Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2003-04-04 nr. 2944

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• JUDITA VAIČIŪNAITĖ38
• TRUMPAI
• REDAKCIJA DIRBA NAUJOSE PATALPOSE8
• KITAME NUMERYJE1
• El. Redakcija: Vieneri metai internete

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• KINO TEATRAI
• TEATRAI
• KONCERTAI
• PARODOS
• VAKARAI
• ĮVAIRŪS1
• LR KULTŪROS LAIDOS2

AKTUALIJOS 
• KAD LIETUVA NEIŠSIVAIKŠČIOTŲ…1
• www.lithuanianinstitute.lt
• Balandžio 4 d., 2003, Lietuvos institute (Šv. Jono 5, Vilnius).
KULTŪRA PRISTATANT ŠALĮ
• Vytautas Narbutas.
KELIAS PER DVI EPOCHAS
• NAUJAUSI IŠEIVIJOS EKSPONATAI
• UNESCO SKELBIMAS2

POEZIJA 
• DOVILĖ ZELČIŪTĖ13

PROZA 
• Romano "Lūžis" fragmentas.
VYTAUTAS ČEPLIAUSKAS
5

VERTĖJO PUSLAPIS 
• VIKTORAS JEROFEJEVAS4

LITERATŪRA 
• Petras Bražėnas.
PATIKIMOS TRADICIJOS KELIU
4
• Elena de Strozzi.
SU MEILE APIE MEILĖS KNYGAS
15

KNYGOS 
 KAM KAIMAS TEBEKVEPIA KEPAMA DUONA16
• IŠĖJĘ SUGRĮŽTI1
• GAGARINO GATVĖ4
• BAŽNYČIOS TĖVAI1
• GROJIMAS DVIESE2
• NAUJOS KNYGOS1

DATOS 
• Nijolė Raižytė.
RAŠYTOJUI IR VERTĖJUI KAZIUI PUIDAI - 120
1
• Eugenijus Ignatavičius.
POETAS KARCERYJE - PASLĖPTA GALVA

AKTYVIOS JUNGTYS 
• IŠMOKTI PLAUKTI3
• JAUNIKLIAI ŠĖLIOJA5
• AKVALANGAS13
• NOJAUS ARKA12

JAUNIMO PUSLAPIS 
• Dalius Baltranas.
GRYTĖS PINTUKAITĖS - VALEČKIENĖS PORTRETŲ PARODA
2

DAILĖ 
• DAILĖS AKADEMIJAI - 2103
• Nijolė Žilinskienė.
ELGOS BOČI ATMINIMUI
• Jurgita Ludavičienė.
PAVASARIO KARŠTLIGĖ IR PARYŽIAUS NOSTALGIJA
4

MUZIKA 
• Rytis Jokūbaitis.
MENAS DAINUOTI
4
• Rita Aleknaitė-Bieliauskienė.
MUZIKINIO GYVENIMO PANORAMA
1

KINAS 
• Skirmantas Valiulis.
PARALELIŲ PASAULIAI
1

NAUJI FILMAI 
• Rasa Paukštytė.
"JUODOJO TIGRO AŠAROS"
1

KRONIKA 
• www.jaunimoteatras.lt

DE PROFUNDIS 
• ANTRAMEČIŲ LICĖJUS1
• Tomas Arūnas Rudokas.
COSA NOSTRA
5
• Daniilas Charmsas.
NAUJAS TALENTINGAS RAŠYTOJAS
1

KNYGOS

KAM KAIMAS TEBEKVEPIA KEPAMA DUONA

[skaityti komentarus]

Prieš dvi savaites sveikinome prozininkę ir dramaturgę Emą Mikulėnaitę, gavusią Juozo Paukštelio premiją už neseniai pasirodžiusią knygą "Nepaprastos istorijos". Šią premiją kas dveji metai skiria Rašytojų sąjunga drauge su Pakruojo savivaldybės kultūros skyriumi už geriausią knygą kaimo tematika. E.Mikulėnaitė tapo dešimtąja - po J.Mikelinsko, R.Granausko, J.Apučio, A.Zurbos, V.Jasukaitytės, A.Pociaus ir kitų pagarsėjusių rašytojų.

Beveik prieš mėnesį Rašytojų sąjungos klube buvo pristatytos dviejų prozininkių knygos - Emos Mikulėnaitės "Nepaprastos istorijos" ir Astridos Petraitytės "Mūsų kantrumo pelynai". Tai vyresnės ir jaunesnės kartos atstovės, savitos ir skirtingos autorės - skiriasi jų kūrinių tematika, stilius ir raiškos priemonės. Atsivertęs nesumaišysi, kas kieno rankai priklauso. Kaip nėra gamtoje dviejų tokių pačių medžio lapų ar žolės lustelių, taip literatūroje nėra ir tapačių dorai ir sąžiningai kuriančių rašytojų. Šiandien, kai mūsų nedidelėj šaly per savaitę knygynų lentynose išdygsta keliolika ar kelios dešimtys naujų knygų ir akys užsimerkia įbridus į jų džiungles, o rankos nuo rašymo beviltiškai nusvyra, šias autores galima sveikinti kaip narsias kamikadzes ar nepagydomas idealistes. Už beatodairišką narsą galima pagirti ir dėl to, kad jos nesivaiko jokių įmantrybių, rašo pačiu suprantamiausiu būdu ir lietuviškai; jų tekstus skaitant galima į šalį atidėti visus tarptautinius ir lingvistinius žodynus, geografijos žemėlapius ar reliatyvumo teorijas, kurių kartais tenka šauktis atsitrenkus į postmodernistų rebusus bei lygtis su penkiais nežinomaisiais. Jos panašios į nemadingas paneles Prezidento inauguracijos iškilmėse - be Statkevičiaus supermodelių ir gilių iškirpčių, žadinančių seksualumo priepuolius, jos apsieina netgi be apsimestinės saviraiškos ir patologinių iškrypimų bei žmogaus sugyvulėjimo procesų vaizdavimo. Nesirausia ir po šiukšlių konteinerius, nepaieško riebių keiksmažodžių - kalbinių atliekų, tarsi ant tvorų kybančio arklinio humoro draikalo.

Emos Mikulėnaitės "Nepaprastos istorijos" - dešimtoji autorės knyga. Šalia pjesių rinkinio "Gimimo naktis" rikiuojasi novelių rinkiniai, apysaka "Ona" ir romanas "Pora savaičių". Naujojoje knygoje autorė lieka ištikima novelės žanrui, paįvairina ir kartu pagyvina ją organiškai išplaukiančiomis scenarijų improvizacijomis ("Kaip scenarijai"). Knygos pavadinimas "Nepaprastos istorijos" - kandi autoironija, skamba kaip iššūkis mūsų laikų madai, kai sureikšminamos intymiausios žmogaus paslaptys, kai eilinis laidos vedėjas, estrados atlikėjas ar krepšininkas, per pusantros valandos įmetęs kamuolį bent porą kartų į krepšį, apskelbiamas pasauliui kaip nacionalinis didvyris, legenda, žvaigždė, superžvaigždė! Regis, mūsų planetoje jau kaip ir neliko gabių, paprastų darbštuolių, tų pačių artistų, dirigentų, muzikų, pranešėjų bei sportininkų. Kuo blogesni E.Mikulėnaitės herojai - dažnai į dėmesio pakraščius nustumti kaimiečiai, pilkieji gyvenimo kūrėjai ar mažesnieji broliai - nuolatiniai palydovai, besisukantys apie jų kasdienybės ašį: kiaunės, stirnos, lapės, ožkos, žąsys, "pendzarkos" ir net vištos… Negi jie negali būti nepaprasti ir netapti legendomis? Vien tuo, kad šios istorijos yra pernelyg paprastos, priešinantis inercijai ir pasišaipant iš pasipūtusių mados kalakutų, jos savaime tampa nepaprastos.

Šiame rinkiny E.Mikulėnaitė lieka ištikima iš mūsų gyvenimo išstumiamam, pasitraukiančiam kaimui, gamtai, su didžia meile ir pagarba prasismelkia į pilką, mažai kieno pastebimą užsilikusiose sodybose, panašų į lino drobę žmonelių audžiamą gyvenimą. Jautria klausa jį pagauna iš tolimų epochų ataidinčią aukštaitišką tarseną, frazės ritmą, kalbos melodiją ir intonacijas, taikliai fiksuoja iš kartos į kartą perduodamą išmintį bei smagius šmaikštavimus, praskaidrinančius būtį. Jos dialogas gyvas, pasvertas ir paveikus, nes kalba ir gyvena ramūs žmonės, perpratę ir susitaikę su amžinybės, visatos dėsniais, harmoningai susilieję su aplinka, kurioje lygiomis teisėmis tarpsta visa, kas gyva. Jie yra tvirti savo trapumu, paprastu nepaprastumu, užslėpta meile artimui. Rašytoja kartais tampa savita kaimo žiniuone, sugebančia paprastuose reiškiniuose įžvelgti būta ir nebūta: kokią sumaištį sukelia kaime tirštas vasaros rytmečio rūkas ir nuo balkono atsitiktinai nukritę moteriški marškiniai "Migloje". Skaitant noveles ir trumpučius pasakojimus apie mūsų mažuosius brolius bei dantingus kaimiečius, kyla noras susitikti su autorės numylėtiniais, pasisvečiuoti jų būstuose ir iš gyvų lūpų išgirsti mūsų protėvių atgyjančią, tebesitęsiančią esatį, stiprinančią ir žmoginančią mūsų pačių buvimą. Lietuviams būdinga elegiška jausena, lyriškumas lydi ne vieną novelę, o kartais pavyksta sužadinti ir nutolusio laiko dvelksmą, etnografijos elementų, nuotaikos bei atmosferos proveržius. Buvęs ir besantis gyvenimas, susipynęs vienas su kitu, tvyro ore nelyginant kaimo kepėjos į krosnį pašautos kepamos duonos kvapas, netolimam pušyne išsilaikantis net keletą dienų. Puiki poetinė metafora, apibūdinanti šios knygos esmę.

E.Mikulėnaitės taupus žodis - it sustyguotas instrumentas, kuriuo grojama be disonansų. Jokių perdėtų puošmenų ar baroko. Organiškai mezgasi dialogas tiek novelėse, tiek vadinamuose "Kaip scenarijai" - ji pasitiki lietuvių kalba. Veiksmas teka tarsi savaime, lyg ir nenurodant jo linkmės, kartu sruvena ir povandeninė tėkmė. Įdomiai ir naujai sprendžiama - mūsų elito nuomone, įkyrėjusi ir nereikalinga - pokario laisvės kovų tema, atskleidžiami patekusių į šį pragarišką verpetą niekuo dėtų žmonių likimai ("Prieš polaidį"), skirtingi požiūriai ir charakteriai. Nerasime čia nei išaukštintų didvyrių, nei pažemintų niekšų, yra žmonės, riboti jų pasauliai, silpnybės, žmonės, verti atjautos ir pasigailėjimo.

Skaitytojai naujai pasirodžiusioje knygoje visada laukia iš autoriaus atsinaujinimo, kone persivertimo per galvą. Šį kartą E.Mikulėnaitė lieka tokia pat ir kitokia. Kitokia - mėginanti atsisakyti tikslių žanro linijų, nepasitenkinanti seniau išmintais takais. Ji tebebrenda kaimo palaukių nešienaujamom pievomis, mėgindama gaivinti beviltiškai griūvančių "kolizėjų" gyvybę, kviesdama civilizacijos išvargintą sielą pasekti jos pėdomis ir, atsigręžiant į pirmtakus, nerūpestingai atsipūsti, smagiai pasivaikščioti kaimo keliukais ir paupėm, kur dar tebegyvena žmonės, palaukėn išbėgusi tebevirpa stirna, laukdama medžiotojo šūkio ir pušynėly per mėnesį kartą oras pakvimpa netoliese kepama duona.

_______________________

Mikulėnaitė E. NEPAPRASTOS ISTORIJOS. - V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2003.

 

Skaitytojų vertinimai


1608. keule2003-04-04 10:16
"Ji tebebrenda kaimo palaukių nešienaujamom pievomis..." Na tegu brenda, tegu... Kada baigsis tie rasineliai apie kaima? Uz 20m.? uz 50m.? Bent tiesa parasytu apie tai kas ten dedasi.

1651. Jonas Zemaitis2003-04-07 14:43
Gali but ramus,-dar koki 50 metu del tu kaimo rasineliu dusaus ne tik musu daujotytes su visa savo chebra,bet tas pasakeles ir toliau kis i literaturos vadovelius.

1656. Paleckis2003-04-08 02:24
Kaip uzsivede nuo Stalino laiku rasyti apie kaima, taip ir nebesustoja:) Gana, juk niekas jau jusu nebeskaito.

1708. keule2003-04-10 08:55
pasilgau kaimo. AAAAA!

1713. keule2003-04-10 10:22
prasau nesinaudoti mano nicku!!! Kiaule tu!

1721. Nu nu2003-04-11 14:39
O tai jus cia tipo is miesto, nuline karta nuo zagres? Pas mus yra dar ir miestu ar miesto kulturos? Gal ir taip, kad reikia dabar tiesa apie kaima parasyt- tik tiek.

1732. pablo2003-04-12 15:35
Nėra blogų temų, yra tik nevykę rašytojai.

1733. @2003-04-12 16:57
Nevyke rasytojai renkasi blogas temas. Nereikia lia lia lia.

1735. pablo2003-04-12 17:42
Gal tada tamsta apibrėžkit, kaip suprantate blogą temą. Tokia, apie kurią daug kas rašo? Bet juk kalba yra begalinė, joje daug galimybių tą patį pasakyti kaskart kitaip. Imkim ir parašykim galų gale normalų romaną apie miestą - ko laukiam? Kodėl mūsų rašytojams išeina tik visokie beformiai bezdalai, besisklaidantys miesto fone, bet nėra platesnės panoramos, kurioje būtų plėtojamas ir sąžiningai "išguldomas" gerai sukaltas siužetas? Gal pirmiausia reiktų sukurti tą urbanistinę tradiciją, o tik po to reikalauti, kad kiti ja sektų... Yra keletas rašytojų, kurie bando rašyti kitoniškai, bet jie puola į kitus kraštutinumus, taigi irgi nėra tobulai "vykę". Lietuvoj nėra kam duoti Nobelį už prozą - nei kaimišką, nei miestišką.

7120. lllll2004-03-26 15:46
sudas

10186. kaimietė :-( 2004-09-17 11:42
mano kaimą praijo TMarket, ten greit bus didelė parduotuvė, kurioje alkogolį pirkdami nusigers visi vietiniai kaimiečiai ir pallengva pradės bujoti daržininkai savo namukuose

10187. pasiūtelė2004-09-17 11:44
įkyrėjo visi šitie straipsniai vistiek juose nieko naujo nėra , rašo apie tai kas žinoma jau 100 metų

10189. Lauriškutė2004-09-17 11:53
Vešliai būjojo pražydusių rožių krūmynai. Sėlino vakaras kvepiantis prūdo vėsa ir karklais. LAURAI užmigę sapnavo vaikus ir kaimynus. LAURUS sapnavo užmigę mažučiai vaikai. Viskas kas priklausė mums -išdrąskyta. Liudna ir gaila, kad mums dabar nėra kur galvos priglausti. Greit viską tvorom aptvers ir neliks mūsų Tėvyškės. Ojus čia lialia -topolia apie viską ir nė apie ką..

20579. e :-( 2005-12-21 18:37
kai lol

45840. rast2008-03-20 19:39
viespatie kaip keista :D juokauju visai nieko ;)

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2012 m. Sausio

PATKPŠS

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

 1 2 3 4 5
6 7 8 9 10 11 12
13 14 15 16 17 18 19
20 21 22 23 24 25 26
27 28 29  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 14 iš 14 
21:43:06 Jan 22, 2012   
Jan 2011 Jan 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba