Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2008-12-19 nr. 3217

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• Arnas Ališauskas.
Vinys
11
• KRONIKA
• KITAME NUMERYJE2

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• KINO TEATRAI1
• TEATRAI
• KONCERTAI
• PARODOS
• VAKARAI
• ĮVAIRŪS

AKTUALIJOS 
• Įtikinti kitus, kad daina graži...1
• EVALDAS IGNATAVIČIUS.
Lietuviški pėdsakai Vokietijoje

KNYGOS 
• Naujos knygos
• EGLĖ KAČKUTĖ.
Kitokia škotų literatūra, arba Iš įteisintų pakraščių
• BRONIUS PRĖSKIENIS.
Įdomi knyga apie talentingą prozininką

TEATRAS 
• Daiva Šabasevičienė.
Maskvietiška Rimo Tumino premjera – iš pirmųjų lūpų

KINAS 
• Ridas Viskauskas.
Atrasti kitokį pasaulį
2

DAILĖ 
• KRISTINA STANČIENĖ.
Pasakų fėjos drabužiai
• RITA MIKUČIONYTĖ.
Namas su vaiduokliais ir draugai visam gyvenimui
4

MUZIKA 
• Rita Nomicaitė.
Įsivėlęs į muzikinį gyvenimą
• Dainora Merčaitytė.
Zitos Bružaitės „Sonetai ir šokiai“
1

In Memoriam 
• BORISAS MARTINKEVIČIUS
1948 04 11–2008 12 13

SAVAITĖ SU TV 
• Skirmantas Valiulis.
Versijos

PAVELDAS 
• Palangoje – Kaliningrado gintaro muziejaus paroda „Baltijos auksas“

DAILĖ 
• Vidas Poškus .
Nuo krevečių iki Kaukazo
1
 NIJOLĖ KLIUKAITĖ.
Prieškalėdinis dovanos pasiilgimas
1

POEZIJA 
• Ilzė Butkutė.
8

PROZA 
• Mindaugas Valiukas.
[16;36]
32

VERTIMAI 
• Kerry ShAwn Keys .
Dievo rankose

AKTYVIOS JUNGTYS/ŠIUOLAIKINIS MENAS 
• VITA MOZŪRAITĖ.
Apie „Sibilę“, „Salamandrą“, menininko pašaukimą ir tyrą vandenį

AKTYVIOS JUNGTYS/KULTŪROS DIS/KURSE 
• AGNĖ MACAITYTĖ.
Trumpametražiai frankofoniški sapnai

AKTYVIOS JUNGTYS/JAUNIMO PUSLAPIS 
• Mantas Vasilkevičius.
Chaltūra + copypastinimas = ?
4

In Memoriam 
• SIGITAS GEDA
1943 02 04 – 2008 12 12
• Kornelijus Platelis.
Paskutinis romantikas
1
• KNUTAS SKUJENIEKAS.
• Kerry Shawn Keys.
Išėjimo elegija Sigitui
2
• VYTAUTAS VILIMAS SKRIPKA.
Provokuoti
• VYTAUTAS PETKEVIČIUS
1930 05 28 – 2008 12 10
18
• ANTANAS GARBAUSKAS
1932–2008
1

DE PROFUNDIS 
• VOLDEMARAS ZACHARKA.
Kūčių belaukiant
2
• RES LUDENTES / ŽAIDŽIaNTYS dAiKTAI2
• Albertas Skyrelis.
E p i g r a m o s
2

SKELBIMAI 
• Premija vertėjo profesijos bičiuliams1
• Gerbiami leidėjai ir vertėjai!

PARK@S 
• Mindaugas Laurinaitis.
Degančiais ratais, pasąmonės ugniai
5
• Ar radom savo tekstą, savo autorių, savo eilėraštį? 3
• Gintautas Mažeikis.
E-propaganda tarptautiniuose socialiniuose tinkluose
• Remigijus Venckus.
LAIŠKAS
5
• Karolina Šerytė.
1
• SOVIETMETIS: tarp nuoskaudos ir nostalgijos23
• Dialogai1

DAILĖ

Prieškalėdinis dovanos pasiilgimas

NIJOLĖ KLIUKAITĖ

[skaityti komentarus]

Dovana yra ir išbandymas, nubundu su šypsena, kankinamai saldžia. Už autobuso lango stypinėja gunktelėję Estijos berželiai, braukdami viršūnėmis per brėkštančią pilkumą, niekaip nepasiduodančią, atkaklią kaip mano patologinis polinkis į dovanas, įvyniotas į išbandymo dienotvarkę. Rašau „mintinai“, nes rytas dar tik lukštenasi iš tamsos draiskanėlių, nepatogiai išlankstytą kūną truputį maudžia, bet ne, jis irgi pateikė dovaną, po pusiaumiega praleistos nakties apykietėje kėdėje kauleliai draug su sielos likučiais pakyla aukštėliau, jautiesi atsiplėšęs. Nuo ko? Dar nežinai, bet kyburiuoti nėra bloga. Už lango praskrenda keli stendai su briedžiais. Visa fauna baigia persikraustyti į stendus ir į pamaiviškas medžiotojų nuotraukas, žudikiškai blizgančias nuo išrasojusių žvėrelių kailelių, ir tik šerkšnas, metalo adatėlėmis aplipęs ką tik godžiai traukusias orą noseles, dovanoja gyvybės iliuziją, trapią kaip vis rečiau mus aplankantis sniegas, dovana, kurios kitąsyk gali ir neatpažinti.

Autobuso gale pasklinda kavos aromatas. Ir tai gali priimti kaip dovaną. Arba išbandymą.

Parodų salės dovanomis apipila iš karto ir be gailesčio: ant sienų per daug paveikslų, o jeigu salėje dar spiečiasi kokios trys keturios skulptūros, jautiesi kaip knygyne, kur paprastai stveri ir vieną, ir antrą, ir trečią knygą, vienos paskaitai pradžią, kitos pabaigą, trečią pavartai, paskui, žiūrėk, siužetai sulimpa, veikėjai šokinėja iš vieno paveikslo į kitą, į Gottliebo Welte’s rogėmis išvažinėtą, mėnesienos nutviekstą sniegą, įskrenda Oskaro Kalli’o aistroj ištirpę šokėjai, ir aštuoniolikto amžiaus arkliai pameta kontūrus, o gražiojo bėrio pasturgalis nustoja paslaptingai švytėti; nuostabioji dainininkė Mara nusimeta scenoje ištarnautus metus ir visus savosios vertės pajautimus – iš kur jo šitiek devynioliktam amžiuj? – tik nespėju pamatyti naujojo Maros pavidalo, kažkas jau stumia į kitą salę, negali taip įžūliai stovėti ir stebeilytis į akyse formą, siužetą bei atlikimo manierą keičiantį paveikslą, nepadoru kažkaip, tarytum žiūrėtum į žmogaus metų santrauką, visagalės technikos dėka išsiskleidžiančią tau prieš akis per sekundę, na, gerai, dvi; žilagalvis pumpuras, pamiršęs ne tik savo vardą, bet ir lytį, skleidžiasi tau prieš akis dovanai.

O kitoje salėje – klaikus subruzdimas ir netvarka – gal šimtas galvų: vienos iškilmingai stypso ant stiklinių postamentų kaip ant laibų peršviečiamų kaklų, kitos glaudžiasi prie sienų ant metalinių lentynėlių, o murma, o čiauška, o rėkia!.. Visos kartu, o betgi nesusišneka. Apstulbsti, stebeilydamasis į kiekvieną galvą atskirai, bandydamas įsiklausyti.

Klausausi. Mandagiai, pritariamai link­čioju.

Paskui pabandau įsiterpti į pokalbį. „Po mūsų saule žuvys plaukia į kairę, unguriai į dešinę, nesgi unguriai nėra žuvys“, – sakau. „Otstavitj nedielovyje razgovory, v jetich slovach nietu sūti!“ –­ rėkia marmurinis Stalino biustas.

Ir skuodžiu į kitą salę, kur siurrealistai, sukarpę iš kažkur gautą mano šeimos albumą, pripylė į nuotraukas pornografiti klijų ir laumžirgių sparnelių, taip, taip, sutinku su sumanymo didingumu, tetai Zosei reikėjo šitų sparnų, oi, kaip reikėjo, tik kam toje pačioje nuotraukoje demonstruoti, atsiprašau, nežinau kaip pavadinti tą organą moksliškai, net lotyniškai liežuvis ima ir nesiverčia, o čia dar katiliukas anam ant galvelės, tikrojo džentelmeno atributika. Aš tebežiūriu, bandau išsiaiškinti, bet dukrytė uždraudžia, evakuaciniu planeliu uždengia visą intrigą, nežiūrėk, mam, tau negalima.

Ir tatai priimu kaip dovaną.

Ji manimi rūpinasi.

Netgi mano moraliniu tyrumu.

Paskui tikrai didesniu už šimtą dramblių keltu plaukiam į Suomiją, kur vietiniai juokauja, kad anais laikais, kai mes jau turėjome kunigaikštystę, jie tik ganė po miškus briedžius. Dabar jie tų briedžių negainioja, o mes, pametę galvas, uodegas ir vidaus organus, lakstome net nebžinome paskui ką. Suomiai gi tuo tarpu po tuo kone neišauštančiu dangumi gyvena laisvi iki pasiutimo, turtingi visko o visko: išmonės, žaismės ir paslapties, ir imi atmerktomis akimis sapnuoti, kad paslapties skraistė čia uždengia visut viską, net paveiksluose vaizdą užlieja migla ar koks pienas, daiktus apraizgo šilko voratinkliai ar šiaip kur – visai nelauktai – pasisėja intriga, pavyzdžiui, po viena nuotrauka radau užrašą: kažkas čia nupiešta akrilu – pusę valandos ieškojau to paminėto potėpio, čiupinėjau akimis kiekvieną centimetrą. O neradau.

Paslaptis į KIASMĄ atvedė ir minimalistus, puikiai, beje, eksponuojamus, čia idėjos nesistumdė, nesiplakė, kiekviena patyliukais spinduliavo sau iš vidaus, personažai nešokinėjo iš vieno interjero į kitą, viskam užteko ir erdvės, ir laiko. Pentti Kouri ėmė kolekcionuoti minimalistų darbus 1980–aisiais, dabar jo kolekcija eksponuojama Solomono Guggenheim’o muziejuje Niujorke, dalis jų – The Full House – atvežta į Suomiją ir eksponuojama Šiuolaikinio meno muziejuje KIASMA.

Pentti Kouri domina tobulai atskleista švari mintis, jos išraiška, nėra nereikalingo dekoratyvumo idėja, neutilizuojama, ji įskiepijama į erdvę kaip į žvilgsnio ir minties pervertą peizažą. Bet, regis, jau vartoju per daug žodžių, ir iš aspirino miltelių supilti kalnai ar pieno ir marmuro tobula jungtis apauga beletristika. Nesu menotyrininkė ir neketinu vertinti ar kitaip „mėsinėti“ savo dovanos. Gavau ją, laikau viduje kaip pienu skiestą rūką, dar ilgai mano pamaitinta siela skraidys.

Gavau ir kitų dovanų: vos vos banguojantį horizontą – tobulą minimalistinės begalybės išraišką, draugiškas ir smalsias akvariumo žuvytes, per dvi pažinties minutes spėjusias įtraukti į painią savo santykių su pasauliu už stiklo kebeknę, pianisto improvizacijas, vos vos dūzgenant kelto varikliams, ak, dovanas gaunam kasdien, tik...

Dovanų negali priiminėti be galo. Privalai pats save jai – dovanai – parengti. Dovaną vis dėlto privalai pelnyti ir melsti, kad ji nebūtų per didelė, kad skraidintų.

 

Skaitytojų vertinimai


50566. Irena R. :-) 2009-01-01 08:59
Šis tekstas – taip pat dovana.

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2012 m. Sausio

PATKPŠS

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

 1 2 3 4 5
6 7 8 9 10 11 12
13 14 15 16 17 18 19
20 21 22 23 24 25 26
27 28 29  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 18 iš 18 
21:42:30 Jan 22, 2012   
May 2009 Sep 2014
Sąrašas   Archyvas   Pagalba