Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2003-04-04 nr. 2944

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• JUDITA VAIČIŪNAITĖ38
• TRUMPAI
• REDAKCIJA DIRBA NAUJOSE PATALPOSE8
• KITAME NUMERYJE1
• El. Redakcija: Vieneri metai internete

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• KINO TEATRAI
• TEATRAI
• KONCERTAI
• PARODOS
• VAKARAI
• ĮVAIRŪS1
• LR KULTŪROS LAIDOS2

AKTUALIJOS 
• KAD LIETUVA NEIŠSIVAIKŠČIOTŲ…1
• www.lithuanianinstitute.lt
• Balandžio 4 d., 2003, Lietuvos institute (Šv. Jono 5, Vilnius).
KULTŪRA PRISTATANT ŠALĮ
• Vytautas Narbutas.
KELIAS PER DVI EPOCHAS
• NAUJAUSI IŠEIVIJOS EKSPONATAI
• UNESCO SKELBIMAS2

POEZIJA 
• DOVILĖ ZELČIŪTĖ13

PROZA 
 Romano "Lūžis" fragmentas.
VYTAUTAS ČEPLIAUSKAS
5

VERTĖJO PUSLAPIS 
• VIKTORAS JEROFEJEVAS4

LITERATŪRA 
• Petras Bražėnas.
PATIKIMOS TRADICIJOS KELIU
4
• Elena de Strozzi.
SU MEILE APIE MEILĖS KNYGAS
15

KNYGOS 
• KAM KAIMAS TEBEKVEPIA KEPAMA DUONA16
• IŠĖJĘ SUGRĮŽTI1
• GAGARINO GATVĖ4
• BAŽNYČIOS TĖVAI1
• GROJIMAS DVIESE2
• NAUJOS KNYGOS1

DATOS 
• Nijolė Raižytė.
RAŠYTOJUI IR VERTĖJUI KAZIUI PUIDAI - 120
1
• Eugenijus Ignatavičius.
POETAS KARCERYJE - PASLĖPTA GALVA

AKTYVIOS JUNGTYS 
• IŠMOKTI PLAUKTI3
• JAUNIKLIAI ŠĖLIOJA5
• AKVALANGAS13
• NOJAUS ARKA12

JAUNIMO PUSLAPIS 
• Dalius Baltranas.
GRYTĖS PINTUKAITĖS - VALEČKIENĖS PORTRETŲ PARODA
2

DAILĖ 
• DAILĖS AKADEMIJAI - 2103
• Nijolė Žilinskienė.
ELGOS BOČI ATMINIMUI
• Jurgita Ludavičienė.
PAVASARIO KARŠTLIGĖ IR PARYŽIAUS NOSTALGIJA
4

MUZIKA 
• Rytis Jokūbaitis.
MENAS DAINUOTI
4
• Rita Aleknaitė-Bieliauskienė.
MUZIKINIO GYVENIMO PANORAMA
1

KINAS 
• Skirmantas Valiulis.
PARALELIŲ PASAULIAI
1

NAUJI FILMAI 
• Rasa Paukštytė.
"JUODOJO TIGRO AŠAROS"
1

KRONIKA 
• www.jaunimoteatras.lt

DE PROFUNDIS 
• ANTRAMEČIŲ LICĖJUS1
• Tomas Arūnas Rudokas.
COSA NOSTRA
5
• Daniilas Charmsas.
NAUJAS TALENTINGAS RAŠYTOJAS
1

PROZA

VYTAUTAS ČEPLIAUSKAS

AKIBROKŠTAS

Romano "Lūžis" fragmentas

[skaityti komentarus]

iliustracija
Ričardo Šileikos nuotrauka

Vincenta grįžo iš darbo kiek ankstėliau, žvilgtelėjo į šaldytuvą, nors ir taip žinojo, kad ten vėjai švilpia. Kol mintyse viską surikiavo, ką pirkti, ką virti pietų, nė nepajuto, kaip atsidūrė prie parduotuvės ir vos ne kaktomuša susitiko su mergina, kuri vamptelėjusi "labas" prasmuko pro šalį. "Laaabas", -nutęsė Vincenta, nespėjusi nė veido įsidėmėti. Smalsumo paskatinta, ji išėjo į lauką, žvilgsniu pavymui nusekė panelę ir tik dabar atpažino, jog tai jos vyro Augustino sekretorė. Ji ėjo išsirietusi, kaip su pagalvėle ant užpakalio. Grįžusi į parduotuvę Vincenta visko nusipirko, o pamačiusi eilę prie apelsinų, atsistojo ir pati. Augustinas mėgsta vakarais prie televizoriaus pasmaguriauti, ir jinai su Laimučiu įsimeta burnon kokią skiltelę. Stovėdama vėl prisiminė sekretorę, nors vardo jos nežinojo, kažkoks keistas, Matilda, o gal Marvilė. Na ir apsirengimas, Dieve tu mano, anksčiau tėvai būtų iš namų išvarę, o dabar po miestą "špacieruoja", ir nieko. Sijonėlis -rūra matos, ausyse rinkės didžiausios nelyginant buliaus nosyje, stypt stypt ant aukštakulnių. Riesta pana, riesta, tokia gali kiekvienam vyrui ant sprando užsikarti.

Nusipirkusi apelsinų, Vincenta švytinčiu veidu parkulniavo į namus. Ji užsimetė chalatą, įsispyrė į šlepetes, pradėjo virti pietus ir prisiminė, kad šiandien reikia Laimutį anksčiau parsivesti iš darželio, nes jų kambarį žada dezinfekuoti ar ką ten daryti. Pamėgdžiodama sekretorę, ji apsiavė aukštakulnius, užsimovė gražesnį sijoną, atsistojusi priešais veidrodį abiem rankom kilstelėjo krūtis ir pagalvojo, kad reikėtų naujos tampresnės liemenėlės, gražiau atrodytų, kaip vyrai sako, statesni būtų. Parėjusi su berniuku, ji suplakė keletą kiaušinių, papjaustė plonai lašinukų, pačirškino, sėdo valgyti, nes ir jai jau pilvas giedojo. Suskambus telefonui, Vincenta nukaukšėjo į kambarį, pakalbėjo ir grįžo prie stalo.

-Mamyte, žinai ką...

-Na, -Vincenta pažvelgė į sūnų ir pamatė, koks jis užaugęs, jau didelis ir gražus "bernas", ir samprotauja kaip suaugęs.

-Mamyte, tavo batukai taip pat kaukši, kaip tą naktį...

-Kokią naktį? -Vincentai kąsnis įstrigo burnoje.

-Na, tada, kai tu buvai išvažiavus.

-Na, tai kas tada buvo? -ji nuleido šakutę su bryzeliu lašinių atgal į lėkštę.

-Ten kažkas kaukšėjo lygiai taip pat, kaip dabar tavo batai.

Vincentai smilktelėjo širdin, nes Augustinas apie jokius svečius nepasakojo. Ji įbedė į sūnų akis, o Laimutis porino toliau:

-Aš sakau, kas ten kaukšėjo, o tėtis sako, tu sapnavai, o aš sakau...

-Kas jau ten naktį galėjo vaikščioti, -sąmoningai ignoravo Vincenta, -tai gal tu iš tikrųjų sapnavai?

-Tėtis irgi taip sako, bet aš nemiegojau ir viską girdėjau.

-Tai ką tu girdėjai? -nekantrumu degdama paklausė mama.

-Aš noriu gerti.

Vincenta greitai pripylė pilną stiklinę agrastų kompoto ir nerimastingai laukė, kada jis baigs siurbčioti. Taip ir norėjosi sušukti: "Greičiau negali!?" -bet tada pokalbis nutrūktų. Todėl ji kantriai, net truputį šypsodamasi žiūrėjo į Laimutį ir nerimavo.

-Tai, sakai, naktį kažkas vaikščiojo, -nesulaukusi, kol baigs gerti, tempė už siūlo galo Vincenta, stengdamasi kalbėti kuo ramiau, tartum jai būtų nė motais.

-Vaikščiojo...

Jis siurbčiojo pamažu, nevalyvai graibydamas agrastus, ėmė su pirštukais nuo šaukštelio ir dėjo burnon. Vienas netyčia nupuolė žemėn, jis kilstelėjo akis, lyg bijodamas mamos priekaištų, tačiau šį sykį mama pati paėmė, padėjo ant stalo ir, pasakiusi "nieko tokio", vėl atsisėdo.

-Tai per naktį ir vaikščiojo? Tu, matyt, iš tikrųjų sapnavai, -kiršino sūnų.

-Aš sakau, kad nemiegojau, -suraukė nosį Laimutis, rodės, kad Vincentos abejonės pasiekė tikslą. -Dar kažkas buvo duris į mano kambarį pradaręs, bet aš greitai užsimerkiau.

Vaiko žodžiai lyg karštas yldeginis badė Vincentai širdį, tačiau ji valdėsi.

-O paskiau? -nerimastingai paklausė Vincenta.

-Ką paskiau? -atkartojo sūnus, nenuleisdamas akių nuo pūpsančio ant stalo it karosiuko pūslė agrasto.

Vincenta giliai įkvėpė, palaukė kelias sekundes, tramdydama apmaudą, o paskiau ramiai išspaudė:

-Na, paskiau, kai uždarė duris, tai kur jie nuėjo?

Laimutis kurį laiką tylėjo, lūkuriavo ir abejojo -sakyti ar ne. O jei tėtis sužinos, tai gal bus negerai. Jo vaikiška galvelė dar nesuprato tos tragedijos, kuri gali įvykti, jam tiesiog norėjosi įrodyti, kad jis tikrai nesapnavo. Mama turėtų juo tikėti.

-Paskui tėtis, -jis uždėjo pirštą ant agrasto, pažvelgė į mamą, lyg klausdamas, ar galima, -išva-žiavo, -ir jis spustelėjo agrastą, o sėklutės išsprūdusios purkštelėjo tiesiai mamai ant rankos, -oi!

-Neišdykauk, -nepiktai subarė Vincenta, -niekur jis nevažiavo, tau pasivaideno.

-Nepasivaideno, nepasivaideno, -užsižiebė Laimutis, pakilo nuo stalo ir, slimpindamas į kambarį, pro ašaras sumurmėjo: -Pats mačiau. Pribėgau prie lango, o tėtis sėdo į mašiną ir išvažiavo.

-Na, gerai gerai, tikiu, kad tu nemiegojai. O tėtis buvo vienas? -jau švelnesniu balsu teiravosi Vincenta.

-Nežinau, aš labai norėjau miego, tik mačiau, kad tėtis sėdo į mašiną ir išvažiavo.

-Tai sakai, taip pat kaukšėjo žingsniai, kaip ir mano?

-Aš jau pavargau. Nenoriu. Žinai, mamyte, šiandien darželyje...

Tačiau Vincenta jau nieko negirdėjo, ką jis pasakojo, niekas jai neegzistavo. Ji stovėjo vidury kambario, o atminty išplaukė pokalbis su drauge Aukse. "Žiedai ausyse", -išgirdo žodžius, pamatė jos nustebusį veidą, įtarimą keliantį žvilgsnį. Augant pykčiui garsiai ištarė: "O Viešpatie!"

Sūnus, pakreipęs galvą, priėjo prie mamos.

-Mamyte, tu man kažką sakei?

-Nieko, nieko, Laimuti, nesakiau, eik, pažaisk, aš noriu truputį pailsėti, -ir, įėjusi į savo kambarį, uždarė duris.

Taigi ta kūtvėla irgi su "rinkėm" buvo. "Labas", ak tu, prakeiktoji, aborto liekana, -ji traukė pačius šlykščiausius žodžius iš apkerpėjusių atminties užkaborių. Tai ji važiavo į Veisiejus...Vincenta viską matė mintyse: kaip jie irstosi laiveliu, kaip nuogi maudosi, kaip jis ją glamonėja, bučiuoja, mylisi. Klaikus, šiurpus, nepažįstamas pasibjaurėjimas persmelkė ją iš vidaus ir išorės. Vincenta netilpo savyje, nervingai vaikščiojo po kambarį, kraujas mušė į galvą, alsuoti darėsi sunku, ji pravėrė langą ir kurį laiką žiūrėjo nieko nematančiomis akimis. Ten mat kitaip, gardžiau. Dar neužteko, dar į namus... Na, ką gi, jos nėra, ko čia snaust. Vaiką? Tokioms neužtaisys, tokios kurvekšnės moka saugotis. Štai kodėl prazyliojo pro šalį lyg vapsva su įkišta į subinę smilga. Na, palauk, prakeikta cypdavatke, palauk... Staiga ji grįžo prie Augustino. Kiek laiko nesiteikia vakarais net paglostyti, prisiglausti, ką jau ten myluotis. Vis pavargęs, skaudama galva, dėl menkiausio nieko susinervina, o paklausus, kur taip ilgai užtrukęs, akis pabalina, plyksteli kaip žaibas, pykčiu prasižioja: "Ką, ar aš koks lakūdra?" Aš, kvėša, nuolaidžiavau, raminau, slopinau įsiliepsnojantį gaisrą, vis maniau -dėl rūpesčių, dėl to objekto, sugraužtas, nusivaręs... Mat koks vargšelis! Štai ko sulaukiau... Ji jautėsi taip, lyg ant jų gyvenimo paveikslo būtų kas tėškęs saują purvo. Temdė protą graudulys, bejėgiškumas ir siutas, kad negali tuoj pat ko nors žiauraus padaryti: išplikyti akių, apipilti sieros rūgštimi, nuėjusi į darbą primušti, o Augustiną išvadinti pasileidėliu, mergjoda... Tai sulaukiau, prisigyvenau, o vis "Augut", "Augut"... Jis mat pavargęs, nupiepęs. Mažiukas didįjį valdo. Ko jis eis prie jos, jeigu su ta pajodžarga duodasi. Gal ir darbe duodasi, juk ne vieną sykį grįždavo vėlai.

Vincenta buvo moteris, valinga moteris, tačiau nuoskauda buvo stipresnė, ji pajuto, tarytum kas slegia, myga krūtinę, norėdamas išspausti iš jos paskutinį kvapą, ją uždusinti. Ji krito ant minkštasuolio, įrėmė veidą į pagalvę, ir jos skausminga širdperša išsiliejo ašaromis.

Augustinas atsikėlė anksti ir ėmė ruoštis į kelionę, nors iš vakaro jau Vincentos buvo viskas sudėta: baltiniai, kojinės, pižama... Jis nusiskuto, nusiprausė, užsiplikė arbatos...

Vincenta gulėjo aukštielninka, rankas po galva pasikišusi, ir klausėsi, kaip jis ruošiasi. Ji buvo nusistačiusi neišlydėti, juoba kad ir jis pats sakė: "Miegok, aš vienas išvažiuosiu". Girdėjo, kaip jis skutasi barzdą, aunasi batus, o ji vis dar negalėjo apsispręsti: keltis ar gulėti, išleisti ar ne. Neapykanta ir įtūžis, kuris visą savaitę ją kankino, buvo skirtas tai išsitepliojusiai ir uodegą vizginančiai Minvydei -vyro mergšei. Ji ras progą su ja pasikalbėti, ypač dabar, kai vyro visą savaitę nebus. Ant Augustino ji nepyko, o jei ir prabėgdavo sąmonėje pykčio šešėlis, tai tuoj ir išnykdavo, tačiau jos viduje meilės lemputė užgeso ir nenorėjo užsidegti. Be abejo, tą jos staigų pasikeitimą jautė ir Augustinas, tačiau nenorėjo, o gal bijojo klausti. Šiaip ar taip, vyko tylos karas, tarpusavio santykiai buvo įkaitę iki raudonumo, tereikėjo mažiausios kibirkštėlės -ir sprogimas. Šito labiausiai nenorėjo Vincenta. Kam reikia, mąstė ji, kas pasikeis, jeigu vienas kitą iškoneveiksim. Nebus lengviau nei man, nei jam, nei tuo labiau Laimučiui, kuris ir dabar nujaučia, kad kažkas tarp jų vyksta. Vieną dieną priėjo, įsmeigė į ją akis ir pasiteiravo: "Mamyte, ko tu tokia?" -"Kokia?" -apsimetė nieko nesuprantanti. "Na, ne tokia, kaip visada... " -"Tau tik pasirodė, Laimuti", -atsakė Vincenta, bet į galvą įsivogė mintis, kad konflikto nereikia. Geriau ji pakalbės su tąja -cacka pacacka, o jeigu reikės, ir pašokdins, tegul žino savo vietą.

Ji išgirdo tyliai užveriant virtuvės duris, o kambaryje pasigirdo jo žingsniai. Vincenta greit pašoko, užsimetė chalatą, įsispyrė į šliures... Augustinas jau su lagaminu rankoje stabtelėjo prie durų, atsisuko ir be jokios išraiškos veide nepiktai subarė: "Ko kėleis, sakiau, kad miegotum, dar labai anksti". Vincenta sukaupė jėgas ir eidama artyn sučiauškėjo: " Tai kaip čia savo mylimo vyrelio neišleisiu". Augustinas šyptelėjo, padėjo lagaminą, jie apsikabino ir kurį laiką stovėjo tylutėliai, tik girdėjosi neramus alsavimas. "Tai sudiev!" -Augustinas pabučiavo ją į lūpas, pasičiupo lagaminą. "Ar nieko nepamiršai?" -susizgribo Vincenta, bet jis jau negirdėjo. Vincenta nesigulė, jai ne miegas buvo galvoje. Pamažu nutipeno į virtuvę, užsiplikino kavos... Gal ir gerai, kad išleidau, atsisveikinau... Prisiminusi pabučiavimą, ji šyptelėjo, tvirčiau susisupo į chalatą, užmetė koją ant kojos, gurkštelėjo karštimo... Nepajuto, kaip vėl ėmė galvoti apie susitikimą su Minvyde, ir tai minčiai negalėjo atsispirti, nė jos užmiršti, o juo labiau gilinosi, tuo kartesnė nuoskauda dilgino širdį. Nenorėjo pasirodyti nemandagi, neišprususi, bet nesiruošė ir meilikauti. Galų gale kas jai davė tokią teisę lįsti į svetimą šeimą? Gal vyrų mažai? Reikia ją papurtyti, reikia papurtyti taip, kad iš darbo išlėktų. Vincenta stabtelėjo. Ši mintis ją tiesiog apsvaigino. Štai kur išeitis! Reikia padaryti viską, kad ji čia daugiau nedirbtų, o jei geruoju nesutiks... Žinoma, apsijuokti Vincenta nenorėjo... Jeigu ant bobų liežuvių pasikabinsi, tada jau liūdna, tada ir Augiui gali kliūti, tačiau kito kelio ji nematė.

Anksčiau grįžusi iš darbo, Vincenta paskambino Augio darbo telefonu ir, išgirdusi sekretorės balsą, padėjo ragelį. Vadinasi, Minvydė ten.

Ji vaikščiojo po kambarį, dairėsi pro langą į žaluma alsuojančius medžius, matė, kaip rudas katinas per tamsias ir šviesias sodo juostas sėlina prie žvirbliuko, visai žemai ant pietų vėjo supamos šakos besimėgaujančio saulės spinduliais. Katinas pritūpė ir... Paukštukas purptelėjo į kaimynų sodą, o Murklys, užvertęs pluskotą uodegą, lėtai apžvelgė medžius ir, atsargiai dėdamas aksomines letenėles, prasmuko pro tvorą ten, kur girdėjosi nerūpestingas čirškavimas.

O jei ims purkštaut, bandys išsiginti, apšauks ją šmeižike? Tačiau taip gyventi, kaip iki šiol?! Ji jautė dar nepatirtą skausmą, širdgėlą, krūtinėn lyg kas būtų įridinęs akmenį, kuris ją slėgė, dusino, vertė blaškytis naktimis. Ko tik ji nedarė: verkė, jaudinosi, ėjo į bažnyčią, vėl verkė… plaudama indus, laistydama gėles ar dengdama stalą, visą laiką vengė Augustino, nenorėjo matyti jo žvilgsnio, netikro žvilgsnio, apvilkto apgaule ir ištikimybės laužymo skraiste. Jai norėjosi išvažiuoti kur nors, dingti iš jo akiračio, nematyti, negirdėti. O kur? Kas tavęs laukia, kam tu būsi reikalinga, ir dar -su vaiku? Kam? -klausė savęs Vincenta, ir atsakymo nebuvo. Nuo savęs, nuo vargų ir rūpesčių niekur nedingsi, kokią tau naštelę pons Dievas užkrovė, tokią ir neši. Nerasdama vietos kambaryje, ji išėjo į sodelį. Ją pasitiko būriai sutūpusių našlaitėlių, besišypsančios tulpės, kvapai alyvų, tačiau jai niekas nerūpėjo, nieko nematė, nieko neužuodė, vaikščiojo takeliais it kokia nakviša, matė juos burkuojančius jo kabinete, besimaudančius, besimyluojančius...

Užtenka. Vakar išvažiavo į Veisiejus, rytoj prie Dūkšto ežero, poryt į Leningradą, o ji tylės ir lauks, kol kas nors vėl papasakos apie jos vyro "žygius".

Ji gražiai apsirengė, įsisegė auskarus, purkštelėjo kvepalų, pasiėmė naujausią rankinuką, stabtelėjo prie veidrodžio, iš kurio žvelgė jauna, rūstoko veido elegantiška poniutė, mirktelėjo jai ir pasisuko eiti, tačiau vidury kambario stabtelėjo, lyg norėdama surikiuoti mintis, sudėlioti jas nelyginant knygas į lentyną, paskiau apsisprendė, ryžtingai perėjo kambarį, užtrenkė laukujes duris ir įsimetė raktą į rankinuką.

Sekretorė Minvydė sėdėjo prie rašomosios mašinėlės, tačiau pirštais jos nelietė. Jau nuo pat ryto nebuvo nuotaikos, nors, regis, nieko neatsitiko, tačiau vėl pašokęs nerimas nedavė jai ramybės. Ji pakėlė ragelį skambinti draugei, bet įpusėjus rinkti numerį padėjo atgal, įrėmė alkūnes į stalą ir užsisvajojo... Buvo jos gimtadienis. Augustino bendradarbiai ją linksmai pasveikino; kvepėjo gėlės, sklido kavos aromatas... Vakarėjant Augustinas pasikvietė ją į savo kabinetą, įteikė mažytę dovanėlę, išgėrė po taurelę konjako, ir ji, atsidūrusi glėbyje ir jo žodžių sujaudinta, jį pabučiavo. Tai buvo svaiginantis ir pats liepsningiausias bučinys iš visų ankstesnių. Pajutusi, kad jis dar stipriau prispaudė, išsilaisvino, karštligiškai nusimetė rūbus, visu kūnu prigludusi ir traukdama ji žemyn, sušnibždėjo: "Augi, eikš".

Sujaudinta minčių, ji pakilo, pravėrė jo kabineto duris, norėdama dar kartą sugrįžti į tą stebuklų pasaulį, kada, regis, atgniauži į gyvenimo lyną įsikibusias rankas ir krenti į pašėlusios aistros ir geismo sūkurį, kur ne tik pati skęsti, bet trauki su savimi ir jį. Jie atšventė jos gimtadienį tarsi pergalę, nors žinojo, kad jų laukia pralaimėjimas, tačiau tuo metu nenorėjo apie tai galvoti ir slėpėsi vienas kito glėbyje. Regis, tos tylios aimanos dar sklandė saulės persmelktame kambaryje, liejosi į širdį lyg tolimo varpo dūžio aidas. Ji giliai įkvėpė, uždarė kabineto duris ir vėl atsisėdo. Jai norėjosi verkti, tačiau ašara nenuriedėjo skruostu, o sustingo pačiame akies kamputyje. Staiga ją suėmė pyktis ant viso pasaulio, ant savęs, kad ji tokia bevalė, kad dėl savo neryžtingumo bijo pažvelgti jo žmonai į akis. Juk ji priklauso nuo žmogaus, ne jai skirto ir niekada jos nebūsiančio, o dienos bėga, lėto laukimo (ko?), trumpalaikių vilčių (kokių?) dienos, lydimos vidinės graužaties.

Minvydė skendo apmąstymuose, ir Vincentos pasirodymas užklupo ją kaip gęstanti saulė į langus. Ji krūptelėjo, išsigando, prasižiojo sakyti, kad viršininko nėra, tačiau išblyško ir sustingo.

Vincenta nužvelgė ją kaip tigras savo auką, įsidėmėdama kiekvieną detalę. Matė jos plaukus, surištus į arklio uodegą ir perskrostus virbalu, kurio galvutė buvo panaši į kiklopo akį, jos išsišovusias krūtis ir plačią iškirptę (prie tokių ir limpa vyrai), matė purpurines jos lūpas, išblyškusį veidą (jaučia, kaip katė, į miltus pridariusi), pastebėjo žvilgančius rasos lašelius akių kampučiuose. Ji perskrodė ją žvilgsniu kaip rentgeno spinduliais, lygino su savimi, jautė jos jaunatvišką pranašumą, ir tai kėlė dar didesnę neapykantą. Vincenta nekibo jai į plaukus, nekėlė rankos, nuo jos balso nevirpėjo langai, nesudrebėjo sienos, tačiau, plykstelėjus neapykantos proveržiui, visi jos iš anksto paruošti sakiniai, geras tonas ir ori laikysena nuėjo šuniui ant uodegos, o prasmė buvo ne išsakyta Minvydei, o tėkšte ištėkšta.

 

Skaitytojų vertinimai


1693. @2003-04-09 16:11
KOKS SUDAS!

1710. keule to @2003-04-10 09:08
Nesinirvok

1711. keule to @2003-04-10 09:09
Nesinirvok

1722. Nu nu2003-04-11 16:18
meslas is po lietuvisku zagriu

64599. Patiko :-) 2010-11-29 03:35
Visai geras darbas, labai jau realistiskas, gaila, kad pabaiga tokia neaiski...

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2012 m. Sausio

PATKPŠS

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

 1 2 3 4 5
6 7 8 9 10 11 12
13 14 15 16 17 18 19
20 21 22 23 24 25 26
27 28 29  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 14 iš 14 
21:43:02 Jan 22, 2012   
Jan 2011 Jan 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba