Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2003-04-04 nr. 2944

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• JUDITA VAIČIŪNAITĖ38
• TRUMPAI
• REDAKCIJA DIRBA NAUJOSE PATALPOSE8
• KITAME NUMERYJE1
• El. Redakcija: Vieneri metai internete

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• KINO TEATRAI
• TEATRAI
• KONCERTAI
• PARODOS
• VAKARAI
• ĮVAIRŪS1
• LR KULTŪROS LAIDOS2

AKTUALIJOS 
• KAD LIETUVA NEIŠSIVAIKŠČIOTŲ…1
• www.lithuanianinstitute.lt
• Balandžio 4 d., 2003, Lietuvos institute (Šv. Jono 5, Vilnius).
KULTŪRA PRISTATANT ŠALĮ
• Vytautas Narbutas.
KELIAS PER DVI EPOCHAS
• NAUJAUSI IŠEIVIJOS EKSPONATAI
• UNESCO SKELBIMAS2

POEZIJA 
• DOVILĖ ZELČIŪTĖ13

PROZA 
• Romano "Lūžis" fragmentas.
VYTAUTAS ČEPLIAUSKAS
5

VERTĖJO PUSLAPIS 
• VIKTORAS JEROFEJEVAS4

LITERATŪRA 
• Petras Bražėnas.
PATIKIMOS TRADICIJOS KELIU
4
• Elena de Strozzi.
SU MEILE APIE MEILĖS KNYGAS
15

KNYGOS 
• KAM KAIMAS TEBEKVEPIA KEPAMA DUONA16
• IŠĖJĘ SUGRĮŽTI1
• GAGARINO GATVĖ4
• BAŽNYČIOS TĖVAI1
• GROJIMAS DVIESE2
• NAUJOS KNYGOS1

DATOS 
• Nijolė Raižytė.
RAŠYTOJUI IR VERTĖJUI KAZIUI PUIDAI - 120
1
• Eugenijus Ignatavičius.
POETAS KARCERYJE - PASLĖPTA GALVA

AKTYVIOS JUNGTYS 
• IŠMOKTI PLAUKTI3
• JAUNIKLIAI ŠĖLIOJA5
• AKVALANGAS13
• NOJAUS ARKA12

JAUNIMO PUSLAPIS 
• Dalius Baltranas.
GRYTĖS PINTUKAITĖS - VALEČKIENĖS PORTRETŲ PARODA
2

DAILĖ 
• DAILĖS AKADEMIJAI - 2103
• Nijolė Žilinskienė.
ELGOS BOČI ATMINIMUI
 Jurgita Ludavičienė.
PAVASARIO KARŠTLIGĖ IR PARYŽIAUS NOSTALGIJA
4

MUZIKA 
• Rytis Jokūbaitis.
MENAS DAINUOTI
4
• Rita Aleknaitė-Bieliauskienė.
MUZIKINIO GYVENIMO PANORAMA
1

KINAS 
• Skirmantas Valiulis.
PARALELIŲ PASAULIAI
1

NAUJI FILMAI 
• Rasa Paukštytė.
"JUODOJO TIGRO AŠAROS"
1

KRONIKA 
• www.jaunimoteatras.lt

DE PROFUNDIS 
• ANTRAMEČIŲ LICĖJUS1
• Tomas Arūnas Rudokas.
COSA NOSTRA
5
• Daniilas Charmsas.
NAUJAS TALENTINGAS RAŠYTOJAS
1

DAILĖ

PAVASARIO KARŠTLIGĖ IR PARYŽIAUS NOSTALGIJA

Kovo mėnesio Vilniaus dailės gyvenimo panorama

Jurgita Ludavičienė

[skaityti komentarus]

iliustracija
Gabrielės Širkaitės pastelė

Kovo mėnuo metų parodų kaleidoskope atrodo tiek pat karštligiškas, kiek ir nostalgiškas: nuolatinis bėgimas per atidarymus, nuolatos nerandant to, dėl ko būtų verta aukoti laiką bei dėmesį, ir purvino sniego krūvos gatvėje, trukdančios praeiviams ir automobiliams. Paukščiai kiekvieną kovą čiulba, neatsižvelgdami į tai, koks geros dailės procentas Vilniaus galerijose, ir pripildydami širdį nerimasties. Tada nejučia pradedi atsiminti buvusius pavasarius: molio vagas laukuose, kovarnius, lietaus laukimą ir šunų lojimą Markučiuose, Gegužės džiaugsmo gatvėje. Kartu - ir tuos, kurie šito pavasario nebesulaukė. Kaip Gabrielė Širkaitė, talentinga tekstilininkė, tragiškai baigusi tokį neilgą savo gyvenimą praėjusiais metais. Ir dabar "Akademijos" galerijoje lūžo sienos nuo jos draugų ir pažįstamų, degė žvakė prie pradėto austi madonos su kūdikiu gobeleno. Įvairialypė asmenybė, nuolat karštligiškai ieškojusi savo unikalaus meninės raiškos būdo ir savo buvimo šioje žemėje pateisinimo, paliko nepaprastai meistrišką savo minčių įkūnijimą. Tekstilės, keramikos, piešimo ir tapybos teikiamomis priemonėmis G.Širkaitė kūrė autentišką, šiltą pasaulį, kuriame jaukiai derėjo emocingumas ir belaikiškumas. Emocinis lengvumas, kurį taip puikiai iliustruoja rožinis iš vatos karoliukų - kaip snaigių, kurias skaičiuoji sirgdama žiemą. Anot Laimos Kreivytės, "kančios apmąstymas ir monotoniškai kartojama malda tampa lengvesnė už pūką. Svarbi ne tik medžiagos poetika, bet ir kultūrinis Gabrielės darbų rezonansas - kai visiems žinomas, per amžius iki mūsų atkeliavęs daiktas išjudina archetipinių vaizdinių masyvus". Tokie archetipiniai vaizdiniai - ir keisti Gabrielės "žvėriažmogiai", kuriuose žmogus organiškai susilieja su gyvūnu, sukurdamas iki tol nematytą (bet draugišką) būtybę.

Vegos Vaičiūnaitės kūnas pavasario sulaukė; jos siela gal mato visai kitus pavasarius, pavyzdžiui, Eliziejaus laukuose. Tuose tikruosiuose, ne paryžietiškuose. Ten, kur teka Letos upė, nusinešusi Vegos atminimą. "Vartų" galerija parodė retą pas mus bendruomeniškumą, surengdama V.Vaičiūnaitės parodą "Išvykėliai". Taip vadinosi ir menininkės eilėraščių knyga, išleista praėjusiais metais, - o dabar belieka tik stebėtis pavadinimo tikslumu. Tapytoja, grafikė, poetė, scenografė, režisierė V.Vaičiūnaitė šiuo metu iš tiesų yra negrįžtamai išėjusi ten, kur niekas iš mūsų negali jos pasiekti. Belieka tik jos darbai, kuriuos tapytojas Vytautas Pakalnis atrinko ir eksponavo galerijoje. Jos lėlės, kurios žiūri nuo lubų graudžiais žvilgsniais, primindamos "Miraklio" teatrą. Senamiesčio dominija, kuri dabar atkakliai siekia tapti klestinčia apleisto rajono oaze, - o prieš aštuonetą metų, kai Vega su "Mirakliu" rengė projektą, skirtą "Šv. Stepono 7" prikelti, niekas, išskyrus ją, negalėjo matyti šiuose namuose slypinčio potencialo. Spontaniškumas, impulsyvumas, paslaptingumas sklinda iš tapybos ir grafikos darbų, eksponuojamų galerijoje. "Pradedu nuo taško, linijos, judesio ir plaukiu į nežinią", - prieš keletą metų dar sakė autorė. Dabar dailininkė - iš tiesų nežinioje, o galerijoje - autentiškiausia jos asmenybės dalis, kurios sunaikinti niekas nebegali. Galima tik ieškoti žmonių, kurie priglaustų jos kūrinius savo namuose.

Pavasarį teigia "Vartuose" ir Sigitas Mickevičius, kurio tapyboje šįkart apstu virsmų - pavyzdžiui, baltas didžiulis plukės žiedas pamažu ruduoja, virsdamas juvelyriniu papuošalu. Galėtume manyti, kad dailininkas tokiu poetišku būdu neduoda gėlei nuvysti, nes žiedo rudavimas, jo nyksmo pradžia tampa ir jo įamžinimo pradžia. Kitame natiurmorte braškių raudonis tarsi pragraužia taurę, užliedamas paveikslo kraštą. Toks ryškus raudonumas - kaip gyvenimo vitališkumas, kontrastuojantis su pilkšvai rusvais nudžiūvusiais lapais. Dar vienas visą paveikslo plotą užimantis didžiulis lapas virsta jau visai pavasariškai žaliu. Lapai, obuoliai, braškės - atgimstančios gamtos objektai - šį kartą dominuoja šiaip jau labiau dūlėjimą ir vytimą, laiko bėgsmą ir jo žymes daiktuose akcentuojančio Sigito Mickevičiaus kūriniuose.

iliustracija
Vega Vaičiūnaitė. "Paupio burė". 1999

Poetiškam, dekadentiškam Mickevičiui oponuoja ironiškas Giedrius Jonaitis: lietuviški banknotai "Lietuvos aido" galerijoje virto mediniais reljefais. Kažkodėl prisiminiau rusiškus "perestroikos" laikų detektyvus, kur pinigai būdavo skirstomi į "žalius" ir "medinius". Lietuviški "mediniai" - sarkastiškai transformuoti: Vydūnas žiopso stiklinių rutuliukų akimis, o tokia pat "trečioji akis" užburiamai melsvai švyti iš tautinio teosofo kaktos. Maironis, Darius ir Girėnas, seniai matyta Žemaitė atgimė mediniuose reljefuose, tiek pat dekoratyviuose, kiek ir emocinguose. Pagaliau kas gi, jei ne tikrų banknotų piešėjas, turi teisę inkarnuoti tautinį panteoną į medį, stiklą ar kailį. Jonaitis šaiposi pats ir priverčia šypsotis žiūrovą - net tuomet, kai nesupranti, kodėl greta banknotų į galerijos sieną atremiami plokšti lėktuvai, uždengti kailiu. Manau, kad čia ne polemika su Meret Oppenheim - tiesiog Jonaičiui, kaip vaikui, patinka lėktuvai. Menininkas juk turi teisę, konstruodamas savo pasaulio viziją, pasitelkti visas įmanomas priemones - kaip Giannis Michas ir Kikas Lanitis iš Graikijos, kurių kūryba eksponuojama Lietuvos dailės muziejuje. Šiuo metu Europos Sąjungai pirmininkaujanti Graikija bando reprezentuoti šiuolaikinę savo dailę: sunku Graikijoje būti menininku, kai aplinkui pilna tobulų torsų, kuriems - trys tūkstančiai metų. Kai Hėrakleitas, Fidijas ir Platonas - tavo tėvynainiai. Kikas Lanitis ir Giannis Michas nepademonstruoja pribloškiančių meninių aukštumų. Pirmasis įdomesnis savo biografija negu kūriniais - septintame dešimtmetyje buvęs hipių komunos narys Londone, dziudo imtynių nugalėtojas 1980- ųjų Maskvos olimpiadoje, veriančio žvilgsnio tapytojas. Tapyba abstrakti, šiek tiek linkstanti į tašizmą, paremta, anot kuratorės, "spalvų sprogimu", emocinga ir vitališka. G.Michas čia gretinamas kontrasto principu: geometrinė abstrakcija neutrali, šalta ir nekelianti jokių asociacijų, išskyrus mintis apie erdvės ir plokštumos santykį. Baltos medinės lentos ant baltos drobės; nuo languotos drobės staiga atplyštantys tikros vielos langeliai etc. primena Marijos Teresės Rožanskaitės erdvinius asambliažus. Tik Graikijos menininko darbai dekoratyvesni, labiau "sukultūrinti". Šiaip jau savo gėdai teko prisipažinti, jog nežinau nė vieno šiuolaikinio Graikijos menininko, išskyrus, be abejo, Niką Kazandzakį. Dabar galėsiu pasididžiuoti dar dviem pavardėm, nors ir nesiimčiau spręsti, kiek šių šiuolaikinio graikų meno reprezentatorių kūryba tipiška tam, kas iš tiesų dabar vyksta Graikijos mene.

O Raoulio Hausmanno ir Lįszlņ Moholy`aus- Nagy`o pristatyti tikriausiai niekam nereikia: Goethe`s institutas toliau rūpinasi tiek vokiečių kultūros (fotografijos pavidalu) platinimu užsienyje, tiek ir lietuvių švietimu. Šio instituto iniciatyva "Prospekto" galerijoje jau buvo galima pamatyti ir Augustą Sanderį, ir Barbarą Niggl- Radloff, ir Wolsą. Dabar šioje galerijoje žiūrėdamas į "Bauhauzo" dėstytojo, garsiojo vengrų kilmės menininko L.Moholy`aus- Nagy`o fotogramas, fotoskulptūras, fotografijas, neišvengiamai galvoji apie Veimarą ir Desau, tarpukario Vokietiją ir svaigulį, apėmusį ano meto Berlyną. Apie "Bauhauzo" teorijas, pagrindusias amato ir meno sąjungą ir užkėlusias ją ant konstrukyvizmo pjedestalo. Galiausiai apie galimybę pamatyti, kaip buvo mąstoma ano meto Vokietijoje. Kaip Raoulio Hausmanno (kuriam drauge su Hannah Höch priklauso fotomontažo atradėjo garbė) pastangomis suskaidomas, suardomas vientisas žvilgsnis, ekspozicijoje vėl susiklijuojantis į bendrą koliažą.

iliustracija
Lįszlņ Moholy`aus- Nagy`o fotografija (1925)

O Paryžius? Ar niekam šį pavasarį nesinori į Paryžių? Ar jau dingo mansardų romantika, bučinių, balandžių ant stogų ir arabiškos technomuzikos su prancūziškais tekstais ilgesys? Paryžiaus paslaptis, ačiū Dievui, išlieka. Net tuomet, kai miestas keičiasi ir literatūrinis, tapytas, kinematografinis Paryžius nesutampa su realybe. Jis užlieja savo vaizdų ir veidų gausa, savo specifine nuotaika - ir tuomet nebesinori kabinėtis prie to, kokios kokybės fotografijos, parvežtos iš šio miesto, jį atspindi. UNESCO galerijoje eksponuojamos Vytauto Michelkevičiaus nuotraukos į nieką nepretenduoja. Jos tiesiog pateikia Paryžiaus vaizdą - tokio Paryžiaus, koks pasitiko autorių. Jokių pretenzijų ir aspiracijų - tiesiog užfiksuoti miesto fragmentai. Vaizduose - nei dokumentiškumo, nei meniškumo, tik asmeniškumas, taip ir nevirtęs menine kokybe.

Tačiau yra ir visai kitoks Paryžius. Taip pat asmeninis Paryžius, kuriame viskas virto menu. Eugenijaus Antano Cukermano Paryžius, kurį jis parsivežė piešinių pavidalu iš stažuotės. Ir kuriame nėra nieko, išskyrus asociacijas, linijų ekspresiją ir energiją. Galerijoje "O 11" juodas piešinių segtuvas išsilankstė ant sienos, virsdamas pagrindu parodos pavadinimui užrašyti. "Portfolio de Paris" - skelbia užrašas ant to paties portfolio. Masyvi juoda segtuvo dėmė ant galinės galerijos sienos kontrastuoja su šviesaus medžio lentynėlėmis, ant kurių išstatyti piešiniai. Juodas tušas, pilkas pieštuko grafito žvilgesys, keliuose lakštuose - žalias brūkšnys. Ir prancūziški pavadinimai, leidžiantys nuspėti, apie kurią miesto vietą turėtumei galvoti, įgalinantys susikurti vienos ar kitos Paryžiaus vietos atmosferą. Šiaurės stotis, dešinysis krantas, kairysis krantas et cetera. Šis miestas ir taip kvėpuoja asociacijomis, todėl Cukermanas parsivežė vien atmosferą ir asociatyvų tinklelį, kurį uždėjęs ant bet kurio piešinio, gauni apytikrę kurio nors miesto fragmento nuotaiką. Bet čia svarbu ne vien tai. Svarbūs piešiniai patys savaime, kaip vertybė, nes santūri elegancija, specifinis kilnumas, būdingas E.A.Cukermanui, sklinda iš kiekvieno jo kūrinio. Svarbu, kaip raizgosi linijos, kaip ant jų užsklinda juoda tušo dėmė, išsisklaidydama pilkumos link. Kaip ploni pieštuko brūkšniai perveria amorfišką tušo balą. Kaip piešiniuose glūdinti energijos sankaupa tarsi sprogsta, ištaškydama purslus ant balto lapo, arba atvirkščiai - kaip kokia juodoji skylė susiurbia į save ore sklandančias nuojautas. Kaip paprasčiausios priemonės sukuria taurų dinamiškumą, kurio niekaip nebūtų be Cukermano. Ir net jei jis niekuomet nebūtų buvęs Paryžiuje, vis tiek galerijoje "O 11" būtų buvusi geriausia šio mėnesio ekspozicija.

 

Skaitytojų vertinimai


1692. burė :-) 2003-04-09 15:17
Labai smagu,kad sugretinami mūsiški dailės pasaulio įvykiai ir Paryžiaus motyvas...

9778. L.2004-07-31 12:29
Labai smagu, kad Vega vis dar gyva. Ne Sen, tai Ten.

9781. Prisimenantiems Vegą2004-07-31 17:26
http://www.bite.lt/plius/bendravimas/klubai/2forum.showPosts/347081.444-=(39521336

9946. Bandiuga :-) 2004-08-22 18:15
Labai gerai jog pasaulija ira dar tokiu graziu lietuvisku spalvu Vegos:)?

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2012 m. Sausio

PATKPŠS

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

 1 2 3 4 5
6 7 8 9 10 11 12
13 14 15 16 17 18 19
20 21 22 23 24 25 26
27 28 29  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 14 iš 14 
21:42:57 Jan 22, 2012   
Jan 2011 Jan 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba