Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2003-04-04 nr. 2944

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• JUDITA VAIČIŪNAITĖ38
• TRUMPAI
• REDAKCIJA DIRBA NAUJOSE PATALPOSE8
• KITAME NUMERYJE1
• El. Redakcija: Vieneri metai internete

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• KINO TEATRAI
• TEATRAI
• KONCERTAI
• PARODOS
• VAKARAI
• ĮVAIRŪS1
• LR KULTŪROS LAIDOS2

AKTUALIJOS 
• KAD LIETUVA NEIŠSIVAIKŠČIOTŲ…1
• www.lithuanianinstitute.lt
• Balandžio 4 d., 2003, Lietuvos institute (Šv. Jono 5, Vilnius).
KULTŪRA PRISTATANT ŠALĮ
• Vytautas Narbutas.
KELIAS PER DVI EPOCHAS
• NAUJAUSI IŠEIVIJOS EKSPONATAI
• UNESCO SKELBIMAS2

POEZIJA 
• DOVILĖ ZELČIŪTĖ13

PROZA 
• Romano "Lūžis" fragmentas.
VYTAUTAS ČEPLIAUSKAS
5

VERTĖJO PUSLAPIS 
• VIKTORAS JEROFEJEVAS4

LITERATŪRA 
• Petras Bražėnas.
PATIKIMOS TRADICIJOS KELIU
4
 Elena de Strozzi.
SU MEILE APIE MEILĖS KNYGAS
15

KNYGOS 
• KAM KAIMAS TEBEKVEPIA KEPAMA DUONA16
• IŠĖJĘ SUGRĮŽTI1
• GAGARINO GATVĖ4
• BAŽNYČIOS TĖVAI1
• GROJIMAS DVIESE2
• NAUJOS KNYGOS1

DATOS 
• Nijolė Raižytė.
RAŠYTOJUI IR VERTĖJUI KAZIUI PUIDAI - 120
1
• Eugenijus Ignatavičius.
POETAS KARCERYJE - PASLĖPTA GALVA

AKTYVIOS JUNGTYS 
• IŠMOKTI PLAUKTI3
• JAUNIKLIAI ŠĖLIOJA5
• AKVALANGAS13
• NOJAUS ARKA12

JAUNIMO PUSLAPIS 
• Dalius Baltranas.
GRYTĖS PINTUKAITĖS - VALEČKIENĖS PORTRETŲ PARODA
2

DAILĖ 
• DAILĖS AKADEMIJAI - 2103
• Nijolė Žilinskienė.
ELGOS BOČI ATMINIMUI
• Jurgita Ludavičienė.
PAVASARIO KARŠTLIGĖ IR PARYŽIAUS NOSTALGIJA
4

MUZIKA 
• Rytis Jokūbaitis.
MENAS DAINUOTI
4
• Rita Aleknaitė-Bieliauskienė.
MUZIKINIO GYVENIMO PANORAMA
1

KINAS 
• Skirmantas Valiulis.
PARALELIŲ PASAULIAI
1

NAUJI FILMAI 
• Rasa Paukštytė.
"JUODOJO TIGRO AŠAROS"
1

KRONIKA 
• www.jaunimoteatras.lt

DE PROFUNDIS 
• ANTRAMEČIŲ LICĖJUS1
• Tomas Arūnas Rudokas.
COSA NOSTRA
5
• Daniilas Charmsas.
NAUJAS TALENTINGAS RAŠYTOJAS
1

LITERATŪRA

SU MEILE APIE MEILĖS KNYGAS

Elena de Strozzi

[skaityti komentarus]

iliustracija
Vilmos Šileikienės nuotrauka

Meilės tema sena kaip pasaulis. Meilė gimsta, gyvena ir miršta. Arba pasiekia amžinybės aukštumas ir tampa nemari, jeigu... jeigu apie ją sukuriama istorija.

Meilės kūrinių yra įvairiausių. Juokaujama, kad Williamas Shakespeare`as buvo antras po Viešpaties, įkvėpęs tiek daug gyvybių. Pridurčiau, ir padovanojęs pasauliui nuostabių meilės kūrinių. Galime didžiuotis, kad Lietuvoje visu šimtmečiu anksčiau už Shakespeare`ą buvo sukurta nemari karaliaus Žygimanto ir Barboros meilės istorija.

Gaila, mūsų dienomis meilės literatūra Lietuvoje kritikų ignoruojama. 2001 m. išleistoje "Lietuvių literatūros enciklopedijoje" apie meilės ar jausmų romanus nėra nė žodžio, tarsi šių nė nebūtų ir neegzistuotų serija "Lietuvių meilės romanas".

Manau, jog šis žanras neminimas todėl, kad Lietuvoje nėra meilės literatūros tyrinėjimo tradicijų, nežinomi vertinimo kriterijai. Tuo tarpu pasaulyje yra susiformavę šio literatūros žanro dėsniai, meilės romanų rašytojai gerbiami, apdovanojami premijomis, net titulais.

Romanas, kuriame istoriniai įvykiai, buities, papročių vaizdai yra tiktai fonas, o esminis dalykas, sudarantis visą siužetą, - meilė ir jos peripetijos, Anglijoje vadinamas romance; Lietuvoje ši literatūra turi įvairių vardų: meilės romanai, moterų romanai, netgi "knygos pasiskaitymui", tarsi visos kitos būtų skirtos interjerui puošti.

Savo esme meilės romanai panašūs į prancūzų rašytojo Charles`io Perrault pasaką "Pelenė". Klasikiniais meilės romanais laikomi tik tokie, kurių turinys - įvairiausios "Pelenės" interpretacijos. Tai mielos, šiltos, subtilios knygos, nes pasakos "Pelenė" moralas, anot anglų rašytojo ir filosofo Gilberto Chestertono, yra toks pat, kaip ir "Magnificat" giesmės, - "exaltavit humiles" (išaukštino žemuosius).

Pirmieji kūriniai apie meilę

Kūrinių apie meilę jau buvo antikos Graikijoje. Galbūt pasakojimas apie Asirijos karaliaus Nino meilę Semiramidei, sukurtas I a. pr. Kr., ir yra pirmas meilės romanas. Šio kūrinio, deja, išliko tik du maži fragmentai. Laikas buvo maloningesnis graikų rašytojui Chritonui: jo "Chairėjas ir Kalirojė" (apie 100 m. pr. Kr.) išliko iki mūsų dienų. Vėlesni kūriniai - Achilo Tatijo "Leukipė ir Kleitofontas" (II a.), panašiu metu sukurtas Longo "Dafnis ir Chlojė" apie bundančią kartu augusių jaunuolių meilę, Heliodoro "Etiopika", III a. (lietuviškame leidinyje - "Etiopiniai pasakojimai"), apie įsimylėjėlių išsiskyrimą ir laimingą susitikimą - pasiekė mus visi. Antikinių meilės romanų populiarumą rodo tai, kad aptinkama įvairių jų nuorašų fragmentų. Vadinasi, egzistavo daug egzempliorių.

Viduramžiais, apie XII- XIII a., susiformavo senovės prancūzų ir kitų Vakarų Europos tautų meilės romanai, senąja prancūzų kalba vadinami romanz, o angliškai, kaip minėta, - romance (beje, taip ir tebevadinami). Iš tų laikų žinome Tristano ir Izoldos tragišką meilės istoriją, parašytą keltų legendų motyvais; lyrinį, švelniai pašaipų pasakojimą "Okasenas ir Nikoletė".

Renesansas davė itin erotiškų kūrinių. Čia, pavyzdžiui, minėtinas Margaritos Navarietės, Prancūzijos karaliaus Pranciškaus I sesers, novelių rinkinys "Heptameronas" (1558). Vis dėlto tuo laikotarpiu vyrauja vadinamieji idiliški romanai: italo Jacopo Sannazzaro (1456- 1530) romanas "Arkadija" (1504), portugalų kilmės ispano Jorge`s de Montemayoro (1520- 1561) "Diana" (1559). Vėliau pasirodo prancūzo Honoré d`Urfé (1567- 1625) romanas "Astrėja" apie nelaimingą piemenaičio Keladono meilę Astrėjai, turėjęs didelę įtaką ne tik Europos literatūrai, bet ir to meto gyvenimui bei papročiams.

XVIII amžiuje idiliškas romanas, arba pastoralė, pradeda nykti. Vienas paskutiniųjų šio žanro kūrinių yra Jacques`o Henri Bernardino de Saint- Pierre`o "Paulius ir Virginija" (1787).

Prancūzų revoliucija palaidojo idiliškus romanus kartu su giljotinuotais aristokratais. Meilės tema atgis, kai literatūroje pradės formuotis romantizmas. Tada ir bus sukurta gražiausia meilės literatūra.

Jausmų romanų pradžia

Prancūzijos literatūroje viešpataujant sentimentų nepripažįstančiam klasicizmui, anglų rašytojai apeliuoja į skaitytojų jausmus ir kuria vadinamuosius šeimos romanus, davusius pradžią sentimentaliems romanams.

Tokių romanų pradininkas yra seras Samuelis Richardsonas (1689- 1761). Pirmame jo romane "Pamela" (1740- 1741) vaizduojama beturtė kaimo mergaitė, graži ir dora, tarnaujanti dvare. Jaunas dvarininkas nori ją suvilioti, bet Pamela saugo nekaltybę. Pagaliau dvaro šeimininkas pasiūlo dorai merginai savo vardą ir širdį.

Romanas "Pamela" buvo leidžiamas atskiromis dalimis beveik dvejus metus, skaitomas ne tik turtingųjų, bet ir paprastų žmonių. Pasakojama, kad vieno Anglijos kaimo gyventojai kasdien skaitydavo "Pamelą" ir jautriai reaguodavo į jos bėdas. Kai pagaliau dvarininkas paprašė Pamelos tapti jo žmona, visas kaimas džiūgavo ir skambino varpais.

Populiarus buvo ir antras S.Richardsono romanas "Klarisa" ("Clarissa Harlowe"; 1747- 1748). Neturtingą jaunutę gražuolę Klarisą įsimyli aristokratas Lovelace`as, arogantiškas moterų širdžių daužytojas. (Herojaus vardas Lovelace, lietuviškai nuo seno perteikiamas kaip Lovelasas, neatspindi nei angliškos rašybos, nei tarimo, neišreiškia tame varde slypinčio žodžių žaismo - aristokratiška pavardė Lovelace tariama taip pat, kaip žodis loveless, tai yra nemylimas arba neturintis meilės.) Kadangi doroji Klarisa jam neatsiduoda, Lovelace`as apgaule sugirdo opiumo ir patenkina savo geidulius. Atsipeikėjusi mergelė iš širdgėlos ir gėdos suserga. Vaistai bejėgiai, Klarisa miršta. Jos dėdė iššaukia Lovelace`ą dvikovon ir nužudo.

Romanas buvo populiarus. Vien faktas, kad vardas Lovelasas tapo bendriniu žodžiu, šitai patvirtina.

Prancūzijoje meilės ar jausmų romanas atsiras praėjus dvidešimčiai metų nuo "Pamelos" pasirodymo. Tai bus Jeano- Jacques`o Rousseau (1712- 1778) epistolinis romanas "Julija, arba Naujoji Eloiza" (1761), kuriame vaizduojamas tobulas pasaulis - gražios kilnios moterys, ištikimi draugai, narsūs, protingi vyrai.

"Argi tikra meilė nepadaro mūsų kilnių, taurių? Argi nedidina mūsų jėgų, nepakelia aukščiau mūsų pačių?" - rašo laiške romano herojė Julija, jauna aristokratė, pamilusi namų mokytoją, kuris ją taip pat myli. Deja, jaunuolis nekilmingas, todėl mergina privalo rinktis: tekėti už mylimojo, suteikiant tėvams skausmą, gal net pagreitinant motinos mirtį, ar atsisakyti šios santuokos. Po ilgų svarstymų Julija renkasi pareigą tėvams ir išteka už aristokrato. Herojė miršta jauna, nesulaužiusi ištikimybės vyrui, bet ir nepaliovusi mylėti savo mokytojo.

"Jaunojo Verterio kančios" ir jų pasekmės

Neabejotinai veikiamas Richardsono ir Rousseau, Johanas Wolfgangas Goethe (1749- 1832) parašo "Jaunojo Verterio kančias". Garbingas jausmingas jaunuolis, turintis aistringą širdį ir filosofinį protą, įsimyli savo draugo sužadėtinę, tobulą merginą. Nedrįsdamas išduoti draugo ir nepajėgdamas gyventi be mylimosios, Verteris nusišauna.

J.W.Goethe apie šią knygą yra prasitaręs: "Šį kūrinį aš kaip tas pelikanas išmaitinau širdies krauju ir tiek įdėjau to, kas slypėjo mano sieloje, tiek jausmų ir minčių, kad pakaktų dešimčiai tokių knygelių. Kai knyga išvydo dienos šviesą, aš perskaičiau ją vieną vienintelį kartą ir stengiuosi daugiau neskaityti. Knyga prikimšta sprogmenų!"

Rašytojas sakė teisybę. "Verteris" tapo savotiška uvertiūra liūdnų melodijų, pasklidusių po Europą kaip veltšmerco išraiška (Weltschmerz - pasaulio sielvartas). Romanas, deja, veikė ne tik literatūrą: daug vyrų pasekė jaunuoju Verteriu, netgi prieš nusižudydami panašiai apsirengdavo ir palikdavo liūdnus atsisveikinimo laiškus.

Kartais pagalvoju, gal ir Vokietija būtų buvusi kitokia, jei ne Goethe ir jo "Jaunojo Verterio kančios".

Rašytojų moterų kūriniai

Kitokie, nors sukurti tuo pačiu laikotarpiu, yra Europos moterų romanai. Mano nuomone, juose mažiau to, ką Virginia Woolf vadino "atsivėrimu, primenančiu autoriaus egzistavimą".

Rašytojos, kūrusios XVII, XVIII ir net XIX amžiuje, nusipelno geriausių žodžių, nes moterims, siekusioms tais laikais kurti, reikėjo ne tik talento, bet ir drąsos, atkaklumo, ryžto.

Aphra Behn (1640- 1689) buvo pirmoji moteris, įrodžiusi, kad rašymu galima uždirbti pinigų. Po vyro mirties likusi be pragyvenimo lėšų, išdidi trisdešimtmetė našlė nesikreipė į ją mylintį ir jai dėkingą karalių Karolį II, bet, prisidengusi slapyvardžiu "Astrea", rašė balades, tragedijas, apysakas ir romanus. Beje, jos kūriniai - ne vien apie meilę. A.Behn buvo pirmoji rašytoja, siekusi sukelti užuojautą vergams (romanas "Oroonoko arba karaliaus vergas"). Iki jos niekas to nedarė. Atjaučiantys vergus rašytojai gims dar negreitai: Bernardinas de Saint- Pierre`as - 1737, Franēois Réné Chateaubriand`as - 1768, Harriet Beecher- Stowe - 1812 metais.

Jane Austen (1775- 1817) su švelnia ironija vaizduoja savo laikmečio meilę, buitį ir papročius; savo romanuose ji nemoralizuoja, čia nėra neapykantos ar baimių.

George Sand (Aurore Lucie Dupin, baronienė Dudevant; 1804- 1876) skleidė moterų nepriklausomybės ir lygiateisiškumo idėjas. Beveik visos jos sukurtos herojės - fatališkos, mokančios mylėti ir stipriai mylimos, bet nebūtinai laimingos. Nors romanai pasakoja apie moteris ir meilę, bet jie labiau skirti vyrams, tarsi rašytoja siektų pagrįsti savo vyrišką slapyvardį.

Anglijos šiaurėje, Hevorto miestelyje, pastoriaus šeimoje gimsta talentingos seserys: Charlotte (1816- 1855), Emily (1818- 1848), Anne (1820- 1849) Brontė. Galima jų romanus vadinti moterų romanais, nes juos labiau skaito moterys nei vyrai, galima vadinti meilės romanais, nes esminis dalykas juose yra meilė, bet niekas nenuneigs, kad kiekvienos kartos žymiausi režisieriai su geriausiais to meto aktoriais kuria filmus pagal jų romanus: Šarlotės "Džeinę Eir", Emilės "Vėtrų kalną", Anės "Nepažįstamąją iš Vaildfelholo", o knygos tebeleidžiamos didžiuliais tiražais visame pasaulyje.

"Vėtrų kalnas" - iki šiol nepranoktas meilės romanas. Apie šį kūrinį Albert`as Camus pasakė: "Tai didingiausias meilės romanas, kuris baigiasi nesėkme ir maištu, kitaip tariant, mirtimi, be jokios vilties". Ralphas Foxas "Vėtrų kalną" laikė "viena žymiausių knygų, sukurtų žmogaus genijaus. Tai visų skausmingiausia, sielvartingiausia dejonė, kuri kada nors buvo išsiveržusi iš žmogaus krūtinės".

Ir dabartiniais laikais šių rašytojų kūriniai tebedaro įtaką literatūrai.

Realizmo pradžia literatūroje

Literatūros tyrinėtojų nuomone, romantinei literatūrai sudavė smūgį Gustave`as Flaubert`as (1821- 1880) romanu "Ponia Bovary" (1856). Priekaištai rašytojui dėl knygos amoralumo, teismai, baudos ją išpopuliarino. To meto literatūros kritikai rašė, kad Gustave`as Flaubert`as sužlugdė romantizmą įtikinamai ir galutinai. Pasakyčiau, talentingas rašytojas be gailesčio nuvainikavo meilę ir romantinius idealus, kurie vėl atgis, galbūt pakitę, kai tik susidarys tam palankios aplinkybės. Lengva daryti tokias išvadas, nes žinau, jog gims Oskaras Milašius, talentingas romantikas.

XIX amžiaus viduryje romantikai vietos sumažėjo, užtat susidarė palankios sąlygos realistiniam romanui. Tai Dickenso, Thackeray`aus, Guy de Maupassant`o, Daudet, Zola laikotarpis. Rašytoją Zola noriu išskirti. Nekalbėsiu apie Emilio Zola psichologinius eksperimentus ar vadinamą natūralizmą; noriu tik priminti jo knygą "Moterų laimė", kurią galima pavadinti klasikiniu meilės romanu, nes, atmetus buržuazijos gyvenimo vaizdus, romano turinys toks: vargšei, bet dorovingai ir gražiai pardavėjai pasiūlo savo ranką ir širdį turtingiausias magnatas, jos darbdavys. Skaitytojas neabejoja turtuolio jausmais, nes knyga parašyta talentingai.

Norvegų rašytojui Knutui Hamsunui "meilė yra žiaurus dalykas, laukinė neregėta gėlė... Palmė, kuri žydi tik kartą gyvenime. Gali būti sulaukusi aštuoniasdešimties". Atmetus gamtos vaizdus, panteistinius jausmus ("tegyvuoja palaimintoji žemės tyla, žvaigždės ir mėnulis. Tegyvuoja šuo, kuris linksmai uosto žemę, laukinė katė, tykanti tamsoje"...), romano "Panas" turinys toks: leitenantas Glanas pasitraukia gyventi į šiaurės Norvegijos miškus; retkarčiais jis užsuka į artimiausią miestelį Sirilundą nusipirkti druskos ar parako. Čia susipažįsta su turtingo pirklio dukterimi Edvarda. Jaunuoliai įsimyli, bet egoizmas verčia vieną su antru kovoti. Įsižeidusi Edvarda išteka už kito. Netekęs mylimos Glanas kenčia, išvyksta į Indiją ir ten žūva.

XIX šimtmetyje Europoje sukurta pusė milijono romanų, romantiškų ir realistinių, vienadienių ir amžinų, tačiau nerasime tokio, kuriame nebūtų žodžio "meilė".

Dominuoja autoriai vyrai, bet yra nemaža ir talentingų moterų.

XIX šimtmečio lietuvių literatūra

Kokie literatūros reikalai buvo tuo metu Lietuvoje? Moterys, deja, dar nerašė. Vis dėlto jos kūrė: lopšines, graudžias dainas, pasakas. Daugelis tautosakos tyrinėtojų teigia, kad visos liaudies dainos pasaulyje sukurtos moterų.

Istorinėms aplinkybėms lėmus, XIX a. Lietuvoje daugiausia rašė kunigai: didaktinius apsakymėlius, šventas giesmes, pasakėčias.

Vis dėlto rašyta apie meilę, deja, niekas nebuvo išspausdinta. Ansgaras Juozapas Rožėnas (1808- 1838) rankraščiais paliko idilių "Daina apie nekaltą meilę", "Ei, Doriute, Doriutėle".

Kalbėti apie XIX šimtmečio lietuvių literatūrą nėra smagu.

Lietuvių meilės romanas

Kartais esu vadinama lietuvių meilės romanų pradininke. Gal todėl, kad mano romanu "Šiaurės rožė" pradėta serija "Lietuvių meilės romanas". Šioje serijoje leidykla "Alma littera" jau yra išleidusi 15 romanų: trijų moterų ir trijų vyrų.

Vis dėlto turiu pabrėžti, kad lietuvių meilės romanų pradininkės titulas man nepriklauso, nes jau tarpukaryje, mūsų literatūros aukso amžiuje, pasirodė ne vienas meilės romanas.

Meilės tema dominuoja Antaninos Gustaitytės- Šalčiuvienės (1894- 1958) kūryboje: romane "Voras" (1935), novelių rinkinyje "Dvejopa meilė" (1938). Nespėjo ji išleisti dramų: "Sofija Vytautė", "Akla meilė". Okupacijos metais jos kūrinių nepasirodė.

Kūrė meilės romanus ir vyrai. Galima, pavyzdžiui, paminėti Antano Vaičiulaičio "Valentiną", Lado Alnionio "Violetą chrizantemose". Abu kūriniai sentimentalūs, abiejuose jaunos gražios herojės miršta, jaučiama Helenos Mniszek "Raupsuotosios" įtaka.

Ladas Alnionis skamba kaip slapyvardis, tačiau Bibliografijos ir knygotyros centro parengtame "Lietuviškų slapyvardžių" žinyne tokio nėra. Nerasime šios pavardės ir visuose trijuose "Lietuvių rašytojų sąvaduose" (1979, 1987 ir 1996 metų) bei "Literatūros enciklopedijoje". Vadinasi, tai vis dėlto slapyvardis. Belieka išaiškinti, koks rašytojas už jo slypi. Man pavyko nustatyti, kad romano "Violeta chrizantemose" autorius yra Vladas Baleišis, gimęs 1907 metais Bajorų kaime, Svėdasų valsčiuje, Rokiškio apskrityje. Tuo esu visiškai tikra.

"Lietuvių rašytojų sąvaduose" ir "Literatūros enciklopedijoje" straipsnelį apie Vladą Baleišį reikėtų patikslinti ir papildyti, kad jis pasirašinėjo Homunculo, Vyturėlio, Lado Alnionio slapyvardžiais. Parašė ne vieną, bet du romanus. Galbūt ir daugiau, nes miniatiūrų rinkinys "Chrizantemos" išleistas 1929, romanas "Liūdnos akys" - 1934, "Violeta chrizantemose" - 1939 metais. Rašytojas mirė 1969- aisiais. Nejaugi visus tuos 30 metų nekūrė? Jeigu iš tiesų ne, tai kelia pagarbą.

Karolės Pažėraitės (1903- 1988) "Nusidėjėlė" nėra meilės romanas. Tai tyra, miela apysaka, skirta mergaitėms. Ji ir mūsų dienomis puikiai tiktų mokyklų bibliotekoms.

Tarp visų meilės tematikos kūrinių ryškiai išsiskiria Nelės Mazalaitės kūryba. Esu perskaičiusi daugybę meilės romanų, romansų, novelių, įvairių tautų autorių, moterų ir vyrų. Džiugu ir skaudu konstatuoti, kad tokio talento, kokį turėjo Mazalaitė, niekas iš jų neturi. Skaudu todėl, kad talentinga rašytoja ne tik pasaulyje, bet ir Lietuvoje, deja, menkai žinoma.

Meilės romanų autoriui svarbu keliais pirmaisiais sakiniais sukurti intrigą, pritraukti skaitytojo dėmesį ir nebepaleisti. Tą genialiai sugebėjo rašytoja Mazalaitė. Jos meilės kūriniai nuo pat pradžios yra džiaugsmo, grožio pažadas. Tokio lengvo perregimo stiliaus, primenančio geriausius dailininkų impesionistų paveikslus, lietuvių literatūroje iki jos nebuvo ir po jos, deja, nėra.

N.Mazalaitė būtų sukūrusi neprilygstamų meilės romanų, nes tai buvo jos pašaukimas. Deja, rašytojai atrodė, kad to negalima daryti, kai tėvynė yra okupuota ir kenčia, tad rašė patriotinius kūrinius: legendas, graudžias pasakas, rimtus romanus. Tie kūriniai stiprūs, įtaigūs. Talentingas žmogus kiekvieną sumanymą įgyvendina gerai, bet jausmo jėga jie neprilygsta meilės tema sukurtiesiems kūriniams. Jeigu rašytoja išdrįsdavo parodyti meilės kūrinį, tai tik su ilgomis besiteisinančiomis įžangomis.

Meilės literatūra Lietuvoje sunyko sovietiniais laikais. Dabar šie kūriniai vėl grįžta, tačiau sunkiai ir nedrąsiai.

Kaip minėta, "Lietuvių literatūros enciklopedijoje" apie meilės romanus nėra nė žodžio, tačiau yra skyrelis, skirtas tokiai gėdingai literatūros rūšiai kaip pornografinė literatūra. Pateiktas tikslus pornografinės literatūros apibrėžimas ("Literatūros rūšis, kuriama kaip erotinių instinktų dirgiklis") ir duodamas pavyzdys: Juozo Belecko apybraižos "Nuodėmių gatvė". Beje, šios knygos yra ne dvi dalys, kaip nurodyta enciklopedijoje, o trys, išleistos 1930, 1931 ir 1934 metais. Šis neapsižiūrėjimas yra smulkmena, nepalyginamai blogiau, kad kaip pavyzdys paimtas kūrinys, neturintis nieko bendra su pornografine literatūra. "Nuodėmių gatvė" yra dokumentinė publicistika, nežadinanti jokių erotinių instinktų, o tik iškelianti socialinę prostitucijos problemą ir siekianti perspėti apie nuodėmių gatvėje tykančius pavojus.

Iš dabartinių lietuvių autorių kūrinių pornografiniai elementai "Literatūros enciklopedijoje" nepagrįstai priskiriami Ričardo Gavelio romanui "Vilniaus pokeris". Tai didelis įžeidimas talentingam rašytojui. O to paneigti jis nebegali.

Ar vyrai rašo meilės

romanus

Amerikiečių rašytojas Johnas Updike`as yra pareiškęs, kad meilės romaną lengva parašyti: tereikia daug dialogų, meilės scenų, ir bus įdomu. Taip jis ir padarė. Jo romane "Vesk mane" ("Marry me") šitų dalykų sočiai, bet skaityti nuobodu.

Tuo tarpu kitam amerikiečių rašytojui Erichui Segalui pavyko parašyti populiarų romaną "Meilės istorija", išverstą į daugelį kalbų, ekranizuotą. Paskatintas sėkmės, Segalas parašė meilės romaną "Vyras, moteris ir vaikas", bet ši knyga jam nepavyko.

Braggas Melvynas sukūrė meilės romaną vyrams "Ir metas šokti". Tai švelnus, etiškas kūrinys, tiesiog antitezė Henry`o Millerio rašiniams, galima sakyti, ir Hazlitto knygai "Liber amoris". Moterims ši knyga truputį nuobodoka, bet vyrams galbūt patinka.

Johnas Irvingas romanui "Našlė vieneriems metams" užrašė tokią dedikaciją: "Meilės romanas, skiriu Džanetai". Pats rašytojas geriau žino, ką kuria, tad belieka tą jo nuostatą priimti. Svarbiausia, kad romanas "Našlė vieneriems metams" yra meno kūrinys, vaizduojantis sudėtingą mąstančios ir kuriančios moters pasaulį.

Kadangi pripažinta, kad meilės romanus sėkmingiau kuria moterys, tad mūsų dienomis juos rašantys vyrai kai kada prisidengia moteriškais slapyvardžiais. Suprasti, kas rašė, galima, nes kai kurie stiliaus ypatumai nepaslepiami.

Įvairių tautų meilės

romanai

Daugiausia meilės romanų sukuriama Anglijoje. Čia yra leidyklų, leidžiančių tik meilės romanus, plačiausiai žinoma "Mills and Boon". Gerbiamos ir meilės romanų autorės, kurios dažnai įvertinamos premijomis ar net titulais.

Anglių rašytojų, talentingų ir puikių, tiek daug, jog sunku pasirinkti, ką minėti. Barbara Cartland ir Catherine Cookson apdovanotos Britų Imperijos Damos titulais. Anne Hampson romanų puikus, elegantiškas, savitas stilius; Anne Mather romanai pasižymi lengvumu ir žavesiu; Carolinos Courtney - subtiliu humoru, išmintimi; Jill Cooper - bohemos ir intelekto deriniu, o Helenos Fielding - šiuolaikinio jaunimo gyvenimo vaizdais.

B.Cartland meilės romanus galima laikyti šio žanro klasika. Jos kūrinius mėgo princesė Diana. Tokiems romanams kurti būtinos tam tikros visuomeninės sąlygos: luominė, turtinė nelygybė, aristokratija. Šiuo požiūriu Anglija yra ideali šalis.

JAV klasikiniai meilės romanai nerašomi, tebevyrauja Dorothy Fisher- Canfield (1851- 1947) pradėta tradicija - kurti apie moterų gyvenimą šiltus, poetiškus, bet kartu realistiškus pasakojimus, kuriuose skaitytoja pažintų pati save arba savo svajonę.

Naujausiuose Amerikos rašytojų romanuose vyrauja veiklios, karjeros siekiančios moterys. Tos krypties romanus sėkmingai rašo Nora Roberts. Produktyvi yra Danielle Steel. Jos meilės romanus vadinčiau guodžiančiais. Ryškiausias tokio romano pavyzdys yra "Vaiduoklis" ("The Ghost"), kuriame susipina dabartis su praeitimi: žmonos paliktas, gyvenimu nusivylęs architektas sename apleistame name sutinka gražuolę šmėklą, o vėliau randa seniai mirusios moters dienoraščius.

Amerikiečių istoriniai meilės romanai neišvengia talentingos rašytojos Margarete Mitchel (1900- 1947) "Vėjo nublokštų" įtakos. Kartais sekama atvirai, tiesiog siekiant parodyti pagarbą mylimai rašytojai.

Vokiečiai turi Marie Louise Fischer, gimusią 1922 metais, kuriančią vokiškus, pabrėžtinai dorus, galima sakyti, klasikinius meilės romanus. Juose jaučiama vokiečių rašytojo Paulio Kornfeldo (1889- 1942) įtaka. Tai mėgstama rašytoja, jos kūrybos išversta į daugelį pasaulio kalbų.

Claudia Keller (g. 1944) yra parašiusi 13 knygų, kurioms būdingas švelnus sarkazmas, sklandus stilius. Debiutavo romanu "Vedybinio gyvenimo spektaklis". Lietuvoje mažai žinoma. Neseniai leidykla "Alma littera" išleido jos romaną "Dovanoju tau savo vyrą", tikrą paguodą pagyvenusioms, apviltoms moterims.

Iš jaunų vokiečių rašytojų plačiai skaitoma Leonie Bach, žurnalistė, išgarsėjusi romanu "Turtingi vyrai bučiuojasi geriau". Romano veiksmas vyksta Anglijoje, ir pagrindinis herojus yra anglų aristokratas.

Lietuvoje mėgstama austrų rašytoja Susanna Kubelka (g. 1942). Jos kūryboje ryški anglų literatūros, kurią ji puikiai išmano, įtaka. Rašytoja yra apgynusi daktaro disertaciją apie moterų paveikslus XVIII amžiaus anglų literatūroje. Kadangi S.Kubelka leidyklos "Alma littera" pakviesta lankėsi Vilniuje ir bendravo su skaitytojomis, apie ją viskas žinoma iš pirmų lūpų.

Kita austrų rašytoja Marlitt Eugenie kuria meilės romanus, kuriuose nestokojama protingų minčių. Pavyzdžiui, romane "Imperijos grafaitė Gizela" randame tokią mintį: "Tam tikros prigimties žmonėms galingasis visada teisus. Jie triuškina kiekvieną protestą labiau už pačią neteisybę".

Australų meilės romanuose gražiai derinasi geriausi anglų ir amerikiečių meilės literatūros bruožai. Tą matome ir australų rašytojos Colleen McCullough (g. 1937) kūriniuose: "Erškėčių paukščiai", "Timas", "Nepadori aistra".

Sėkmingai atgijo meilės romanų žanras Lenkijoje. Nėra ko stebėtis, - lenkai turi gražias šio žanro tradicijas: Helena Mniszek, Maria Rodziewiczówna.

Pabaigoje norėčiau pateikti įdomų faktą. Prieš porą metų skaičiau iš anglų kalbos verstą meilės romaną. Nors knyga buvo ką tik išleista ir ją laikiau rankose pirmą kartą, greitai pajutau, kad tekstas man pažįstamas. Pamąsčiusi supratau, kad keli skyriai yra beveik tiksliai nurašyti iš Thorntono Wilderio "Aštuntosios dienos". Baigusi skaityti visą meilės romaną, palyginau jį su "Aštuntąja diena", originalu ir vertimu. Tikrai nemažai nurašyta, vietomis žodis žodin, tik vardai pakeisti. Truputį nustebau, kad to nepastebėjo nei meilės romano vertėja, nei radaktorė, nes Thorntonas Wilderis žinomas ir leidžiamas Lietuvoje rašytojas. Šio rašytojo kūrinius, įvertintus Pulitzerio premija, kritikai gretino su brandžiausiais Faulknerio romanais. T.Wilderis intelektualus rašytojas: baigė Jeilio universitetą ir Romoje tęsė antikinės archeologijos studijas, buvo išrinktas JAV meno ir literatūros akademijos nariu. Romanas "Aštuntoji diena" - paskutinis kūrinys, tarsi visos kūrybos kvintesencija; čia rašytojas gvildena tas filosofines ir moralines temas, kurios jį jaudino visą gyvenimą...

Vis dėlto intelektualaus rašytojo kūrinio fragmentas, perkeltas į meilės romaną, tarsi nedisonavo, kadangi, kaip jau minėjau, tai nebuvo pastebėta.

Neišprususios vertėja ir redaktorė? Neskubėkime smerkti.

Manau, T.Wilderio "Aštuntosios dienos" fragmentai nekrito iš meilės romano konteksto todėl, kad rašytojas buvo filosofas ir moralistas, neabejojantis, jog žmogaus sieloje visada nugalės gėris. Tam jis paskyrė savo kūrybą. O teigti kilnius jausmus, žmogišką orumą, taurumą, gėrio, tiesos, šviesos pergalę prieš blogį, melą, prievartą ir yra meilės romanų paskirtis. Nepaminėjau dar vieno tikslo - suteikti džiaugsmo, vilčių, malonių akimirkų.

Išvada: nedera laikyti meilės romanų primityviais, banaliais ar peikti nė nepavarčius. Kiekvieną knygą pirmiausia reikėtų vertinti kaip meno kūrinį.

Kūrėją žeidžiantį literatūros nesuvokimą nuostabiai atskleidė broliai Grimmai vienoje pasakoje, kurios, prisipažįsta Hermannas Hesse, jis "neįstengė skaityti be šiurpo ir sielos skausmo".

Štai ta pasaka:

"Našlaitė, sėdėdama prie miesto sienos ir verpdama, išvydo iš kiaurymės sienoje išlendančią rupūžę. Mergaitė išskleidė šalia savęs mėlyno šilko skarelę, kurią rupūžės labai mėgsta ir vien ant tokios užlipa. Vos išvydusi skarelę, rupūžė smuko atgalios, bet netrukus grįžo su maža auksine karūnėle, padėjo ją ant skarelės ir vėl nurėpliojo į savo urvelį. Mergaitė paėmė spindinčią, subtilių auksinių raštų karūnėlę. Rupūžė atėjo antrą kartą. Neberadusi karūnos nušliaužė varguolė prie sienos ir iš sielvarto daužė į ją galvytę kiek turėdama jėgų. Daužė tol, kol krito negyva.

Jei mergaitė būtų palikusi karūną gulėti, gal rupūžė būtų atnešusi dar daug savo lobių".

 

Skaitytojų vertinimai


1604. pablo2003-04-04 08:56
Ar verta buvo spausdinti šią pavardžių mišrainę? Ar tikrai E.Zola, T.Wilderis, J.Updike`as ar net broliai Grimmai kaip nors susiję su ta "romance fiction"? Įspūdis toks, kad autorė viską žino, bet nesistengia įrodyti.

1606. kazimera2003-04-04 10:07
Jo, kazkoks kratinys. Bet kad NUODEMIU GATVE - pornografija!!! :)) kokie kiausingalviai sudarinejo ta enciklopedija?

1612. skaitytoja2003-04-04 12:29
jus jau man atleiskit, bet romanai apie meile ir tie "romansai", tai jau tikrai nepalyginami, kaip ir gilius rasytojus sumakalavus su visokiomis barbaromis cartland, pastarosios geresnes nepasidaro... nors ir kaip Jums butu gaila

1617. @2003-04-04 15:21
...o ar nebuvo galima ta "diiideli torta" sudalinti ir pasiulyti mazais gebeleliais (nors jis ir yra sudalintas), kad vienu prisedimu nepersivalgyti... Prisipazinsiu gera mintis, bet kas gali skirti tiek laiko? Ir be "niurzgejimo"?

1625. to skaitytoja2003-04-05 02:14
Prie ko cia tas tavo komentaras? Apie kokius gilius rasytojus garuoji?

1634. Aurelija :-( 2003-04-05 21:07
na ir skiedalas, miela Ponia,kaip ir Tamistos romaniukai, kurie varo i ekstaze klimaksuojancias poniutes ir mafuku bei seimunu zmonas. Atlikau mini apklausele, tai Tamistos knygeles skaitantys zmones kaip taisykle labai vertina "Akistata", tai daug pasako. O kad Jus prisigraibet cia is visokiu leidiniu, pvz. "inostrannaja literatura", isminties, tai dar nereiskia, kad esate is tikruju ismintinga. Ne, koks kaifas - Strazi salia Sekspyro, Apdaiko ir t.t./

1645. Marchenas2003-04-06 16:22
Geda LM, kad tokiu niekalus skelbia.

1648. Kaimiete :-( 2003-04-06 20:43
Autorei siulau pasimokyti, kaip rasomi meiles romanai, is tokiu meistru kaip Reimontas ("Kaimiečiai") ir Žeromskis, bet gal ji tokiu negirdejusi

1666. to kaimietei2003-04-08 02:37
ar cia latviai tie rasytojai, ar estai?

1677. keule2003-04-08 13:29
Tik LM pradejo rasyti apie populiaria literatura, visi piestu soko - geda..., niekalas, skiedalas...autore durne. Kaip sovietmeciu, dievazi. Kada atsibusite, tarybukai? Ar literatura turi tik aukstajai kulturai tarnauti? Dvasinti, dvasinti zmogu, o pacia literatura nudvasinti iki paprastam zmogui nepaskaitomo lygio?

1685. @2003-04-08 23:52
Dar apie fantastika galetu LM parasyti, baigtusi SP ir Satenu paskelbtas karas visiems dar neprasidejes. Literatura yra labai ivairi, dziugu, kad LM tai irgi pradeda pastebeti.

1706. STT2003-04-10 08:50
Apie daug ka galetu parasyti. Pvz., apie literaturinius procesus kaimyninese salyse. Bet zinoma, visu pirma uzgriebti nacionalines literaturos marginalijas. Keista, kad nepastebi nei fantastikos kureju, nei pramogines literaturos autoriu.

23436. zvaigzdute :-) 2006-03-15 11:39
ir kodel visiems reikia taip priekabiai vertinti? patys nesugebabt,. tai kitu neteiskit. Miela senuciuke parase si straipsni. O jos knygos man patinka, isskyrus viena. Skaiciau paauglysteje, ir skaitau daba. Ir skaitysiu.

24149. nendrė :-) 2006-03-30 15:35
Ar esat kas nors skaitę "Šiaurės rožė"? Jei ne, tai geriau patylėkit,ir kvailus komentarus pasilikite gatvės valkatoms.

68054. Moteris :-) 2011-05-09 15:31
nebuvau skaičiusi šio straipsnio .Kažkaip visai atsitiktinai užtikau. Buvo labai įdomu. Manau ir iš slapyvardžio aišku , kad meilės romanus skaitau, Deja, labai daugelis keliauja į šiukšlių dėžę. Man darosi pikta, kai jau trečiame puslapyje aišku , kas , kaip, su kuo ir kiek. Neįdomu. Štai tokie iš tiesų ne romanai , o skaitalas.Tas tikrai neliečia šio straipsnio autorės. Kai kurie jos romanai anot vienos skaitančiosios "už širdies griebia".Ne visi, žinoma.Pirmieji , ypač.Tiesa , reikalaujantiems rimtos literatūros taip pat retkarčiais naudinga pasinerti į elegantišką kaip nėriniai jausmų pasaulį. Nereikalaujant , kad jausmų pasaka prilygtų intelektualiai literatūrai ir gyvenimo realybei. Jei jau taip norite, tai galvą palikite kitur, o skaitykite, na , sakysim širdimi.

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2012 m. Sausio

PATKPŠS

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

 1 2 3 4 5
6 7 8 9 10 11 12
13 14 15 16 17 18 19
20 21 22 23 24 25 26
27 28 29  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 14 iš 14 
21:42:56 Jan 22, 2012   
Jan 2011 Jan 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba