Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2004-10-15 nr. 3019

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• STASYS STACEVIČIUS53
• TRUMPAI
• KITAME NUMERYJE

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• KINO TEATRAI
• TEATRAI
• KONCERTAI
• PARODOS
• VAKARAI
• ĮVAIRŪS
• LR KULTŪROS LAIDOS

AKTUALIJOS 
• ĮVAIROVĖS VIENOVĖ: ES GRUNDTVIG KONFERENCIJAI PASIBAIGUS1

ESĖ, PUBLICISTIKA 
• Vytautas Bubnys.
PRIARTĖJIMAI
5

KNYGOS 
• Jūratė Sprindytė.
SAULĖLYDŽIO MAŽORAS
• Giedrė Kazlauskaitė.
KNYGOS ŽMOGAUS BALSU
• JAUČIU PAREIGĄ PATIKSLINTI
• STAKTOS
• IŠ TVERMĖS D4
• NEREIKIA TIKRIAUSIAI BŪTINA2
• NAUJOS KNYGOS

DAILĖ 
• Algis Uždavinys.
NEUŽMIRŠTAMAS PALERMAS
1
• Algis Uždavinys.
ŽAIDIMAS SU PAČIU SAVIMI
2

FOTOGRAFIJA 
 Beatričė Jacunskytė.
SUBJEKTYVUS FOTOAPARATO ŽVILGSNIS
2
• NAKTĮ FOTOGRAFAVO – PRIZĄ GAVO

TEATRAS 
• REŽISŪROS DESANTAS RUSŲ DRAMOJE
• KARTA P., arba NESKANIOS LENKIŠKOS IR LIETUVIŠKOS PJESĖS1
• "TRANSATLANTIKAS" VILNIUJE

MUZIKA 
• Asta Pakarklytė.
"GAIDOS" RADARO ANTENA SUKASI
4
• Austė Nakienė, Rūta Žarskienė.
XX A. PRADŽIOS LIETUVIŲ DAINOS IR MUZIKA
2

PAVELDAS 
• Povilas Kuodis.
ATGIMUSIOS SKARULIŲ BAŽNYČIOS SKULPTŪROS

MENO DIS/KURSE* 
• Juozas Laivys, Raimundas Malašauskas.
KLAUSIMAI MENININKAMS: NĖRA DVIEJŲ VIENODŲ ATSAKYMŲ
3

SKAITINIAI 
• IŠBANDYMAS TELEVIZIJA1
• ŽALIOJI PRAĖJUSIŲ AMŽIŲ PAGUNDA11

POEZIJA 
• VACYS REIMERIS8

PROZA 
• JURGA IVANAUSKAITĖ30

VERTIMAI 
• LUIGI MALERBA.
UFOLOGAS
3

JAUNIMO PUSLAPIS 
• Gediminas Kajėnas.
MEDITATYVUMAS – KAIP POETINIO NE-MĄSTYMO FORMA
15

AKTYVIOS JUNGTYS 
• FUSEDMARC4

ATMINTIS 
• Robertas Keturakis.
IŠSIPILDĘS GYVENIMAS IR IŠSIPILDŽIUSI MIRTIS
2

KRONIKA 
• Vytenis Rimkus.
NAUJI VEIKALAI APIE LIETUVOS ARCHITEKTŪRĄ
• in memoriam.
NETEKOME UOLAUS LITUANISTO
• REPLIKA

SKELBIMAI 
• VIDEOMENININKAI, KINO KŪRĖJAI IR MĖGĖJAI!
• KNYGA APIE VYTAUTĄ KUBILIŲ

DE PROFUNDIS 
• LIETUVOS POILSIO PARTIJA KOMENTUOJA RINKIMŲ REZULTATUS16
• Malina K. Malina.
SKLEROTIKA
2
• Arvydas Genys.
POEZIJOS SKAITYMAI
• TAPOM NEBE SVAJOKLIŲ TAUTA?8

FOTOGRAFIJA

SUBJEKTYVUS FOTOAPARATO ŽVILGSNIS

Beatričė Jacunskytė

[skaityti komentarus]

Teko girdėti posakį – jei žiūrovas, išbuvęs salėje keletą valandų, nori ten grįžti, tuomet spektaklis yra pavykęs. Nors tai skirta teatrui, – tinka ir kitiems menams, nes iš esmės visą meną bei kultūrą dauguma yra linkę reflektuoti iš savo požiūrio taško. Taip yra. Ir tai pateisinama, nes kūryba yra skirta publikai – kad ir kokio pobūdžio ji būtų, kad ir kokias išraiškos priemones naudotų, kad ir kaip teigtų esanti tik sau ir dėl savęs. Na, dar dėl idėjos ar, kas populiaru postmodernizme, kad būtų nesuprasta. Tačiau visa eksponuojama kūryba jau yra reflektavimo ar interpretavimo objektas, o tai, kokius jausmus ji sukelia, priklauso nuo kiekvieno atskiro individo – ko jis ieškojo ir kiek tai, ką pamatė, atitiko jo lūkesčius.

Pastarosiomis savaitėmis daug erdvės visokeriopoms interpretacijoms suteikė Kaune surengtas pirmasis tarptautinis fotografijos festivalis "Nuo turgaus iki prekybos centro, nuo Macijausko iki…", susidedantis iš daugiau nei 30 įvairaus pobūdžio ekspozicijų, kuriose savo darbus rodė profesionalūs, pripažinti fotografai, fotografijos mokyklų absolventai ir dar tik studijuojantys fotografiją ar jai prijaučiantys – žodžiu, kontingentas gausus bei įvairus, nuotraukų pasiūla – taip pat.

Noriu aptarti čekų Meninės fotografijos instituto studentų parodą, rodytą "Fuji fotogalerijoje", kuri pasižymėjo tiek žanrų, tiek stilių įvairove, kita vertus, visas tas nuotraukas sieja tai, kad jose vienaip ar kitaip užfiksuotas gyvenimas (J.J.Rousseau sakė, jog turime pažinti skirtumus, kad galėtume suvokti visumą). Vieni gyvenimą mato labai tiesiogiai (J.Kreneko ciklas "Hipermarketai"), kiti tarsi pro didinamąjį stiklą – stambiu planu rodo tai, ką paprastai esame linkę suvokti kaip duotybę (J.Štenceko ciklas "Kūnai"), dar tretiems gyvenimas siejasi su sutiktais žmonėmis (D.Pepe ciklai "Autoportretai su vyrais" ir "Autoportretai su moterimis", taip pat G.Klatkos ciklas "Niujorkas"), o kai kurie propaguoja savotišką meninę etnografinę fotografiją (G.Dambrowskio "Piligrimai ant Šv. Garbarako kalno") ar žaidžia fotografijos išraiškos priemonių galimybėmis (J.Dynteros "Be pavadinimo"). Žinoma, "gyvenimas" – plati sąvoka, reiškianti iš esmės viską ir neįkalinanti menininko, abstraktus apibendrinimas numanomas pačiame parodos pavadinime. Ir tai, kad skirtingų kūrėjų darbus, nors ir subjektyviai juos reflektuojant, vis dėlto galima sieti ir apibendrinti, manau, yra ekspozicijos stiprybė. Tad apie šią parodą norėčiau kalbėti labiau ne specifiniais fotografijos amato terminais, o aptarti jos literatūriškumą, konceptualumą, taip pat aktualumą lietuviškajai publikai.

Prisimenant pasakymą apie norą grįžti prie matyto objekto, taip pat turint galvoje, kad kūrybos (šiuo atveju parodos) pasisekimą lems tai, kiek ji atitiks publikos lūkesčius, galima būtų teigti, jog ši ekspozicija turėtų patikti mėgstantiems tokią fotografiją, kuriai galima sukurti istoriją. Tai ir laikau fotografijos literatūriškumu. Tuo, mano nuomone, pasižymėjo dauguma eksponuojamų nuotraukų, pavyzdžiui, D.Pepe "Autoportretai su vyrais". Įdomi idėja – autorė įsiamžino įvairiose erdvėse, įvairiu metu su skirtingais vyrais, ir tai masina, nes skatina nuspėti kiekvienos fotografijos istoriją – ar tai buvo jos mylimieji, ar draugai, gal nepažįstami žmonės ar modeliai, o gal tai buvo svarbūs jos gyvenime žmonės; kur jie yra ir ką veikia dabar, kaip susiklostė jų santykiai? Žmogus iš prigimties yra sociali būtybė, ir tokio pobūdžio fotografijos, kuriose pavaizduoti konkretūs santykiai (tarkim, fotografija, kurioje mergina vilki nuotakos suknelę, skatina galvoti apie tolesnio jos gyvenimo istoriją), priverčia nufotografuotą žmogų traktuoti ne kaip modelį, o kaip realiai egzistuojantį ir – dėl fotografijoje parodyto santykio bei asmeninės interpretacijos – pažįstamą žmogų. Įdomus ir kitas šios autorės ciklas – "Autoportretas su moterimis". Iš esmės principas išlieka nepakitęs, kompozicija panaši – du žmonės tam tikrame kontekste, tik čia vietoje vyrų menininkė vaizduoja moteris. Visgi nuotaika yra kitokia. "Autoportretuose su vyrais" abu vaizduojamieji, t.y. ir fotografė, ir jos modeliai, – natūralūs, tarsi įamžinti vienoje savo gyvenimo atkarpoje, tuo tarpu "Autoportretuose su moterimis" šios įvairių amžių bei socialinės padėties moterys yra iš galbūt nebe tokios artimos autorei aplinkos. Šiose fotografijose akcentuojamas fotografės susitapatinimas su vaizduojamomis asmenybėmis – ji tarsi "glaudžiasi" prie jų istorijų, prie jų dabartinio gyvenimo, o "Autoportretuose su vyrais" ryškus buvo bendrumas: atrodė, kad ta mergina ir vyrai, pavaizduoti fotografijose, yra lygiaverčiai partneriai, draugai – tai leido juos interpretuoti kaip vienetą. Paradoksalu, bet "Autoportretuose su moterimis" pabrėžiamas fizinis susitapatinimas tik išryškina tų dviejų personažų skirtumus – matome dvi atskiras moteris, kiekvieną su savo istorija, kitokias ir panašias tik tuo, kad abi yra moteriškos lyties.

Išsiskiria M.Plitz fotografijos su įvairių profesijų moterimis ant žurnalų moterims viršelių. Originali idėja bei nuoseklus jos įgyvendinimas: tai tarsi nedideli triptichai, kurių vieną dalį sudaro senų (ne mažiau kaip 20 metų senumo) čekiškų žurnalų viršelių nuotraukos; jose įamžintos įvairių profesijų (parodoje eksponuojamos fotografijos su šaltkalvės, redaktorės, pilotės bei dviejų architekčių atvaizdais) moterys; kitoje dalyje tos pačios moterys nufotografuotos atkartojant viršelio nuotraukos kompoziciją, tiktai tai daroma mūsų dienomis, o paskutinėje dalyje vėlgi tos pačios moterys vaizduojamos savo organiškoje aplinkoje. Paprasta ir originalu. Ir vėlgi literatūriška. Kartu išryškintas (manau, šiose fotografijose tai svarbiausia) laiko paradoksalumas. Kaip natūralus žmogaus gyvenimo procesas parodoma žmogaus senatvė, fizinės išvaizdos kaita – tai, manau, tiesmukiausia tokios humanistinės idėjos interpretacija. Juk visais laikais žmonėms buvo įdomu žinoti, kaip gyvena kadaise matyti ar pažinoti žmonės. Tai nėra išskirtinis čekų tautos bruožas, – lietuviai praėjusią žiemą buvo įgyvendinę projektą "Pamirštoms žvaigždėms", – galbūt Čekijoj šios moterys seniau buvo žymios…

Dėmesio vertas ir šiuolaikinę "hipermarketų" visuomenę vaizduojantis J.Kreneko ciklas "Hipermarketai". Fotografijų raiškos pagrindas – forma ir vaizduojamoji situacija, kuri absoliučiai tapati lietuviškajai: milžiniškais kiekiais perkami maisto produktai, didelės pakuotės, vaikai maitinami vadinamaisiais "plastmasiniais jogurtais"... Žodžiu, apsipirkinėjimas, būdingas ir pažįstamas turbūt ne tik lietuviams ir čekams.

Įdomi pasirodė K.Špoutilo "Motociklininkų" koncepcija; prisiminiau A.de Saint–Exupery Mažąjį Princą, sakantį, jog tai, kas svarbiausia, nematoma akimis. Tiesa, K.Špoutilo fotografijos tiesiogiai neperteikia tų dvasinių vertybių, kurių Mažasis Princas skatino ieškoti širdimi, tačiau paviršutinio žiūrėjimo čia taip pat nėra. Yra mėginimas žvelgti gilyn per fiziologinę prizmę. Manau, Mažojo Princo idėja vis dėlto tinka apibūdinti šių fotografijų koncepcijai: kokie atrodome, nebūtinai tokie ir esame – rūbai slepia kūną ir kuria įvaizdį.

Kiek kitokiu technologiniu rakursu, tačiau ta pati kūno tema plėtojama J.Štenceko cikle "Kūnai". Čia nėra daug literatūriškumo, nuotaikos, pagrindinis dėmesys skiriamas formai, kuri visgi nėra novatoriška. Tad formos ir koncepcijos atžvilgiu įdomesnis yra ciklas "Motociklininkai".

Skirtingi savo konceptualumu M.Lotešoveco "Maži altoriai" ir G.Dambrowskio "Piligrimai ant Šv. Garbarako kalno". Šie darbai vienaip ar kitaip siejasi su religija. "Maži altoriai" – tarsi asmeninė gamtos interpretacija, artima panteistinei pasaulėjautai, jei ciklo pavadinimą interpretuosime tiesiogiai. Bet kuriuo atveju tai bene vieninteliai darbai parodoje, kuriuose vaizduojamos gamtos kompozicijos.

"Piligrimų ant šv. Garbarako kalno" ciklo fotografijose matome labiau pažįstamą religinę pasaulėjautą atitinkančias apeigas. Jei ne techninės fotografijos subtilybės, šie darbai galėtų būti priskirti dokumentinei fotografijai. Vaizduojami įvykiai rastų analogų ir lietuviškoje kultūroje.

G.Klatkos ciklas "Niujorkas" įdomus žanriniu fotografijų dvilypumu – čia ir portretai, ir miesto panoramos. Tai vėlgi inspiruoja dvejopas interpretacijas – miestas matomas turisto ar vietinio gyventojo akimis?

Apskritai kūrybos interpretavimas, remiantis savo patyrimu, matyt, yra ir skirtinga, ir kartu ta bendra kalba, kuri sugeba nepaisyti valstybių sienų, rasinių skirtumų, socialinės padėties ir panašių dalykų, skiriančių žmones. Žinoma, skirtingos kultūros suponuoja skirtingas pasaulėžiūras, skirtingą aplinkos suvokimą, bet... Nors meno vertinimas bei supratimas – subjektyvūs dalykai, tačiau noras grįžti ten, kur patiko (o tai – savotiškas vertinimo kriterijus), – bendras visiems. Todėl manau, jog šios parodos stilių bei žanrų įvairovė sudomino fotografijai neabejingus kauniečius.

 

Skaitytojų vertinimai


10851. Nesugrįžusioji2004-10-18 10:18
Na nežinau, nežinau... iš šios parodos man patiko tik trys autoriai. O jau "K.Špoutilo "Motociklininkų" koncepcija", tai tikrai nusikoncepcino, kokių čia dar įžvalgų reikia? Tokių koncepcijų mačiau vos ne kas antrame fotoalbume ar kataloge... Ir šiaip, bakalaurantų darbai buvo geresni nei magistrntų...

10875. tapytoja :-) 2004-10-18 19:44
Straipsnis neblogas,truksta išsamesnės nuotraukų analizės ir objektyvesnio vertinimo...

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2012 m. Sausio

PATKPŠS

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

 1 2 3 4 5
6 7 8 9 10 11 12
13 14 15 16 17 18 19
20 21 22 23 24 25 26
27 28 29  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 11 iš 11 
21:42:44 Jan 22, 2012   
Jan 2011 Jan 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba