Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2004-10-15 nr. 3019

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• STASYS STACEVIČIUS53
• TRUMPAI
• KITAME NUMERYJE

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• KINO TEATRAI
• TEATRAI
• KONCERTAI
• PARODOS
• VAKARAI
• ĮVAIRŪS
• LR KULTŪROS LAIDOS

AKTUALIJOS 
• ĮVAIROVĖS VIENOVĖ: ES GRUNDTVIG KONFERENCIJAI PASIBAIGUS1

ESĖ, PUBLICISTIKA 
• Vytautas Bubnys.
PRIARTĖJIMAI
5

KNYGOS 
• Jūratė Sprindytė.
SAULĖLYDŽIO MAŽORAS
 Giedrė Kazlauskaitė.
KNYGOS ŽMOGAUS BALSU
• JAUČIU PAREIGĄ PATIKSLINTI
• STAKTOS
• IŠ TVERMĖS D4
• NEREIKIA TIKRIAUSIAI BŪTINA2
• NAUJOS KNYGOS

DAILĖ 
• Algis Uždavinys.
NEUŽMIRŠTAMAS PALERMAS
1
• Algis Uždavinys.
ŽAIDIMAS SU PAČIU SAVIMI
2

FOTOGRAFIJA 
• Beatričė Jacunskytė.
SUBJEKTYVUS FOTOAPARATO ŽVILGSNIS
2
• NAKTĮ FOTOGRAFAVO – PRIZĄ GAVO

TEATRAS 
• REŽISŪROS DESANTAS RUSŲ DRAMOJE
• KARTA P., arba NESKANIOS LENKIŠKOS IR LIETUVIŠKOS PJESĖS1
• "TRANSATLANTIKAS" VILNIUJE

MUZIKA 
• Asta Pakarklytė.
"GAIDOS" RADARO ANTENA SUKASI
4
• Austė Nakienė, Rūta Žarskienė.
XX A. PRADŽIOS LIETUVIŲ DAINOS IR MUZIKA
2

PAVELDAS 
• Povilas Kuodis.
ATGIMUSIOS SKARULIŲ BAŽNYČIOS SKULPTŪROS

MENO DIS/KURSE* 
• Juozas Laivys, Raimundas Malašauskas.
KLAUSIMAI MENININKAMS: NĖRA DVIEJŲ VIENODŲ ATSAKYMŲ
3

SKAITINIAI 
• IŠBANDYMAS TELEVIZIJA1
• ŽALIOJI PRAĖJUSIŲ AMŽIŲ PAGUNDA11

POEZIJA 
• VACYS REIMERIS8

PROZA 
• JURGA IVANAUSKAITĖ30

VERTIMAI 
• LUIGI MALERBA.
UFOLOGAS
3

JAUNIMO PUSLAPIS 
• Gediminas Kajėnas.
MEDITATYVUMAS – KAIP POETINIO NE-MĄSTYMO FORMA
15

AKTYVIOS JUNGTYS 
• FUSEDMARC4

ATMINTIS 
• Robertas Keturakis.
IŠSIPILDĘS GYVENIMAS IR IŠSIPILDŽIUSI MIRTIS
2

KRONIKA 
• Vytenis Rimkus.
NAUJI VEIKALAI APIE LIETUVOS ARCHITEKTŪRĄ
• in memoriam.
NETEKOME UOLAUS LITUANISTO
• REPLIKA

SKELBIMAI 
• VIDEOMENININKAI, KINO KŪRĖJAI IR MĖGĖJAI!
• KNYGA APIE VYTAUTĄ KUBILIŲ

DE PROFUNDIS 
• LIETUVOS POILSIO PARTIJA KOMENTUOJA RINKIMŲ REZULTATUS16
• Malina K. Malina.
SKLEROTIKA
2
• Arvydas Genys.
POEZIJOS SKAITYMAI
• TAPOM NEBE SVAJOKLIŲ TAUTA?8

KNYGOS

KNYGOS ŽMOGAUS BALSU

Giedrė Kazlauskaitė

[skaityti komentarus]

iliustracija

Dvi knygos – viena į kitą truputėlį panašios, lyg būtų kokios nors serijos seserys. Gražiai išleistos, vienos viršelyje – itin tinkama V.Kisarausko reprodukcija su saulėlydžio nutviekstu senioku, kitos – suskeldėjusios žemės fonas ir apsnigto medžio kontūrai; ribos metafora. Viena – grynai autorinė, kita – neseniai išrastas two in one, arba kritikos kokteilis: literatūrologės ir rašytojos duetas. Iškart intriguoja. Yra ką palyginti, nes rašymai apie rašymą skirtingi, kitoks analizės principas, klodų narstymas, akcentų dėliojimas. Tas derinys – ką apie rašymą mano mokslininkas literatūrologas, tai yra teoretikas, ir ką rašytojas praktikas – labai priimtinas ir sveikintinas, sveikas ir natūralus.

E.Bukelienės kalbėjimui apie literatūrą būdingas moralinio imperatyvo pagrindas; rašytojo etinės nuostatos (kurios gali būti tik nuspėjamos, pavyzdžiui, J.Kunčino atveju) čia tampa svarbiausia vertybe. Šis kalbėjimo būdas nėra lengvas, nes reikalauja aiškių sprendimų, neklaidžioja pustoniuose ir pusšešėliuose: taip arba ne tampa juodais ir baltais grafiniais štrichais. Nesivaikoma madingų autorių arba autorių, apie kuriuos tiesiog patogu kalbėti; aptariami, rodos, beveik periferiniai kūrėjai (tik nenoriu įžeisti) – tokie kaip Vydas Astas, Romualdas Baltušnikas ir kiti, neįtraukti į universitetų programas, neminimi paskaitose kaip šiuolaikinės literatūros tendencijų atstovai. Nepamirštami ir patys jauniausi, ekstremaliausi ir dar nelabai susiformavę. Vis dėlto niekaip nesuprantu autorės švelnių simpatijų V.Blažytės romanui "Geltona pieva" ir negaliu sutikti su tokiu entuziastingu teigiamu jo aktualumo vertinimu, nors apskritai man priimtinos profesorės išpažįstamos vertybės ir atsargus kalbėjimas. Literatūra neprivalo archyvuoti, sandėliuoti, skelbti ir įprasminti visų socialinių reiškinių – vien dėl to, kad ji pasisako arba ką nors pasako, tarkim, etiniu aspektu apie narkomaniją. Tai dar nėra jos besąlygiška vertė. Žurnale "Panelė" irgi propaguojamos labai įtikinamos etinės nuostatos (žr. visokių ginekologų, seksologų, narkologų, psichologų ir dvasininkų puslapius), tačiau tai anaiptol nesusilpnina pačių reiškinių, sprendžiant iš paauglių klausimų atakų. Literatūra visų pirma yra kalba, o ne etika, nes kalba pati savaime turi savo etiketą. Linkėčiau profesorei pasiskaityti Melvino Burgesso "Heroiną" ir palyginti abu romanus – vertimas pasirodė, beje, tais pačiais metais, kaip ir V.Blažytės "Geltona pieva". Galima vertinti, žinoma, jaunąją autorę už tendencijų nuojautą, bet ne už banalybių poetizavimą.

Knyga "Proza ties tūkstantmečio riba" provokuoja kritikos pateikimu: čia neatsižvelgiama į įprastas klasifikacijas pagal rašytojų kartas, nuopelnus, draugijas ar bendrybes. Turinys išdėstytas nuosekliai, vienas autorius dera prie kito, kritinis tekstas prie kritinio teksto, tačiau nėra "siužetinės linijos" – šitie rašė tada ir tada, šiandien rašo šitie, rytoj anie. Skaitome tai kaip pasakojimą apie lietuvių literatūros procesą, apimantį visas kartas ir fenomenus, vienijantį, o ne skaidantį. Autorė nėra užsiangažavus kuriai nors autorių grupei, manierai ar mokyklai. Priešingai, vertinimuose užtenka liberalumo ir tolerancijos – tiek novatoriškumui, tiek tradicijai. Kai kurie teiginiai netgi atrodo paradoksalūs, šiuo atveju šokiruojantys (nes lyg ir pamirštama ta stiprioji etinė pozicija, tiksliau, pakylama virš jos): "Parulskio romanas, perpildytas nešvankybių ir sekso, vis dėlto yra subtilios ir kaip reta aukštos filologinės kultūros kūrinys. Stiliaus spalvą lemia storas kultūros ženklų ir vaizdinių klodas, mitinio mąstymo paradigma, plačiausiai išskleistos biblinės aliuzijos, dievoieška" (p. 8). (Regis, už tai galima atleisti net keiksmažodžius ir pornografiją. O čia jau daug.) Palankiai kalbama apie J.Kunčiną, A.Jakučiūną. Toks žiūros taškas negali nedžiuginti. Vienas gražiausių etiudų man ir pasirodė apie J.Kunčiną – visada labai laukiu profesorės E.Bukelienės svarstymų būtent apie šio autoriaus prozą; norėtųsi ir platesnės studijos. Pastebimi "nežymieji": G.Aleksa, R.Šavelis, J.Šikšnelis – gražiai charakterizuojami, nepaliekami nuošalėje. Čia turbūt galioja tas berods V.Daujotytės kadaise ištartas teiginys, jog gero literatūros kritiko priedermė yra kalbėti apie "tylųjį", į pirmuosius puslapius ir reitingų viršūnes nesiveržiantį rašytoją. Aptariami ir visi kiti vyresnės kartos "grandai": J.Mikelinskas, V.Bubnys, V.Girdzijauskas, A.Zurba. Stebina santūrus, ramus, savim pasitikintis kritikės tonas, distancija tarp simpatijų ir objektyvumo, subtilaus pagyrimo ir kritikos pusiausvyra. Literatūrologinė įvertinimo kokybė turbūt pasižymi tuo, kad čia, priešingai negu atsitiktinėse recenzijose, vyrauja aukšta pagarbos ir antiironijos kultūra, neįžeidžiamumo principas, nuoširdus ketinimas kalbėti apie nagrinėjamo autoriaus teksto, o ne apie asmenines problemas. Labai įsimintinas rašymas apie Z.Čepaitę, – be feministinio diskurso, lyg ir nesu apie ją nieko skaičiusi. Atskiriami svarbesni ir nereikšmingesni teksto lygmenys, išryškinamos labiausiai vykusios, taip pat silpnesnės romano vietos. Toje pačioje recenzijoje šmėkšteli "gero literatūros kūrinio" apibrėžties išpažinimas ir gana drąsi M.Ivaškevičiaus romano "Žali" kritika: "Estetinė kūrinio struktūra – tai prasminga struktūra. Man regis, prozos, kaip meno, specifika, šiek tiek skirtingai nuo kitų menų, tokia, kad, norėdama išlikti savimi, ji niekada negalės atitrūkti ne tik nuo originalios raiškos, bet ir nuo to, kas reiškiama. Idėjų pasaulis ir joms reikšti rastas akivaizdus būdas – tai neatskiriami dalykai. Ivaškevičius – labai talentingas rašytojas. Bet jo "Žali" – nesolidus, silpnas romanas. Ir jokios atskiros didelės estetinės vertės jis neturi. Man tai ypač skaudu pripažinti, nes seniai esu juo patikėjusi" (p. 39). Sakinių ir teiginių ritmas, sakyčiau, gerai sustyguotas. Tas teiginys "Ivaškevičius – labai talentingas rašytojas", ištartas garbingos kritikės, išties paglosto. Tačiau paskui eina kritikuojantys epitetai: "nesolidus, silpnas romanas". Patys vieni jie tikrai nėra malonūs, gal net skaudūs, tačiau tinkamai pateikti sušvelnėja, nekerta taip smarkiai. Autorė išsako savo lūkesčius ir atvirai pripažįsta, kad jie nebuvo pateisinti. Stengiantis atskirti "tikrąsias" knygas, pasitelkiamos vienuolio Thomo Mertono mintys: "Knygos, prabylančios kaip Dievas, kalba per daug autoritetingai, kad mus sudomintų. Tos, kurios šneka mielo žmogaus balsu, palaiko mus savo žmogišku žavesiu, ir mes augame, jose atrasdami save. Jos moko mus geriau pažinti save, atpažįstant save kituose" (p. 38). Tas žmogaus balsu dėsnis, pasirenkant analizuojamas knygas, turbūt ir tampa vienu svarbiausių literatūrologės atrankos kriterijų.

Knygoje "Saulėlydžio senis" – R.Granausko kūrybos interpretacijos. Kad ir kiek apie šį autorių būtų rašyta, kaip ir apie A.Škėmą, niekada nebus per daug. Saulėlydis nejučia tampa visą interpretuojamo autoriaus kūrybą apimančia metafora. "Saulėlydžio senis" – tai novelė apie žiūrėjimą: Dievo, paukščio, gyvųjų ir mirusiųjų, moters ir vaiko. "Nežiūrėk į saulėlydį" – toje mąslioje poetinėje formulėje–metaforoje sutelkta pagrindinė novelės mintis, priešinga tiesioginei žodžių reikšmei, bet ir perspėjanti apie nelengvą žmogaus kelią iš tamsos į šviesą" (p. 39). Toks plastiškas, beveik pakylėtas, hermeneutinei dvasiai artimas kalbėjimas priartina teorinį santykį prie praktinio. Gražus "Saulėlydžio senio" prologas: gyvenimo ir kūrybos jungtis, atskleidžianti esminius biografijos momentus – paaiškinančius, užsimenančius, išduodančius. E.Bukelienė, interpretuodama R.Granauską, remiasi K.Jaspersu, gana dažnai naudoja retorinius klausimus. Pakankamai (tai reiškia – nei per daug, nei per mažai) cituojama autentiško nagrinėjamo autoriaus teksto.

Visai kitaip R.Granausko eilučių dirvonus vagoja rašytoja Vanda Juknaitė. Spalvų simbolika, tapybiškumas, koloritiniai akcentai – anaiptol ne vienintelis abiejų rašytojų panašumas. Paralelių turi ir psichologizavimas, ir forma. Kaip pažymi E.Bukelienė tame pačiame diskurse, "gal tik V.Juknaitė, jaunesnės kartos rašytoja, yra pažengusi toliau minimalistinio stiliaus keliu, kuriame matome moderniausią šiuolaikinės literatūros apraišką" (p. 133). Rašytoja sutelkia dėmesį į svarbiausius semantinius laukus: atidžiai, netgi, sakyčiau, sulėtintais analitinio stebėjimo kadrais žvelgia į prasminius "Jaučio aukojimo" klodus, nuosekliai interpretuoja apsakymą "Šiaurės vėjas" ir kita. Iš naujo perskaityti Granauską, iš naujo patirti tautinės savasties, mito ir "agrarinės literatūros" specifiką ir grožį – tam ši lektūra. R.Granauskas, labiausiai skaitomas (pagal bibliotekų statistiką) lietuvių rašytojas, tikrai nusipelnė šios interpretacijų knygos.

Knygos gerai parašytos, jų nereikia reklamuoti ar įtikinėti, kad verta skaityti. Jas skaityti įdomu. Vis dėlto ši recenzija apie kitką; skaitydama jas, susidariau lietuvių prozos įspūdį – niūrios, depresyvios, persmelktos liūdesio ir gėlos, ligi užsimiršimo kalbančios apie kankinimus ir kentėjimus, patiriančios dėl to katarsį; lyg ir neturinčios to lengvabūdiško pietietiško skaidrumo, koketiško juoko, kurį turi italai ar prancūzai, bet prisispaudžiančios prie skaitytojo (neradau geresnių žodžių) visu filosofiniu svoriu, metafizinėmis problemomis, susireikšminančių subjektų egzistencinėmis tragedijomis ir žaizdų tvarstymu, kaip pagrindine veiklos rūšimi. Galbūt tokią literatūrą sąlygoja ne tik tautinė, kultūrinė patirtis, bet ir kritika, nuolat primenanti, kiek "nedaug turime istorinių romanų, partizanų kovų, tremties, pokario baisumų įprasminimo", murmanti (dejuojanti?) dėl atminimų, patriotinių fetišų, sentimentų trūkumo ar išnykimo. Kalbu ne apie kokią konkrečią kritiką, tiesiog apie bendras nuotaikas, atsineštas iš universiteto. Čia išvardintus "trūkstamuosius" paminėjo mano moksladraugės filologės, kartais savo ideologiniu nelankstumu, rigorizmu ir kitais kategoriškais filologiniais menais keliančiomis baimę ne tik vaikams mokyklose, bet ir man. Aš bijau, kad, skatinant būtent šių temų rūšis, greit nesusidarytų to trūkumo perteklius. P.Dirgėla parašė istorinę trilogiją, M.Ivaškevičius – "Žalius", net Malūkas griebėsi Barboros Radvilaitės. Regis, tendencija stiprėja. Kas rašys knygas nekenčiantiems nuo nevisavertiškumo komplekso? Knygas apie šiandieną, nesigręžiojant tiek daug atgal ir nesikapanojant vis tose pačiose istorinėse balose, linksmas ir nerūpestingas knygas, kurių žmonės kasdien prašo knygynuose? Prozą be prozako, prozą ilsinančią; knygas, kurios truputėlį mažiau virkdo (bet H.Kunčiaus aš irgi nenoriu skaityti, nes jis man neįdomus; pernelyg sunkiasvoris). Cituoju E.Bukelienės mintis (su tam tikra sociologine įžvalga) iš "Saulėlydžio senio": "Šiandien liūdesį kelia pasitikinčio savo tautiečiais autoriaus šūksnis: "Parodykit man žmogų, kuris neverkė dėl tos baltai murzinos katytės". Deja, pedagogai jau turi ką parodyti: vis dažniau pasitaiko, kad mokiniai, skaitydami "Kliudžiau", ne tik neverkia, bet net nesupranta, kas nutiko novelės herojui. Ne veltui postmodernistai šaiposi iš klasikinį paveldą gerbiančios moralios literatūros, kaip anachroniško reiškinio, nebeatspindinčio nūdienos realybės…" (p. 112). (Tie tritaškiai irgi yra imanentinio graudinimo priemonė.) Aš turbūt iš tos kartos, kuri dar verkė dėl tos efemeriškos, neegzistuojančios ir vis dėlto į begalinį graudulį varančios katytės. Todėl aš irgi atstovauju tam tikrai skaitytojų grupei. Ponios ir ponai rašytojai, literatūrologai ir kritikai(-ės). Parašykit man knygų, kurios ne skatintų, bet slopintų mano liūdesį, nes jo ir taip labai daug lietuviškoje prigimtyje.

__________________

Bukelienė E.N. PROZA TIES TŪKSTANTMEČIO RIBA: KRITIKOS ETIUDAI. – Kaunas: Šviesa, 2004.

Bukelienė E.N., Juknaitė V. SAULĖLYDŽIO SENIS: ROMUALDO GRANAUSKO KŪRYBOS INTERPRETACIJOS. – Vilnius: Alma littera, 2004.

 

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2012 m. Sausio

PATKPŠS

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

 1 2 3 4 5
6 7 8 9 10 11 12
13 14 15 16 17 18 19
20 21 22 23 24 25 26
27 28 29  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 11 iš 11 
21:42:53 Jan 22, 2012   
Jan 2011 Jan 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba