Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2004-10-15 nr. 3019

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• STASYS STACEVIČIUS53
• TRUMPAI
• KITAME NUMERYJE

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• KINO TEATRAI
• TEATRAI
• KONCERTAI
• PARODOS
• VAKARAI
• ĮVAIRŪS
• LR KULTŪROS LAIDOS

AKTUALIJOS 
• ĮVAIROVĖS VIENOVĖ: ES GRUNDTVIG KONFERENCIJAI PASIBAIGUS1

ESĖ, PUBLICISTIKA 
• Vytautas Bubnys.
PRIARTĖJIMAI
5

KNYGOS 
• Jūratė Sprindytė.
SAULĖLYDŽIO MAŽORAS
• Giedrė Kazlauskaitė.
KNYGOS ŽMOGAUS BALSU
• JAUČIU PAREIGĄ PATIKSLINTI
• STAKTOS
• IŠ TVERMĖS D4
• NEREIKIA TIKRIAUSIAI BŪTINA2
• NAUJOS KNYGOS

DAILĖ 
• Algis Uždavinys.
NEUŽMIRŠTAMAS PALERMAS
1
• Algis Uždavinys.
ŽAIDIMAS SU PAČIU SAVIMI
2

FOTOGRAFIJA 
• Beatričė Jacunskytė.
SUBJEKTYVUS FOTOAPARATO ŽVILGSNIS
2
• NAKTĮ FOTOGRAFAVO – PRIZĄ GAVO

TEATRAS 
• REŽISŪROS DESANTAS RUSŲ DRAMOJE
• KARTA P., arba NESKANIOS LENKIŠKOS IR LIETUVIŠKOS PJESĖS1
• "TRANSATLANTIKAS" VILNIUJE

MUZIKA 
• Asta Pakarklytė.
"GAIDOS" RADARO ANTENA SUKASI
4
• Austė Nakienė, Rūta Žarskienė.
XX A. PRADŽIOS LIETUVIŲ DAINOS IR MUZIKA
2

PAVELDAS 
 Povilas Kuodis.
ATGIMUSIOS SKARULIŲ BAŽNYČIOS SKULPTŪROS

MENO DIS/KURSE* 
• Juozas Laivys, Raimundas Malašauskas.
KLAUSIMAI MENININKAMS: NĖRA DVIEJŲ VIENODŲ ATSAKYMŲ
3

SKAITINIAI 
• IŠBANDYMAS TELEVIZIJA1
• ŽALIOJI PRAĖJUSIŲ AMŽIŲ PAGUNDA11

POEZIJA 
• VACYS REIMERIS8

PROZA 
• JURGA IVANAUSKAITĖ30

VERTIMAI 
• LUIGI MALERBA.
UFOLOGAS
3

JAUNIMO PUSLAPIS 
• Gediminas Kajėnas.
MEDITATYVUMAS – KAIP POETINIO NE-MĄSTYMO FORMA
15

AKTYVIOS JUNGTYS 
• FUSEDMARC4

ATMINTIS 
• Robertas Keturakis.
IŠSIPILDĘS GYVENIMAS IR IŠSIPILDŽIUSI MIRTIS
2

KRONIKA 
• Vytenis Rimkus.
NAUJI VEIKALAI APIE LIETUVOS ARCHITEKTŪRĄ
• in memoriam.
NETEKOME UOLAUS LITUANISTO
• REPLIKA

SKELBIMAI 
• VIDEOMENININKAI, KINO KŪRĖJAI IR MĖGĖJAI!
• KNYGA APIE VYTAUTĄ KUBILIŲ

DE PROFUNDIS 
• LIETUVOS POILSIO PARTIJA KOMENTUOJA RINKIMŲ REZULTATUS16
• Malina K. Malina.
SKLEROTIKA
2
• Arvydas Genys.
POEZIJOS SKAITYMAI
• TAPOM NEBE SVAJOKLIŲ TAUTA?8

PAVELDAS

ATGIMUSIOS SKARULIŲ BAŽNYČIOS SKULPTŪROS

Povilas Kuodis

[skaityti komentarus]

iliustracija
Restauruota Skarulių bažnyčios skulptūra "Šventasis su skraiste ant galvos" (XVII a. pr.)

Lietuvos dailės muziejaus P. Gudyno restauravimo centre pastaraisiais metais tiriami, restauruojami ir konservuojami mūsų sakralinio meno paveldo kūriniai, naujai atskleidžiant jų tikrąją vertę. Šiandien pasakojame apie Skarulių bažnyčios medinių skulptūrų ansamblį.

Visuomenei neblogai pažįstami didžiuliai meninės kūrybos turtai, kurie rodomi muziejų nuolatinėse ekspozicijose, laikinose ir kilnojamose parodose, ne tik teikia estetinį pasigėrėjimą, bet ir leidžia geriau pažinti kultūros istoriją, jos raidą, įvairių epochų bruožus bei žmonių mąstyseną. Tačiau didelė kultūros paveldo dalis, daugiausia išsisklaidžiusi po periferijos bažnyčias, nepaisant kai kurių išsamių ir vertingų publikacijų, yra mažai tyrinėta, kartais sunkiai prieinama, mat įvairūs pertapymai, uždažymai, grubūs nevykę intarpai ar rekonstrukcijos dažnai slepia ir iškraipo praėjusių epochų talentingų meistrų kūrybą, vertą didesnio dėmesio, tyrinėjimo ir saugojimo. Vienas tokių objektų – Skarulių bažnyčios (Jonavos rj.) interjero puošmena, mažai žinomas ir tyrinėtas, šiuo metu keliantis itin didelį susidomėjimą išlikęs visas medinių skulptūrų ansamblis, priskiriamas ankstyvojo baroko epochai. Jį yra aprašiusi dr. Marija Matušakaitė.

Skarulių šv. Onos bažnyčia 1620–1622 m. pastatyta Kauno apskrities bajorų maršalkos Andriejaus Skorulskio rūpesčiu vietoj seniau šioje vietoje buvusios medinės bažnytėlės. Tai raudonų plytų, vėlyvosios gotikos stiliaus, pereinančio į manierizmą, statinys, neblogai išlikęs iki mūsų dienų, nors per šimtmečius skaudžiai nukentėjęs. Bažnyčia trinavė su ryškiai akcentuota centrinės navos erdve, šoninėse navose po langais yra skulptūroms skirtos pusapvalės nišos. 1898 m. šalia bažnyčios pristatyta neogotikinio stiliaus varpinė.

Pačios ankstyviausios (manoma, kad XVII a. I ketvirčio) centrinio altoriaus skulptūros dar išlaikiusios renesanso bruožų – pozos ramios, judesiai santūrūs, aiškios, masyvios drapiruočių plokštumos, veidų išraiška atspindi dvasinę pusiausvyrą. Esama nuomonių, kad jos į altorių galėjo būti perkeltos iš senosios Skarulių bažnyčios. Be šių ankstyvojo etapo kūrinių, bažnyčios interjerą puošia itin vertingas didelių penkiolikos skulptūrų, priskiriamų XVII a. I pusei, ansamblis – trijų figūrų Nukryžiavimo grupė ir dvylika apaštalų. Nukryžiavimo grupė, seniau stovėjusi ant skersinės sijos, įtaisytos tarp presbiterijos ir centrinės navos, šiuo metu perkelta į dešiniosios navos balkoną. Apaštalų figūros išdėstytos šoninių navų nišose, tik šv. Petro ir šv. Povilo skulptūros stovi didžiojo altoriaus papėdėje. Nors manoma, kad apaštalų grupės figūros yra ne vieno skulptoriaus darbas, tačiau visas ansamblis gana nuoseklus, vientisas, jungiamas bendros dramatinės raiškos, smarkiai besiskiriančios nuo ramių, santūrių, giedros nuotaikos centrinio altoriaus kūrinių. Apaštalų figūros ekspresyvios, rūbų ir drapiruočių klostės gilios, dinamiškos, veiduose atsispindi tai dramatiškas patosas, tai dvasinis pakilimas. Mūsų laikus kai kurios skulptūros pasiekė sužalotos, aplūžusiais postamentais ir rūbų klostėmis, dingusiomis ir vėliau išdrožtomis bei pakeistomis galūnėmis, daugeliui trūksta anksčiau turėtų atributų, dėl to kai kurie personažai dar nėra identifikuoti. Tokiai nevienalytei medžiagai kaip medis, jautriai reaguojančiai į aplinkos drėgmės ir temperatūros pokyčius, didelę įtaką turėjo nuolat besikaitaliojantis bažnyčios interjero mikroklimatas. Dėl drėgmės ir temperatūros skirtumų ypač nukentėjo figūrų postamentai, nuolat veikiami nišų pagrindo mūro. Skulptūrų mediena kai kur patrūnijo, suskeldėjo, deformavosi. Eilinių remontų metu medienos plyšiai ir netektys buvo negrabiai užglaistyti, skulptūros keletą kartų perdažytos pilkų atspalvių aliejiniais dažais. Susidariusi stora dažų luoba slepia ir niveliuoja drožybos subtilumus ir smulkias skulptūrų formas, jos paviršių dengia dulkių ir apnašų sluoksnis.

Skarulių šventovės skulptūrų ansamblis sudomino Lietuvos tūkstantmečio programos parodą "Krikščionybė Lietuvos mene" rengusį nacionalinį Lietuvos dailės muziejų. Didžiausioje Lietuvos istorijoje sakralinio meno parodoje, kuri 1999–2003 m. veikė Taikomosios dailės muziejuje, buvo parodytos ir dvi skulptūros: "Šventasis su skraiste ant galvos" ir "Šv. Jokūbas", konservuotos P. Gudyno restauravimo centre. Abi skulptūros panašaus dydžio, išdrožtos iš liepos medžio, polichromuotos ir, kaip minėta, keletą kartų perdažytos šviesiai pilkomis monochrominėmis spalvomis. Skulptūrų polichromija beveik identiška – abiejų apaštalų pilkšvai melsvos tunikos, tamsiai raudoni apsiaustai, rusvai žali postamentai. Stratigrafiniai tyrimai ir cheminė dažų analizė (rest. L. Kruopaitė) parodė, kad ankstyvoji polichromija atlikta ant labai plono kreidinio klijinio grunto, dažų rišiklis – temperinė emulsija. Naudoti pigmentai – švino baltasis, cinoberis, rudi ir raudoni pigmentai trivalenčio geležies oksido pagrindu, Berlyno mėlynasis, žalioji žemė. Atrodo, polichromuota buvo ne itin atsakingai ir kruopščiai: aplūžę drapiruočių ar kitų detalių kraštai bei medienos netektys ne atkurtos ir rekonstruotos, o tiesiog užgruntuotos ir užtapytos. Vėliau, vieno remonto metu, skulptūros gruntuotos baltu, tvirtu kreidiniu klijiniu gruntu su aliejaus priemaiša; prieš tai aštriu įrankiu buvo suraižyta mediena bei išlikę polichromijos fragmentai, kad naujasis gruntas geriau sukibtų su pagrindu. Ant šio grunto rasti penki vėlesni aliejinių dažų sluoksniai. Tai, kad ankstyvosios polichromijos sluoksnyje yra randamas pigmentas Berlyno mėlynasis, plačiau pradėtas naudoti tik apie XVIII a. vidurį, leidžia daryti išvadą, jog ansamblio polichromija atlikta maždaug tuo laiku ar kiek vėliau. Vadinasi, skulptūros bažnyčioje nuo jų sukūrimo laiko, t. y. nuo XVII a. vidurio, apie šimtą metų buvo be polichrominio dekoro. Iš dalies tai patvirtintų ir minėti sužalojimai bei smulkios medienos netektys, atsiradusios dar iki jas polichromuojant. Ar toks buvo pirminis ansamblio autorių sumanymas, ar skulptūras buvo ruošiamasi polichromuoti, tačiau kokios nors priežastys sutrukdė darbus užbaigti, – klausimas tebelieka atviras.

iliustracija
Restauruojant skulptūrą "Šv. Jokūbas" (XVII a. pr.), atidengta veido dalis

Skulptūra "Šventasis su skraiste ant galvos" (h–167 cm; rest. A. Šiaulys, 2003 m.) išdrožta iš vientiso liepos medžio ruošinio, dešinės rankos, kurioje galėjo būti apaštalo atributas, plaštaka vėlesnė, neatitinkanti bendros kūrinio stilistikos. Medienoje būta keleto negilių plyšių, remontų metu užpildytų tvirtu glaistu, nugarinėje pusėje nulūžęs postamento kraštas ir dalis pėdos. Vėlesni uždažymų sluoksniai vietomis lukštenosi kartu su ankstyvosios polichromijos liekanomis, kitur priešingai – dažų sankaba su mediena buvo itin stipri. Turėdamas išsamius stratigrafinių ir technologinių tyrimų duomenis, restauratorius mechaniškai tiek sausu būdu, tiek naudodamas tirpiklius nuosekliai pašalino viršutinius uždažymų sluoksnius, atidengdamas autentišką drožybą ir išlikusius pirminio dekoro fragmentus. Atidengimo metu ankstyvosios polichromijos liekanos paklijuotos ir sutvirtintos. Postamento nugarinėje pusėje atkurtos ir skulptūriškai modeliuotos medienos netektys, skulptūra uždengta apsaugine sintetinio vaško danga.

Skulptūra "Šv. Jokūbas" (h–163 cm; rest. P. Kuodis, 2004 m.) išdrožta iš kelių tarpusavyje sujungtų liepos medžio ruošinių, mediena daugelyje vietų patrūnijusi, ypač sutrūnijęs ir suskeldėjęs postamentas ir figūros pėdos. Suskilusius fragmentus jungiančios vinys ir metalo juosta surūdijusios. Nugarinėje pusėje trūko postamento krašto ir dalies pėdos, aplūžę apaštalo skrybėlės kraštai. Biologinių tyrimų metu (rest. I.Bubinienė) nustatyta, kad skulptūros pagrindas pažeistas trijų rūšių pelėsių sporomis. Pradėjus konservavimo darbus, pirmiausia antiseptikuota postamento mediena, profilaktiškai antiseptikuotas ir visas skulptūros paviršius. Išmontavus suskilusio postamento fragmentus, mediena sutvirtinta polimerais, paskui sulūžusios dalys suklijuotos, atkurtos medienos netektys. Mechaniniu būdu šalinami skulptūrą dengiantys vėlesni dažų sluoksniai. Restauravimas tęsiamas.

Nuo abiejų skulptūrų pašalinus grubius aliejinių dažų sluoksnius, atsidengė subtili, meistriška ir laisva drožyba, išryškėjo individualus autoriaus braižas, stilius bei vaizduojamų personažų charakteristika. Tai suteikia naujų duomenų ir galimybių menotyrininkams bei istorikams tyrinėjant ir tikslinant kūrinių ištakas, laikotarpį, stilių, atribuciją, galbūt ir senųjų meistrų autorystę.

Šiuo metu abi skulptūros konservuotos vadovaujantis minimalios intervencijos principu, stabilizuojant esamą kūrinių būklę, pašalinant žalingus svetimus intarpus ir jų poveikį, tačiau neatkuriant sunaikintų ar prarastų verčių, detalių (atkurtus postamentų fragmentus reikėtų traktuoti ne tiek kaip estetinius, o kaip konstrukcinius kūrinių elementus). Ateityje konservavus visas apaštalų ir Nukryžiavimo grupės figūras, išlieka plačios galimybės ir kitokiems, visam ansambliui bendriems metodiniams sprendimams.

Dvi Skarulių bažnyčios skulptūras konservavus ir parodžius parodoje "Krikščionybė Lietuvos mene", nuspręsta toliau konservuoti vertingą skulptūrų rinkinį, pasinaudojant tęstine Kultūros vertybių apsaugos departamento programa. Tad po keleto metų išvysime pirmapradį unikalaus skulptūrų rinkinio grožį.

 

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2012 m. Sausio

PATKPŠS

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

 1 2 3 4 5
6 7 8 9 10 11 12
13 14 15 16 17 18 19
20 21 22 23 24 25 26
27 28 29  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 11 iš 11 
21:42:38 Jan 22, 2012   
Jan 2011 Jan 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba