Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2008-12-19 nr. 3217

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• Arnas Ališauskas.
Vinys
11
• KRONIKA
• KITAME NUMERYJE2

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• KINO TEATRAI1
• TEATRAI
• KONCERTAI
• PARODOS
• VAKARAI
• ĮVAIRŪS

AKTUALIJOS 
• Įtikinti kitus, kad daina graži...1
• EVALDAS IGNATAVIČIUS.
Lietuviški pėdsakai Vokietijoje

KNYGOS 
• Naujos knygos
 EGLĖ KAČKUTĖ.
Kitokia škotų literatūra, arba Iš įteisintų pakraščių
• BRONIUS PRĖSKIENIS.
Įdomi knyga apie talentingą prozininką

TEATRAS 
• Daiva Šabasevičienė.
Maskvietiška Rimo Tumino premjera – iš pirmųjų lūpų

KINAS 
• Ridas Viskauskas.
Atrasti kitokį pasaulį
2

DAILĖ 
• KRISTINA STANČIENĖ.
Pasakų fėjos drabužiai
• RITA MIKUČIONYTĖ.
Namas su vaiduokliais ir draugai visam gyvenimui
4

MUZIKA 
• Rita Nomicaitė.
Įsivėlęs į muzikinį gyvenimą
• Dainora Merčaitytė.
Zitos Bružaitės „Sonetai ir šokiai“
1

In Memoriam 
• BORISAS MARTINKEVIČIUS
1948 04 11–2008 12 13

SAVAITĖ SU TV 
• Skirmantas Valiulis.
Versijos

PAVELDAS 
• Palangoje – Kaliningrado gintaro muziejaus paroda „Baltijos auksas“

DAILĖ 
• Vidas Poškus .
Nuo krevečių iki Kaukazo
1
• NIJOLĖ KLIUKAITĖ.
Prieškalėdinis dovanos pasiilgimas
1

POEZIJA 
• Ilzė Butkutė.
8

PROZA 
• Mindaugas Valiukas.
[16;36]
32

VERTIMAI 
• Kerry ShAwn Keys .
Dievo rankose

AKTYVIOS JUNGTYS/ŠIUOLAIKINIS MENAS 
• VITA MOZŪRAITĖ.
Apie „Sibilę“, „Salamandrą“, menininko pašaukimą ir tyrą vandenį

AKTYVIOS JUNGTYS/KULTŪROS DIS/KURSE 
• AGNĖ MACAITYTĖ.
Trumpametražiai frankofoniški sapnai

AKTYVIOS JUNGTYS/JAUNIMO PUSLAPIS 
• Mantas Vasilkevičius.
Chaltūra + copypastinimas = ?
4

In Memoriam 
• SIGITAS GEDA
1943 02 04 – 2008 12 12
• Kornelijus Platelis.
Paskutinis romantikas
1
• KNUTAS SKUJENIEKAS.
• Kerry Shawn Keys.
Išėjimo elegija Sigitui
2
• VYTAUTAS VILIMAS SKRIPKA.
Provokuoti
• VYTAUTAS PETKEVIČIUS
1930 05 28 – 2008 12 10
18
• ANTANAS GARBAUSKAS
1932–2008
1

DE PROFUNDIS 
• VOLDEMARAS ZACHARKA.
Kūčių belaukiant
2
• RES LUDENTES / ŽAIDŽIaNTYS dAiKTAI2
• Albertas Skyrelis.
E p i g r a m o s
2

SKELBIMAI 
• Premija vertėjo profesijos bičiuliams1
• Gerbiami leidėjai ir vertėjai!

PARK@S 
• Mindaugas Laurinaitis.
Degančiais ratais, pasąmonės ugniai
5
• Ar radom savo tekstą, savo autorių, savo eilėraštį? 3
• Gintautas Mažeikis.
E-propaganda tarptautiniuose socialiniuose tinkluose
• Remigijus Venckus.
LAIŠKAS
5
• Karolina Šerytė.
1
• SOVIETMETIS: tarp nuoskaudos ir nostalgijos23
• Dialogai1

KNYGOS

Kitokia škotų literatūra, arba Iš įteisintų pakraščių

EGLĖ KAČKUTĖ

[skaityti komentarus]

1981 m. išėjo literatūrinį perversmą škotų literatūroje padaręs Alasdairo Gray’aus romanas „Larnakas“. Vienoje vietoje veikėjai kalbasi apie savo miestą Glazgą. Vienas jų sako: „Glazgas yra nuostabus miestas (...) Kodėl mes to beveik nepastebime?“ Jo pašnekovas atsako: „Todėl, kad niekas neįsivaizduoja jame gyvenantis (...) O pagalvok apie Florenciją, Paryžių, Londoną, Niujorką. Niekas pirmą kartą ten nuvažiavęs nesijaučia naujokas, nes jau yra tuos miestus aplankęs paveiksluose, romanuose, istorijos knygose ir filmuose. Tačiau jei menininkas miesto niekuomet nenaudoja, net to miesto gyventojai vaizdžiai jame negyvena.“ Romanas tapo toks reikšmingas todėl, kad jis pirmasis Glazgą, o tuo pačiu ir Škotiją įsivaizdavo kitaip nei kičiniai, romantizuoti reklaminių ir turistinių brošiūrų tekstai, kalbantys apie Škotijos kalnų grožį, ežerų (lochs) skaidrumą, akinantį viržių raudonumą, kiltų įvairybę ir viskio grynumą. Jis skelbė naujo etapo škotų literatūroje pradžią, etapo, kurį be kitų rašytojų tęsia ir šiais metais lietuvių kalba išleistų knygų autoriai Irvine Welsh („Traukinių žymėjimas“, vertė D. Stačiokas, leidykla „Kitos knygos“), A. L. Kennedy („Rojus“, vertė Irena Jomantienė, leidykla „Versus aureus“) ir Ali Smith („Kaip viskas buvo ir kitos istorijos“, vertė G. Gailiūtė, leidykla „Baltos lankos“). Pernai išleistos dar dvi tos pačios autorės knygos, vienos iš jų viršelis skelbia greitą naujo jos romano pasirodymą).

Naujoji škotų literatūra apima jau tris dešimtmečius. Jai būdingas ypatingas susidomėjimas nacionaliniu tapatumu, kuo įvairesnis gyvenimo Škotijoje ir buvimo škotu ar škote vaizdavimas. Minėti rašytojai ir jų kolegos James Kelmanas, Iainas Banksas, Janice Galloway ir dar daugelis kitų pasaulio literatūros žemėlapyje iškovojo vietą ir šiuolaikinei škotų literatūrai. Jie pasirūpino, kad jų kūriniai nebūtų krečiami į vieną katilą su anglų rašytojų kūriniais, o tai daugelį dešimtmečių darė net pačių gerbiamiausių britų, jau nekalbant apie kitų, ypač Rytų Europos, universitetų programos. Šių autorių eilėraščiai, apsakymai, romanai ir pjesės dažnai parašyti tokia kalba, kurią tegalima pavadinti „škotų kalba“ ir vaizduoja išskirtinai škotišką pasaulį.

Nuo „Larnako“ laikų daug kas pasikeitė. Menininkų įsivaizduotas ir reprezentuotas ne tik Glazgas, bet ir kiti, net mažiausi, Škotijos miesteliai ir kaimeliai. Londone įsisteigė nemaža leidyklų, noriai leidžiančių škotų literatūrą. Dar taip neseniai nepraustaburniška laikyta škotų tartis, rašymo būdas, tai yra jų škotiškumas ir „kitokumas, pradėti naudoti kaip rinkodaros priemonė. Todėl suprantama, kad rašytojai ėmė ieškoti būdų, kaip išvengti šios kategorizacijos ir siekti vadintis „universaliais“, o blogiausiu atveju – britų rašytojais. Anksčiau ar vėliau, toks likimas ištinka bet kokią sunkiai įgytą literatūrinę etiketę: regiono, lyties, žanro ar stiliaus (nors, kaip matome, jos retai ką bendra turi su literatūra). Regioninė rašytojų klasifikacija lieka viena tvariausių ir patikimiausių, bet ir ji nėra visai apibrėžta. Pavyzdžiui, Ali Smith dabar gyvena Anglijoje, o tai škotams, svarbiausia tautine identifikacija laikantiems tai, kad jie skiriasi nuo anglų (vis dar ir galbūt amžinai), gali pasirodyti problemiška. Tačiau matuojant kitais parametrais, A. Smith kūrybą lengvai galima klasifikuoti kaip škotišką arba škotų.

Visos literatūros klasifikacijos pačių rašytojų (tarp jų ir Ali Smith) dažnai nemėgstamos, nes užuot įtvirtinusios autorių literatūriniame kontekste ir suteikusios svarumo, jos labiau apriboja ir atsijoja potencialius, stereotipų suklaidintus skaitytojus. Tad, galima sakyti, svarbiausia visų rašytojų siekiamybė yra būti priskirtam kokiai nors kategorijai, o paskui jos atsikratyti, išaugti jos marškinėlius ir prasimušti į „universalių“ rašytojų ratą. A. L. Kennedy tai jau pasisekė įgyvendinti. Karjeros pradžioje vadinta škotų moterų rašytoja, ji šiemet laimėjo „Costa“ premiją ir tapo tiesiog gerbiama britų autore. A. Smith šį rinkodaros triuką suprato anksti. Dar mokydamasi universitete ir vos jį baigusi, ji rašė pjeses moterų teatro trupėms. Projektams, kuriuose minėdavo feministinį pjesių aspektą, pinigų negaudavo arba gaudavo kur kas mažiau, tad ilgainiui tą žodį iš projektų tekstų visai išmetė. Kad ir kaip ten būtų, kad rašytoja (-as) turėtų iš ko išaugti, kategorizacija neišvengiama. Jos reikia ne tik kritikams (svarbiausiems kategorizacijų kaltininkams), skaitytojams, bet ir patiems rašytojams, ne todėl, kad prieš pradėdami rašyti svarstytų, kuriai kategorijai norėtų būti priskirti, o todėl, kad klasifikacijos nėra iš piršto laužtos: nors ir ne tobulai, jos apibūdina kūrybinį autoriaus tapatumą, rašymo kontekstą, nusako, iš kur jis kilęs nebūtinai fiziniu, bet literatūros tradicijos atžvilgiu.

Ali Smith, kurios apsakymų knygą „Kaip viskas buvo ir kitos istorijos“ ir jos vertimą į lietuvių kalbą aptarsiu, kūryba priklauso škotiškai, moterų ir lesbiečių literatūrai. Visi išvardyti kūrybos aspektai sąmoningi, pačios autorės įvardyti. Toks pat sąmoningas yra ir jos noras šių kategorijų išvengti, siekiamybė, kad kūriniai būtų vertinami ne dėl tradicijos ypatumų, o dėl paties rašymo kokybės ir paveikumo, kurie yra tik truputį ir netiesiogiai susiję su minėta priklausomybe. O vertinti yra už ką. Ji turi savitą balsą, taupią, nežodingą rašymo manierą, savotišką kalbėjimo poziciją ir įdomią, iškalbingą įvaizdžių sistemą. Štai pirmojo knygos apsakymo „Pasakojimas apie viską“ ištrauka:

Kitą kartą buvo musė, kuri trumpai nutūpė pailsėti ant senos knygos minkštu viršeliu knygynėlio iš antrų rankų lange. Ji nutūpė valandžiukę pasišildyti, o dabar jau tuoj pat vėl kils į orą. Ji nebuvo jokia ypatinga ar nepaprasta musė, ši rūšis nesivadino kaip nors įdomiai – pavyzdžiui, musė plėšikė ar musė žudikė, bitinė musė ar bukagalvė musė, musė šokėja, musė durklas, musė šūvis ar žemažiūrė musė. Ji netgi nebuvo drugys, gylys ar mašalas. Ji buvo paprasta naminė musė, musca domesticus linnaeus.

Britų tarybos sukurtame ir administruojamame šiuolaikinių britų rašytojų tinklalapyje sakoma, kad A. Smith yra ypač atidi „kondensuojančiai detalei“. Štai jums ir kondensuojanti detalė – naminės musės aprašymas apsakyme, kuriame pasakojama apie svaigiai nykią ir iš pažiūros beprasmišką knygynėlio iš antrų rankų savininkės ir dviejų jos klientų –­ vieno tiesioginio, kito – ne, egzistencijos beprasmybę taip, tarsi būtų sakoma: „kas žino, ar ji tokia jau beprasmė.“ Ši detalė iškalbingai apibūdina ir kalbėjimo poziciją, kurią pavadinčiau įteisinto marginalo pozicija. Musė, kaip ir drugelis ar gylys, yra visavertė vabzdžių ir net visos gyvūnijos atstovė, tačiau ji tėra musė. Lygiai taip pat moteris yra visavertė ne tik visuomenės, bet ir literatūrinės visuomenės narė, tačiau vis tiek tėra moteris. Lesbietė taip pat yra visavertė ne tik moterų, bet ir visos žmonijos dalis, bet jos priklausomybė abiem grupėms netgi šiuolaikinėje britų visuomenėje nėra visai besąlyginė ir paprasta, jau nekalbant apie škotų visuomenę, kur ta priklausomybė dar tik labai neseniai tapo atvirai įmanoma. Manau, kad škotės, gyvenančios Kembridže, viename aukštosios akademinės anglų kultūros židinių, priklausomybė britų kutūrai taip pat galėtų būti įtraukta į jau gan ilgą įteisintų marginalinių kalbėjimo pozicijų sąrašą.

Apsakymų rinkinys „Kaip viskas buvo ir kitos istorijos“ yra gražus, skoningas, charakteringą ir vientisą atmosferą kuriantis, harmoningos struktūros, kartais skaitomas beveik kaip romanas. Jame elegantiškai susidėlioja pagrindiniai A. Smith kūrybos bruožai. Kiekvienas apsakymas turi savo nuotaiką, būseną, kuri veiksmui plėtojantis nedaug keičiasi. Juose nerasime netikėtų siužeto posūkių ar pribloškiančių detalių. Tai daugiau būsenų tyrinėjimai. Be to, tai erdviniai būsenų tyrinėjimai. A. Smith turi nepaprastai jautrią erdvinę vaizduotę, puikiai kuria trimates, sudėtingas personažų judėjimo bei jų žiūros taško trajektorijas. Šiuo atžvilgiu ypač įdomus apsakymas „Paskubomis“, kuriame skaitytojas vedžiojamas Londono metro koridoriais, kylančiais ir besileidžiančiais laiptais, perkeliamas į traukinį, vėliau – į prekybos centrą, kurį matome ne taip, kaip atėję apsipirkti, bet taip, kaip rodo televizoriaus ekranas, iš viršaus, o tuo pat metu sekame pagrindinės veikėjos partnerę, kuri laukia jos namie ir braižo savąsias judėjimo trajektorijas. Šiame apsakyme veikėjas skirianti erdvė tampa tokia svarbi, pripildyta nerimo energijos, kad virsta kūnu, tarsi dar vienu apsakymo veikėju.

Svarbiausios dvi A. Smith nagrinėjamos temos yra meilė (pirmoji autorės knyga vadinasi „Meilė“) ir tragiška, dažnai smurtinė mirtis arba netikėta, didelė nelaimė. Apsakymų rinkinys „Kaip viskas buvo ir kitos istorijos“ – ne išimtis. Nagrinėdama įvairias meilės atmainas, A. Smith kalba apie šio jausmo ar būsenos esmę. Ji kalba apie tėvų meilę vaikams, seserų, brolių meilę vienas kitam. Tais atvejais personažų lytys visuomet aiškiai pažymėtos, bet apie romantinės ir intymios meilės esmę savo kūryboje, ypač šioje apsakymų rinktinėje, ji mąsto per lesbietiškus santykius. Tuomet personažų poros lyties ji sistemingai ir sąmoningai neįvardija, pasakoja pirmuoju arba antruoju asmeniu (tradiciškai tai homoseksualų literatūros kodas). Juk A. Smith tikslas aiškiai yra, jos pačios žodžiais, „kalbėti, tyrinėti, atverti seksualinio skirtingumo erdvę taip, kad žmonės negalėtų pasakyti, jog tai tikrai ne apie juos“. Vertime taip pat uoliai vengiama atskleisti personažų lytį, todėl nustebino tai, kad apsakymo „Gegužė“ personažas, kurį visą apsakymą įsivaizdavau esant viena merginų, sako: „...primena man tave, kai tik susipažinom, kai dar buvom beveik paaugliai, dar žinojom, kad pakeisim pasaulį“. Šiuo atveju buvo sunku, o gal ir neįmanoma išsisukti be nuorodos į personažo lytį, todėl, manau, žinant Ali Smith kūrybos kontekstą, reikėjo versti kitaip, pavyzdžiui, „kai tik susipažinom – ant paauglystės slenksčio, kai dar žinojom, kad pakeisim pasaulį“. O jei versta konteksto nežinant, tai galima laikyti komplimentu rašytojos talentui, jos kūrybos universalumo įrodymu. Kad ir kokia meilės rūšis tai būtų, ji visuomet trapi. Romantiškai meilei nuolat gresia neištikimybė, dar skaudžiau – mylimo žmogaus netektis jam pamilus kitą, o visų skaudžiausia – mylimo žmogaus netektis jam netikėtai pasitraukus iš gyvenimo. Todėl apie meilę dažnai rašoma galimos arba vos neįvykusios tragedijos šešėlyje ir/arba to, kas būtų, „jeigu būtų“... Todėl ne tik meilė, bet ir kiekviena, net ir banali detalė įgauna kitokią, egzistencinę vertę ir nustoja galimo banalumo. Kaip, pavyzdžiui, netikėtai graži vasaros diena, kurią kontempliuoja automobiliu po naktinės pamainos iš darbo važiuojanti viena pagrindinių apsakymo „Rojus“ veikėjų arba žydintis medelis, kurį įsimyli viena apsakymo „Gegužė“ herojų. Pati A. Smith yra gana politiška: ji dažnai dalyvauja taikiuose protestuose, taikos akcijose, dosniai remia labdaros įstaigas. Tai atsispindi ir jos kūryboje. Čia gausu vartotojiškumo, nelygiavertiškumo, seksizmo kritikos.

Knyga „Kaip viskas buvo ir kitos istorijos“ dailiai išleista, tik turinyje nurodyti puslapiai neatitinka tikrųjų knygos puslapių. Labai gerą įspūdį paliko lietuviškas knygos tekstas. Jis pasižymi gražia, turtinga, gryna lietuvių kalba. Versta iš tiesų atsakingai ir kruopščiai. Vieną kitą netikslumą, pavyzdžiui, kad škotiški audinių raštai ir klanai, kuriems tie raštai priklauso (kiekvienas klanas, šeima, turi savo audinių raštą, kurį naudoja siūdindamiesi kiltus) virsta „pledais ir kalnais“ (p. 85), galima atleisti, juolab kad tai nėra reikšminga kūrinio idėjai. Pasakojimas ir ypač tiesioginė kalba skamba gyvai ir šiuolaikiškai, netingėta pasukti galvos ir rasti tikroviškų angliškų posakių atitikmenų; tokios pažodžiui neišverčiamos stilistinės detalės kaip „man“ sakinyje „she’s mad, man“, gražiai išversta „ji, žinokit, pamišėlė“ (p. 30) arba „like“, sakinyje: „No, it would be good to win a lottery, like, you would never have to work“. Tas „like“ tėra nuoroda į žemą kalbėtojos socialinę klasę, prastą kalbą. Jis puikiai išverstas taip: „Ne, būtų gerai laimėti loterijoje ta prasme, niekada nereiktų dirbti“ (p. 90). Išmoningai ir tiksliai išversti ir necenzūriniai žodžiai ir lietuvių kalbai svetimi meilybiniai kreipiniai. Svarbiausias vertimo bruožas yra tas, kad versti ne žodžiai ir paskiri sakiniai, bet mintis. Žinoma, vienur tai pasisekė geriau nei kitur. Pirmajam knygos sakiniui, manau, rastas originalus ir neblogas variantas. Originale rašoma: „There was a man dwelt by a churchyard.“ Pirmiausia, senovinė sakinio struktūra, antra, žodis „dwell“ dažniau vartojamas rašomojoje, knyginėje, bet ne šnekamojoje kalboje, pokalbyje. Tad visas sakinys skamba keistai, neįprastai. Rasti retesnį žodžio „gyventi“ sinonimą nėra lengva, be to, kaip sukeistinti laisvą lietuvių kalbos sakinio struktūrą? Ogi ne visai vietoj įterpti prielinksnį: „Kitą kartą pas šventorių gyveno žmogus“ (p. 13). Knygos pabaigoje autorė žaidžia su žodžiu „embankment“ („krantinė“ arba „užtvanka“ bei Londono centre esančios metro stoties pavadinimas): jis paverčiamas žodžiais „embarrassment“ („susigėdimas“), tada veikėjai žodį „nusineša“ į lovą, kur jis tampa fraze „embarm me“ („ištepk mane balzamu“). Vertime žodis „krantinė“ transformuojamas į „gramdynę“, po to, kai reikia veiksmažodžio, jis paverčiamas žodžiu „tvardykimės“, o lovoje – „kramtyk mane“. (p. 155–157). Vertimas atitinka turinį, ieškoma lietuviškų sąskambių, tik sunku rasti tokių, kurie logiškai atitartų ir subtilias žodžių reikšmes.

Pagirtina ir tai, kad stengtasi ieškoti britų ar škotų kultūros reiškinių atitikmenų lietuvių kultūroje, kurie lietuvių skaitytojui sukeltų tam tikras asociacijas. Apsakyme „Pasakojimo įkarštis“ Piemenėlių mišių metu žmonės užtraukia dvi populiariausias visose Britų salose Kalėdų giesmes „O Come oh Ye Faithful“ ir „Hark the Herald Angels“. Lietuviškame tekste, bažnyčioje suskamba „Ateikite, žmonės“ (tokios giesmės nesu girdėjusi, bet, matyt, tai mano spraga...) ir „Sveikas, Jėzau gimusis...“ (p. 142), kuris, tikiuosi, ne tik man asocijuojasi su eglės šakelių ir iš lauko tvoskiančiu šalto oro kvapu.

A. Smith apsakymų knyga „Kaip viskas buvo ir kitos istorijos“ yra visais atžvilgiais vertinga. Tai gerai išversta, įdomi, šiuolaikiška, mažai Lietuvoje pažįstama škočių ir dar lesbiečių proza. Norėtųsi leidėjams ir vertėjai pakuždėti, kad tokių dėmesio vertų škotų, anglų ar kitų britų rašytojų kaip A. Smith yra ir daugiau.

 

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2012 m. Sausio

PATKPŠS

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

 1 2 3 4 5
6 7 8 9 10 11 12
13 14 15 16 17 18 19
20 21 22 23 24 25 26
27 28 29  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 18 iš 18 
21:42:17 Jan 22, 2012   
May 2009 Sep 2014
Sąrašas   Archyvas   Pagalba