Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2008-12-19 nr. 3217

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• Arnas Ališauskas.
Vinys
11
• KRONIKA
• KITAME NUMERYJE2

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• KINO TEATRAI1
• TEATRAI
• KONCERTAI
• PARODOS
• VAKARAI
• ĮVAIRŪS

AKTUALIJOS 
• Įtikinti kitus, kad daina graži...1
• EVALDAS IGNATAVIČIUS.
Lietuviški pėdsakai Vokietijoje

KNYGOS 
• Naujos knygos
• EGLĖ KAČKUTĖ.
Kitokia škotų literatūra, arba Iš įteisintų pakraščių
• BRONIUS PRĖSKIENIS.
Įdomi knyga apie talentingą prozininką

TEATRAS 
• Daiva Šabasevičienė.
Maskvietiška Rimo Tumino premjera – iš pirmųjų lūpų

KINAS 
• Ridas Viskauskas.
Atrasti kitokį pasaulį
2

DAILĖ 
• KRISTINA STANČIENĖ.
Pasakų fėjos drabužiai
• RITA MIKUČIONYTĖ.
Namas su vaiduokliais ir draugai visam gyvenimui
4

MUZIKA 
• Rita Nomicaitė.
Įsivėlęs į muzikinį gyvenimą
• Dainora Merčaitytė.
Zitos Bružaitės „Sonetai ir šokiai“
1

In Memoriam 
• BORISAS MARTINKEVIČIUS
1948 04 11–2008 12 13

SAVAITĖ SU TV 
• Skirmantas Valiulis.
Versijos

PAVELDAS 
• Palangoje – Kaliningrado gintaro muziejaus paroda „Baltijos auksas“

DAILĖ 
• Vidas Poškus .
Nuo krevečių iki Kaukazo
1
• NIJOLĖ KLIUKAITĖ.
Prieškalėdinis dovanos pasiilgimas
1

POEZIJA 
• Ilzė Butkutė.
8

PROZA 
• Mindaugas Valiukas.
[16;36]
32

VERTIMAI 
 Kerry ShAwn Keys .
Dievo rankose

AKTYVIOS JUNGTYS/ŠIUOLAIKINIS MENAS 
• VITA MOZŪRAITĖ.
Apie „Sibilę“, „Salamandrą“, menininko pašaukimą ir tyrą vandenį

AKTYVIOS JUNGTYS/KULTŪROS DIS/KURSE 
• AGNĖ MACAITYTĖ.
Trumpametražiai frankofoniški sapnai

AKTYVIOS JUNGTYS/JAUNIMO PUSLAPIS 
• Mantas Vasilkevičius.
Chaltūra + copypastinimas = ?
4

In Memoriam 
• SIGITAS GEDA
1943 02 04 – 2008 12 12
• Kornelijus Platelis.
Paskutinis romantikas
1
• KNUTAS SKUJENIEKAS.
• Kerry Shawn Keys.
Išėjimo elegija Sigitui
2
• VYTAUTAS VILIMAS SKRIPKA.
Provokuoti
• VYTAUTAS PETKEVIČIUS
1930 05 28 – 2008 12 10
18
• ANTANAS GARBAUSKAS
1932–2008
1

DE PROFUNDIS 
• VOLDEMARAS ZACHARKA.
Kūčių belaukiant
2
• RES LUDENTES / ŽAIDŽIaNTYS dAiKTAI2
• Albertas Skyrelis.
E p i g r a m o s
2

SKELBIMAI 
• Premija vertėjo profesijos bičiuliams1
• Gerbiami leidėjai ir vertėjai!

PARK@S 
• Mindaugas Laurinaitis.
Degančiais ratais, pasąmonės ugniai
5
• Ar radom savo tekstą, savo autorių, savo eilėraštį? 3
• Gintautas Mažeikis.
E-propaganda tarptautiniuose socialiniuose tinkluose
• Remigijus Venckus.
LAIŠKAS
5
• Karolina Šerytė.
1
• SOVIETMETIS: tarp nuoskaudos ir nostalgijos23
• Dialogai1

VERTIMAI

Dievo rankose

Kerry ShAwn Keys

[skaityti komentarus]

Scena apstatyta skurdžiai, apšviesta blausiai, lyg tai būtų didžiulis, beveik apleistas sandėlis. Mėtosi daug įvairių dėžių, lagaminų. Taip pat puodukų, vyno taurių, sūrio gabalų ir panašiai. Kalbėtojas kalba labai lėtu, monotonišku ritmu. Ant kaklo virvelė su kortele.

Tamsu. Visada, beveik. Švieselė įeina ir išeina, įeina ir išeina. Mano būstas. Bet ne kažin kas – ne namai, bet gal koks prieglobstis, sakyčiau. Būstas ir įeinanti, išeinanti švieselė. Tamsu. Ir labai ramu. Beveik visada. Aš miegu va šitaip – ant šono susirietęs arba va šitaip – ropomis. Mano stuburas lanku išsirietęs, nes aš retai stoviu. Nėra dėl ko. Kartkartėmis kokie nors garsai – įeina ir išeina, įeina ir išeina. Išgirstu ką nors kita, ne tik savo darinius. Tik vos vos. Kartais atsistoju, kai ta švieselė įeina. Atiduodu pagarbą. Bet atsako niekad negavau. Su niekuo negaliu susikalbėti, tik turiu savo garsų sistemą, tad geriausia man sveikintis gestais. Atsistoju, bet, kaip sakiau, atsako niekad negaunu. Kartkartėmis pasigirsta kokie nors garsai, kai švieselė įeina ir išeina, bet aš juos vos girdžiu. Jau ir nebesiklausau. Tik retkarčiais, kai maniau, kad atsistojęs gausiu atsaką. Gal dar kas nors atsistojo atkartodamas mane, bet čia tamsu. Labai tamsu. Kartais dėžėse būna maisto, daugiausia sūrio ir šokolado. Tuo ir gyvenu, taip pat stipriu alkoholiu ir vynu – užtenka čia išsilaikyti. Laimingas. Abejoju. Liūdnas tai ne, žinau, kas tai yra. Laimė nėra mano tikslas arba būsena. Mano būsena yra būti čia arba –­ nebūti čia. Ko gero, mano tikslas – išlaikyti savo būseną. Geriu daug vyno – kartais būna visa dėžė. (Prisipila taurę, iš lėto išgeria, paskui antrą ir trečią – visa tai užtrunka porą minučių, jam visaip klouniškai kraipant savo kūną ir veidą, dažnai paspygsant į žiūrovus.) Mano pimpalas kamščiatraukio formos. Kartais susiriečiu ant butelio ir sukuosi kaip karuselė, o paskui ištraukiu kamštį. O kartais atsigulu aukštielninkas, truputį pakylėtas savo išsirietusio stuburo, ir suku butelį, o paskui ištraukiu. (Demonstruoja šiuos būdus.) Tada kartais ir nuleidžiu. Gal tai ir yra laimė. Nežinau. Bet orgazmas ir butelis vyno po jo – tai irgi mano būsenos dalis, bet tik maža; pagrindinė dalis – buvimas čia arba nebuvimas čia. Taip jau yra, kad turiu daug myžti, dėl vyno ir sudirginimo, ir iš tikrųjų aš neprakaituoju, nes atrodo, kad patalpos temperatūra kontroliuojama. Paprastai myžu kampe, dešinėje. Į dešinę nuo ko. Sunku pasakyti, bet į dešinę nuo kairės, ir aš susiorientuoju, kai tik švieselė įeina ir išeina. Juk aplinka čia ne kokia nors egzotiška – su erkeriu, obelisku arba saulės laikrodžiu. Atrodo, kad švieselė įeiena ir išeina iš tos pačios vietos, bet tie reti garsai – nors jie užgimsta ten kur ir šviesa – išsisklaido, ir pagal juos neverta orientuotis, kur nusimyžti. Kur aš sustojau? Taip, kampas dešinėje. Ten yra pora tuščių dėžių. Tą kitą kampą, į kairę nuo dešinio kampo, pasilikau kitiems dalykams. Kvapus jaučiu – gal tai ir yra geriausias orientacijos metodas. Gal tai laimė. Ir šviesa gal ateina iš rytų. Viltis ir dangaus karalystė. Įdomu, ar viltis yra būsena, ar tikslas. Dangų aš priskirčiau būsenai, kartu su vyno butelio atkimšimu, orgazmu ir vyno gėrimu, – tai, aišku, trijų stadijų samplaika. Trys stadijos arba, kaip aš sakau, trijų stočių atstumas iki kryžiaus. Pramogai mėgstu braukti pirštais per sieną. Kartais pagal laikrodžio rodyklę. Kartais prieš, kaip indėnų pirtelėj. Radęs įtrūkį, braukiu per jį liežuvio galiuku, lyg per kokį šumerų Brailio raštą. Didžiulę rašytinę lentelę požemių pasaulyje, paliktą man stebėtis. Tamsu, kaip sakiau. Ramu. Žinoma.

Kartais balsu kalbuosi su savimi. Tada nebūna ramu, bet vis dar tamsu. Degtukų nėra, nes, dievaži, eksperimento dėlei galėčiau padegti save. Mano akyse nėra šviesos, kuri nušviestų viską. Galbūt pradeginčiau sienoje dvi skyles, ir tada kita šviesa vis įeitų ir išeitų, gundydama mane. Kartą vienoje dėžėje radau žibintuvėlį –­ kurį laiką buvo geras žaislas. Šviečiau į save, į kampus, į sienas, į dėžes, netgi į butelius, sūrį ir šokoladą. Lubų neradau, o grindų, kiek žinau, irgi nėra. Šviesdavau ir į ramybę, ir į tylą, kuri skiriasi nuo ramybės. Yra gilesnė. Kartais pašvietus į tylą, ji taip pat virsdavo ramybe. Bet kai šviesdavau į ramybę, ji ir likdavo ramybė, ir tada sustabdydavau visus judesius, nenorėdamas sutrikdyti ramybės, – todėl baterijos taip greit ir išseko. Kaip sakiau, man atrodo, kad grindų nėra, bet aš vis tiek judu, tarsi nežinia kokio tarpo išlaikomas, ir laiko mirksnio. Niekas ir nekabo, nes nėra lubų – mums visiems kyla ta pati dilema: dėžėms, man ir viskam kitkam. Kalbėjimas su savimi negelbsti nuo tamsos. Kartais iš niekur nieko –­ švieselė, o kai spingso švieselė, niekada nebūna ramu. Galbūt tylu, bet neramu ir netamsu. Tyla egzistuoja savaime, net kai šliurina batai, būna tylu. Paprastai, kai šliurina batai, švieselė įeina ir išeina, įeina ir išeina. Pas­kui – nauja dėže, arba viena dėžė dingsta. Arba dvi. Aš užčiuopiu jas. Tai yra mano pirštai užčiuopia jas, ieškodami maisto, ieškodami naujo organizmo. Organizmas/orgazmas – dažnai tuodu supainioju. Iš dalies esu teisus. Orgazmas – visada organizmas: gali̇̀ jausti, kad tai konkreti savarankiška būtybė. (Jis išleidžia garsą – kažką tarp atodūsio ir vilko staugimo.) Bet nemanau, kad organizmas – visada orgazmas, gal tik per įstojimą. Arba pastojimą. Ir vėl iš esmės du neatskiriami referentai. Aš linkęs manyti neturįs nieko bendra nė su vienu iš jų. Mano „aš“ neturi. Aš čia komiso pagrindais. Man kelia nerimą ne tamsa, ne ramybė ir ne tyla. Turiu išpažinti didelę nuodėmę – nuobodulį. Ir kartą per kokią epochą aš įsinoriu lauk. Tai – ne tikslas, tik mano būsenos pertrauka. Bet iš kur lauk? Iš ko? Tiesiog lauk. Sumanymas visada pavyksta. Įlendu į dėžę. Su dangčiu. Ir laukiu. Pasigirsta garsai, šliurinimas. Šviesos nėra, nes aš dėžėje. O paskui – laukan. Taip, nes jaučiu siūbavimą, o kai padeda, išgirstu dunkstelėjimą. Visada padeda, nes aš visada per sunki našta, netikėtas svoris, nes įtariu, kad viduje žemės trauka daug mažesnė negu lauke. O gal būdamas vienas tiesiog mažiau sveri. Na, kai dunksteli, aš atlupu dangtį ir iššoku vilkėdamas naujais drabužiais. Žiūrint, kas buvo dėžėje, – kartais išeiginiu kostiumu, kartais glaudėmis, kartais klostytiniu sijonėliu, o kartais aplipęs šokoladu ir sūriu. Ne, atsiprašau, amniono skysčio niekada nebūna, tad šie svarstymai veda tik į aklavietę. Taip, gal tai irgi kokia nors laimė. Pasiimu dėžę ir sėdu į traukinį. Išlipu. Nueinu namo. Kelią žinau. Dariau tai daug kartų. Mano visas namas pilnas tuščių dėžių, o tai reiškia, kad yra dar daug vietos, nes jos tikrai tuščios. Paskui po kurio laiko aš visada įsmunku čia atgal. Tai lengva. Tiesiog atidarau duris – tokiose vietose nebūna išorinės spynos – ir švyst, aš jau čia. Vėl gaudau orgazmą, atsirėmęs savo netikusia nugara, sukdamas vyno butelį. Paskui visas susirietęs kiurksau ropomis tarp dėžių, džiaugdamasis, kad mes vėl kartu. Paskui užguls nuobodulys, ir aš vėl iškeliausiu zuikiu, vaizduodamasis, kad dėžė yra Trojos arklys, o aš – jo nevykęs herojus. Įeinu ir išeinu, įeinu ir išeinu, vos ne kaip ta švieselė. Šiandien man džiaugiantis atėjo du tipai – grynas atsitiktinumas, kad kaip tik dabar, – trenkė man per galvą žibintuvėliu ir kastuvu, paskui stvėrė mane už neklaužados stuburo ir išnešė. Visai kas kita. Viskas pasikeitė. (Atsistoja ir nusirengia, lieka tik su penio dėklu.) Jaučiuosi kaip antrąkart gimęs. (Scenoje ryškiai sušvinta šviesa; įeina scenos darbininkai, išneša vyno taures, butelius, kastuvą ir kitką, atneša du visžalius medžius ir pastato jam iš abiejų pusių.) Jie ant kortelės pamatė mano adresą, nuvežė mane namo ir paliko nuogą uždarame kieme su visom tom tuščiom dėžėm. Visai be drabužių –­ gėda. Be drabužių nėra kaip grįžti prie tų kitų dėžių, kurios pilnos daiktų. Grįžti į tamsą. Į ramybę. Būti čia prirakintam prie gėdos! Po šitais šviesos skliautais. Joks angelas sargas nepadės. Matyt, man teks likti ir saugoti tuščias dėžes. Jos turi didelę paklausą – ne pačios dėžės, o jų tuštumo galimybė. (Atidaro dvi dėžes parodydamas, kad jose nieko nėra.) Nei maisto, nei gėrimo, bet nebus taip nuobodu, nes reikės būti budriam. (Paima žibintuvėlį.) Vagys gali paimti dėžes, bet aš galiu pasilikti tuštumą. Turėsiu darbo – imu aiškiai suvokti, kas yra viltis ir dangus. Aš irgi esu paklausus… Džiaugiuosi galėdamas jums tarnauti. (Šviesos lėtai blausiasi, ir jis sukioja žibintuvėlio šviesa po salę.)

Iš anglų kalbos vertė
LAIMANTAS JONUŠYS

 

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2012 m. Sausio

PATKPŠS

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

 1 2 3 4 5
6 7 8 9 10 11 12
13 14 15 16 17 18 19
20 21 22 23 24 25 26
27 28 29  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 18 iš 18 
21:42:24 Jan 22, 2012   
May 2009 Sep 2014
Sąrašas   Archyvas   Pagalba