Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2008-12-19 nr. 3217

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• Arnas Ališauskas.
Vinys
11
• KRONIKA
• KITAME NUMERYJE2

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• KINO TEATRAI1
• TEATRAI
• KONCERTAI
• PARODOS
• VAKARAI
• ĮVAIRŪS

AKTUALIJOS 
• Įtikinti kitus, kad daina graži...1
• EVALDAS IGNATAVIČIUS.
Lietuviški pėdsakai Vokietijoje

KNYGOS 
• Naujos knygos
• EGLĖ KAČKUTĖ.
Kitokia škotų literatūra, arba Iš įteisintų pakraščių
• BRONIUS PRĖSKIENIS.
Įdomi knyga apie talentingą prozininką

TEATRAS 
 Daiva Šabasevičienė.
Maskvietiška Rimo Tumino premjera – iš pirmųjų lūpų

KINAS 
• Ridas Viskauskas.
Atrasti kitokį pasaulį
2

DAILĖ 
• KRISTINA STANČIENĖ.
Pasakų fėjos drabužiai
• RITA MIKUČIONYTĖ.
Namas su vaiduokliais ir draugai visam gyvenimui
4

MUZIKA 
• Rita Nomicaitė.
Įsivėlęs į muzikinį gyvenimą
• Dainora Merčaitytė.
Zitos Bružaitės „Sonetai ir šokiai“
1

In Memoriam 
• BORISAS MARTINKEVIČIUS
1948 04 11–2008 12 13

SAVAITĖ SU TV 
• Skirmantas Valiulis.
Versijos

PAVELDAS 
• Palangoje – Kaliningrado gintaro muziejaus paroda „Baltijos auksas“

DAILĖ 
• Vidas Poškus .
Nuo krevečių iki Kaukazo
1
• NIJOLĖ KLIUKAITĖ.
Prieškalėdinis dovanos pasiilgimas
1

POEZIJA 
• Ilzė Butkutė.
8

PROZA 
• Mindaugas Valiukas.
[16;36]
32

VERTIMAI 
• Kerry ShAwn Keys .
Dievo rankose

AKTYVIOS JUNGTYS/ŠIUOLAIKINIS MENAS 
• VITA MOZŪRAITĖ.
Apie „Sibilę“, „Salamandrą“, menininko pašaukimą ir tyrą vandenį

AKTYVIOS JUNGTYS/KULTŪROS DIS/KURSE 
• AGNĖ MACAITYTĖ.
Trumpametražiai frankofoniški sapnai

AKTYVIOS JUNGTYS/JAUNIMO PUSLAPIS 
• Mantas Vasilkevičius.
Chaltūra + copypastinimas = ?
4

In Memoriam 
• SIGITAS GEDA
1943 02 04 – 2008 12 12
• Kornelijus Platelis.
Paskutinis romantikas
1
• KNUTAS SKUJENIEKAS.
• Kerry Shawn Keys.
Išėjimo elegija Sigitui
2
• VYTAUTAS VILIMAS SKRIPKA.
Provokuoti
• VYTAUTAS PETKEVIČIUS
1930 05 28 – 2008 12 10
18
• ANTANAS GARBAUSKAS
1932–2008
1

DE PROFUNDIS 
• VOLDEMARAS ZACHARKA.
Kūčių belaukiant
2
• RES LUDENTES / ŽAIDŽIaNTYS dAiKTAI2
• Albertas Skyrelis.
E p i g r a m o s
2

SKELBIMAI 
• Premija vertėjo profesijos bičiuliams1
• Gerbiami leidėjai ir vertėjai!

PARK@S 
• Mindaugas Laurinaitis.
Degančiais ratais, pasąmonės ugniai
5
• Ar radom savo tekstą, savo autorių, savo eilėraštį? 3
• Gintautas Mažeikis.
E-propaganda tarptautiniuose socialiniuose tinkluose
• Remigijus Venckus.
LAIŠKAS
5
• Karolina Šerytė.
1
• SOVIETMETIS: tarp nuoskaudos ir nostalgijos23
• Dialogai1

TEATRAS

Maskvietiška Rimo Tumino premjera – iš pirmųjų lūpų

Daiva Šabasevičienė

[skaityti komentarus]

iliustracija
Jurijus Kraskovas spektaklyje „Troilas ir Kresida“
Valerijaus Miasnikovo nuotrauka

    Lapkričio 6 d. Valstybiniame akademiniame Jevgenijaus Vachtangovo teatre Maskvoje, kuriam vadovauja Rimas Tuminas, įvyko retai statomos Williamo Shakespeare’o „niūriosios komedijos“ „Troilas ir Kresida“ premjera. Spektaklio scenografiją sukūrė Julianas Tabakovas – dailininkas, Lietuvos žiūrovams pažįstamas iš Vilniaus mažojo teatro spektaklio „Audra“. Gruodžio 2–8 d. Lietuvoje su aktorine programa viešėjo šio teatro aktorius Jurijus Kraskovas, vaidinantis R. Tumino spektaklyje. Vilniuje gimęs ir gyvenęs kelerius metus, aktorius yra pelnęs ne vieną garbingą apdovanojimą. Aktorius sutiko pasidalyti įspūdžiais apie R. Tumino darbo metodus, kintančią situaciją teatre bei šį spektaklį.



Istorija apie Troilą ir Kresidą – iš tų siužetų, kurie nuolat perpasakojami, papildomi, įgauna naujų vingių ir virsta mitais. Ši drama W. Shakespeare’o kūryboje užima ypatingą vietą, nors didžiojo dramaturgo amžininkai šio jo veikalo tarytum ir nepastebėjo. Jis dienos šviesą išvydo tada, kai jau buvo parašytos geriausios komedijos, nors apie „Karalių Lyrą“, „Otelą“, „Makbetą“ nei skaitytojai, nei žiūrovai dar nežinojo. „Troilas ir Kresida“ – naujos dramaturginės formos paieška, mėginimas pažvelgti už laiko horizonto. Režisierius R. Tuminas šioje XVI a. dramoje įžvelgė XXI a. problemas, kurios niekada nesiliovė kamavusios žmonijos. Neįprasta veikalo dramaturginė kompozicija pasirodė gana artima šiuolaikinei dramai.

Septynerius metus trunkanti Trojos apgultis spektaklyje – lyg sąvartynas, beprasmio mūšio suniokotas peizažas, liudijantis katastrofišku valstybės veikėjų ambicijų, aklos aistringos meilės ar atsitiktinumo padarinius. Šis karas harmoniją paverčia chaosu, grožį – bjaurumu, savigarbą – vergove. Spektaklyje karaliauja groteskiškas absurdo pasaulis, kurio svarbiausi veikėjai ir aukos – Troilas ir Kresida, pajuntantys svarbiausią karo negandą: dvasinę deformaciją, savigarbos, sąžinės, gailestingumo praradimą. Pasirinkęs farso formą, dramaturgas savęs neapribojo jokiais tabu, todėl žiūrovams žinios apie graikų ir trojėnų karą nereikalingos – čia pageidautina pasiduoti režisieriaus fantazijai, ypatingam teatro, nenuspėjamo žaidimo pasauliui, kurio metaforas ir įvaizdžius sunku perskaityti iš pirmo karto.

„Neskaitęs pjesės žmogus gali supykti ant režisieriaus dėl pasityčiojimo iš mitinių herojų. Deja, iš jų tyčiojosi pats Shakespeare’as. O R. Tuminas sugeba meistriškai išversti literatūros kalbą į teatro kalbą. R. Tuminas skaitė W. Shakespeare’o pjesę labai įdėmiai ir rado būdą kiekvienoje scenoje, kiekviename vaidmenyje sulydyti juoką su pasibaisėjimu, groteską su poezija, lyriką su nuodingiausia satyra. Po „Troilo ir Kresidos“ premjeros tapo aišku, kad R. Tuminas išvedė Vachtangovo teatrą į sezono lyderius. Įsivaizduoti, kad per tokį trumpą laiką iš tokių skirtingų aktorių pavyks sukurti galingą ansamblį, buvo neįmanoma“, – teigia teatro kritikė Marija Timaševa.

„Grandiozinis visuotinio suirimo paveikslas jo spektaklyje atskleidžia šiuolaikinio pasaulio bruožus. W. Shakespeare‘o herojai kovoja patys su savimi – graikus ir trojėnus sieja giminystės ryšiai. Karo priežastis – Trojoje besislepianti gražioji Elena.

Ir čia R. Tuminas pakišo žiūrovams bloga lemiančią staigmeną: per septynerius karo metus gražuolė tapo išplerusia griuvena drebančiu balsu ir sustingusiu nuodėmingu veidu. Košmaro kulminacija – scena, kai sunkiai kvėpuojanti Elena sveikina karius: praskleidžia apsiaustą, apnuogindama ryškiai rožinio net ne kūno, o nuodėmės altoriaus muliažą. Dievai seniai apleido šį pasaulį, o žmonės patys save pavertė groteskiškomis pabaisomis. Režisierius lyg ir nieko nepridėjo prie pjesės, tačiau tekstas virto farsu.

Padedamas artistų, pirmą kartą po daugelio metų prisiminusių ryškios, sultingos, beveik cirkinės vaidybos skonį, jis sukuria panoptikumą, kurio galėtų pavydėti pats Francisco Goya“, – rašo laikraščio „Komersant“ apžvalgininkė Ala Šenderova.

Teatro kritikės Alionos Karas nuomone, R. Tuminas yra vienas iš nedaugelio išrinktųjų, kurių gyslomis teka tikras, o ne praskiestas režisieriaus kraujas. Jis „suteikia gyvybę erdvei, pripildo ją valiosa ir meninės prasmės, spektaklį paversdamas atskira planeta.

Tulžinga, į parodiją linkusi režisieriaus energija padauginta iš paties W. Shakespeare’o teksto parodijiškumo, užliejo pilką, dulkėtą mūšio lauką. Ir niekas – net pati meilė, net patys įsimylėjėliai – negali išvengti tų irimą skatinančių dulkių, atimančių prasmę iš visko“.

* * *

Daiva Šabasevičienė. Ką jums, aktoriams, reiškia Rimas Tuminas kaip meno vadovas? Kaip vertinate pirmąjį jo darbą su Jūsų teatro trupe?

Jurijus Kraskovas. Po šio spektaklio visos teatro lentos nusagstytos recenzijomis: jos užima net kelias lentas. To pastaruoju metu niekada nebuvo. Dėmesys didžiulis. Mūsų teatras kardinaliai pakeitė nusistovėjusią, atgyvenusią kryptį. Trupėje – daugiau kaip aštuoniasdešimt aktorių. Vyresnioji karta į naująjį meno vadovą Rimą Tuminą žiūri atsargiau, bet trupėje dominuoja jauni aktoriai, todėl užsieniečio (nors ir jis – ne visai užsienietis, tik kalba šiek tiek su akcentu) atėjimas jų nenustebino – anaiptol, jie yra laimingi.

Prasidėjus repeticijoms, senieji „diedai“ buvo net šokiruoti, jiems buvo sunku iš karto suvokti jo siūlomas asociacijas. Pavyzdžiui, du jauni žmonės myli vienas kitą, ir režisierius, baigiantis repeticijų periodui, mūsų teatro Mažojoje salėje pasakoja, kaip jis tai supranta. Nustebino: į repeticiją atėjo visi – vaidinantys ir nevaidinantys toje scenoje. Paprastai to niekada nebūna. Pasirodo, visiems įdomu, nors kai kas bando to ir nepriimti. Aš į tai žiūriu paprasčiau. Mano ir jo santykiai – šilti, žmogiški. Dėl to neįprasti jo pasiūlymai įvairioms situacijoms man yra normalus procesas.

Kaip pasikeitė teatras per šį laikotarpį?

Rimas Tuminas vadovauja jau antri metai. Vargu ar jam pavyks pakeisti pačią teatro struktūrą. Jis to ir nedaro, nors mato daug dalykų, kuriuos būtina keisti. Tam yra teatro direktorius. Vachtangovo teatro šaknys gilios, jis kaip ąžuolas, auga daugiau kaip aštuoniasdešimt metų; jį gali kirsti, pjauti, deginti, bet jis vis tiek augs kaip medis. Kaip ir su septynioliktųjų metų revoliucija: nors ji ir įvyko, niekas negalėjo išnaikinti senelių ar prosenelių tradicijų. Taip ir teatre: Tuminas nieko padaryti negali, tik statyti spektaklius. Bet tai, kad jis vadovauja, šiandienos situacijoje yra geriausias pasirinkimas. Jis nenuleidžia meninės kartelės. O tai yra svarbiausia.

Jo spektakliai teatrą šiek tiek keičia, bet pamažu keičiasi ir visas pasaulis. Gali nepriimti spektaklio, išeiti iš jo, bet meistro ranka juntama. Teatre svarbu išlaikyti meninį skonį. Gal tai kiek ir neįprastas „briliantas“, bet – „briliantas“.

Kaip jis organizuoja darbą: daro įvairius susirinkimus, šaukia meno tarybas?

Anaiptol, jis nori sušvelninti oficiozinius santykius, jam nerūpi organizuoti nereikalingus posėdžius. Jam teatras pirmiausia yra namai, šeima…

Pavyzdžiui, neseniai buvo nenormalus profesinės sąjungos susirinkimas. Nors Rimui Tuminui ir nepriklausė, jis atėjo. Visi kažką neva protingai kalbėjo, kalbėjo –­ kad viskas blogai, blogai, o Rimas Tuminas sako: „Susirenkam kada iki Naujų metų ir pasišnekam ne profesinės sąjungos ar dar kokių grupuočių vardu, o šeimyniškai, ir pakalbam apie meninius dalykus.“ Pasiūlė ir išėjo. Buvo net juokinga, visi pritarė, ir tuoj pat pasibaigė visos tos nesąmonės. Žmogiškąja prasme jis pavergia visus, o dėl kūrybos, kaip sakiau, yra vyresnės kartos aktorių atsargumo jausmas.

Grįžkime prie „Troilo ir Kresidos“. Netikėta medžiaga…

Pasakyti, kad tai sunki pjesė, tai tolygu jai komplimentą pasakyti. Tai ypač sunki medžiaga. Jau nuo seno kritika rašė, kad šioje pjesėje yra tarytum trys pjesės. Šis jausmas tikrai yra. Joje kai kurie herojai taip niekada ir nesusitinka. Tai yra trys istorijos: Troilo ir Kresidos (Romeo ir Džuljetos), istorinė kronika ir graikiški dalykai: ironija karo kaip tokio atžvilgiu. Egzistuoja penki šios pjesės vertimai į rusų kalbą. Daug buvo svarstoma, kaip atrinkti vieną ar kitą fragmentą, kad jis būtų priimtinesnis ir aktoriams, ir žiūrovams. Sudėtinga pjesė.

Šią pjesę pasirinko pats režisierius. Jam buvo svarbu užimti kuo didesnę trupės dalį. Todėl „Troile ir Kresidoje“ vaidina daug jaunų aktorių. Gal kartais ir trūksta vaidybos, bet svarbu tai, kad pavyko sukurti ansamblinį spektaklį. Anksčiau buvo atsiradusi „mada“ iš šalies kviestis vienadienes „žvaigždes“. Šiame spektaklyje to nėra.

Kadangi „Troilas ir Kresida“ – sudėtingas spektaklis, stilistiškai gan niūrus, optimizmo R. Tuminas turi nedaug, todėl ir žiūrovai jį vertina atsargiai. Suvaidinome keturis spektaklius, siena tarp spektaklio ir žiūrovų kiekvieną kartą mažėja. Reaguojama į dalykus, į kuriuos anksčiau nereaguodavo. Ar dings ta siena apskritai – sunku pasakyti. Neabejoju, kad šį spektaklį lankys išprusęs žiūrovas.

O kaip jis dirbo su Jumis?

Geri režisieriai vienas į kitą nepanašūs. Visi geri režisieriai – atskiros planetos. Su Rimu Tuminu man ir lengva, ir sunku. Lengva žmogiškąja prasme, repetuodamas neįsitempiu. Sunku, nes vieną dieną giliniesi, mąstai apie viena, bandai repetuoti, kitą dieną – viskas kitaip. Ne priešingai, bet kitaip. Ir tai truputį išmuša iš vėžių. Nesakau, blogai tai ar gerai, pliusas ar minusas, bet taip yra. Gal tai europinė mokykla: pradėti nuo išorės, o viduj tu turi būti pats. Kuo gyvena personažas, režisieriui sunku pasakyti, bet kaip viskas vyksta, jis ypač įdomiai, tiksliai, ironiškai gali papasakoti – visi klausosi išsižioję... Mūsų mokykla – pradėti nuo vidinio žmogaus pasaulio. Taip čia ir yra: jis pasakoja, kaip jis jaučia, o mes tai jaučiame taip, kaip mes jaučiame. Todėl jauni aktoriai pradeda beždžioniauti, o tai teatre nėra gerai. Aš jam ir sakau: „Tu rodai taip, kaip Tu rodai.“ Tuo mes ir skirtingi. Aš jam kalbu apie Stanislavskio ėjimą „iš vidaus į išorę“, o jis elgiasi pagal save. Tokiais atvejais režisierius privalo nuolat stebėti savo spektaklius, antraip jau penktą, šeštą spektaklį vaidindamas aktorius viską pamirš ir elgsis taip, kaip jam atrodo. O tada spektakliai ir pradeda byrėti. Todėl iš pat pradžių aktorius viską privalo išgyventi savyje.

„Troile ir Kresidoje“ aš vaidinu Tersidą. Šekspyrologai sako, kad tai yra juokdarys, kalbantis aštriai, netikėtai, net grubiai. Bet jis sako teisybę – atvirai (kaip Juokdarys „Karaliuje Lyre“). Sakoma, kad į šį personažą W. Shakespeare’as pats savęs šiek tiek „įrašė“. Tačiau mes tiek išėmėme, tiek „apkramtėme“, kad iš Tersido liko vos pora scenų. Mano vaidmuo –­ šiek tiek klounados žanro. Septynerius metus vyksta karas. Tersidas – vienintelis vietinis. Ir graikai, ir trojėnai – tarytum okupantai. Jie kariauja vieni su kitais neutralioje teritorijoje. Tersidas nekenčia nei vienų, nei kitų. Tokį mes sumanėme šį paveikslą.

Kritikai ypač pabrėžia šios pjesės šiuolaikiškumą – nesibaigiantį karą.

Manau, kad tai ir suviliojo, renkantis šią medžiagą. Spektaklis taip ir baigiasi: visi miršta. Daug asociacijų su šia diena: nėra meilės, visi kariauja tuščioj vietoj, dėl savo ambicijų, savimeilės, vietos po saule, tad šioje vietoje niekas augti ir negali.

Kaip vertinate jūsų teatre Rimo Tumino inicijuotą Anželikos Cholinos spektaklį „Moterų krantas“?

Iš pradžių, aišku, buvo keista: dramos aktorius juk turi kalbėti. Jis to mokėsi aukštojoje mokykloje. O čia staiga, dideliame dramos teatre, – nė vieno žodžio, reikia šokti… Gražūs kostiumai, gražios šukuosenos… pilnos salės įvairaus amžiaus žiūrovų… Manau, kad plastikos kalba teatre visada gerai. Ypač šiandien, kai tiek daug depresyvių situacijų, negatyvios energijos, kuri sklinda iš mūsų. O čia visi šoka, taip viskas švelnu, gražu… Vyksta atskiros tragedijos, bet išgyvendamas, tu mėgaujiesi tuo. Apima šviesūs, geri jausmai. Spektakliai rodomi dukart per dieną, žiūrovų salės visad pilnos.

 

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2012 m. Sausio

PATKPŠS

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

 1 2 3 4 5
6 7 8 9 10 11 12
13 14 15 16 17 18 19
20 21 22 23 24 25 26
27 28 29  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 18 iš 18 
21:42:15 Jan 22, 2012   
May 2009 Sep 2014
Sąrašas   Archyvas   Pagalba