Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2004-10-15 nr. 3019

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• STASYS STACEVIČIUS53
• TRUMPAI
• KITAME NUMERYJE

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• KINO TEATRAI
• TEATRAI
• KONCERTAI
• PARODOS
• VAKARAI
• ĮVAIRŪS
• LR KULTŪROS LAIDOS

AKTUALIJOS 
• ĮVAIROVĖS VIENOVĖ: ES GRUNDTVIG KONFERENCIJAI PASIBAIGUS1

ESĖ, PUBLICISTIKA 
• Vytautas Bubnys.
PRIARTĖJIMAI
5

KNYGOS 
 Jūratė Sprindytė.
SAULĖLYDŽIO MAŽORAS
• Giedrė Kazlauskaitė.
KNYGOS ŽMOGAUS BALSU
• JAUČIU PAREIGĄ PATIKSLINTI
• STAKTOS
• IŠ TVERMĖS D4
• NEREIKIA TIKRIAUSIAI BŪTINA2
• NAUJOS KNYGOS

DAILĖ 
• Algis Uždavinys.
NEUŽMIRŠTAMAS PALERMAS
1
• Algis Uždavinys.
ŽAIDIMAS SU PAČIU SAVIMI
2

FOTOGRAFIJA 
• Beatričė Jacunskytė.
SUBJEKTYVUS FOTOAPARATO ŽVILGSNIS
2
• NAKTĮ FOTOGRAFAVO – PRIZĄ GAVO

TEATRAS 
• REŽISŪROS DESANTAS RUSŲ DRAMOJE
• KARTA P., arba NESKANIOS LENKIŠKOS IR LIETUVIŠKOS PJESĖS1
• "TRANSATLANTIKAS" VILNIUJE

MUZIKA 
• Asta Pakarklytė.
"GAIDOS" RADARO ANTENA SUKASI
4
• Austė Nakienė, Rūta Žarskienė.
XX A. PRADŽIOS LIETUVIŲ DAINOS IR MUZIKA
2

PAVELDAS 
• Povilas Kuodis.
ATGIMUSIOS SKARULIŲ BAŽNYČIOS SKULPTŪROS

MENO DIS/KURSE* 
• Juozas Laivys, Raimundas Malašauskas.
KLAUSIMAI MENININKAMS: NĖRA DVIEJŲ VIENODŲ ATSAKYMŲ
3

SKAITINIAI 
• IŠBANDYMAS TELEVIZIJA1
• ŽALIOJI PRAĖJUSIŲ AMŽIŲ PAGUNDA11

POEZIJA 
• VACYS REIMERIS8

PROZA 
• JURGA IVANAUSKAITĖ30

VERTIMAI 
• LUIGI MALERBA.
UFOLOGAS
3

JAUNIMO PUSLAPIS 
• Gediminas Kajėnas.
MEDITATYVUMAS – KAIP POETINIO NE-MĄSTYMO FORMA
15

AKTYVIOS JUNGTYS 
• FUSEDMARC4

ATMINTIS 
• Robertas Keturakis.
IŠSIPILDĘS GYVENIMAS IR IŠSIPILDŽIUSI MIRTIS
2

KRONIKA 
• Vytenis Rimkus.
NAUJI VEIKALAI APIE LIETUVOS ARCHITEKTŪRĄ
• in memoriam.
NETEKOME UOLAUS LITUANISTO
• REPLIKA

SKELBIMAI 
• VIDEOMENININKAI, KINO KŪRĖJAI IR MĖGĖJAI!
• KNYGA APIE VYTAUTĄ KUBILIŲ

DE PROFUNDIS 
• LIETUVOS POILSIO PARTIJA KOMENTUOJA RINKIMŲ REZULTATUS16
• Malina K. Malina.
SKLEROTIKA
2
• Arvydas Genys.
POEZIJOS SKAITYMAI
• TAPOM NEBE SVAJOKLIŲ TAUTA?8

KNYGOS

SAULĖLYDŽIO MAŽORAS

Jūratė Sprindytė

[skaityti komentarus]

iliustracija

Reikia tik žavėtis Elenos Nijolės Bukelienės gyvastingumu ir darbštumu – šiais metais pasirodė net dvi naujos jos knygos. Žinau, ką reiškia moteriai galynėtis su proza, su šimtais puslapių. Todėl reiškiu ir pagarbą, ir solidarumą, ir užuojautą.

Profesorė imli, atvira savajam laikui. "Proza ties tūstantmečo riba" sudaryta iš pastarųjų penkerių metų darbų – recenzijų, proginių pranešimų, nedidelių straipsnių ir atrodo kaip natūrali tąsa kritinių etiudų rinkinio "Prozos keliai keleliai", pasirodžiusio 1999-aisiais. Ji angažuojasi kaip savo kartos žmogus: "Kiekviena karta turi savo kritikus, geriausiai jaučiančius amžininkų kūrybos pulsą" (p.13), ir tekstai apie J.Mikelinsko, A.Zurbos, V.Bubnio, V.Girdzijausko prozą tą patvirtina. Ypač jai sekasi kalbėti apie tai, ką rašytojų kūryboje ji vadina "atkuriamąja kultūra, baltų dėmių joje užpildymu", t.y. apie sovietmečio cenzūros netoleruotus dalykus. A.Zurba Profesorės jubiliejiniame vakare rugpjūčio 26 dieną išsitarė: "Jeigu ne ji, kas įteisintų kai kurių rašytojų reikšmingumą?"

Nors knygos "Proza ties tūkstantmečio riba" didžioji dalis skirta vyresniems prozininkams, bet kalbama ir apie Z.Čepaitės, R.Šerelytės, H.Kunčiaus, M.Ivaškevičiaus, debiutantų kūrybą (ypač geranoriškai išnarstytas V.Blažytės romanas "Geltona pieva"). Jaučiant vidinę tapatybę, su įkvėpimu skaitoma B.Jonuškaitė. Puikiai interpretuojamas J.Kunčinas, net pamaniau, kad jau netoli ir iki monografijos. Evoliucionavo požiūris į H.Kunčių, kaip kraštutinį postmodernistą – nuo visiško atmetimo prieš keletą metų iki blaivios tolerantiškos pozicijos.

Ambicingas pavadinimas "Proza ties tūkstantmečo riba" žada, bet netesi kardinalaus virsmo literatūroje analizės. Tūkstantmetis tarsi įpareigotų apžvelgti ilgesnį nei penkerių metų laikotarpį, o riba – radikaliau aptarti literatūros ribinę situaciją. Stoka distancijos, originalesnių konceptų? O ir dauguma recenzuojamų autorių rašė, kaip rašę – ir be ribos, ir be tūkstantmečio.

Išauginta sovietmečio literatūrologijos, E.N.Bukelienė – puiki realistinės paradigmos žinovė: įtvirtino realizmo mokyklą monografijose apie J.Avyžių (1975), J.Paukštelį (1985), iš dalies ir J.Kralikauską (2002). Ir štai ji imasi aptarti reiškinius, kurie net jaunesniems kritikams nelengvai įkandami – postmodernius autorius ir Romualdą Granauską su jo archetipiniais, mitologiniais klodais. Tokia savęs įveika, savo estetinių idealų persvarstymas – ne kiekvienam pagal jėgas. Kaip nesibaisėti postmodernistinio pasaulėvaizdžio drastika, ne vieną dešimtmetį dirbus su nuosaikiu realizmu? Profesorė diplomatiškai išlaviruoja, pripažindama literatūrai būtinybę ir keistis, ir neišsižadėti tradicijos. Literatūros lauke išsiteks visi, – sako ji.

Pagarbos vertas Profesorės bruožas – atsakomybė. Anot jos, kultūros žmogus – tai ieškantis jungčių žmogus. Kritikė nebijo afišuoti šiandien nemadingo angažuotumo ir prisipažinti, kad žvelgia į literatūrą su išankstine nuostata: "ieškoti to, kas vienija, kas bendra" (p. 4). Viliasi įžvelgti patikimą tradicijų taką ir atpažinti išliekamos vertės turinčius kūrinius. Pasikliauja patirtimi ir nuojauta. Pasiremia V.Kavolio mintimi, kad kultūros tęstinumas egzistuoja ne pats savaime, o kiekvieno kūrėjo asmeninės atsakomybės dėka. Savo vertybinėmis nuostatomis ir atida tautinei bendruomenei, išgyvenančiai episteminį lūžį, Profesorė įsipareigojusi be išlygų, be jokio egocentrizmo.

E.N.Bukelienė puiki mokytoja ir motina – tokius matau žmogiškuosius amplua, kurie nušviečia ir jos profesinę veiklą. Jos pedagogės talentas turi pozityvumo ir altruizmo įkrovą: ugdyti, skatinti, atjausti. Ir kūrinį ji ne kritikuoja, o pristato, papasakoja, kas jame vertingiausia, padeda jį atrasti ir suprasti. Knygos apie Romualdą Granauską žanras neatsitiktinai įvardintas "kūrybos interpretacijos", nes interpretacija – pirmiausia aiškinimo ir atvėrimo menas. Mažiau jai rūpi skrosti, skvarbyti, preparuoti, skalpuoti, teisti. Ji formuluoja paprastai, suprantamai, esmingai, kaip diktuoja dėstytojos, vadovėlių ir literatūros istorijų autorės įdirbis. Vadovėlinio mąstymo neproblemiškumas priskirtinas čia recenzuojamų knygų minusams, raiškos skaidrumas – teigiamybėms.

Ji myli rašytojus, juos globia rūpestingu žodžiu, žvelgia į kūrybą iš jų pačių pozicijų, tausoja jų nervus ir atsižvelgia į kiekvienos individualybės savotiškumą. Trumpai tariant, stovi šalia rašytojų, o ne prieš juos. Ji labai švelni kritikė, apsčiai smilko "kodylo" dūmais (G.Aleksą, J. Šikšnelį, V.Astą). Jei patekai recenzuoti E.N.Bukelienei – būsi suprastas, pagirtas ir paguostas. Tai neeliminuoja dalinio reiklumo – kliūva Z.Čepaitei už žurnalizmą, J.Apučiui už eklektiką, R.Šaveliui už paviršutiniškumą ir taip toliau. Bet tas reiklumas – motinos, mylinčios baramą vaiką.

Profesorė naujuose darbuose dėsto per kitų kūrybą savo pačios suvoktas egzistencines tiesas, todėl yra sugestyvi. Ypač tai ryšku R.Granausko kūrybos interpretacijų knygoje "Saulėlydžio senis". Maga ją vadinti monografija – lakoniškai peržvelgtas nuotykingas rašytojo gyvenimo kelias ir apibūdinti svarbiausi kūrybos momentai. Monografiniam tyrinėjimui tarsi stinga išsamumo, bet gerai, kad dėmesys koncentruojamas į mažiau nagrinėtus tekstus, jie pamatomi netikėtais rakursais. Žiūros taško inerciją laužo pats pasirinkimas (akcentai pirmiesiems ir naujausiems kūriniams) ir jų netikėtas sugrupavimas į skyrius, atrankos kriterijumi nelaikant nei žanro, nei parašymo datos. Pats stipriausias man pasirodė skyrius "Psichologinė proza", galbūt todėl, kad šiuo aspektu į rašytojo kūrybą nebuvo gilintasi. Įdomiausių įžvalgų esama interpretuojant apysakas "Raudonas ant balto" ir "Švento Lozoriaus diena". Įsiminė R.Granausko prozos muzikalumo, stiliaus sąmoningo formavimo motyvacija, pastangos apibūdinti jo prozos žemaitiškumo specifiką, apibrėžti rašytojo kalbos pilnatvę. R.Granausko prigimties kūrybiškumas iliustruojamas neeiliniais jo articizmo proveržiais. Gal kiek daugoka turinių perpasakojimo, bet juk knyga skirta ne literatūros smaguriams, pažįstantiems autoriaus tekstus, o visiems duonos valgytojams

Antra vertus, nelengva perprasti, kokia knygos interpretacinė strategija: ar "atrakinti" autorines reikšmes, ar pasidalinti tuo, ką kūrinys reiškia jautriai skaitytojai? Interpretacija turėtų siekti gelmės ir iš pirmo žvilgsnio neįžvelgiamų prasmių dešifravimo. Mažai naujo pasakoma apie rinkinių "Medžių viršūnės", "Raudoni miškai", daugiau – apie "Gyvulėlių dainavimo" apsakymus. Romano "Duburys" interpretacija idealiai sutampa su teze apie "atkuriamąją kultūrą, baltų dėmių joje užpildymą". Gilesnių atverčių turi apsakymų "Vienas", "Trys gaidžio plunksnos" interpretacijos. Suprantamas Profesorės siekis akcentuoti tautos mentalitetui svarbius dalykus sakralinių ženklų užmaršties laike: "Mūsų protėviai juodą gaidį aukojo dievams sunkiausių išbandymų valandą. Tai tarsi ženklas, kad iš šių namų bus pareikalauta didžiausios aukos" (p. 55); arba: "Iškalbingos detalės – kardas ir dalgis – kitokio s a v o ginklo už s a v o laisvę lietuvis nėra pakėlęs…" (p.54).

Interpretatorius neprivalo pasitelkti tikslių literatūrologinių sąvokų rinkinio, jis gali metaforizuoti ir poetizuoti, bet su saiku. Kitaip interpretacinė procedūra virsta pakiliu teksto komentavimu. Interpretatorius nekvestionuoja, jis gėrisi… Knygoje pasitaiko nereikalingos patetikos, daugelyje vietų pabrėžiami tie patys "egzistencinių turinių", "archajinio paveldo", "etninių prasmių", "pokario tragizmo", "mitinių ženklų" motyvai. Galbūt ilgametė tekstų aiškinimo mokyklai praktika įtvirtino tam tikras literatūros suvokimo būdo konvencijas ir stiliaus štampus.

Saulėlydžio senio įvaizdis knygos viršelyje bus atsidūręs ne šiaip sau, ne tik todėl, kad taip vadinasi vienas geriausių R.Granausko apsakymų. Metaforą suvokiu keleriopai – kaip metafizinio nerimo ir ilgesio simbolį, kaip labai ryškių spalvų, stačiai paties intensyvumo reprezentaciją, kaip nuojautą nesibaigiančios baigties (už tave lieka gyventi tavo vaikas). Ištardamas, kad "kasdien būna po vieną mažą vakarą ir po didelį saulėlydį", rašytojas labai paprastais žodžiais nusakė amžiną įtampą tarp kasdienybės rutinos ir būtiškojo poliaus. Ir labai aiškiai įvardijo proporcijas: kas mažas, kas didelis. Molio pypkę rūkantis mįslingas saulėlydžio senis ar nebus tik E.N.Bukelienės aliuzija į paties R.Granausko asmenybę? R.Granauskas garbingai užbaigia vieną mūsų literatūros ciklą.

Monografinė interpretacijų studija laikytina tikrai širdinga pastanga dekonstruoti "programinio, vadovėlinio" autoriaus programiškumą. Pažvelgti į jo kūrybą iš arti ir kitaip. Be kita ko, tam tikrą interpretacijų monotoniją labai pagyvina nuotraukos iš asmeninio rašytojo archyvo, atskirų kūrinių genezės momentai, laiku ir vietoje įterptos biografijos detalės, nuorodos į prototipus. Akivaizdu, kad bendrą kūrybos vaizdą labai praturtina genezės metodas, pas mus nepelnytai nustumtas į pašalius jau pora dešimtmečių.

Antroji interpretacijų autorė rašytoja Vanda Juknaitė skyriuje "Romualdo Granausko prozos modernumas", teigdama, kad "tradicinės prasmės jau yra atpažintos", išlukštena tikrai naujas ar jų niuansus, pateikia išradingų ir polemiškų teiginių (ypač originaliai interpretuojama apysaka "Jaučio aukojimas"). Jos trys interpretacijos logiškos ir subtilios.

Šio rašinio akcentas turi būti saulėlydžio mažoras: jo stebuklai, didybė, grožis, ypatingas intensyvumas, paslaptis. Profesorė E.N.Bukelienė neabejotinai išgyvena dvasios nušvitimą, kūrybinį renesansą. Yra pavydėtinai kūrybinga. Kad neužbaigčiau patetiškai – mes kritikos bare oponentės. Negaliu sutikti su teiginiu, kad R.Šavelio apysakos "Tamarikso žydėjimas" herojus rašytojas savo opusą paskandina "lengva širdimi" (p.71), nepritariu perdėm kritiškam J.Apučio "Vargonų balsas skalbykloje" vertinimui ar R.Granausko apysakos "Baltas vainikas juodam garvežiui" ypatingam išaukštinimui. Tarkim, aš manau, kad skausminga refleksija lietuvių prozoje yra atgyvenusi ir nebeduoda impulsų, o E.N.Bukelienė polemizuoja, kad ne, kad autentiška skausminga refleksija visada produktyvi, ir grindžia savo nusistatymą B.Jonuškaitės proza, prisimena B.Radzevičių. Dar ilgus metus norėčiau turėti tokią suinteresuotą oponentę!

__________________

Bukelienė E.N. PROZA TIES TŪKSTANTMEČIO RIBA: Kritikos etiudai. – Kaunas: Šviesa, 2004.

Bukelienė E.N., Juknaitė V. SAULĖLYDŽIO SENIS: Romualdo Granausko kūrybos interpretacijos. – V.: Alma littera, 2004.

 

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2012 m. Sausio

PATKPŠS

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

 1 2 3 4 5
6 7 8 9 10 11 12
13 14 15 16 17 18 19
20 21 22 23 24 25 26
27 28 29  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 11 iš 11 
21:42:50 Jan 22, 2012   
Jan 2011 Jan 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba