, ne kartą turinti užgniaužti natūralų pavydo jausmą, gal net šventvagiškai bandanti išlaikyti švystelėjusią vilties kibirkštėlę (kai pagalvoja apie galimą jaunos, bet pasiligojusios Jono žmonos mirtį), neišsipildžiusią motinystės iliuziją sąmoningai transformuojanti į moters globėjos priedermę,-tokia Savūnė iš lėto formuojasi skaitytojo vaizduotėje.

Nesąmoningų Savūnės moteriškumo proveržių autoriaus tolygiai pamėtyta per visą romaną: beveik ritualinę prasmę turintis jos maudymasis, nekaltas pasistaipymas prieš veidrodį, pasigrožint jaunystės formas išlaikiusiu savo kūnu, naktinis vienmarškinės žygis į Jono kambarį ir kiti epizodai. Neleistinai iškreiptume autoriaus intencijas, palaikę tai jo noru atiduoti ir savo duoklę šiandien literatūroje suvešėjusiam erotizmui: jo kontekste "Savūnės" erotiškumas būtų tiesiog blankus ir šaltas. Kitokią prasmę jis turi, kai nepamiršti, kokį laiką, kokią aplinką, kokį charakterį kuria paskutinius patriarchalinės etikos likučius dar saugantį kaimą vaizduojantis rašytojas.

Tradicinėmis krikščioniškosios liaudies moralės nuostatomis paremtas ir visuomeninis Savūnės gyvenimas: ji negali susitaikyti su pačios socialinės sistemos įteisintomis normomis -atmestiniu darbu "ne sau", vagystėmis, apgaule, veidmainyste. Nepolitikuodama, neideologizuodama savo poelgių, pažiūrų ir principų, tiksliau -įžvalgaus autoriaus saugoma nuo tokio politikavimo ir ideologizavimo, Savūnė tvirtai laikosi tik tų nuostatų, kurios yra tiesiog persmelkusios jos žmogiškąją esmę. Stichiška tautinio identiteto nuojauta ir pamintos laisvės atgavimo idėja, kaimo žmogaus išsaugoti bendruomeniškumo, solidarumo, teisingumo, pareigos ir atsakomybės jausmai yra jos laikysenos, poelgių, vertinimų pagrindas ir matas. Ne patetiškos deklaracijos, kurioms tokiame kūrinyje tikrai galėtų atsirasti vietos, o tiesiog įdėmus tylaus savo herojės gyvenimo stebėjimas yra neabejotina autoriaus stiliaus ir kūrinio stilistikos savybė.

Epiško, objektyvaus pasaulio ir žmogaus suvokimo išpažinėjas A.Zurba, kai kada, tiesa, neatsispirdavęs ir patetikos, ir lyrizmo, ir didaktikos pagundoms, šiandien, atrodo, jas beveik galutinai yra įveikęs. Įsiklausydamas į vidinį Savūnės balsą ir pasitikėdamas juo, autorius neleidžia romano pasakotojui kaip nors esmingai jį papildyti ir "praturtinti". Trilogijos pasakotojo pozicija, jo pasirinkta gyvenimo ir žmogaus stebėjimo aikštelė, jo santykio su romano personažais pobūdis galėtų būti įdomus atskiro išsamesnio tyrinėjimo ir aptarimo objektas. Tuo tarpu pasakysime, kad "Savūnėje" girdime iš tiesų harmoningą pasakotojo ir pagrindinio personažo duetą, tik labai retai "pagaunantį gaidžiuką" perėjimuose iš autorinio pasakojimo į grafiškai beveik neįformintą personažo vidinį monologą.

Kitas ne mažiau sudėtingas trilogijos personažas yra Aleksas Pelanius, pokario metais apylinkę šiurpinęs stribų vyresnysis, keletui metų dingęs iš akiračio, o vėliau grįžęs vadovauti kolūkiui ir vadovaujantis jam iki naujųjų laikų. Tai -tipiška sovietmečio figūra: valingas autoritarinio stiliaus vadovas, gerai perpratęs socialinės sistemos mechanizmą, ambicingas "pirmūnas", pirčių ir medžioklių organizatorius. Su tokių vadovų vardais aštuntajame devintajame dešimtmetyje dažnai būdavo siejamas sąlyginis ekonominis kaimo pakilimas. Demoralizuojantis jų poveikis aplinkiniams, atrodo, nėra kaip reikiant suvoktas, juo labiau atskleistas literatūroje. Nepanaudoja tam geros progos ir "Savūnės" autorius: įtaigiai nupiešęs Pelanių stribą, didesnę Pelaniaus pirmininko gyvenimo dalį jis vis dėlto palieka lyg ir šešėlyje. Ypač tai jaučiama, kai lygini jį ir Savūnę.

Kol kas neįveikęs savo paties požiūrio į Pelanių prieštaringumo, turiu kiek plačiau jį atskleisti. Mano supratimu, Pelaniaus, kaip meninio personažo, vertę lemia jo ir Savūnės santykių linija, kuri iš esmės yra traktuotina kaip atsako nesulaukusi Alekso meilė. Žodžiu tas jausmas romane, atrodo, nė nebuvo įvardintas. Priešingai, čia, ypač pirmosiose trilogijos dalyse, randame ne vieną sceną, kurioje girtas ar išgėręs Pelanius panašus ne į įsimylėjėlį, o į šiurkštų, nebaudžiamą seksualinį priekabiautoją. Po ryžtingo Savūnės pasipriešinimo taip ir lauki pačių skaudžiausių pasekmių: Pelaniui juk užtektų įkalčių, kad į Sibirą ją išsiųstų, o vėliau -kad pirmininko nemalonės galią jai parodytų. Bet autorius maloniai nustebina visiškai nelauktu meniniu sprendimu, leidžiančiu už storžieviškų Pelaniaus siekių ir pretenzijų pamatyti vėliau užgniaužtą, sutramdytą, bet tikrą jo jausmą, iš meilės virtusį pagarba, iš vyriškų ambicijų ir nuoskaudos -pareiga ir dėkingumu.

Gal kai kam toks autoriaus sprendimas ir abejonę galėjo sukelti -man jis pasirodė ir motyvuotas, ir įtaigus. Paradoksalu, bet kaip tik dėl to labiau pajutau už kadro palikto visuomeninio Pelaniaus gyvenimo trūkumą. Ne visuomeninių įvykių bei masinių scenų čia pasigendama -pasigendama drąsesnio skverbimosi į individo dvasinį pasaulį. Kas dėjosi tokių žmonių sąmonėje ir širdyje visuomeninio gyvenimo posūkių metu, kaip jie reflektavo ir vertino savo poelgius iš laiko perspektyvos, ką jų gyvenime lėmė tam tikri principai ir ką -atsisakymas visų principų, pasitikėjimas konjunktūrine uosle, elementarus savanaudiškumo instinktas, jau genetiškai asmenybę paveikęs cinizmas?

Klausimus galima tęsti, kita vertus, galima juos ir nutraukti, kritikui pri(si)minus elementarią tiesą, kad autorius pirmiausia kelia klausimus, o ne atsakinėja į kieno nors kito. Ne pretenzijas autoriui ir reiškiu -greičiau išpažįstu kiek nepateisintą viltį ar įsitikinimą, kad šiuo atžvilgiu jis galėjo šiek tiek daugiau. Nes jeigu ne jis, tai kas gi kitas? Taip klausdamas, primenu tai, kas pasakyta rašinio pradžioje: postmodernizmas, sutiktas ir entuziastingų šalininkų, ir skeptiškų oponentų, šiaip ar taip į daugelį sau išsikeltų klausimų jau pabandė atsakyti, o realizmas, tiek krypstantis į epines platumas, tiek besiskverbiantis į psichologines gelmes, o dar geriau -įvaldęs darnią horizontalių ir vertikalių koordinačių sistemą, visų savo galimybių ir jėgos naujajame literatūros raidos etape iki šiol dar neparodė. O gal mes tik inertiškai tebetikime tomis galimybėmis ir ta jėga? Ne, "Savūnė" tokiam skepticizmui pasiduoti neleidžia. Priešingai, duoda teisę pageidauti ir reikalauti be nuolaidų.

Tačiau šiuo atveju jau ne teisė ir leidimas svarbu: laikas užmegzti paskutinius mazgus. Taigi didžiausiu "Savūnės" autoriaus laimėjimu ir įnašu į klasikinių tradicijų keliu einančią prozą laikau dviejų gerai apgalvotų, konceptualių, apibendrintų ir ryškiai individualių meninių charakterių sukūrimą. Įsimenantį personažų ansamblį esmingai papildo antraeiliai romano veikėjai: Meilūnai, Naudickai, Rasteniai, Saračinas, Savūnės artimieji, mokytoja Kuprienė ir kiti.

Per atskirų žmonių charakterių ir likimų įvairovę atsiskleidžia epiškai plati kelių dešimtmečių Lietuvos kaimo gyvenimo panorama, nors autorius, kaip galima nujausti, tokios panoramos gal net nelaiko ypatingu kūrybiniu tikslu. Nors kas žino?

Atsisakydamas tradicinei epinei prozai būdingų plačių vaizdų, scenų, refleksijų, į gyvenimą pirmąja to žodžio reikšme žvelgdamas per atskirų žmonių gyvenimus ir išgyvenimus, autorius -sąmoningai ar nesąmoningai -užfiksuoja ne tik tokius jau minėtus istorinius įvykius bei procesus kaip okupacija ir ginkluotas pasipriešinimas, tremtis ir grįžimas iš jos, kolektyvizacija ir jos pasekmės, nepriklausomybė ir netikėtos jos grimasos, bet ir visa tai lydinčius kitus reiškinius -girtuokliavimą ir alkoholizmą, žmonių, net kraujo ryšio siejamų žmonių susvetimėjimą ir egoizmo stiprėjimą, prisitaikėliškumą ir veidmainystę, kartų kaitą ir vertybių perkainojimą. Kartais net pagalvoji, kad autoriaus vis dėlto sąmoningai siekta nieko nepamiršti. Nepriekaištautume, jeigu būtų ir taip. Nebent rastųsi viena kita kiek reiklesnė pastaba dėl atskiros temos ar motyvo meninės raiškos lygio. O apskritai meninės raiškos lygis turėtas omeny visą laiką: kritikui nėra nei reikalo, nei poreikio estetinį reiklumą formai mažinti kokiais nors kitais sumetimais.

Algimantas Zurba -patyręs prozininkas, savo kūrybiniame kelyje gerai įvaldęs romano žanrą, perpratęs nemaža jo paslapčių, išbandęs įvairių tikrovės meninio modeliavimo būdų. Kaip jau buvo užsiminta anksčiau, jis apdairiai apskaičiuoja ir savo, ir savo personažų jėgas, kad užtektų jų ilgam: ilgam -kelių dešimtmečių -gyvenimui, ilgam -kelerių metų -rašymui, ilgam -tūkstančio puslapių -tekstui. Istorinio laiko amžininkas, jis objektyviai fiksuoja jo reiškinius, nepasiduodamas konjunktūriškų traktuočių pagundoms. Kaimo vaikas, gerai pažįstantis jo žmonių gyvenimą, jis plastiškai perteikia jų buities vaizdus, autentiškus dialogus, iškalbingas detales. Giliai apmąstęs ir perpratęs dvasinį Savūnės pasaulį, jis sėkmingai naudojasi psichologinės prozos patirtimi, tiek nuosekliai saugodamas jo neliečiamą autonomiją, tiek įtaigiai suliedamas į vieną pasakotojo ir personažo balsus.

Savūnės charakteris, jos dramatiškas likimas, vingiuota gyvenimo linija, psichologinis autentiškumas yra neabejotinas ne tik autoriaus, bet ir visos stambiosios lietuvių prozos laimėjimas. Galima išrikiuoti ilgesnę ar trumpesnę Savūnės literatūrinių pirmtakių eilę, bet nuo šiol tos eilės be Savūnės jau tikrai negalėsime įsivaizduoti.

O visa Algimanto Zurbos trilogija įtikinamai liudija, kad realistinė proza, panaudojanti didžiulę, per visą dvidešimtąjį amžių kauptą patirtį, ir šiandien turi tiek talentingų tradicijos tęsėjų, tiek neabejotinų perspektyvų.

 

Skaitytojų vertinimai


1667. lm2003-04-08 03:01
Zurba - literaturinis lavonas? Kaip manote?

1682. pablo - to lm2003-04-08 16:52
Na, etiketes klijuoti labai lengva, juolab anonimiškai. Jei turi drąsos taip teigti - įrodyk. Faktas tas, kad Zurba jau ilgai besitęsiančios prozos krizės neišsprendžia. Mano subjektyvia nuomone, Zurba geriau už Ivaškevičių - jis bent jau moka papasakoti kokią nors istoriją...

1704. nipitiris2003-04-10 08:39
Zurba - nepopuliarus. Jo romanai atpiginami, bet visvien ju niekas neperka. O Ivahka nors ta visa nusistovejusi dumbla pajudina. Jis - in action. O Zurba - pro memorium, kaip ir visa ta jo trilogijos tema, kuria minko. Tiesa, girdejau kad Savunes portretas meistriskai sukurptas, bet tai ir viskas...

1723. pablo2003-04-11 16:36
Tai kad ir to Ivaškos nelabai kas perka - pasižiūrėk kiek laiko jau voliojasi knygyne "Istorija nuo debesies", berods uz 3 lt...

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2012 m. Sausio

PATKPŠS

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

 1 2 3 4 5
6 7 8 9 10 11 12
13 14 15 16 17 18 19
20 21 22 23 24 25 26
27 28 29  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 14 iš 14 
21:43:20 Jan 22, 2012   
Jan 2011 Jan 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba