Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2004-10-15 nr. 3019

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• STASYS STACEVIČIUS53
• TRUMPAI
• KITAME NUMERYJE

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• KINO TEATRAI
• TEATRAI
• KONCERTAI
• PARODOS
• VAKARAI
• ĮVAIRŪS
• LR KULTŪROS LAIDOS

AKTUALIJOS 
• ĮVAIROVĖS VIENOVĖ: ES GRUNDTVIG KONFERENCIJAI PASIBAIGUS1

ESĖ, PUBLICISTIKA 
• Vytautas Bubnys.
PRIARTĖJIMAI
5

KNYGOS 
• Jūratė Sprindytė.
SAULĖLYDŽIO MAŽORAS
• Giedrė Kazlauskaitė.
KNYGOS ŽMOGAUS BALSU
• JAUČIU PAREIGĄ PATIKSLINTI
• STAKTOS
• IŠ TVERMĖS D4
• NEREIKIA TIKRIAUSIAI BŪTINA2
• NAUJOS KNYGOS

DAILĖ 
• Algis Uždavinys.
NEUŽMIRŠTAMAS PALERMAS
1
• Algis Uždavinys.
ŽAIDIMAS SU PAČIU SAVIMI
2

FOTOGRAFIJA 
• Beatričė Jacunskytė.
SUBJEKTYVUS FOTOAPARATO ŽVILGSNIS
2
• NAKTĮ FOTOGRAFAVO – PRIZĄ GAVO

TEATRAS 
• REŽISŪROS DESANTAS RUSŲ DRAMOJE
• KARTA P., arba NESKANIOS LENKIŠKOS IR LIETUVIŠKOS PJESĖS1
• "TRANSATLANTIKAS" VILNIUJE

MUZIKA 
• Asta Pakarklytė.
"GAIDOS" RADARO ANTENA SUKASI
4
• Austė Nakienė, Rūta Žarskienė.
XX A. PRADŽIOS LIETUVIŲ DAINOS IR MUZIKA
2

PAVELDAS 
• Povilas Kuodis.
ATGIMUSIOS SKARULIŲ BAŽNYČIOS SKULPTŪROS

MENO DIS/KURSE* 
• Juozas Laivys, Raimundas Malašauskas.
KLAUSIMAI MENININKAMS: NĖRA DVIEJŲ VIENODŲ ATSAKYMŲ
3

SKAITINIAI 
• IŠBANDYMAS TELEVIZIJA1
• ŽALIOJI PRAĖJUSIŲ AMŽIŲ PAGUNDA11

POEZIJA 
• VACYS REIMERIS8

PROZA 
 JURGA IVANAUSKAITĖ30

VERTIMAI 
• LUIGI MALERBA.
UFOLOGAS
3

JAUNIMO PUSLAPIS 
• Gediminas Kajėnas.
MEDITATYVUMAS – KAIP POETINIO NE-MĄSTYMO FORMA
15

AKTYVIOS JUNGTYS 
• FUSEDMARC4

ATMINTIS 
• Robertas Keturakis.
IŠSIPILDĘS GYVENIMAS IR IŠSIPILDŽIUSI MIRTIS
2

KRONIKA 
• Vytenis Rimkus.
NAUJI VEIKALAI APIE LIETUVOS ARCHITEKTŪRĄ
• in memoriam.
NETEKOME UOLAUS LITUANISTO
• REPLIKA

SKELBIMAI 
• VIDEOMENININKAI, KINO KŪRĖJAI IR MĖGĖJAI!
• KNYGA APIE VYTAUTĄ KUBILIŲ

DE PROFUNDIS 
• LIETUVOS POILSIO PARTIJA KOMENTUOJA RINKIMŲ REZULTATUS16
• Malina K. Malina.
SKLEROTIKA
2
• Arvydas Genys.
POEZIJOS SKAITYMAI
• TAPOM NEBE SVAJOKLIŲ TAUTA?8

PROZA

JURGA IVANAUSKAITĖ

PROZOS SKAITYMAI

[skaityti komentarus]

Romas R. buvo prozininkas, prooozaaaikaaas, nors pats save laikė mistiku ir metafiziku. Jis rašė storus, nuobodžius romanus ir prėskus apsakymus, kurie nebuvo kritikų itin gerai vertinami, bet autorius tikėjo, kad tikroji jo kūrinių esmė slypi tarpuose tarp žodžių ir eilučių, o gal – šnarančioje erdvėje tarp verčiamų puslapių, kaip atsakymas į dzeno koaną, koks bus garsas suplojus vienu delnu.

Romas R. pavydėjo poetams, tačiau pavydulys jį smaugė ne tiek dėl anų sugebėjimo rašyti eilėraščius, kiek dėl paties poezijos skaitymo. Klausantis, kaip koks nuo savęs apsvaigęs tipas beria eiles linguodamas į rimo ritmą, džiazuoja, svinguoja ir vingiuoja įmantrių intonacijų bliuzą, kaip posmus šnabžda šnopšdamas, šnypšdamas ir tikšdamas seilėmis, Romą R. apimdavo gūdi melancholija, susijusi su pradine, tiesiogine šio žodžio reikšme – "juodąja tulžimi", gaminama ne plėvinio burbulo, įkišto po šonkauliais tarp kitų gyvybiškai svarbių kūno mėsgalių, o besisunkiančia iš sužeistos sielos.

Kartais, atsiribojęs nuo neapčiuopiamų sielos dalykų, poeziją ir prozą Romas R. įsivaizduodavo kaip olimpines rungtis. Vieni poetai savo eilėmis šaudė į klausytojų pavidalo taikinius ir beveik visada kliudydavo dešimtukus, chorėjų skiemenimis it kulkomis suvarpydami jų apsalusias širdis. Kiti iš pergalingai pakeltų ilgavamzdžių jambais pyškindavo į poezijos mylėtojų sviestas pagarbaus lūkesčio lėkštes ir jas aliai vienos numušdavo arba ištaškydavo į susižavėjimo šipulius. Tretieji tarsi lankininkai, sulaikę kvapą, ilgai taikydavo ir galiausiai paleisdavo į dangų tobulą haiku. Vienu šūviu niekada neapsiribodavo, virpindavo orą lakoniškais trieiliais apie byrančius vyšnių žiedlapius, nužydėjusias chrizantemas ir mėnulio atspindžius ežero vandenyse, kol išzvimbindavo visą strėlinę. Ketvirtieji įsibėgėję šveisdavo ilgas verlibrų ietis, kurių svaigų skrydį susirinkusieji sekdavo pro susižavėjimo ašaras ir rausvai žydrą nuostabos miglą.

Kas kita – prozos skaitymai. Save Romas R. įsivaizdavo kaip sunkumų kilnotoją, o skaitomą kūrinį – kaip štangą, ant kurios siužetinio strypo taškų ir kablelių veržlėmis prisukami vienas už kitą svaresni sakinių bei pastraipų diskai. Juose glūdėjo visas Romo R. gyvenimo sunkis. Prozininkas, sukaupęs paskutines jėgas, išsižergęs, įsiręžęs, įtempęs benutrūkstančius raumenis ir pervargusias sausgysles, virpindamas išpampusias kaklo venas, kurios smilkiniuose imdavo mušti būgnus, pūkšdamas, dūsaudamas, inkšdamas, plėšdavo tą nepakeliamybę nuo grindų. Atrodydavo, kad procesas trunka ištisus amžius. Trumpą, beveik nepastebimą akimirką, kai sau virš galvos iškeldavo tą siaubingą naštą, lyg kokią iš pačių žemės gelmių išrautą ir horizontaliai pasuktą Axis Mundi, Romas R. palydėdavo siaubingu riksmu, riaumojimu, beviltišku užspeisto žvėries urzgesiu. Panašius gūdžius garsus žmonės leidžia tuomet, kai viskas tampa totaliai nebepakeliama. Tik kurčiasis tokį staugulį girdėdavo kaip triumfo šūksnį. Ir tik neregiui atrodydavo, kad sunkumų kilnotojas žaibu sviedžia štangą ant žemės. Ne, šioji dardėdama ilgai riedėdavo kaip akmuo į pakalnę, o jis lyg Sizifas, sužlugdytas užkeiktos nuolat pasikartojančio veiksmo monotonijos, lėtai sekdavo iš paskos. Kas sakė, kad Sizifą dera įsivaizduoti laimingą? Nesąmonė. Absurdiškas pramanas! Romas R. nesijausdavo laimingas net tuomet, kai, nukėblinęs iš savo skaitalo kulminacijos į atomazgos pakalnę, būdavo sutinkamas skystais klausytojų plojimais. Tų plojimų, lyg plekšnojimo per veidą, atgaivintas iš alpulio, prisimindavo esąs net ne Sizifas.

Kartais prozos skaitymai virsdavo rutulio stūmimu arba kūjo svaidymu. Šiose situacijose Romas R. jausdavosi anaiptol ne galingu atletu, o – įnagiu. Sunkiasvoris, bet nepaslankus kaip Akmeninis Svečias, jo paties kūrinys pačiupdavo Romą R., tvirtai sugniauždavo, įsukdavo ir sviesdavo kuo toliau nuo savęs. O jis, vargšas autorius, lėkdavo, lėkdavo, lėkdavo, kol lydimas paniekinamų švilpesių atsidurdavo arenos užribyje ir ten numirdavo. Geriausiu atveju negrabiai ir negrakščiai šlumštelėdavo tarp juodais kostiumais, tarsi laidotuvėms, apsivilkusių teisėjų ir arbitrų, kurie lyg pabaidytos varnos išsilakstydavo į šalis, palikdami jį vienui vienužį gulėti paties išmuštoje kapo duobėje. Tik retkarčiais Romas R. skriedavo lyg diskas, aukščiausiame trajektorijos taške pakeisdavo savo matmenis ir virsdavo skraidančia lėkšte, bet ne ta, į kurią jambų kulkomis taiko poetai, o paslaptingu erdvėlaiviu, per klaidą užklydusiu į šią padangę iš paralelių pasaulių, tolimų žvaigždžių ar net kitų galaktikų. Tuomet, kad ir kaip skaitomas kūrinys pyktų, Romas R. dingdavo visiems iš akiračio ir jausdavosi beveik laimingas.

Užvis blogiausia, kai prozos skaitymai vykdavo kur nors užsienyje. Kaip žinoma, Tėvynėje pranašas nebūsi, taigi ir Romas R. buvo pastebėtas ne namuose, o svečiose šalyse. Jo knygas mielai leido čekai, vokiečiai ir net prancūzai, o tai neišvengiamai siejosi su prozos skaitymais, nykia procedūra, kurios nelaimingasis autorius ypač nemėgo. Jis nemokėjo jokios kitos kalbos, išskyrus lietuvių, todėl negalėjo savo kūrinių ištraukų pats pateikti klausytojams, o šį sunkų darbą atlikdavo vertėjai, skaitovai ar specialiai samdomi patetiški aktoriai. Romui R. tik reikėdavo kelias valandas pasėdėti scenoje prieš nepažįstamų žmonių pilną salę ir apsimesti rašytoju.

Tai buvo siaubinga kankynė. Neišvengiamai kildavo klausimas, kas ką kamuoja: jis – gausiai susirinkusius svetimtaučius, ar jie – jį, vargšą rašytoją? Kartais įsivaizduodavo save kaip teroristą, užgrobusį salę su įkaitais. Pradžioje abi pusės vengdavo viena kitos akių, skubiai sukdavo veidus į šoną ir nuleisdavo galvas vos susitikus ar susilietus žvilgsniams. Drebančiose rankose Romas R. laikydavo savo knygą kaip sprogmenį, o įkaitai nuščiuvę laukdavo, kada jis paspaus lemtingą, prie detonatoriaus prijungtą, mygtuką. Tačiau netrukus prasidėdavo kažkas panašaus į Stokholmo sindromą. Tarsi vėjelis pūstelėdavo, ir lyg tolimu, bet spėriai artėjančiu pavasariu pakvipdavo abipuse simpatija. Nedrąsiai dairydamasis, tik iš padilbų dėbčiodamas, Romas R. matydavo, kaip vienas ar kitas klausytojo veidas tyliai ir lėtai atsiveria tarsi langas, įleisdamas į tamsius kambarius pavasario aromatą. Kartais jis tiek išdrąsėdavo, kad net nusišypsodavo, dar ne lūpomis, o tik slaptu vidaus organu, pats sau atrodydamas kaip nesimaterializavęs Češyro katinas.

Sulaukdavo lygiai tokio paties atsako ir jau žinodavo savo pagrindines aukas. Jos, klausydamos vertėjo ar skaitovo beriamų Romui R. kadaise priklausiusių žodžių, imdavo pritariamai linkčioti, smakrais ore braižydavo vos pastebimus zigzagus ir mažučiais, dešinio smegenų pusrutulio vingiuose įtaisytais siųstuvais spinduliuodavo signalus, kad viską supranta. O Romo R. radiolokatoriai priimdavo pranešimus, kad tie linkčiotojai bei šypsotojai supranta kur kas daugiau, negu vien skaitomas prozos tekstas: jie kiaurai mato jo praeitį, nesidrovėdami čiupinėja dabartį ir jau sviedžia aiškiaregius zondus į ateitį, jam pačiam nesuvokiamą, kaip žemėlapis be Vėjų rožės ir be jokio mastelio. Prozininko galvoje kaip vaiduoklis imdavo suktis vienos mažos Amazonės džiunglių tautelės žodis, reiškiantis, kad aš žinau, kad tu žinai, kad aš žinau, kad tu žinai, ką tik mes abu žinome, bet niekam nesakysime. Kaip tas trumpas, berods dviskiemenis, žodis su ilgomis balsėmis skamba, jis niekada neprisiminė. Mėgavosi tik jo gremėzdiška reikšme: aš žinau, kad tu žinai, kad… O varge, jie, tie nebylūs nepažįstamieji, nutuokia apie Romą R.viską!

Tuomet situacija kaip moneta apsiversdavo dar kartą ir vietoj herbo krisdavo skaičiumi, vienetu, pačiu Romu R., beginkliu, labai pažeidžiamu, niekuo nuo nieko neapsaugotu, auka, avinėliu ant barbarų altoriaus. Dabar jis įsivaizduodavo save ant ešafoto, pririštą prie gėdos stulpo, išstatytą visų apžiūrai, pajuokai, pasmerkimui, o ką žinai, gal ir linčui. Veltui bandydavo guostis, kad nėra čia ko bijoti. Sąvoka "baimė", nors ištarta tik pasąmonėje, nuskambėdavo kaip kvietimas, kaip įsakymas visam baugulių pulkui, kariaunai, legionui su besiplaikstančiose karo vėliavose išsiuvinėtais trimis šešetais.

Tirpdamas iš baimės, Romas R. imdavo svarstyti, ko gi į jį visi taip spokso? Gal jis, to nė nejausdamas, bjauriai vaiposi ir rodo nepadorias, nešvankias, tiesiog šlykščias grimasas? Gal kvėpuoja per garsiai, čepsi, gašliai šnopščia? Gal prakaituoja ir smirda, gal iš stropiai nublizginto bato, kurį supa ant kairės kojos sykiu su uodeguotu kipšiuku (jį visad matydavo, amžiną atilsį, Romuko močiutė), sklinda aitrus pelėsinio sūrio dvokas? Gal jis pats su savimi balsiai kalba, o klausytojai, nesuprasdami lietuviškai, mano, kad Romas R. nepraustaburniškai keikiasi? Gal išvis nuo pat gimimo jis yra koks šiurpus išsigimėlis, kurį mama su tėčiu, o paskui jau ir susimokę aplinkiniai puoselėja tik iš nesuprantamo gailesčio, visur, kur tik atsidurtų, rūpestingai pakišdami specialius, kraupios tikrovės neatspindinčius veidrodžius? Gal Romas R. yra net ne žmogus, o ateivis? Kiborgas? Demonas? Zombis? Va, dabar yla ėmė ir išlindo iš maišo!

Et, jei Romas R. iš tiesų būtų pabaisa, šie žmonės čia nesėdėtų. Jie išbėgiotų cypdami, žviegdami, rėkdami ir stengdamiesi neatsisukti. Nors gal vėliau, sukaupę drąsą ir įtūžį, skirtą kvazimodams bei kitokiems išperoms, užmėtytų jį akmenimis arba užtvatintų kėdėmis, kurias dar ką tik girgždino savo patenkintomis subinėmis. Taigi, viskas gerai, tereikia tyliai tūnoti pabrukus uodegą, nudelbus akis ir užsidengus letenomis virpančią nosį. Svarbiausia - nieko nesugadinti. Nenusičiaudėti. Neužsikosėti. Neužspringti. Neraugėti. Nežagsėti. Staiga nepradėti trypti šv.Vito šokio, apsiputojus nekristi nuomariu, nepulti į amoką, kaip kad kartais pasiunta kai kurie indoneziečiai ir, staiga pašokę iš vietos, ima baisiu greičiu lėkti į priekį, žudydami sutiktus žmones, dobdami gyvulius, naikindami viską, kas tik kelyje pasitaiko.

Nereikia nė amoko. Užtektų tiesiog pagadinti orą: driokstelėti nevaldomai garsiai arba tylutėliai paleisti nematomą nuodingųjų dujų debesį. Nieks nepamanytų, kad tas sieros kvapas sklinda iš staiga prasivėrusio pragaro… Bet ar geriau būtų, jei Romas R. staiga pravirktų? Ilgai, be jokio veiksmo sėdint vienoje, iki dantų gėlimo svetimoje vietoje, lašas po lašo ima kauptis visos kadai patirtos užgaulės ir skriaudos. Pradžioje, kaip atodrėkio sniegas, jos sulimpa tik į mažytę skaudų gniūžtelę ir ridenasi, ritasi, rieda, virsdamos kamuoliu milžiniškam įžeidinėjimų sniego seniui. Seniui Besmegeniui. Tačiau to negana, ir štai jau gėlos garma griūtimis, darda Himalajų nuošliaužomis, atūžia siaubinga bėdų lavina.

Susikaupia visa, kas juodžiausia patirta, pradedant gimdymo trauma, kai iš pirmapradžių vandenų įsčiose jis, nuogutėlis, buvo išsviestas daug baisiau negu į dilgėles. Gal Romo R. bėdos prasidėjo net anksčiau, tuomet, kai mama susidėjusi rankas ant gigantiško pilvo klausydavosi bliuzo ir skųsdavosi, kad negali nei cigaretės dūmo patraukti, nei gurkštelt raudonojo vyno, o troškina kaip dykumoje. Jis, nors dar negimęs, buvo svarbiausias jos nenumalšinamo troškulio kaltininkas. Tačiau viskas grįžta bumerangu, ir štai jau mama stūkso kaip juodas, horizontą dengiantis kalnas, kaip didžiųjų Romo R. liūdesių priežastis. Jos alpulingi atodūsiai, prieš daugel metų klausantis bliuzo, dabar susikaupia peraugusio vaiko galugerklyje į graudulio gniutulą. Tačiau viskas grįžta bumerangu, todėl, apsukęs puslankį, mažytis Romo R. gailesys sau pačiam parlekia milžinišku gailesčiu mirusiai motinai ir kelia rimtą grėsmę, kad rašytojas tuoj ims kūkčioti, pravirks, prapliups kruvinomis ašaromis svetimų žmonių akivaizdoje.

Kaip čia nekūkčiosi, neverksi, neraudosi, kai prisimeni visas nuoskaudas, kai pagalvoji, kiek kartų tau minta ant nuospaudų, pradžioje dar neregimų po kūdikiškais medžiaginiais bateliais, neapčiuopiamų vaikiškuose raudono dermatino sandaluose, vyšnių kauliukais susimetusių paaugliškuose sportbačiuose ar negailestingai pritrintų jaunystės aulinukų a la Beatles. Galiausiai tos nuospaudos virto antrąja oda, šarvu, skydu, bet vis tiek gėlė tyčia ar netyčia mindomos. Ką jau kalbėti apie sielą, juk ji – kaip šimtakojis, kantriai dėliojantis aibę basų jautriapadžių pėdelių rausvais perlamutriniais nagučiais, po kuriais kiekvienas, kas netingi, tik beda, beda ir beda adatas. O kur dar žvilgsniai – nedraugiški, pasalūniški, atvirai priešiški, išdavikiški, tarsi peiliai, durklai, kirvukai ar tomahaukai smeigiami ir smogiami į nugarą? Kur žodžiai – įžūlūs, akiplėšiški, sarkastiški, ciniški, sąmoningai parinkti, kad užmuštų, ar išsprūdę netyčia, bet pribaigiantys? Kur keiksmai, riksmai, pagiežingi šnibždesiai, tūžmingi mykimai, kur dviprasmiški kosčiojimai, daugiaprasmiai nutylėjimai ar vienareikšmiai paniekos švilptelėjimai? Kur dar abejingumas, prieš kurį nepapūsi kaip prieš vėją? Kas suskaičiuos visas tas mergytes, kurios kadaise saldainius davė ne Romukui R., tas paneles, kurios ne su juo ėjo į kiną, merginas, kurios nesileido bučiuojamos ir tempiamos į krūmus, moteris, kurios priešinosi užgulamos? Vyrų giminės išvis geriau neprisiminti, užtenka katinų, myžusių jam į batus, šunų, kandusių maitinančią ranką, ar vieno vienintelio žvirblio, vestuvių rytą apdergusio Romo R. pilkąjį švarką.

Taip galima verkti, verkti ir verkti sėdint prie Babilonijos upių krantų, ant karklo šakų pakabinus savo nutilusią arfą. Geriau liautis ir ašaras paversti juoku. Kikenti, krizenti, prunkšti, žvengti, juokais nesitverti, pilvu raičiotis, iš padų kristi. Stop! Ššš… Sėdint scenoje prieš žiūrovų būrį tokios mintys – labai pavojingos. Svetimųjų apsuptyje galvoti apie juoką - tai tas pat, kas kišti į ugnį Bigfordo virvutę. Viena kibirkštėlė, ir imi kiksėti, kriūkti, žvingauti, juokais alpti, leipti, griūti, trūkti, plyšti, sprogti, mirti.

Mirti. Mirti, mirti, mirti. Romas R. žinojo auksinę taisyklę: norint tokiomis aplinkybėmis neįkliūti į juoko priepuolio spąstus, reikia susiimti ir galvoti apie mirtį. Apie mirtį, apie mirtį, apie mirtį. Mirtį, mirtį, mirtį. Juk mirtis gali ištikti kiekvieną akimirką: iš giedro dangaus trenks infarktas, į druskos stulpą sustingdys insultas, lyg akmenų perkrautas maišas plyš ilgus dešimtmečius kentęs apendiksas, sprogs šlapimo pūslė, kaip kad kartą, labai panašioje situacijoje, taigi žmonėse, nutiko garsiam XVI a. danų astronomui Tichui Bragei, galų gale trūks kokia nors partizaninė cista, apie kurios klastingą ir žmogžudišką buvimą Romas R. dar ką tik nė nenutuokė. Žinoma, prozaikas numirtų čia pat, vietoje, išsisukdamas nuo ilgos, gargaliuojančios agonijos ir išvengdamas begalinio buvimo koma farširuota daržove. Pats išsigelbėtų, užtat nepagailėtų visų likusiųjų, įsirėžtų priešais sėdinčių žmonių sąžinėn kaip amžinas priekaištas ir dar ilgai švytuotų jų sapnuose tarsi koks pakaruoklis ar tylus varpas be šerdies.

Ne. Taip elgtis nevalia. Klausytojai tokios bausmės nenusipelnė. Romas R. imdavo save raminti klausimais, kuriuos kartą matė Gauguino paveiksle, įrašytus virš taitietiškų augalų, rūstaus stabo, melancholiško senio, vyro, raškančio prinokusį vaisių, juodaplaukių mauduolių, svajingų merginų kokoso riešutų krūtimis, berniuko, kūdikio, prijaukintų gyvūnų ir keisto, balto paukščio: iš kur mes atėjome? kas mes esame? kur mes einame?

Taigi kas yra tie priešais sėdintys prozos mylėtojai? Iš kur atėjo? Kur eina? Romas R. susikaupdavo ir atsidėdavo ne egzistenciniams, bet buitiniams šių retorinių klausimų momentams. Jis stengdavosi įsivaizduoti jaukius nepažįstamų žmonių būstus, pilnus solidžių daiktų ir nesuskaičiuojamų smulkmenų, visiškų mažmožių, kurių buvimą pamiršo net patys savininkai. Jis piešdavo jų svetaines, virtuves, miegamuosius su plačiomis lovomis ir vonios kambarius su frotiniais chalatais ir minkštutėliais rankšluosčiais. Įsigeidęs lįsdavo į svetimas spintas ir ten ilgai knisdavosi arba pedantiškai nuvalydavo dulkes nuo lentynose išrikiuotų, niekada neskaitytų knygų, palaistydavo augalus moliniuose gėliapuodžiuose, palesindavo kanarėles narvuose, paglostydavo katėms pasmakres ir draugiškai spustelėdavo patikliai ištiestą šuns leteną.

Paskui imdavosi šeimininkų. Peržiūrėdavo jų vaikystės nuotraukas, o jei pasisekdavo – išknisdavo ir visą genealoginį medį. Perskaitydavo dienoraščius. Lyg angelas plazdėdavo šalia, jiems verkiant, kartu pasijuokdavo ir tarsi velnias tampydavo už liežuvių, kai šie bardavosi. Galvoje imdavo zuiti gauruotos mintys. Juk nuo meilės iki neapykantos – tik vienas žingsnis, nuo dorybės iki pornografijos - vienas mirksnis. Galiausiai panirdavo į vujarizmą. Kartais taip elgdavosi ne tik per prozos skaitymus, bet ir stotyse, oro uostuose, traukiniuose, lėktuvuose, netgi gatvėje: niekuo dėtus aplinkinius išrengdavo ir sustatydavo, sutupdydavo, suklupdydavo, sustumdavo keturpėsčius, suguldydavo pačiomis nepadoriausiomis pozomis.

Tai ilgai netrukdavo, nes Romas R. išsigąsdavo pats savęs. Puldavo teisintis. Išsipažindavo. Išsirišdavo nuodėmę. Tuomet atgailaudavo. Atgaila virsdavo atjauta. Sviesdavo ją iš savo širdies kaip šokėja kaspiną, o šis išsiskleisdavo, virsdamas begaliniu banguotu audeklu, užklojančiu arti ir toli esančius, savus ir svetimus, sutiktus pirmą ir paskutinį kartą, niekada nematytus, ne tik žmones, bet ir žvėris, visas gyvas būtybes. Žemės nebepakakdavo. Didžioji Atjauta – Mahakaruna – išsiriesdavo arka ir užklodavo dangų, o Romas R. tapdavo Avalokitešvara, budistų dievu, kurio galva, nebepajėgdama atjausti visų, visur, visais laikais kenčiančių, subyrėjo į šipulius.

Kitą rytą po prozos skaitymų valytoja sušluodavo smulkias, balkšvas aiženas, nė neįtardama, kas, kaip ir kodėl čia vakar sudužo, o gal buvo suskaldyta.

 

Skaitytojų vertinimai


10878. taigi2004-10-18 22:06
"Imbiero vakarai" Alytuje artėja...

10879. nu jo2004-10-18 22:14
O PDR-as su svečiais iš kitakalbių šalių neseniai baigėsi.Labai taiklus, o ir meniškai -raganiškas tekstas.

10893. Erika2004-10-19 12:24
Perskaučiusi tuoj pat prisiminiau vieną neva garsų vertėją, pakišusį savo knygą vokiečių leidėjams kaip lietuvių literatūrą atstovaujantį kūrinį.

10897. Arnoldas :-) 2004-10-19 13:03
Savotiskai idomu!

10921. Anjolė :-( 2004-10-19 20:24
Visiškas šlamštas, viskas netikra, neįtikinama, žmonės taip nemąsto - niekada. Autorė narciziškai išsidirbinėja, nyra atseit į psichologines gelmes, žavėkitės, kaip aš čia gelmingai viską suposmavau,bet kai autorius pats savimi žavisi, skaitytojas paprastai žiovauja.

10922. Erikai2004-10-19 21:39
O ta, anot Jūsų, "neva garsaus" vertėjo knyga šimtąkart vertesnė už visą Ivanauskaitės literatūrinį kraitį, beje.

10928. Rūta2004-10-20 08:11
truputį užsižaidė Ivanauskaitė savimi, tingėjau viską perskaityti, atsibodo, galima kiek paredaguoti:))

10950. GIIRRE2004-10-20 18:48
Pajutau didziulę uzuojauta kūrėjo daliai...:(Kodėl visi taip kritikuoja tuos MENININKUS???Pabandykit patys geriau prašyt!!! Šaunuolė ta Ivanauskaitė!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!

10953. Grožė2004-10-20 19:22
2 pirmieji sakiniai pataikyti į 10-ką. Apie Ivanovą Jurgą.

10955. Klevas2004-10-20 21:11
Tas vertėjas tai Četrauskas.

10958. Psichologas2004-10-21 09:34
apsakymas patiko - jei tekstas prajuokina, tai mano manymu jis jau tikrai yra auksciau vidutinio lygio. aisku, gal apie rasytojus rasyti gal ir perdaug incestiska (socialiai, ne seksualiai uzdara, "klubiska"). manau, taip pat cia yra ir saviironijos. tiesa, man truputi detonuoja autoriaus kalbejimas ir autoriaus Romo R. balsas. kas vartoja tuos induistinius terminus - kuris autorius? nes is esmes Ivanauskaite zino daugiau nei Romas R. ir jo atzvilgiu ironiska, taciau paciam gale tapdamas visaatjaucianciu dievu Romas R su J.I. susilieja? bent man taip pasirode, nebeatskiriu siame taske kalbetoju.

10962. vertejas2004-10-21 13:17
tas vertejas atsirijes biurgeris, ir visi jie nepasidalina shloves pakeliui i Frankfurta; bet nykiau yra tai, kad prozos tekstas NYKUS ir nuobodus - autore shvaisto savo talenta lokalinei beviltishkai kronikai, smulkmeninasi; - jokio progreso po visu tu romanu, kurie atitinktu eilute,nubraukus "s": Ji "rašė storus, nuobodžius romanus ir prėskus apsakymus, kurie nebuvo kritikų itin gerai vertinami, bet autorius tikėjo, kad tikroji jo kūrinių esmė slypi tarpuose tarp žodžių ir eilučių" - skirtumas tas, kad mazytes-dideles shalies kritikai ir snobai vertina, poocia drambli, bet atidengus rytietiska apdara, ten is tiesu vis tas pat lietuvishkas naminis gyvoonas;

10963. tibas2004-10-21 13:20
kaip man tai geriausias laikotarpis atrodo Tibetietishka "trilogija", kazkas tokiam stiliuje galetu but, vidines keliones...

10968. Kuras2004-10-21 17:01
Ivanauskaite, norit ar ne, yra lietuviškos prozos fundamentalus veidas, nes, grubiai tariant, nėr ką daugiau skaityti. Nesuprantu, kodėl Lietuvoj kiekvienas ryškesnis veidas yra užsipuolamas, gal čia teisus Herbačiauskas, kad Lietuvoj genijus gali būti tik išprotėjęs.

10972. durnius2004-10-21 18:29
Kuras teisus .Bent jau ta prasme, kad padoriam lietuviui tiesiog garbės ir orumo reikalas įspirti tam, kurį jaučia būsiant pranašesniu...

10973. Korra2004-10-21 18:30
Kurai, tapyk, o jei darai pauzę - skaityk iš esmės - neskaitei didžiosios daugumos prozininkų ir paistai nesąmones, kad Ivanausdkaitė veidas. O kur Parulskio, kur Kunčiaus, kur Jakučiūno, kur Černiauskaitės, kur Šerekytės veidai? Ir dar ttttt... Juk niekas neaiškina, kad Kuras tapyboj toli gražu nepasiekia Čerapo ar Janonio veidų. Tai kam kišies, ten, kur tik Ivanauskaitę ir skaitei?

10974. Dar kartą Korra2004-10-21 18:31
Kuras yra sdvarbus, kai šalta.

10980. Kuras2004-10-21 20:53
Korra, o tu moteris ar vyras? Jei moteris, tai galiu sušildyti, o jei vyras, galiu pastatyti alaus.

10988. Korra2004-10-22 16:51
MOteris ir šilumos turiu gana nemenkai. O alaus moteriai pastatyt jau nebegalima?

10989. Kuras2004-10-22 17:32
Galima, bet moterim paprastai stato likerį.

10990. Keris2004-10-22 18:55
Stato stato kol užstato...

10991. parašas2004-10-22 18:57
didelis vargšas tas, kuris moterims tik likerius stato!!!! beje, Korra, iš to galėtum lengvai atspėti pasiūlusiojo amžių.... o kas dėl Jurgos, tai kam visą laiką pabrėžti, kad ji Ivanova? Koks skirtumas? Tas pats, kaip "lietuvis turi nušauti žydą ir voveraitę". Yra taip, kad jeigu nori kažką tikrai gero paskaityti, tai būk malonus, atsisėsk ir visų pirmą tą gerą parašyk. O paskui pats save galėsi skaityt ir žvygaut, kaip čia viskas tobula.....nes nieko tobulo nėra. net Faustas

10994. Kuras2004-10-22 19:47
Ei, kolegos, jumoro nesuprantat.

11003. N2004-10-23 15:15
ir ironijos

11011. kva2004-10-23 19:56
nelaabai tinkama vieta juokauti dėl to, kad būtų pajuokauta...laiką gaištate. eikit, geriau ką genialaus parašykit...:P

11021. paraštė2004-10-24 17:12
Rašyti neverta. Dabartės verta skaičiuoti.

11404. Alxahuolikas2004-11-08 16:52
Kurinys po Jurgos "kuriniu" mazdaug 3 kart geresnis.

11422. Bydghugx ogly2004-11-09 09:01
Akude 3?

11423. Alxahuolikas2004-11-09 09:03
prooozaaaikaaas?Jurgos klava sugedus.Ir ji pati pagedus merga...

28671. smagu Lietuvoj2006-06-24 11:13
taip pasiskaitai komentarus ir pradedi savimi didziuotis - a, ar nesakiau? ir dar galvoji - ko grizau cia? bet vis tik cia mano krastas, kad ir laukinis, jusu didenybe

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2012 m. Sausio

PATKPŠS

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

 1 2 3 4 5
6 7 8 9 10 11 12
13 14 15 16 17 18 19
20 21 22 23 24 25 26
27 28 29  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 11 iš 11 
21:42:34 Jan 22, 2012   
Jan 2011 Jan 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba