Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2008-12-19 nr. 3217

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• Arnas Ališauskas.
Vinys
11
• KRONIKA
• KITAME NUMERYJE2

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• KINO TEATRAI1
• TEATRAI
• KONCERTAI
• PARODOS
• VAKARAI
• ĮVAIRŪS

AKTUALIJOS 
• Įtikinti kitus, kad daina graži...1
• EVALDAS IGNATAVIČIUS.
Lietuviški pėdsakai Vokietijoje

KNYGOS 
• Naujos knygos
• EGLĖ KAČKUTĖ.
Kitokia škotų literatūra, arba Iš įteisintų pakraščių
• BRONIUS PRĖSKIENIS.
Įdomi knyga apie talentingą prozininką

TEATRAS 
• Daiva Šabasevičienė.
Maskvietiška Rimo Tumino premjera – iš pirmųjų lūpų

KINAS 
• Ridas Viskauskas.
Atrasti kitokį pasaulį
2

DAILĖ 
• KRISTINA STANČIENĖ.
Pasakų fėjos drabužiai
• RITA MIKUČIONYTĖ.
Namas su vaiduokliais ir draugai visam gyvenimui
4

MUZIKA 
• Rita Nomicaitė.
Įsivėlęs į muzikinį gyvenimą
• Dainora Merčaitytė.
Zitos Bružaitės „Sonetai ir šokiai“
1

In Memoriam 
• BORISAS MARTINKEVIČIUS
1948 04 11–2008 12 13

SAVAITĖ SU TV 
• Skirmantas Valiulis.
Versijos

PAVELDAS 
• Palangoje – Kaliningrado gintaro muziejaus paroda „Baltijos auksas“

DAILĖ 
• Vidas Poškus .
Nuo krevečių iki Kaukazo
1
• NIJOLĖ KLIUKAITĖ.
Prieškalėdinis dovanos pasiilgimas
1

POEZIJA 
• Ilzė Butkutė.
8

PROZA 
• Mindaugas Valiukas.
[16;36]
32

VERTIMAI 
• Kerry ShAwn Keys .
Dievo rankose

AKTYVIOS JUNGTYS/ŠIUOLAIKINIS MENAS 
 VITA MOZŪRAITĖ.
Apie „Sibilę“, „Salamandrą“, menininko pašaukimą ir tyrą vandenį

AKTYVIOS JUNGTYS/KULTŪROS DIS/KURSE 
• AGNĖ MACAITYTĖ.
Trumpametražiai frankofoniški sapnai

AKTYVIOS JUNGTYS/JAUNIMO PUSLAPIS 
• Mantas Vasilkevičius.
Chaltūra + copypastinimas = ?
4

In Memoriam 
• SIGITAS GEDA
1943 02 04 – 2008 12 12
• Kornelijus Platelis.
Paskutinis romantikas
1
• KNUTAS SKUJENIEKAS.
• Kerry Shawn Keys.
Išėjimo elegija Sigitui
2
• VYTAUTAS VILIMAS SKRIPKA.
Provokuoti
• VYTAUTAS PETKEVIČIUS
1930 05 28 – 2008 12 10
18
• ANTANAS GARBAUSKAS
1932–2008
1

DE PROFUNDIS 
• VOLDEMARAS ZACHARKA.
Kūčių belaukiant
2
• RES LUDENTES / ŽAIDŽIaNTYS dAiKTAI2
• Albertas Skyrelis.
E p i g r a m o s
2

SKELBIMAI 
• Premija vertėjo profesijos bičiuliams1
• Gerbiami leidėjai ir vertėjai!

PARK@S 
• Mindaugas Laurinaitis.
Degančiais ratais, pasąmonės ugniai
5
• Ar radom savo tekstą, savo autorių, savo eilėraštį? 3
• Gintautas Mažeikis.
E-propaganda tarptautiniuose socialiniuose tinkluose
• Remigijus Venckus.
LAIŠKAS
5
• Karolina Šerytė.
1
• SOVIETMETIS: tarp nuoskaudos ir nostalgijos23
• Dialogai1

AKTYVIOS JUNGTYS/ŠIUOLAIKINIS MENAS

Apie „Sibilę“, „Salamandrą“, menininko pašaukimą ir tyrą vandenį

VITA MOZŪRAITĖ

[skaityti komentarus]

iliustracija
Choreografė Loreta Juodkaitė ir režisierius Valentinas Masalskis
Vladimiro Lupovskojaus nuotrauka

    Su choreografe ir šokėja LORETA JUODKAITE ir režisieriumi bei aktoriumi VALENTINU MASALSKIU susitikome Lietuvos nacionaliniame dramos teatre, kur ką tik pasibaigė V. Masalskio režisuota „Nuolankioji“, o L. Juodkaitė rengėsi kitą dieną įvyksiančiai spektaklio „Riba“ premjerai. Šie du menininkai kartu jau sukūrė šokio spektaklį „Salamandros sapnas. Paveikslas“, kuris tapo L. Juodkaitės vizitine kortele, ne kartą buvo parodytas Lietuvoje ir užsienyje. Naujųjų metų išvakarėse Menų spaustuvėje turėtume išvysti naujo jų bendro darbo – šokio spektaklio „Sibilė“, kuriai scenografiją kuria Renata Valčik, o muziką – Tomas Kutavičius, premjerą. Rengėmės kalbėti tik apie naująjį spektaklį, bet pokalbis nuolat išslysdavo iš numatytų siauručių vėžių ir nukrypdavo prie kalbų apie kūrybą apskritai.



Atrodo, mitologija įsuko jus abu. Salamandra – mitologinė būtybė, Sibilė irgi siejama su mitų pasauliu. Kas paskatino imtis Sibilės temos?

Valentinas Masalskis. Pradžia buvo Pero Lager­kvisto romanas „Sibilė“. Kai pamačiau, kaip Loretėlė valdo kūną, kokia ji artistiška... Ji kalba savo vidumi, kalba kaip aktorė. Tada aš jai ir pasiūliau perskaityti „Sibilę“. Pamąsčiau, kad šiame spektaklyje galėtume susitelkti ties ritualu, nes man ir „Sibilėje“ labiausiai patiko žynės ritualas, bendravimas su Dievu.

Pamaniau, kad tai galėtų būti mūsų monospektaklis. Su Loreta galima kalbėti apie monospektaklį, apie garsą, apie bendravimą su Dievu. Galima dirbti, kai pasitikima vienas kitu. Taip ir prasidėjo – nuo to, kad labai svarbus yra Sibilės ritualas. Tačiau mes turime gyventi savo laiku, turime sukurti savo teatrinį ritualą, jį paversti mūsų ženklais, mūsų kalba.

Loreta Juodkaitė. Man patiko mintis sukurti „Sibilę“, nes man šokis yra labai arti ritualo – grynasis šokis. Kalba apie ritualą man labai artima, nes priverčia prisiliesti prie kažko labai tikra. Nesukursi, jei nesistengsi ištirpti, prisiliesti prie tikrumo, nes šokis nėra vien tik judesys.

V. M. Taip ir turi būti. Dirbti su Loreta labai gera, kaip ir su Renata Valčik. Kaip jos moka suprasti! Renata, kurdama scenografiją „Salamandrai“, visą vasarą pūtė fenu polietileną. O vėliau mes jo atsisakėme. Ir gerai, kad atsisakėme, jo neprireikė, bet svarbu buvo visiems suprasti, kad tai yra kolektyvinis darbas, o ne mano vieno kaprizai. Nors sunku, bet svarbu atsisakyti dalies savo idėjos. Panašiai ir su Tomo Kutavičiaus muzika. Jis parašė pirmą dalį. O mes jos vėliau atsisakėme. Bet tos pirmos dalies muzikos reikėjo, kad Loreta galėtų sukurti pradžią. Taip „Salamandroje“ reikėjo polietileno, kad ji sukurtų jame šokį, o jį nuėmus paaiškėjo, kad jis tik tiek ir tebuvo reikalingas – sukurti pradžią.

Loreta, kuo Tau buvo priimtinas Sibilės, pranašės, bendraujančios su dievais, perduodančios dievų valią, vaidmuo?

L. J. Dar vis prisimenu, Valentai, kai tu sakei: „Nu, Loretėle, mes kursime antrą darbą iš „s“ raidės – „Sibilę“. Kai paklausiau, kas ta Sibilė, ir išgirdau žodį „žynė, pranašė“, atsimenu, man viskas viduje nukaito – tą pat akimirką suvokiau, kokia tai didelė atsakomybė, nes pirmiausia tai susiję su ritualu – kaip ir „Salamandroje“. Šokdama „Salamandrą“ visada prisiliečiu prie kažko labai tikra, kaip skaistykloje. Atlikusi „Salamandrą“, suvokiu, ką ir kada patingėjau padaryti, ką ne taip padariau. „Salamandra“ yra gryna. Ją šokdama turiu būti tokia gryna, ir tokia tikra... Niekur nepasislėpsi, ten ne tiek daug judėjimo, vien gryna energija. „Sibilė“ taip pat bus gryna energija. Gali būti tik tyla, vien tik žiūrėjimas, akys, ir jeigu meluosi, negalėsi šnekėti. Man tai įdomu dar dėl to, kad Sibilė man artima. Daug dirbu su judesiais, dar jų nesugalvoju... Bet jų ir nesugalvosi, judesiai nesugalvojami, jie gimsta, jie ateina. Iš kur jie ateina? Tikiu, kad esu tiktai įrankis Dievo rankose, – kaip pranašė to, ką turiu pasakyti. Tuo man ir artima Sibilė. Aš, kaip menininkė, jaučiu pareigą tarnauti, pasakyti, išpranašauti šviesą, galbūt pasakyti žmogui, kuris ateina, tikrą tiesą, nesumeluotą tiesą, nes mano kelias artimas Sibilės keliui, mano, kaip menininkės, kelias.

Tu įžvelgi „Sibilėje“ sąsają tarp žmogaus, teatro, Dievo, tos pranašystės, ką žmogus, kaip menininkas, gali pranešti?

L. J. Sibilė yra nesavanaudė, ji – tarnaitė, ji buvo nesvarbi, jos niekas net nematydavo. Išmokti būti nesvarbiu, išlaikyti tą vidinę švarą, mokytis išnykti – man tai svarbu šokyje.

V. M. O kas yra menininkas? Taip pat eina tarnauti vertybėms, idealams. Esmė ta, kad mes skubame, kad neatsiduodame iki galo gelmei. Kalbame apie tai, kas yra paviršiuje – šiltas vanduo. Nedrįstame panirti į gelmę, nes ten vanduo šaltas, spaudžia ausis, ten nelabai jauku. Dėl to nelabai norisi nerti. O Loretėlės darbas – tai atsiribojimas, kaip ir Sibilės, nuo to išorės mirgėjimo, ji ieško gelmės. Pastebėjau, kad dabar daugelis menininkų – šokėjų, muzikantų, aktorių – nebetiki savo meno poveikiu, mano, kad menas tapo tik iliustracija. Jei netikime, kad judesys, daina, spektaklis gali taip paveikti žmogų, kad jis ką nors pajus, tai... Šiandien matau labai daug tokių menininkų, kurie netiki poveikiu, menas jiems tampa priemone uždirbti, priemone pareikšti save, pamatyti save žurnale. Tuomet labai lengva. Mene atsiranda labai daug atsitiktinumo. Viskas ima laikytis ant „mane pastebės“. Ne darbas žmogų daro menininku, ne auka, bet atsitiktinumas: „mane pastebės“. Tada atsiras ir tas CD, ir žurnalo viršelis. Tada nieko neveikiama, parazituojama ir laukiama atsitiktinumo. O prasmė atsiranda tik tada, kai vyksta nuolatinė, dėsninga veikla. Su Loretėle dėl to ir malonu dirbti, kad ji visą laiką tuo tiki, ji eina dėsningumo link, į prasmę, į auką. Todėl ir rezultatas toks.

Kaip Jūs dirbate? Dabar daug choreografų kviečiasi režisierius, dramaturgus, nes šokis tolsta nuo savo grynojo judesių pavidalo. Tad ar Loreta šoka, o Jūs stebite ir duodate jai kažkokias pastabų, ar pateikiate idėją, o ji paskui ją paverčia judesiais?

V. M. Aš tik kai kuriuos momentus jai nurodau. Jei ji manęs neįtikina, taip ir pasakau jai. Kas yra režisierius? Režisierius turi turėti publikos akis. Jei kuris ženklas manęs neveikia ar trunka per trumpai, paprašau: padaryk ilgesnį. Mes sukuriame dramaturgiją, muzikinę, vidinę, filosofinę. Vėliau ji kinta. Ir daug kalbamės, dažnai – telefonu.

L. J. Man taip dirbti labai patinka. Kai pajuntu, kad slystu, kad nesugebu įsikibti, man užtenka su Valentu pakalbėti tiesiog apie gyvenimą, ir vėl atrandu, kur ir kaip toliau eiti.

V. M. Sakei: „Ateik vėl pasižiūrėti, man vėl reikės injekcijos“. Ir atėjau. Tau iš tikrųjų jos reikėjo. Taip ir suderiname: pabandyk tą, pabandyk aną. Ir ji vėl žino, ką daro, ir vėl viena dirba. Kol kas dirbame ne su judesiu. Vėliau vėl kitaip dirbsime, pabandysime ko nors atsisakyti, tvarkysime dramaturgiją. Dabar ji dirba viena, bando pajusti muzikinę pusę.

L. J. Labiausiai man patinka mūsų absoliutus pasitikėjimas vienas kitu.

V. M. Nėra administracinio autoriteto, niekas niekam nenurodinėja, ką reikia daryti. Kaprizų nėra.

L. J. Nėra to, kai repetuojame. Mes nuolat repetuojame. Va, dabar kuriame „Sibilę“. Žinau, kad Valentas dirba, net jei jo nėra greta manęs, jis žino, kad aš dirbu. Susitinkame, pasižiūrime, pasitariame ir toliau keliaujame.

V. M. Jei įsitrauki į tą procesą, kartais per naktį padarai daugiau nei per du mėnesius. Imi pasitikėti kažkuo, net nežinau, gal – apvaizda. Nebijai nežinoti. Kai pradedi bijoti, kaip atrodysi, tada jau negerai.

L. J. Tada tarsi uždarai duris. Pavyzdžiui, paskutiniu metu pajutau fizinį nuovargį, bet vakar prisiverčiau dirbti – gėriau kavą, valgiau šokoladą, pagulėjau, išsitampiau, kūnas minkštas, o „neina“ jokia Sibilė, niekas. Ir žinai ką? Aš prisiliečiau, aš supratau. Tai įvyko tik todėl, kad pradėjau kitaip mąstyti. „Sibilėje“ svarbiausia ne judesių forma. Iš ko atsiranda šokis? Tai ritualas. Gamtos ritualas, kraujas. Tai ne forma, ne matematika. Ir pasidarė gėda, kad bandau save apgauti, jog dabar sukursiu Sibilės judesius. Jų negalima sukurti, juos reikia išgirsti! Pirmiausia reikia prisiliesti prie Sibilės. O aš mintimis jau pradėjau klejoti, kad turi būti gražu. Kas yra „gražu“? Ar tai, kad ką nors sušoksiu? Pabandžiau išgirsti viduje, kas yra Sibilė...

V. M. Kas gražu? Vienam tūkstantis lempų gražu, o man – žvakė gražu. Svarbu laikytis temos, o ne mąstyti tik apie save – kaip atrodai. Tampi mažesnis, pradedi orientuotis ne pagal savo skonį, o pagal temą. Dabar tau svarbus ritualas, turi matyti save – kaip esi atsiklaupusi, kaip pakeli galvą, kaip žiūri, ir iš to atsiras judesiai. Svarbu nepabėgti nuo temos, jos nepaleisti.

L. J. Scenoje turi išmokti užmiršti save. Jau pats išėjimas į sceną yra savotiškas narcisizmas. Jei neturi, ką pasakyti, nereikia eiti į sceną.

Ar iki susitikimo su Loreta Jums, režisieriau, šokis spektakliuose ką nors reiškė, ar jis buvo reikalingas?

V. M. Man kiekvienas judesys yra šokis. Yra spektaklis, kurį visą sukūriau iš rankų plastikos. Net kiekvienas pasilenkimas yra šokis. Aš taip pat kaip ir ji, susidėlioju visus judesius, pasidarau visą choreografiją. Tai tik jums atrodo, kad tai yra natūralus judėjimas, o man tai – šokis. Tai vadinasi šokio mimikrija.

L. J. Štai, dabar tu pats pasakei. Dabar dar vieną dalyką supratau, kodėl man įdomu, kai mes kartu. Tu pamatai judesius, kurie man nėra niekuo ypatingi. O tu sakai: „va, va šitas!“ Tiktai paskui pradedu tą judesį girdėti. Tu įsivaizduoji, kur aš jau nuėjau? Nebematau, nevertinu tų elementarių, paprastų dalykų! Aš pradedu ieškoti kažko, kokių nors didelių judesių, nes man atrodo, kad tai bus jau taip gražu... O paprasčiausias dalykas lieka nepastebėtas... Mums bendraujant, tu mane papildai.

V. M. Aš nuolat šoku. Kas man yra šokis? Man šokis –­ suderintas ženklas. Nuo šito ženklo puoli prie kito ženklo. Ta kelionė tarp ženklų man yra šokis. Kaip paprastai atsikelt, kaip atsistoti, atsisukti... Visa tai sudėlioju, sugalvoju namie. Sukuriu ženklą. Pavyzdžiui, judinu koją. Jums atrodo, kad nervinuosi, o man tai yra šokis. Va yra tokia poza – mąstymo archetipas, sutelktas žvilgsnis, paremtas smakras. Bet iš tiesų nemąstau nieko. Taip, tai šablonas, bet į šabloną įpūsti dvasios– menas. Tik Loretos viena plastika, o mano – kita.

Loreta, kaip Tau sekasi dirbti su Valentinu Masalskiu? Kas jis jūsų bendroje kūryboje?

L. J. Aš labai jį gerbiu ir labai vertinu jo laiką. Tai nereiškia, kad negaliu jam bet kada pasakyti „ateik“. Bet jei jis ateis, o aš nebūsiu pasirengusi, nežinosiu, ką daryti, bus blogai...Todėl visuomet kviečiu jį, tik tada, kai įstringu. Taip buvo ir su „Sibile“. Sustojau ir nebežinojau, ką daryti. Paskambinau, jis atėjo, pasižiūrėjo, tik kelis žodžius pasakė, ir aš viduje jau užsidegiau. Nekviečiu jo, kai neturiu, ką parodyti. Kartais sunku, nes dirbu viena. Kartais jis nori ateiti. Tuomet sutinku. Kai Masalskis žiūri, aš geriau jaučiuosi, ir tada jis pamato mano tiesą, pasako, ką reikėtų pakeisti. Aš neskirstau mūsų bendros kūrybos į choreografiją ir režisūrą. Abu kartais dėliojam, jis ima aiškinti, mosikuoti rankomis, o aš iš to ką nors paimu. Jis ką nors parodo, o aš mąstau, kas tai per judesys, ir tik po kiek laiko suvokiu, kad iš karto neįsiklausiau. Nesijaučiu viena, kai dirbu su Masalskiu, bet nejaučiu ir jokios priespaudos. Mes tiesiog papildome vienas kitą.

Dabar dar kuriu spektaklį „Išnykti“ su Vyčiu Nivinsku. Jame daug improvizuoju. Visi šokėjai geria daug vandens. Jis yra būtinas. Bet juk grynu vandeniu negyvensi, reikia ir kokios nors užkandėlės. Tai va, improvizacijos man – kaip užkandėlė, o darbas su Masalskiu – tai būtinas tyras švarus vanduo.

 

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2012 m. Sausio

PATKPŠS

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

 1 2 3 4 5
6 7 8 9 10 11 12
13 14 15 16 17 18 19
20 21 22 23 24 25 26
27 28 29  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 18 iš 18 
21:42:28 Jan 22, 2012   
May 2009 Sep 2014
Sąrašas   Archyvas   Pagalba