Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2008-12-19 nr. 3217

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• Arnas Ališauskas.
Vinys
11
• KRONIKA
• KITAME NUMERYJE2

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• KINO TEATRAI1
• TEATRAI
• KONCERTAI
• PARODOS
• VAKARAI
• ĮVAIRŪS

AKTUALIJOS 
• Įtikinti kitus, kad daina graži...1
• EVALDAS IGNATAVIČIUS.
Lietuviški pėdsakai Vokietijoje

KNYGOS 
• Naujos knygos
• EGLĖ KAČKUTĖ.
Kitokia škotų literatūra, arba Iš įteisintų pakraščių
• BRONIUS PRĖSKIENIS.
Įdomi knyga apie talentingą prozininką

TEATRAS 
• Daiva Šabasevičienė.
Maskvietiška Rimo Tumino premjera – iš pirmųjų lūpų

KINAS 
• Ridas Viskauskas.
Atrasti kitokį pasaulį
2

DAILĖ 
• KRISTINA STANČIENĖ.
Pasakų fėjos drabužiai
• RITA MIKUČIONYTĖ.
Namas su vaiduokliais ir draugai visam gyvenimui
4

MUZIKA 
• Rita Nomicaitė.
Įsivėlęs į muzikinį gyvenimą
• Dainora Merčaitytė.
Zitos Bružaitės „Sonetai ir šokiai“
1

In Memoriam 
• BORISAS MARTINKEVIČIUS
1948 04 11–2008 12 13

SAVAITĖ SU TV 
• Skirmantas Valiulis.
Versijos

PAVELDAS 
• Palangoje – Kaliningrado gintaro muziejaus paroda „Baltijos auksas“

DAILĖ 
• Vidas Poškus .
Nuo krevečių iki Kaukazo
1
• NIJOLĖ KLIUKAITĖ.
Prieškalėdinis dovanos pasiilgimas
1

POEZIJA 
• Ilzė Butkutė.
8

PROZA 
• Mindaugas Valiukas.
[16;36]
32

VERTIMAI 
• Kerry ShAwn Keys .
Dievo rankose

AKTYVIOS JUNGTYS/ŠIUOLAIKINIS MENAS 
• VITA MOZŪRAITĖ.
Apie „Sibilę“, „Salamandrą“, menininko pašaukimą ir tyrą vandenį

AKTYVIOS JUNGTYS/KULTŪROS DIS/KURSE 
• AGNĖ MACAITYTĖ.
Trumpametražiai frankofoniški sapnai

AKTYVIOS JUNGTYS/JAUNIMO PUSLAPIS 
• Mantas Vasilkevičius.
Chaltūra + copypastinimas = ?
4

In Memoriam 
• SIGITAS GEDA
1943 02 04 – 2008 12 12
• Kornelijus Platelis.
Paskutinis romantikas
1
• KNUTAS SKUJENIEKAS.
• Kerry Shawn Keys.
Išėjimo elegija Sigitui
2
• VYTAUTAS VILIMAS SKRIPKA.
Provokuoti
• VYTAUTAS PETKEVIČIUS
1930 05 28 – 2008 12 10
18
• ANTANAS GARBAUSKAS
1932–2008
1

DE PROFUNDIS 
• VOLDEMARAS ZACHARKA.
Kūčių belaukiant
2
• RES LUDENTES / ŽAIDŽIaNTYS dAiKTAI2
• Albertas Skyrelis.
E p i g r a m o s
2

SKELBIMAI 
• Premija vertėjo profesijos bičiuliams1
• Gerbiami leidėjai ir vertėjai!

PARK@S 
• Mindaugas Laurinaitis.
Degančiais ratais, pasąmonės ugniai
5
 Ar radom savo tekstą, savo autorių, savo eilėraštį? 3
• Gintautas Mažeikis.
E-propaganda tarptautiniuose socialiniuose tinkluose
• Remigijus Venckus.
LAIŠKAS
5
• Karolina Šerytė.
1
• SOVIETMETIS: tarp nuoskaudos ir nostalgijos23
• Dialogai1

PARK@S

Ar radom savo tekstą, savo autorių, savo eilėraštį?

Apie besibaigiančius skaitymo metus svarsto Šiaulių universiteto literatūros dėstytoja Danguolė Šakavičiūtė

[skaityti komentarus]

iliustracija
Skaitytojas (Reader).
Rolando Andrijausko fotografija

Ar besibaigiant skaitymo metams galima pasakyti, kad kas nors iš esmės pasikeitė, ar tai nėra tik tuščias lozungas?

Šiais metais rugsėjo 1-ąją kiekvienas pirmokas gavo po knygą. Pažįstu žmonių, kurie per metus išvažinėjo vos ne visus rajonus – vyko susitikimai, salės pilnos – manau, tai jau šis tas. Kita vertus, tai nereiškia, kad atėjusieji į susitikimą būtinai puls skaityti to ar kito rašytojo kūrybą. Juk ir tie susitikimai kartais vyksta truputėlį per prievartą, ypač kai į juos suveda mokinius.

Ar skaitymo metai gali padidinti skaitančių procentą? Juk skaito tie, kurie visą laiką ir taip skaitė.

Aš manau, galėtų, jeigu tai būtų iš tikrųjų rimta valstybės programa, jei ji nebūtų tik kažkokia akcija, kaip šįkart (tiesa, kažkokių programėlių liko ir kitiems metams), jei tai būtų dešimtmečio, 20–30 metų projektas, jeigu protingai būtų papildomi fondai, jei būtų orientuojamasi į tikrą, kokybišką literatūrą. Atvirai pasakius, man atrodo, kad lietuviai nėra labai skaitanti tauta, lyginant kad ir su latviais. Galima palyginti, pavyzdžiui, kokiais tiražais leidžiami mūsų poetai, nacionalinės premijos laureatai ir kokiais tiražais savo poeziją leidžia ir perka latviai. Kita vertus, esu mačiusi latvių šeimos poezijos knygelių, kuriose yra perrašyta kelių kartų mylima poezija – tokia tradicija, ne kažkoks vienintelis atvejis. O pas mus – „atminimas ne vežimas, pora žodžių ir gana“ ir tiek. Rygoj nueinu į knygyną – ten juk irgi yra skelbiami tie populiariusių dešimtukai. Žinoma, ten irgi visko yra – ir Coelho, ir Brownas, ir mūsų E. Katano „Žmonos ir meilužiai“ taip pat vienu metu buvo populiariausia knyga – tiesiog net gėda pagalvoti, kokius lietuviškus tekstus verčia latviai. Bet penktoje ar ketvirtoje dešimtuko vietoje buvo S. Becketto „Molojus“ – Lietuvoje neįsivaizduojama, kad „Molojus“ išvis galėtų patekti į dešimtuką. Tokie tekstai mums dažnai yra tiesiog neįveikiami. Man neduoda ramybės klausimas, kodėl taip skaitoma popsinė literatūra? Bet pasižiūrėkim, kas ją skaito. Yra ir tokia teorija: meną kuria vyrai, o popsinę kultūrą – moterys. Moterys, aišku, sako: ne, jūs mus užspaudėt, neleidot ir pan., bet rezultatas vis tiek yra toks, koks yra, tą patį feminizmą galima suvokti kaip popsinės kultūros rezultatą. Didžioji skaitytojų dalis yra moterys, jos ir skaito tą literatūrą. Taip susiformuoja skonis, požiūris. Aišku, yra žmonių – nebūtinai humanitarų, kurie skaito savarankiškai, originaliai, turi savo kriterijus, bet bendra skaitymo kultūros Lietuvoje tendencija, man atrodo, yra pakankamai prasta.

Ar ne per mažai dėmesio skiriama skaitytojų skonio formavimui? Vertėjas ir kritikas Laimantas Jonušys naujoje savo knygoje „Rūmas virš bedugnės“ pateikė 50 būtinų perskaityti romanų sąrašą, pabrėždamas, kad tas sąrašas labai subjektyvus. Ar nereikėtų daugiau tokių „subjektyvių“ sąrašų?

Aš pati su malonumu atsiverčiu ir tuos, ir visai popsinius sąrašus – kokius nors „100 siužetų“, „100 romanų“ – pas mus jau yra tokių knygų vertimų, gali pasitikrint, ką žinai, ko nežinai, ką pakoreguotum ir pan. Man ir Jonušio sąrašas labai įdomus, nes jis puikus vertėjas, apsiskaitęs, nors, prisipažinsiu, menkiau pasitikiu juo, kai jis kalba apie lietuvių literatūrą. Man pačiai labai įdomu, kokia yra V. Gombrovičiaus skaityba, ką ir kaip skaito T. Venclova ar kiti autoritetai. Bet vis dėlto tas mūsų kultūros sluoksniukas yra toks trūkinėjantis, toks mizeriškas, mažai yra tokių personų, į kurių penkiasdešimtukus, dešimtukus ar šimtukus kas nors labai rimtai kreiptų dėmesį. Visgi kažkokių bandymų yra – juk skelbiami metų penketukai, tuo labiau, tai yra neverstinė literatūra. Tik gaila, kad ne visada yra iš ko rinkti, ir vis tiek spaudžiama per jėgą, renkamas ketvirtukas ir pan.

Kas dabar daugiausiai formuoja skaitytojų skonį? Didžiosios leidyklos su savo reklama?

Tiesą pasakius, leidyklų požiūris atsainus. Dar vienas dalykas – vis dėlto didžioji dalis mūsų kalbančių, viešumoje besireiškiančių autoritetų yra mažai skaitantys – jis žiūri filmus, video-, nusimano apie bet kokį avangardinį meną, bet tradicinės knygos jie neskaito.

Jie tik žino kontekstą.

Taip, jie žino, apie ką kalbama. Vizualieji menai yra nušlavę rašyto žodžio kultūrą. Nežinau, gal taip ir turi būti, gal tai jau kita epocha. Bet rezultatas akivaizdus – senka mūsų kalbiniai resursai, vaikai, skaitydami elementarią lietuvišką knygą, nesupranta žodžių reikšmės, jie nemoka suformuluoti minties, nemoka kalbėti, ne tik rašyti. Pastebiu dar kitą labai įdomų dalyką. Vanda Juknaitė pristatinėjo knygą „Tariamas iš tamsos“, kuri tikrai yra įdomi, neeilinė knyga. Bet vis dėlto yra paradoksali situacija: knyga populiari, mokyklose knygos pristatymai vyksta audringai, nes, kaip sako pati autorė, vaikai šioje knygoje atpažįsta save, viskas joje autentiška, iš gyvenimo. Bet man tai yra pakankamai skausmingas kriterijus. Aš pati galvoju, kad daugelis tų dalykų, kurie šioje knygoje yra pasakyti vaiko – aklo ar negirdinčio – visi tie atsivėrimai yra daugybę kartų atskleisti literatūroje. Ir daug geriau, ir įdomiau – žinoma, baisu taip sakyti, aš nenuvertinu tų interviu, tai yra puikus dalykas, bet vis dėlto ką tai reiškia? Aš visą laiką manau, kad tikra literatūra turi daug tvirtesnius pagrindus, ji gali daug labiau paremti, gali sustiprinti tavo dvasią ir pan. Bet tie tekstai nėra skaitomi. Nėra skaitomi ir tų pačių vaikų. Ir ta knyga irgi rodo tam tikrą slinktį nuo meno prie...

...dokumentikos?

Dokumentikos, autentikos, bet ta autentika irgi yra sąlyginis dalykas, ji vis tiek juk modeliuojama.

Gal čia kaip ir su dokumentika pagrįsto videomeno mada? Gal ir į literatūrą ateina tokia mada?

Gal mada. Bet aš manau, kad tai gali būti absoliučiai negrįžtami procesai. Mūsų literatūros istorija yra su tokiais didžiuliais kultūriniais pertrūkiais. Dovanokit, bet dižiulis kultūrinis pertrūkis yra ir mūsų Atgimimas, laikas, kai mūsų tėvai iš viso neskaitė savo vaikams knygų, nes ne tai buvo galvoj, iš viso literatūra buvo nustumta į kažkelintą vietą. Dabar prasidės ekonominis nuosmukis, vėl bus kažkoks pertrūkis. Tai yra nesugrąžinama. Mes neturim tokio milžiniško pagrindo, kokį turi kultūringos tautos. Įsivaizduokim, kad kažkas ima ir pakeičia mokyklų programas, Kultūros ministerija nebesubsidijuoja lietuvių autorių knygų. Įsivaizduokim, kad mokytojui mokyklinė programa leidžia pasirinkti, ką jis pats nori, nebūtinai lietuvių autorius. Kaip jums atrodo, kas liktų, kas skaitytų lietuvių autorius dėl savo vidinio poreikio?

Bet ar mokiniai apskritai skaito privalomą literatūrą? Jie dažniausiai skaito recenzijas, interpretacijas, žino turinį, kontekstą.

Aš tikrai esu nelaiminga dėl mokyklos pozicijos: mokiniai yra prifarširuojami informacijos apie senąją literatūrą, vardų, pavardžių, terminų, bet neturi savo mylimo teksto, autoriaus, eilėraščio! Per pusę metų – visa pasaulinė klasika, nuo Šekspyro iki Getės. Ką tas duoda? Nieko, dėl Dievo meilės. Geriau 2–3 autoriai per metus, bet kad juos būtum perskaitęs ir įsiskaitęs.

Mokyklos pozicija aiški – viskas daroma tik tam, kad išlaikytum egzaminą, kad įveiktum kažkokius punktus, atsakytum į testo klausimus.

Šokiruoja, kai kalbiesi su kokiu švedu, kuris sako: man svarbiausia pasirinkti gerą knygą, kurią su mokiniais skaitysim visus metus, ir kai vaikai, nors iš pradžių buvo nelabai ja patenkinti, metų gale pasako, kad tai buvo gera knyga, tai aš žinau, kad padariau, ką galėjau. Danai sako, kad jų programos yra tokios: gali baigti vidurinę neskaitęs H. C. Anderseno. Tai mums atrodo baisiai: kaip – tu to neskaitei, to neskaitei. Bet juk svarbiausia, kaip perskaitei, ar ta knyga tapo tavo tekstu? Noriu pateikti vieną pavyzdį. Štai skaitau recenziją apie Kazuo Ishiguro „Dienos likučius“ (beje, pagal šį romaną yra pastatytas puikus filmas su Anthony Hopkinsu ir Ema Tompson). Skaitau ir galvoju: nejaugi čia ta pati knyga, kurią ir aš perskaičiau? O man atrodo, kad autorius – japonas – sarkastiškai preciziškai atskleidžia, kaip ištikima tarnystė gali išduoti ir sunaikinti. Romane vaizduojamas tobulas liokajus (kaip ir jo tėvas – liokajus), kuriam gyvenimo esmė – atspėti šeimininko norus, būti nematomam, įtikti. Jam neegzistuoja kitų jausmai, pažiūros, principai (jis jų irgi neturi), tai, kad šeimininkas kolaboruoja ir išmeta tarnaites žydes iš dvaro. Kai po daugelio metų buvusi ekonomė klausia, ar jam nebuvo tų moterų gaila, jis be galo nustemba: buvo. Bet jis to nerodė itr nesigailėjo, nes tai neįėjo į jo kaip tarno funkcijas. Ir dabar jis patenkintas savim galvoja, kaip prisigerinti naujam šeimininkui. Man atrodo, tai labai svarbus klausimas: kas tu esi, ar tu esi liokajus, ar tu mėgini gyventi savo gyvenimą? Skaityti knygą ir nematyti viso to politinio, istorinio konteksto, tam tikro vergiško žmogaus tipo, kuris nieko kito nežino, tik šunišką egzistenciją – kaip nepamatyti visų tų dalykų? Tai tekstas ir apie mane pačią, mano socialinę-psichologinę mimikriją, prisitaikymą. Jei šioje knygoje nepastebi tokių dalykų, tai ką kalbėti, kai rašoma apie dar subtilesnius dalykus.

Vadinasi, svarbiausia – skaitymo kokybė?

Manau, tik kokybė. Būtų puiku, jei galėtume kalbėti, dalintis, ginčytis, aiškintis, ko nepastebėjai, ką pastebėjai. Man svarbu pasakyti, ką aš suvokiau ir išgirsti kitą, ir taip mėginti suprasti kitą ir save. Nežinau tokios situacijos, kurioje manęs neparemtų literatūra. Labai gaila, kad pas mus nėra diskusijos apie knygas – lietuvių, nelietuvių. Įsivaizduoju, kad koks nors Ivaškevičius gali visą laiką diskusijų sukelti. Manau, kad turėtume pradėti diskutuoti apie Ivanauskaitės kūrybą kaip apie kultūros fenomeną, pagalvoti, kad galbūt tas didelis su jos kūryba susijęs ažiotažas, toks aukštas jos tekstų vertinimas gali būti tiesiog tam tikros skaitymo kokybės nuosmukis. Manau, kad tai mūsų kultūroje labai įdomus dalykas, ir čia reikėtų visokiausių tyrimų – ir antropologinių, ir sociokultūrinių.

Rašytojos fenomenas taip pat susijęs ir su minėta popsinio feminizmo problema.

Aš manau, kad čia kaip tik ir yra to popsinio feminizmo, bet čia susipina visokiausi žaidimai – ir sąmoningi, ir nesąmoningi, ir jos, ir su ja. Tai būtų labai įdomu tyrinėti.

Vis tiek pokalbį norisi baigti išvadomis. Baigiasi skaitymo metai, bet turbūt reikia tiesiog skaityti ir mokytis skaityti.

Būtent – mokytis, bent jau kažkaip mėginti. Man labai gaila, kad skaitančių šeimų yra nesvietiškai mažai. Tėvai savo vaikams gali knygą nupirkti, pakišti, parodyti, bet kad patys vakare imtų ir skaitytų... Aš pati prisimenu savo tėvelį ir mamą, skaitančius Homerą, besidžiaugiančius Ralio vertimu, vienas kitam cituojančius kurį nors sakinį. Jie buvo paprasti kaimo mokytojai, skaitė prie žibalinės lempos. Ir man tas senas „Odisėjos“ leidimas yra labai gražus.

Kalbėjosi Sigita Inčiūrienė

 

Skaitytojų vertinimai


50441. Vilimas2008-12-22 20:06
Del Vandos Juknaites visiškai pritariu.Dirbtinai išpūstas muilo burbulas.Ką jis bendro turi su literatūra?Ir kas iš to,kad joje viskas iš gyvenimo?Ar tokiais kriterijais vadovaujantis reikia vertinti literatūrą?

50504. gryn2008-12-26 19:58
Dėl Juknaitės knygos nesu tokios kategoriškos nuomonės. Literatūra turtinga, kai joje yra pačių įvairiausių kūrinių, ir šita knyga Lietuvoje unikali. Dokumentika irgi gali būti kelias į kažkokį suvokimą. Man ypač patinka, kad čia kalba patys vaikai, ir tiems, kas skaitys, bus aišku, kad vaikai nėra tokie naivučiai, kvailučiai, kokie dažnai vaizduojami kine ar toje pačioje grožinėje literatūroje. Aš visada pykdavau, kai matydavau filmuose vaizduojamus jau mokyklinio amžiaus vaikus, visai nesuvokiančius aplink juos vykstančių dalykų, nesugebančių įvertinti gresiančio pavojaus ar namuose tvyrančios nuotaikos. Kiek save prisimenu, jau darželyje būdama suvokiau kiekvieną tėvų nuotaikos niuansą, ir ką veikia rusų tankai prie Televizijos bokšto, ir kad popierinėm juostelėm užkryžiuoti Vilniaus daugiabučių langai nėra papuošti šventėms. Nors man tebuvo penkeri. Kai nusibosdavo medituoti pirmą rimtą savo gyvenimo neteisybę - guldymą pietų miego - gulėdama analizuodavau kitus savo gyvenimo įvykius. Neseniai įsišnekau apie tai su draugu. Paaiškėjo, kad jis gyveno "vaikų pasaulyje" (kaip pats išsireiškė) iki kokių šešiolikos metų, kol susidomėjo, kas vyksta aplink, kokios to priežastys ir kas už viso to slypi. Po šito į vaikus vaizduojantį meną žiūriu atlaidžiau. Bet vis dėlto - šita knyga įrodo, kad suaugę dažnai jau būna pamiršę, kiek daug iš tiesų suvokė būdami vaikais. Vien jau dėl to džiaugiuosi, kad knyga išleista ir kad ji skaitoma. Bet ją vertinti taikant tuos pačius kriterijus, kaip ir grožinei literatūrai, yra neteisinga.

50569. Irena R. :-) 2009-01-01 09:20
Apie literatūros mokymo problemas reikia kalbėti ne vieniems su kitais, o daug atviriau ir taikant tiems, kurie nurodo, kaip ir ko mokyti.

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2012 m. Sausio

PATKPŠS

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

 1 2 3 4 5
6 7 8 9 10 11 12
13 14 15 16 17 18 19
20 21 22 23 24 25 26
27 28 29  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 18 iš 18 
21:42:20 Jan 22, 2012   
May 2009 Sep 2014
Sąrašas   Archyvas   Pagalba