Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2004-10-15 nr. 3019

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• STASYS STACEVIČIUS53
• TRUMPAI
• KITAME NUMERYJE

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• KINO TEATRAI
• TEATRAI
• KONCERTAI
• PARODOS
• VAKARAI
• ĮVAIRŪS
• LR KULTŪROS LAIDOS

AKTUALIJOS 
• ĮVAIROVĖS VIENOVĖ: ES GRUNDTVIG KONFERENCIJAI PASIBAIGUS1

ESĖ, PUBLICISTIKA 
 Vytautas Bubnys.
PRIARTĖJIMAI
5

KNYGOS 
• Jūratė Sprindytė.
SAULĖLYDŽIO MAŽORAS
• Giedrė Kazlauskaitė.
KNYGOS ŽMOGAUS BALSU
• JAUČIU PAREIGĄ PATIKSLINTI
• STAKTOS
• IŠ TVERMĖS D4
• NEREIKIA TIKRIAUSIAI BŪTINA2
• NAUJOS KNYGOS

DAILĖ 
• Algis Uždavinys.
NEUŽMIRŠTAMAS PALERMAS
1
• Algis Uždavinys.
ŽAIDIMAS SU PAČIU SAVIMI
2

FOTOGRAFIJA 
• Beatričė Jacunskytė.
SUBJEKTYVUS FOTOAPARATO ŽVILGSNIS
2
• NAKTĮ FOTOGRAFAVO – PRIZĄ GAVO

TEATRAS 
• REŽISŪROS DESANTAS RUSŲ DRAMOJE
• KARTA P., arba NESKANIOS LENKIŠKOS IR LIETUVIŠKOS PJESĖS1
• "TRANSATLANTIKAS" VILNIUJE

MUZIKA 
• Asta Pakarklytė.
"GAIDOS" RADARO ANTENA SUKASI
4
• Austė Nakienė, Rūta Žarskienė.
XX A. PRADŽIOS LIETUVIŲ DAINOS IR MUZIKA
2

PAVELDAS 
• Povilas Kuodis.
ATGIMUSIOS SKARULIŲ BAŽNYČIOS SKULPTŪROS

MENO DIS/KURSE* 
• Juozas Laivys, Raimundas Malašauskas.
KLAUSIMAI MENININKAMS: NĖRA DVIEJŲ VIENODŲ ATSAKYMŲ
3

SKAITINIAI 
• IŠBANDYMAS TELEVIZIJA1
• ŽALIOJI PRAĖJUSIŲ AMŽIŲ PAGUNDA11

POEZIJA 
• VACYS REIMERIS8

PROZA 
• JURGA IVANAUSKAITĖ30

VERTIMAI 
• LUIGI MALERBA.
UFOLOGAS
3

JAUNIMO PUSLAPIS 
• Gediminas Kajėnas.
MEDITATYVUMAS – KAIP POETINIO NE-MĄSTYMO FORMA
15

AKTYVIOS JUNGTYS 
• FUSEDMARC4

ATMINTIS 
• Robertas Keturakis.
IŠSIPILDĘS GYVENIMAS IR IŠSIPILDŽIUSI MIRTIS
2

KRONIKA 
• Vytenis Rimkus.
NAUJI VEIKALAI APIE LIETUVOS ARCHITEKTŪRĄ
• in memoriam.
NETEKOME UOLAUS LITUANISTO
• REPLIKA

SKELBIMAI 
• VIDEOMENININKAI, KINO KŪRĖJAI IR MĖGĖJAI!
• KNYGA APIE VYTAUTĄ KUBILIŲ

DE PROFUNDIS 
• LIETUVOS POILSIO PARTIJA KOMENTUOJA RINKIMŲ REZULTATUS16
• Malina K. Malina.
SKLEROTIKA
2
• Arvydas Genys.
POEZIJOS SKAITYMAI
• TAPOM NEBE SVAJOKLIŲ TAUTA?8

ESĖ, PUBLICISTIKA

PRIARTĖJIMAI

Vytautas Bubnys

[skaityti komentarus]

Tęsinys. Pradžia 3016 numeryje

4. NIEKAS NEIŠBLĖSĘ

"Štai jau kelios dienos aš Zagrebe".

Šitais žodžiais Šimunas Š.Čioričius pradeda vieną mažutę esė "Aliarmas". Rašo apie 1992 metų birželį, kai virš miesto skraidė serbų karo lėktuvai ir mėtė bombas, tratino iš kulkosvaidžių. Kaukė sirenos, žmonės puldinėjo slėptis kas kur. O po kelių dienų "…išgirdom kitą aliarmo signalą, iš Berlyno. Ten susirinkusi Europos Saugumo Taryba nusprendė, kad Slovėnijos ir Kroatijos pripažinimas net nesvarstytinas! Užuot parodžiusios Belgradui vietą, Europa ir Jungtinės Amerikos Valstijos grasina nutraukti politinę ir ekonominę paramą kiekvienai respublikai, išstojančiai iš nelemtos Jugoslavijos Federacijos".

Panašią informaciją,tik prisiminkime, skaitėme tuomet ir mūsų spaudoje, girdėjome per radiją. Dabar atrodo, kad tai netiesa… Ne, norėjau pasakyti, kad tai buvo seniai, netgi labai seniai. Taip atrodo mums. Tačiau taip nemano kroatai. Taip nemano nei serbai ar bosniai. Jiems – vakar.

Tačiau aš vėl apie…

Aš – Zagrebe. Negalvodamas apie karo žiaurumus, apie žmones, kurie juos patyrė, šiandien noriu paklajoti po miestą. Be gido, be savo kelionės bendražygių. Pradedu nuo Ivano Meštrovičiaus, visų pirma noriu jam nusilenkti. Bemat aptinku jo "Gyvybės šaltinį", kaip pripažįstama, bene įspūdingiausią jo kūrinį. Sudėtinga šlifuotos bronzos kompozicija: aplink šulinio rentinį, o iš tikro su juo suaugusios išraiškingos žmonių figūros. Žmonės, ištroškę vandens lašo, parpuolę ant kelių, įsikirtę į akmeninį rentinį. Išsikankinusiais kūnais, sudžiūvusiomis rankomis – ant uolos augančio medžio šaknimis siekia vandens nepasiekdami. Veiduose ir akyse viltis, paskutinės tikėjimo kibirkštėlės, agonija, mirtis. Šio didžio kroatų genijaus, A.Rodino mokinio, darbus anais metais apžiūrinėjau Nacionaliniame muziejuje. Motina, maitinanti kūdikį, Motina, mokanti vaiką melstis, Motinos portretas… Dar Motinos skulptūra prie universiteto Teisės fakulteto rūmų. Ilgai nenuleidžiu akių nuo "Gyvybės šaltinio", kurio ankstesnįjį įspūdį išsaugojau po šiai dienai, ir bene labiausiai man magėjo šį stebuklą išvysti. Tuo labiau – tik vakar vakare sužinojau, kad nesenos sumaišties metu serbų artilerijos sviediniai sugriovė I.Meštrovičiaus memorialinį muziejų Otavicoje, visiškai jį suniokojo, o skulptoriaus jauniausias sūnus Antė, gynęs tėvo namą, buvo nužudytas. Pamažėl sukdamas apie "Gyvybės šaltinį" prisimenu savojo Egono, maištingo Dailės instituto studento, skaudų prisipažinimą romane, kaip jis smarkiai su bičiuliais išgėręs klydinėjo vidurnaktį po Zagrebą: "Tik staiga Meštrovičiaus stebuklai. Meštrovičiaus fontanas, išsiraičiusios figūros. Bet juk aš ką tik sakiau: dedu skersą ant klasikų, viskas viskas yra šūdo vietoj. Nusimoviau kelnes…." Tai buvo ar ne tais pačiais metais, kai aš lankiausi Zagrebe? Ką Egonas šiandien pasakytų, jei jį čia sutikčiau? Kadaise, kai išleidau savo pirmąją knygą – apysaką "Beržai svyruokliai", per susitikimą su skaitytojais Priekulėje viena bibliotekininkė prisispyrus įrodinėjo: tai apie mane papasakota… tai mano gyvenimas… viskas taip buvę man, patikėkit… iš ko jūs sužinojot?.. Neatmetu minties, jog gali atsitikti, kad kada nors atsišauks Egonas Rugajus ir įrodinės savo teises į mano sukurtą personažą.

Antrasis mane labiausiai viliojęs paminklas – kroatų grožinės literatūros pradininkui Markui Maruličiui. Religinio ir istorinio turinio kroatų literatūra senoviniais slavų rašmenimis buvo kuriama nuo IX amžiaus. O XV amžiuje jau įsitvirtina lotyniška abėcėlė. Adrijos pajūrio Kroatijos kraštas, palaikęs artimus prekybos ryšius su Venecija, juto stiprų Renesanso kultūros poveikį. 1501 metais Dubrovnike M.Maruličius išleidžia pirmąją knygą kroatų kalba, lotyniškais rašmenimis. Tai buvo poetinis epas "Judita". Šioje poemoje biblinis Juditos motyvas aktualinamas savo krašto istorijos dirvoje. Ir štai XVI amžiuje išauga visa plejada garsių kroatų dramaturgų, poetų.

Nors Žemutiniame Zagrebe daug savitų istorijos ir kultūros paminklų, bet jis manęs ilgai neužlaiko. Gal todėl, kad sostinės senosios dalies Hradeco dvasia traukia labiau, ji iškalbingesnė ir atviresnė, ji išsyk pagauna ir nepaleidžia. Visai netoli nuo Akmeninių vartų, kiek į kalną, – ir Kruvinasis tiltas. Medveščiako srovė jau seniai po žeme įsprausta į kanalą. O istoriniais laikais, kad ir prieš 300 metų, šis upelis senąjį miestą dalijo perpus. Miestelėnai, kaip nereta, tarpu savęs nesutarė, kivirčijosi, vieni kitus įžeidinėjo, kaltino, kad merginas vilioją, tad neretai paupio smuklėse įkaušę taip susiremdavo, susipliekdavo, kad Medveščiakas krauju pasrūdavo.

Rodos, tik keli žingsniai į šalį, ir dar vienas senas pažįstamas – iš granito ištašyta liaudies dainiaus Petricės Kerempuho skulptūra (skulptorius – Vanja Radaušas). Išdidus tasai dainius, visu aukštu ūgiu atsilošęs. Rankose – gitara, galva šelmiškai atmesta, stovėsena laisva kaip vestuvėse, o ant kaklo užnerta virvinė kilpa. Pasižiūrėjus – šelmis muzikantas, artistas, tačiau iš tikro tai istorinė figūra – prieš turkų priespaudą sukilusių valstiečių įkvėpėjas, viskuo labai artimas XVI a. valstiečių sukilimo vadui Matijai Grbecui. M.Krleža apie jį sukūrė poemą, dar vadinamą giesmėmis, psalmėmis.

Tikrą pasididžiavimą istorija ir nacionaline kultūra, per ilgus priespaudos amžius neišblėsusį nepriklausomybės siekį liudija ne tik gatvės, aikštės ar maži skvereliai. Svarbiausia – žmonės, jų orumas, pasitikėjimas, ramybė. Net šiandieną. Nenusiminę, kad dar nepriimti į Europos Sąjungą. Jie seniai tikri europiečiai, blizgučiais nesusivilioja. Nedaug Europoje rasime sostinių, kurių senamiesčiai nebūtų sudarkyti naujais, moderniais pastatais, išsišovusiais dangoraižiais… Zagrebe to nepastebėsi. Žvelgi nuo aukštumų į miesto panoramą ir džiaugiesi – visos architektūros naujovės, didieji prekybos centrai gana tolokai arba pakraščiuose. Ir anglų kalba žėrinčios reklamos ar firmų pavadinimai nekrenta į akis. Pati didžioji šių užrašų dalis – gimtąja kalba. Galima sakyti, vien gimtąja!

Siaura, kreiva gatvė nuveda į Jėzuitų aikštę – nedidukę, jaukią, kur gali kiek tinkamas pasėdėti, pailsinti kojas. Pažengęs išvystu – Jėzuitų laiptai. Ąžuoliniai, įjuodę, kalno skardin kylantys. Neplatūs, gal pusantro metro, apibirę besiraizgančių vijoklių žiedlapiais. Kopiu aukštyn, aukštyn. Abipus medžiai, gėlynai, austrovengriškus laikus menantys namai. Sodeliai, mažutė kavinukė. Švaru, kiekvienas daiktas ar senovės rakandas tarsi buities muziejuje turi gerai regimą savo vietą.

Keldamas koją gal ant penkiasdešimtos pakopos stabteliu: sutraiškyta sraigė. Po perlamutriniais kriauklės trupiniais rusva lipni masė. Visai neseniai kažkas užmynė. Žinoma, nemačiomis, lipdamas ir besižvalgydamas į šalis, už turėklų tvarstydamasis. Spoksau, lyg aš pats būčiau kaltas, lyg mano koja būtų užlipus. Sutrypsta gyvybė, kad ir moliusko. Žinia, mes ne džainistai, kurie žengia atsargiai, šluotele braukiodami sau po kojų, ant burnos ir nosies užsitraukę marlines kaukes – gink Dieve atimti gyvybę sliekui, vabaliukui, muselei ar uodui. Su kokiu smalsumu esu į juos spoksojęs Delio ar Mumbajaus gatvėse, ir pirmoji mintis buvo – keistuoliai, valkataujantys vargetos. Toli gražu ne taip. Tai hinduizmo atšakos atstovai (jų per du milijonus), kuriems bendroji tezė – Dievas yra visame kame – ne tik gražūs žodžiai. Jų gyvenimo esmė – asketizmas, kūno potroškių griežtas apribojimas, absoliutus laikymasis achimsos, t.y. nepakenkti jokiai, net pačiai smulkiausiai, gyvybės formai. Džainistai – žmogaus kūno, jo aistrų, norų kankinamos sielos. Ir vis dėlto nereikia stebėtis, jie baigę koledžus, aukštąsias mokyklas, geri ekonomistai ar finansininkai. Jie sėkmingai suderina savo šventą tikėjimą su tarnavimu visuomenei.

Susimąstęs prie sutraiškytos sraigės padariau "nuodėmę": nenorėčiau vaikščioti nosį nukabinęs; žingsniuodamas mėgstu pakelti akis į dangų, nejučia užsimirštu ir nieko nepastebiu.

Šventiška nuotaika lydėjo visą pusdienį. Ji nesujuko ir tada, kai besidairydamas nupėstinau gana toli ir miesto plane ėmiausi ieškoti gatvės pavadinimo, tačiau niekaip negalėjau aptikti. Supratau įsimušęs į turistų nelankomą rajoną. Buvo aišku – reikia leistis, iš kur buvau atėjęs. Tačiau aš vis dar ieškojau bent tako dešinėn, kur apačioje plytėjo sostinės centras. Vis dėlto mano gatvė be jokių atšakų pasirangydama skverbėsi tolyn ir aukštyn į Miegančios meškos uolynus. Teko susistabdyti solidžią ponią, ir ji nemirktelėjus patarė grįžti ta pačia gatve. Kojas vos bepavilkau. Ir vis dėlto buvau laimingas – šiek tiek pažinau nepažintą miesto dalį – vakarinį Hradeco pakraštį. Tik mano ausys niekur neužgirdo lietuviško žodžio. Vokiškai, angliškai, prancūziškai ar lenkiškai kalbančių turistų kiekvienoje gatvelėje gan dažna, jų apstu neretoje kavinukėje. Negi mano kraštiečiai išsilenkia Zagrebo? Tiesa, dabar vasara, pajūrio kurortuose, žvejų kaimeliuose be vargo jų aptiktum, bet kažin ar jie ten kalba lietuviškai, tikriausiai net tarpusavyje varto liežuvius pagal paskutinę madą – angliškai, Dieve gink, kad kas nors nepamanytų – iš buvusios Sovietijos. Dar, tiesa, būriai mūsiškių piligrimų traukia į Bosnijos kalnuose jau keli dešimtmečiai šv.Marijos apsireiškimais garsėjančią Medjugorją, kurios net karo vėtros nepalietė. Žinoma, nėra bloga, kad žmogų vilioja stebuklingos vietos, kad jis linkęs tikėti neįprastais paliudijimais ir įspūdingais pasakojimais, kad puola pačiupinėti regėjusiojo drabužio ar rankos. Tik kodėl, sakau, žmogus dažnai užsimerkia, net ausis užsikemša prieš gamtos stebuklus, irgi dieviškus, kodėl nelinkęs pastebėti nepaaiškinamų ženklų aplinkoje, kasdienybėje, savo sielos plastėjime?

Taip, suprantu, bijomasi išklysti iš kelio, pasiklysti. Pasiklysti savo pažiūrose, tikėjime, savo vidaus nuostatose. Kur kas paprasčiau, kai kito pirštas tau parodo, paaiškina, kai tave paima už rankos ir veda į minią. Minioje tu galingas.

Klaidžiojimai po nežinomas vietoves ar nepažįstamus miestus man nuo seno nebuvo svetimi. Tačiau sykiais kipšas iškrėsdavo pokštų. Pirmąkart lankydamasis Paryžiuje, po vakarienės, kai bendrakeleiviai sulindo į viešbučio kambarius pailsėti ar atsivežtos "staličnajos" išgerti, aš išslinkau į reklamomis plieskiantį miestą. Maniau, apsidairysiu aplink, paslapinėsiu po vieną kitą gretimą kvartalą, ir tiek, pakaks, prisivaikščiota būriu per dieną. Tačiau net nepajutau, kai patekau į muzikos garsų ir žybčiojančių girliandų džiungles. Lig valios pasimaišiau po jas, siaurame akligatvėlyje iš patoli sekiau, kaip nakties paukštytės verbuoja vienišus jaunus vyrus. Man, brendusiam soclageryje, tai buvo smalsu, tad gan įžūliai sekiau vienas derybas ir, visa laimė, pačiu laiku pastebėjau, kaip labai ryžtingai vyriškis pasisuko į mane ir žengtelėjo. Nežinau, kuo viskas galėjo baigtis. Gėdingai leidausi bėgti, vėl įsiliejau į žmonių maišalynę ir tik tada pagalvojau: o kur mano viešbutis? Prancūziškai nemokėdamas nė žodžio, parodžiau vienam viešbučio kartelę, jis kažinką man aiškino, aš gūžčiojau pečiais. Nuėjau ranka mostelėton pusėn, netrukus užkalbinau kitą angliškai, o jis man vėl prancūziškai. Klaidžiojau kaip miške, kol apie vidurnaktį įslinkau į viešbučio fojė nei gyvas, nei miręs. Prie durų laukė manęs toks tipelis iš mūsų turistinės grupės. Kodėl, klausia, taip vėlai grįžtu, kodėl niekam nepranešęs išėjau, ir dar vienas? "Įsivaizduoji, pats velnias mane klaidino po Paryžių. Kaip gyvas nepamiršiu. Velnias!". Spokso tipelis, matyt, susigriebia, kad išsidavė, prasiviepęs paploja per petį: "Ko norėt iš rašytojo…"

Visko būna tose kelionėse…

Vakarieniaujame "Tratorijos" aikštelėje prie sustumtų trijų staliukų. Su mumis dar ketvertas naujų bičiulių zagrebiečių. Nenorėjome sulįsti restorano vidun. Vakaras šiltas, oras gaivus, priešais žiburiuose tviska didingos Šv.Stepono katedros frontonas, o dar artėliau ant aukštos stelos miestą laimina žvaigždžių vainiku karūnuota Dievo Motina, tikrai visa iš aukso plaukusi.

Valgome kas itališką picą, kas spagečius. Aš, žinoma, spagečius. Norius prisiminti, su kokiu apetitu juos kirsdavau viešėdamas Italijoje.

– Kavos, kapučino? – kelnerio balsas.

Net nemirktelėjęs:

– Kapučino.

Nežinau kodėl, bet kapučino man kadaise buvo tikra svajonė, atėjusi iš itališkų romanų puslapių. Tačiau dabar šis saldus žodis iššoko iš Palermo viešbučio kavinukės, kai jį ištarė garsus italų romanistas Alberto Moravija. Su tarybinių rašytojų delegacija dalyvavau iškilmėse įteikiant tarptautinę premiją A.Moravijai "už įnašą į Europos literatūrą". Naujasis laureatas pasikvietė mus į kavinukę pabendrauti ir kiekvieną klausė, ko norėtume išgerti: vyno, kavos ar kapučino. Buvau vienintelis, kuris pasirinko kapučino. Tada, kol stalas buvo dar tuščias, paprašė, kad mes trumpai prisistatytume. Kai priėjo mano eilė, antruoju sakiniu kaip mokinukas ėmiausi dėstyti: rašau lietuvių kalba, kuri yra pati seniausia iš gyvų sanskrito šeimos kalbų...

Alberto Moravija pertraukė:

– Taip, taip, žinau. Lietuva, žinau. Prieš porą metų Čikagoje aš lankiausi lietuvių gyvenamuose kvartaluose. Lietuva, žinau.

Tai mane šokiravo. Per visą mūsų pusvalandžio bendravimą vilgiau lūpas tirštomis kapučino grietinėlės putomis, o galvoje sukosi žodžiai apie Lietuvą. Ar A.Moravija buvo palaidojęs Lietuvą Rusijos glėbyje, ar tik prie kitų penkių mūsų grupės narių – trijų maskviečių, moldavo ir kazacho – jis tvirtino, kad suverenios Lietuvos nebėra. Ir kad ji tenai, kur laisvė, demokratija. Ir vėliau prie šių minčių nuolat vis grįždavau, ligi Atgimimo metų, kai galėjau tvirtai ištarti: Lietuva ne Čikagoje, bet čia, prie Baltijos.

Dabar siurbčiojau kapučino itališkoje "Tratorijoje", o jaunų bičiulių smagus angliškas pašnekesys nekliudė mano mintims pakilti virš Zagrebo katedros, virš Hradeco kalnų.

 

Skaitytojų vertinimai


10894. m.2004-10-19 12:39
Dieve, žmogus rašo, vis tęsia , ir nė vieno nusususio komentaro, tauta, kur tu?

10896. Arnoldas :-) 2004-10-19 12:58
"Pritvinko", tai ir raso! O tauta kodel turetu i tai reaguoti? I tai, man regis, turetu reaguoti kritikai. O tauta skaitydama gerb. VYTAUTA BUBNI turetu megautis tuo, ka JIS parase.

10899. Petras2004-10-19 13:56
Prie gerų tekstų retai knisasi komentatoriai, jie dažniau kaip kokie maitvanagiai mėgsta išsipisinėti prie dvėselienos.

10967. monstras2004-10-21 16:02
priartėjimai, paplepėjimai, pribez... Ak, tas kvapų ir žodžių svaigulys!

19879. fritz2005-11-22 22:53
Tautiečiai Lietuviai iš didžiosios raidės, - jūjų kalba nekokia...

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2012 m. Sausio

PATKPŠS

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

 1 2 3 4 5
6 7 8 9 10 11 12
13 14 15 16 17 18 19
20 21 22 23 24 25 26
27 28 29  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 11 iš 11 
21:42:41 Jan 22, 2012   
Jan 2011 Jan 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba