Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2003-04-04 nr. 2944

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• JUDITA VAIČIŪNAITĖ38
• TRUMPAI
• REDAKCIJA DIRBA NAUJOSE PATALPOSE8
• KITAME NUMERYJE1
• El. Redakcija: Vieneri metai internete

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• KINO TEATRAI
• TEATRAI
• KONCERTAI
• PARODOS
• VAKARAI
• ĮVAIRŪS1
• LR KULTŪROS LAIDOS2

AKTUALIJOS 
• KAD LIETUVA NEIŠSIVAIKŠČIOTŲ…1
• www.lithuanianinstitute.lt
• Balandžio 4 d., 2003, Lietuvos institute (Šv. Jono 5, Vilnius).
KULTŪRA PRISTATANT ŠALĮ
• Vytautas Narbutas.
KELIAS PER DVI EPOCHAS
• NAUJAUSI IŠEIVIJOS EKSPONATAI
• UNESCO SKELBIMAS2

POEZIJA 
• DOVILĖ ZELČIŪTĖ13

PROZA 
• Romano "Lūžis" fragmentas.
VYTAUTAS ČEPLIAUSKAS
5

VERTĖJO PUSLAPIS 
• VIKTORAS JEROFEJEVAS4

LITERATŪRA 
• Petras Bražėnas.
PATIKIMOS TRADICIJOS KELIU
4
• Elena de Strozzi.
SU MEILE APIE MEILĖS KNYGAS
15

KNYGOS 
• KAM KAIMAS TEBEKVEPIA KEPAMA DUONA16
• IŠĖJĘ SUGRĮŽTI1
• GAGARINO GATVĖ4
• BAŽNYČIOS TĖVAI1
• GROJIMAS DVIESE2
• NAUJOS KNYGOS1

DATOS 
• Nijolė Raižytė.
RAŠYTOJUI IR VERTĖJUI KAZIUI PUIDAI - 120
1
• Eugenijus Ignatavičius.
POETAS KARCERYJE - PASLĖPTA GALVA

AKTYVIOS JUNGTYS 
• IŠMOKTI PLAUKTI3
• JAUNIKLIAI ŠĖLIOJA5
• AKVALANGAS13
• NOJAUS ARKA12

JAUNIMO PUSLAPIS 
• Dalius Baltranas.
GRYTĖS PINTUKAITĖS - VALEČKIENĖS PORTRETŲ PARODA
2

DAILĖ 
• DAILĖS AKADEMIJAI - 2103
• Nijolė Žilinskienė.
ELGOS BOČI ATMINIMUI
• Jurgita Ludavičienė.
PAVASARIO KARŠTLIGĖ IR PARYŽIAUS NOSTALGIJA
4

MUZIKA 
• Rytis Jokūbaitis.
MENAS DAINUOTI
4
• Rita Aleknaitė-Bieliauskienė.
MUZIKINIO GYVENIMO PANORAMA
1

KINAS 
 Skirmantas Valiulis.
PARALELIŲ PASAULIAI
1

NAUJI FILMAI 
• Rasa Paukštytė.
"JUODOJO TIGRO AŠAROS"
1

KRONIKA 
• www.jaunimoteatras.lt

DE PROFUNDIS 
• ANTRAMEČIŲ LICĖJUS1
• Tomas Arūnas Rudokas.
COSA NOSTRA
5
• Daniilas Charmsas.
NAUJAS TALENTINGAS RAŠYTOJAS
1

KINAS

PARALELIŲ PASAULIAI

Skirmantas Valiulis

[skaityti komentarus]

iliustracija
"Nežinia kur Afrikoje"

Kinas - visada paralelių pasauliai. Europoje tuo labiau, nes čia dabar paralelės susikerta, ir ne vien artimiausių kaimynų - lenkų, latvių ar baltarusių, kurių filmus mūsų ekranuose matome dažniau, bet ir tolimesnių, pvz., olandų, kurių kino juostos mūsų kino salėse gigantuose tebėra retenybė. "Vilniaus pavasaryje", kaip ir ankstesniame "Kino pavasaryje", tam tikrų paralelių braižymas tiesiog neišvengiamas, nes Lietuvos kino programa nuolatos atsiduria europinio kino apsuptyje. Dėl ko nudžiugome ir kuo nusivylėme šiandien?

Neišpaikintam vojažų po Kanus ir Veneciją žvilgsniui kiekviena tarptautinė kino šventė suvirpina širdį. Tegul "Vilniaus pavasaryje" tarp lyderių vėl Otaras Joselianis, kaip ir prieš 10 metų Kaune, "Auksinio tauro" festivalyje su "Drugelių medžiokle". Juk gerai, kad miglotoje kino jūroje yra ir švyturių. Jo filmą "Tebūnie šviesa" prisiminiau, žiūrėdamas Carolinos Link kino juostą - šių metų "oskariuonką" - "Nežinia kur Afrikoje". Juk O.Joselianio Afrika tikresnė ir šiuolaikiškesnė negu vokiečių režisierės, kuri stengiasi piešti ją kuo simpatiškiau, beveik pagal nesenstantį egzotiškumu H.Sienkiewicziaus romaną "Dykumoje ir giriose", nors filmo pagrindą sudaro kitas - Stefanie Zweig romanas. Naujas yra pats siužetas": žydų teisininkas Valteris Redliekas vargais negalais sulaukia Kenijoje žmonos ir dukrelės iš Vokietijos. Veiksmo pradžia aiški ir net sutvirtinta: atėjus naciams į valdžią, visur žydai jaučia priešiškumą ir panieką. Būtų lyg ir propagandinis tautinės nesantaikos ar keršto kurstymas, jeigu ne scena pas žydų bendruomenės vadovą Nairobyje, kuris į pagalbos prašymą skėsteli rankomis: "Džiaukitės, kad pavyko gyvoms ištrūkti iš to pragaro". Jeigu ne finalinis Valterio veržimasis po karo į Vokietiją, priešingai žmonos nuogąstavimams - argi begali ten kas nors pasikeisti? Žinoma, ir Afrikos svetingumas turi reikšmę, ypač simpatiškas virėjas Ovouru - lyg iš "Dėdės Tomo trobelės". Sunkiau būtų motyvuoti Valterio žmonos Jettel charakterio silpnybes, bet, sakoma, kad ir šventieji suklumpa. O čia juk išbandymas Afrika!

Filmas, nors ilgas, bet gerai sustyguotas, o Oskaro premija šventės metu pridėjo jam populiarumo: į šventės pabaigą jį teko pakartoti didžiojoje "Coca cola Plaza" salėje. Tą patį būtų pravertę padaryti ir su kitais filmais, nes paskutinę, kartojimų, dieną į mažytę salę jau niekas nebegalėjo gauti bilietų. Ir gaila, kad "Skalvijai" leista buvo parodyti tik porą vokiškų filmų.

Neapsiriko žiūrovai ir pasirinkę lenkų "Edį". Festivalio organizatorė Gražina Arlickaitė buvo teisi, per uždarymą kalbėdama, kad mūsų žiūrovai, ypač jaunimas, mėgsta ne vien Holivudą. Tiesa, žiūrovų nebuvo tiek, kiek anksčiau, bet gal čia turėjo įtakos ir festivalio vietos pakeitimas. Kino teatro šeimininkai padarė daug, kad visiems čia būtų jauku ir miela, bet tikriems kino aistruoliams reikėjo ne vien filmų, o bent laikinos galimybės ir ką nors, be saldainiukų ir spragėsių, įmesti į skrandį.

iliustracija
"Ingmaro Bergmano intermezzo"

Lenkų "Edį" galima pavadinti šio kino pavasario vėliava. Priešingai televizijai, kuri skęsta pramogose ar supramogintuose realybės šou, kinas vis dar orientuojasi į tikrą žmogų, prisiglaudžiantį kelkraščiuose (latvių "Išeinant pakeliui"), fabrikų griuvėsiuose, lindynėse (latvių "Kulkų sauja"), gamtos glūdumoje (olandų "Su dideliu džiaugsmu", norvegų "Laumžirgiai"), ar tiesiog kitokį negu visi (danų "Tikras žmogus", lietuvių "Ne", italų "Du draugai"). Režisieriaus P.Trzaskalskio filmo herojai neturi iliuzijų: tokių televizijos nerodo! Rinkdami visokį laužą, jie aptinka ir televizorių, bet jų palėpėje nėra elektros, tad ir šaldytuve - knygos, kurias žmonės išmeta į šiukšliadėžes kaip bevertes atliekas. Jos suteikia Edžiui (akt. Henrikas Gołebiewskis) ne tik daug džiaugmo, bet ir įpanioja į skaudžiausią meilės istoriją. Su septyniolikmete Princese, kuriai, žinoma, ne Šekspyrai galvoje, o dailus čigonas. Lyginant su "Edžiu", mūsų debiutanto Manto Verbiejaus "Mano Saračka" yra kur kas desperatiškesnė finaliniu moters šauksmu, apsikabinus kapo šiukšlyne iškastą vyro lavoną: "Kalbėk, kalbėk, ko tyli?" Ir mūsų jaunimas ima kalbėti apie gyvenimą, kartais neorealistiškai (O.Burajos "Dienoraštis"), bet dažnai fantazijomis ir nuojautomis įgyvendinti: D.Gasiūnaitės "Kas miega šalia tavęs", D.Vaišnoro "Nebebus gėda mylėti pasaulį", numatytas, bet neparodytas festivalyje V.V.Landsbergio pirmas vaidybinis filmas "Joniukas ir Grytutė". Ą propos, labiausiai laukiau šį pavasarį žadėto "Daumanto", bet jo premjera vėl nukelta neribotam laikui. Ko gero, turėsime jei ne patį brangiausią, tai bent ilgiausiai kurtą lietuvišką filmą.

Danų režisierius Bille Augustas kuria greit ir gana gigantiškus filmus ("Pelė užkariautojas", "Jeruzalė", "Vargdieniai" ar "Panelės Smilos sniego jausmas"). "Daina apie Martiną" irgi su užmoju, o kadangi tai dar vienas filmas apie meilę, tad irgi pateko į žiūrovų simpatijų "trejetuką". Tačiau tai ir kūrinys apie Alcheimerio liga sergantį kompozitorių ir dirigentą (akt. Svenas Wolteris), kuris senatvėje įsimyli mažai ką jaunesnę už save smuikininkę (akt. Viveka Seldahle). Meilė neturi ribų, bet jai tenka didžiausi išmėginimai šiame kino pavasaryje. Vis vien pirmu smuiku groja Alcheimerio liga su visais simptomais, kurių nemaža randi savyje, nors verčiau norėtum būti meilės ligonis.

iliustracija
"Pakeliui į Emausą"

Sudėtingesnį, kupiną aistros ir neapykantos vyro ir moters santykių variantą galėjai rasti Knuto Hamsuno retrospektyvoje, kurią pristatė ir diskusijoms vadovavo Hamsuno tėvynainis, Lietuvoje ne pirmą kartą viešintis kino istorikas Janas Holstas. Dramatiškiausias čia buvo paties K.Hamsuno likimas, papasakotas net poroj ilgų biografinių filmų: J.Troellio "Hamsune" ir B.Baardsono "Knuto Hamsuno mįslėje". Abiejų pagrindinis motyvas tas pats: Nobelio premijos laureato politinis teismas už sandėrį su fašizmu Norvegijoje ir simpatijos Hitleriui. Keičiasi tik akcentai: antrajame filme atsiranda daugiau epizodų pagal rašytojo romanus "Badas", "Panas" ir kitus, o rašytojo ėjimas prieš srovę išlieka. Jis gailisi parašęs straipsnių į fašistinius laikraščius, pasisako prieš holokaustą, bet neatsisako nekrologo Hitleriui ir šiaip jo, kaip drąsaus naujųjų laikų politiko, vertinimo. Ypač eksponuojamas Hamsuno antibritiškumas - už Anglijos imperines ambicijas ir pasipūtimą. Istorija daug ką koreguoja, bet nebūtinai visą laiką vienpusiškai.

Kunto Hamsuno poelgių ir pažiūrų priežasčių galime ieškoti jo charakteryje. Jame nuolat grumėsi prieštaringiausi impulsai. Kažkas tarp F.Dostojevskio, F.Nietzsche`s ir šiuolaikinių postmodernistų, suskaldžiusių į skeveldras asmenybės apibrėžimą. Vidinis K.Hamsuno vulkanas svaido įkaitintą išgyvenimų lavą filme "Knuto Hamsuno mįslė". Jis negirdi net Hitlerio, kai gina Norvegijos nepriklausomybės idėją. Įdomu, ką iš tikrųjų jautė V.Krėvė naktinio vizito pas V.Molotovą metu, gindamas žlungančią Lietuvos laisvę? Nurimus minčių patosui didysis norvegas priduria: "Rašytojas nėra joks pranašas. Jis gali ir klysti".

Gal klysta ir dabartiniai Nobelio premijos laureatai, kurie rašo viešus laiškus JAV prezidentui ir smerkia karą Irake, bet jie bent neabejingi. O kur mūsų dvasios vedliai?

Iš K.Hamsuno kūrinių ekranizacijų puikų įspūdį tebedaro 1966 m. "Badas" su neužmirštamu Teru Oskarsonu, atliekančiu pagrindinį vaidmenį, primenantį kur kas vėliau pasirodžiusį F.Kafkos Josefą K.Romano "Panas" ekranizacijų esama net penkių, o pamatėme dvi: ankstyvąją, 1922 metų, kurią, neskaičius romano, sunkoka suprasti (J.Holstas sakė, kad K.Hamsunas - apskritai kietas riešutas kinematografininkui), ir 1962 metų filmą "Trumpa vasara" su Bobi Anderson ir Liv Ulman visame jaunystės gražume. Prieš seansą J.Holstas sulaukė skambučio iš Floridos, iš L.Ulman, ir papasakojo jai, kokį filmą rodys Vilniuje. Žvaigždė kiek nusivylė, nes "Trumpos vasaros" ji nemėgsta. O kas gi norės būti tarnaite, kai greta - ekrano karalienė, tikra medžiotojo Grafo, save vadinančio Panu, meilė?

iliustracija
"Telegrafistas"

Knuto Hamsuno retrospektyvos pašonėje gerai derėjo du seni suomių režisieriaus N.Tapiovaaros filmai: "Pavogta mirtis" ir "Žmogaus likimas". Pastarąjį po režisieriaus žūties kovose prieš SSSR 1940 m. užbaigė kiti. "Žmogaus likimas" - suomių nobelininko E.Silangės romano ekranizacija, kaimo žmogaus tema artima lietuviškai literatūros tradicijai. Įdomu, kaip žiūrėtume į save šiandien, jeigu būtume ekranizavę dar šviežią P.Cvirkos "Žemę maitintoją" ar J.Paukštelio "Kaimynus" - jais tik po kelių dešimtmečių susidomėjo televizija. Latviai nors spėjo ekranizuoti U.Lacio "Žvejo sūnų", o mes likome su kronika. Gal todėl ir suomišką "Žmogaus likimą" žiūri pirmiausia per lietuviškos nostalgijos prizmę - va, tokie dalgiai buvo, taip šienaudavo, tokie dulkėti buvo kaimo vieškeliai, tokios ir "vakaruškos" su armonika. Juk ten irgi viskas buvo prieš karą!.. Žiūrėdamas latvių filmus "Kulkų sauja" (rež. Una Celma) ir "Išeinant pakeliui" (rež. Viesturis Kairišas), ir dabar jautiesi kaip po didelės griūties: subyrėjusios šeimos kaime, vaikai slapstosi pakrūmėmis ar traukia į Rygą. Čia ne kokie pyragai laukia bemokslių ir bepinigių: gali tapti gatvės šliundryte be skrupulų ar turi glaustis apšepusiame, nejaukiame sovietiniame kariniame fabrike "Arsenalas". Čia nėra tų šventiškų fejerverkų, kuriuos rudenį išvydome dokumentininko I.Seleckio naujame filme. Dokumentinė U.Celmos patirtis neleidžia meluoti, rodant detales ir aplinką, nors dėl fantazijos ir ji filmo pabaigoje paleidžia keletą raketų.

Įdomu, kad latviai taip pat jaučiasi ir svetur - olandų filme "Kita mama" (rež. Paula van der Oest). Jaunystės meilės laiškų linija olandei Marijai - romantiška ir net naivoka, kai juos vėl atranda Olandijoje su berniuku atsidūręs latvis (akt. Janis Reinis). Atsiranda ne tik Marija, bet ir gražuolė jos dukra, skubanti Janiui "kompensuoti" jaunystės meilės praradimą. Įtikimiausi herojaus žodžiai apie savo tėvynę: skurdas, neviltis, pralobo tik korumpuotieji ir kriminaliniai. O čia jis supasi liumpsinčioje lovoje. Apie lietuvius užsienyje kol kas Europos kinas dar tyli. Bet įdarbinta Olandijos viešnamyje lenkė jau atsirado olandų filme "Nuotaka iš Lenkijos". Kol kas ir šis, ir kiti tarptautiniai siužetai apsiriboja nusisekusiomis ar liūdnomis meilės istorijomis, kartais kupini užsitęsusio melodramatizmo ("Liepsnoju vėjyje" - Rytų europietis Šveicarijoje, "Europos pudingas" - prancūzas Barselonoje). Italų "Praeities gaila" nustebino herojumi - kagėbistu iš Rusijos: kazokas Italijoje tapo nacionalistinės partijos lyderiu. Ne koks šnipelis ar šnipinėtojas, o turįs uždavinį patekti į aukščiausius valdžios ešelonus. Tokios versijos nesugalvotų net lietuviai, mėgstantys demonstruoti visokias mūsų Rytų kaimyno klastas. Kinematografinė forma (rež. P.Gajus) primena italų klasiką - "Tėvo valdžioje" ar ypač "Voro strategiją": sūnus tik po tėvo mirties sužino, koks jis iš tikrųjų buvo. Visas garas išleidžiamas kelionei į tėvo praeitį, juolab kad atsiranda ir vedlys - tėvo bičiulis kagėbistas. Įtaigiausias dialogais, veikėjų santykiais, laviravimu ant nervų išsekimo ribos buvo italų filmas "Du draugai". Pamatėme tai, ko beveik neberodo ir Lietuvos televizija: kokiomis sąlygomis dirba dažų gamyklos darbininkai - kol uždūsta. Kai su savo bičiuliu, samdomu žudiku, nueina pasilinksminti į viešnamį, klausia: gal ir rojuje bus taip viskas žavu, be kelnaičių?

iliustracija

Čekų programoje irgi daug nuorodų į buvusių laikų kiną - visai neseną ir kiek tolimesnį. "Laukinės bitės" - M.Formano "Gaisrininkų baliaus" atgarsiai, net su baliumi ir prizais, tik mažiau meninės disciplinos ir daugiau siužetinės maišaties, kurioje herojai lengvai susikeičia vietomis ir mylimosiomis (rež. B.Slama). Režisieriaus P.Vaclavo "Paraleliniai pasauliai" priminė V.Chytylovos ir kitų čekų "naujosios bangos" adeptų neapatišką humorą ir moteris, kurioms sunku apsispręsti: įdomi profesija, vaikas ar vyras, kuris jau slysta į kitos glėbį. Neapsisprendimas iškamuoja ir žiūrovus. Paralelės meilės pasaulyje kur kas sklandžiau išsirutulioja vokiečių filme "Kavinė Halbe Treppe" (rež. A.Dresenas), o ypač stipriai visi kinematografiniai mazgai surišti olandų režisieriaus Alexo van Warmerdamo filme "Mažasis Tonis". Nedidelė olandų kino panorama turėjo savo vėliavnešį. Bet ir filmas "Išsinuomok draugą" smagino gerais pokštais: gali išsinuomoti draugą ar draugų būrį, bet be sekso. Žmonės taip suvienišėję, kad ši paslauga turi didelę paklausą.

Smagiai pasijuokti buvo galima ir suomiškame "Pakeliui į Emausą", kur tipiški Suomijos kaimiečiai pristatomi skambant Tomo Joneso ir kitoms europietiškoms melodijoms. Kartais praverčia ir paralelė su muilo operų stiliumi.

Prancūzų "Karininkų palata" metus pavėlavo, bet pataikė į naujo amžiaus karų epochą ir laikų priminė - karas visada yra labiau kančia negu šlovė. Galima ir atvirumo paralelė su prancūzų literatūra: nuo E.Zola "Žlugimo" iki H.Barbusse`o "Ugnies". Tiko ir estų kompozitoriaus Arvo Pärto muzika. Švedų "Ingmaro Bergmano intermezzo" - lyg būtinoji jo filmų retrospektyvos LTV grandis. 84- uosius einantis režisierius sakosi niekada tiek daug negalvojo apie sapnus, kaip dabar. Gal todėl, kad kinas ir yra sapnų fabrikas?

 

Skaitytojų vertinimai


1674. Myndaugs2003-04-08 13:00
Nesutinku su teiginiu, kad buvo mazai ziurovu. Per "Pavasari" visi prisimine, kas yra eiles.

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2012 m. Sausio

PATKPŠS

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

 1 2 3 4 5
6 7 8 9 10 11 12
13 14 15 16 17 18 19
20 21 22 23 24 25 26
27 28 29  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 14 iš 14 
21:42:59 Jan 22, 2012   
Jan 2011 Jan 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba