Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2008-12-19 nr. 3217

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• Arnas Ališauskas.
Vinys
11
• KRONIKA
• KITAME NUMERYJE2

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• KINO TEATRAI1
• TEATRAI
• KONCERTAI
• PARODOS
• VAKARAI
• ĮVAIRŪS

AKTUALIJOS 
• Įtikinti kitus, kad daina graži...1
• EVALDAS IGNATAVIČIUS.
Lietuviški pėdsakai Vokietijoje

KNYGOS 
• Naujos knygos
• EGLĖ KAČKUTĖ.
Kitokia škotų literatūra, arba Iš įteisintų pakraščių
• BRONIUS PRĖSKIENIS.
Įdomi knyga apie talentingą prozininką

TEATRAS 
• Daiva Šabasevičienė.
Maskvietiška Rimo Tumino premjera – iš pirmųjų lūpų

KINAS 
• Ridas Viskauskas.
Atrasti kitokį pasaulį
2

DAILĖ 
• KRISTINA STANČIENĖ.
Pasakų fėjos drabužiai
• RITA MIKUČIONYTĖ.
Namas su vaiduokliais ir draugai visam gyvenimui
4

MUZIKA 
• Rita Nomicaitė.
Įsivėlęs į muzikinį gyvenimą
• Dainora Merčaitytė.
Zitos Bružaitės „Sonetai ir šokiai“
1

In Memoriam 
• BORISAS MARTINKEVIČIUS
1948 04 11–2008 12 13

SAVAITĖ SU TV 
• Skirmantas Valiulis.
Versijos

PAVELDAS 
• Palangoje – Kaliningrado gintaro muziejaus paroda „Baltijos auksas“

DAILĖ 
• Vidas Poškus .
Nuo krevečių iki Kaukazo
1
• NIJOLĖ KLIUKAITĖ.
Prieškalėdinis dovanos pasiilgimas
1

POEZIJA 
• Ilzė Butkutė.
8

PROZA 
• Mindaugas Valiukas.
[16;36]
32

VERTIMAI 
• Kerry ShAwn Keys .
Dievo rankose

AKTYVIOS JUNGTYS/ŠIUOLAIKINIS MENAS 
• VITA MOZŪRAITĖ.
Apie „Sibilę“, „Salamandrą“, menininko pašaukimą ir tyrą vandenį

AKTYVIOS JUNGTYS/KULTŪROS DIS/KURSE 
 AGNĖ MACAITYTĖ.
Trumpametražiai frankofoniški sapnai

AKTYVIOS JUNGTYS/JAUNIMO PUSLAPIS 
• Mantas Vasilkevičius.
Chaltūra + copypastinimas = ?
4

In Memoriam 
• SIGITAS GEDA
1943 02 04 – 2008 12 12
• Kornelijus Platelis.
Paskutinis romantikas
1
• KNUTAS SKUJENIEKAS.
• Kerry Shawn Keys.
Išėjimo elegija Sigitui
2
• VYTAUTAS VILIMAS SKRIPKA.
Provokuoti
• VYTAUTAS PETKEVIČIUS
1930 05 28 – 2008 12 10
18
• ANTANAS GARBAUSKAS
1932–2008
1

DE PROFUNDIS 
• VOLDEMARAS ZACHARKA.
Kūčių belaukiant
2
• RES LUDENTES / ŽAIDŽIaNTYS dAiKTAI2
• Albertas Skyrelis.
E p i g r a m o s
2

SKELBIMAI 
• Premija vertėjo profesijos bičiuliams1
• Gerbiami leidėjai ir vertėjai!

PARK@S 
• Mindaugas Laurinaitis.
Degančiais ratais, pasąmonės ugniai
5
• Ar radom savo tekstą, savo autorių, savo eilėraštį? 3
• Gintautas Mažeikis.
E-propaganda tarptautiniuose socialiniuose tinkluose
• Remigijus Venckus.
LAIŠKAS
5
• Karolina Šerytė.
1
• SOVIETMETIS: tarp nuoskaudos ir nostalgijos23
• Dialogai1

AKTYVIOS JUNGTYS/KULTŪROS DIS/KURSE

Trumpametražiai frankofoniški sapnai

AGNĖ MACAITYTĖ

[skaityti komentarus]

iliustracija
„Sara“

Vieni žmonės naktį praleidžia savo, kiti – svetimose lovose, bet pasitaiko, kad ir į minkštą kino teatro kėdę tenka nugrimzti. Nebūtina šios tradicijos laikytis vienuolika metų iš eilės (frankofoniškų trumpametražių filmų naktis –­ jau vienuoliktoji...), bet bent kartą tai išbandžius, norisi pakartoti kitąmet. Kaip sakė viena mano draugė, nupirkusi 18 bilietų sau ir savo pažįstamiems, – iš meilės filmams, prancūzų kalbai ir netgi iš inercijos... Naktį žiūrimus trumpametražius filmus galėtum lyginti su sapnais: greitojo miego metu (maždaug per dešimtį minučių) gali susapnuoti ištisą istoriją, kurią pabudęs greičiausiai prisiminsi kaip paskirus fragmentus, įvykių nuoplaišas, bergždžiai bandydamas ieškoti ten kokios nors logikos. Rodytieji filmai –­ taip pat istorijos, dažnai paradoksalios, netikėtos. Jų tipą geriausiai reprezentuotų Benjamino Lherero „Iš kitos pusės“ –­ paaiškėja, kad tai, ką iš pradžių manei vykstant, tėra iliuzija. Tačiau kino iliuzija visuomet turi griežtą struktūrą. Be to, ji skirta visiems, o sapnai paprastai būna įdomūs tik pačiam sapnavusiajam... Nors ir apie juos galima papasakoti kino kalba – sukurti detektyvinę istoriją apie sapną, kuris išpranašauja pagrindinės veikėjos mirtį („Orange juice“, rež. Romanas Moucheboeufas). Kino kalba itin vizualiai galima perteikti ir haliucinacijas: nokautuoto boksininko pasąmonė iš paskutinio matyto objekto –­ varžybų aikštelės virvės – „supina“ poetišką erotinių įvaizdžių prisodrintą „sapną“ („Out“, rež. Jerome’as Boucris ir Vincent’as Hazard’as).

Šiemet prancūziški filmai-sapnai buvo su belgišku prieskoniu. Iš 25 paro­dytųjų – 7 sukurti belgų. Kad būtų kuo nors kitokie, nepasakytum: panašios idėjos, panašūs jų perteikimo būdai... Nebūtų nuorodos, kad belgiški, – tvarkingai įsilietų į visumą. Emigracijos ir žmogaus, skurdo išstumto iš savos kultūros, drama – filme „Sara“ (rež. Kadija Leclère, Belgija). Ankstyvoje vaikystėje išsiųsta į Belgiją, veikėja nori pamatyti Maroke gyvenančią motiną, kurios net veido neprisimena. Tačiau kaip reaguoti, kai moteriai susitikimas su dukra – ne bandymas užmegzti nutrauktą ryšį, bet reikalavimas: „Duok visus pinigus, kiek turi.“ Lieka mįslė: ar tai – motinos įsivaizdavimas, kad išsiuntusi vaiką į ekonomiškai turtingą šalį, automatiškai sukuria jam aprūpintą gyvenimą, ar... ji tiesiog nėra tikroji Saros motina.

iliustracija
„Klouno pasirodymas“

Pakitęs, iškreiptas bendravimas, dirbtinė komunikacija – bene aštriausia šių dienų problema, atsispindinti ir trumpametražiuose į Lietuvą atvežtuose frankofonų filmuose. Jų ašis dažniausiai yra dviejų personažų pokalbis. Radikaliausiai šiuolaikinių technologijų paveikto bendravimo situacija perteikta „Klausimuose-atsakymuose“ (rež. Renaud Callebaut, Belgija). Veiksmas vyksta ligoninės laukiamajame, kuris galėtų būti ir sergančios visuomenės simbolis. Dvi pagyvenusios moterys (vienai jų prijungta dar ir lašinė) „kalbasi“ mobiliuosiuose telefonuose įrašytomis melodijomis. Atpažintas kūrinio fragmentas sukelia teigiamų emocijų protrūkį. Tačiau tai – viso labo muzikos klasikų perdirbiniai, tam tikri „protezai“, bet ne gyva muzika. Simboliška ir tai, kad viena jų neatpažįsta L. van Beethoveno „Elizos“: toks intertekstas – kurčio kompozitoriaus kūrinio fragmentas – kelia minčių apie tai, kad jo neatpažinusi moteris „neatpažįsta“ ir visuomenės negalios: iškreipto bendravimo padarinių ar supaprastinamo, iki vartotojų poreikių redukuojamo meno (klasika, skambanti vien iš mobiliojo telefono...).

Šiandienos technologijų galimybės padeda susikalbėti, tačiau niekada –­ iki galo: vertėjo telefonu paslauga, sujungusi gretimuose vieno Prancūzijos viešbučio kambariuose apsigyvenusius amerikietį ir kinietę („Jos vardas“, rež. Benjaminas Deljarte’as), nėra tobula kaip ir pats pažodinis vertimas iš vienos kalbos į kitą: jausmų ar dvasinės būsenos išversti neįmanoma. Būdamas tame pat kambaryje, gali atpažinti emociją, užvaldžiusią kitą žmogų, bet ne jos priežastį, jei ją sukėlė taiklus žodis tos kalbos, kurios nemoki.

Visuomenėje funkcionuoja ne žmogus kaip asmuo, bet jo socialinis vaidmuo, sukurtas įvaizdis. Simboliškai apie tai buvo kalbama filme „Jų kailyje“ (rež. Arnaud Malherbas). Persirengęs kito drabužiais, – tarsi kostiumas ir būtų žmogaus tapatybės kortelė, – gali užimti jo vietą įmonėje ir netgi sužinoti, kad visi (ar beveik visi) tos įmonės darbuotojai yra pakeitę savo pirmtakus jais tik apsimesdami. Bet koks bandymas atkreipti dėmesį į tikrąjį veidą ir atskleisti apgavystę yra pavojingas visuomenei, nes sutrikdo nusistovėjusį ritmą. Tad pernelyg daug pasakiusiuoju tuoj atsikratoma. Jo vietą ir tapatybę prisiimti nesunku, net jei tai – kitos lyties asmuo. Svarbiausia atkurti esamą tvarką.

Statistinio visuomenės sraigtelio –­ vyro, dirbančio biure, kokių turbūt yra tūkstančiai tiek Belgijoje, tiek Prancūzijoje, tiek bet kurioje kitoje šalyje – gyvenimo rutina nuosekliai atkuriama filme „Revoliucija“ (rež. Xavier Diskeuve’as, Belgija). Pradžioje rodomos ant sienų sukabintos šeimyninės nuotraukos simbolizuoja ir įrėmintą gyvenimą, savotišką sąstingį. „Revoliuciją“ sukelia netikėtas naujo kolegos pasirodymas – jis paskiriamas dirbti į tą patį kabinetą. Naujasis darbuotojas demonstruoja laisvę, nerūpestingumą, nepaisymą nei nusistovėjusių darbo taisyklių, nei lyčių skirties. Tačiau ši „revoliucija“ – sąlyginė. „Naujasis“ veikėjo šeimyninis gyvenimas, pradėtas su kolega, tik atkartoja buvusį: ta pati veiksmų seka rytais, tas pats pusryčių ritualas, į puodelį pilama kava... Vyro padaryta „revoliucija“ iš tiesų tampa kitokio gyvenimo galimybe ne jam pačiam, bet jo žmonai: ši antraplanė veikėja iš pilkos pelytės tampa ryškiaspalve žvaigžde – autografus dalijančia populiarios knygos autore.

iliustracija
„Jų kailyje“

Apie tai, kad kiekvienas esame vertingas jau savaime, kalbama filme „Personal spectator“ (rež. Emanuelis Jespersas, Belgija). Rankos gestas, judesys, tarsi į nieką nukreiptas mąslus žvilgsnis prie atverstos knygos – visa tai unikalu, taigi ir gražu, kelia susižavėjimą, tik pats žmogus to nesuvokia. Tačiau ar reikalingas jam „asmeninis žiūrovas“, kuris tą unikalumą sąmoningai atskleistų? Tampi tarsi įkalintas kito žvilgsnyje, tad judesiai praranda laisvumą.

Tačiau buvo ir filmų, kuriuose lyg atsvara gyvenimo rutinai pasaulis rodomas kaip cirkas, klounada. Vienas iš tokių –­ George’o Spico „Iškilmės“. Informacijoje apie frankofoniškų filmų repertuarą ir spaudos konferencijoje pabrėžta: režisieriaus tėvas buvo lietuvis. Tarsi sakant –­ atkreipkite dėmesį būtent į jį. Tačiau šis filmas jau ir taip patrauklus. Jis žavi komišku opozicijos mirtis/gyvenimas naikinimu, ironišku žvilgsniu į atsisveikinimo su mirusiuoju iškilmes, kai čia pat, po valandos kitos (o iš tiesų – per 17 filmo minučių) į pasaulį pasibels nauja gyvybė. Laidojimo biuras, kuriame dirba šios istorijos veikėjas ir būsimasis tėvelis, ir cirko palapinė, kur jis surengia vieno iš klounų laidotuves, – niekuo iš esmės nesiskiria. O gimdyvę į ligoninę pristatyti galima ir katafalku. Kad tik laiku. Kitas filmas, kuriame mirtis ir klouno spektaklis greta, –­ juoko nesukelia. Tai „Klouno pasirodymas“ (rež. Nabilas Ben Yadiras) –­ sukrečianti, vėlgi 17 minučių tetrunkanti drama apie žmogų, kurio darbas –­ parengti mirusiuosius laidotuvėms. Rengdamas ir grimuodamas kūnus, jis tarsi bando duoti tai, ką atėmė iš jų gyvenimas: seną moterį aprengia jaunystę simbolizuojančia jaunosios suknele, transvestitą – vyrišku kostiumu. Tačiau realybės grimas nepaslėps (moteris vis tiek sena, transvestito nagai taip ir lieka raudonai nulakuoti...). Dienomis grimuotojas turi ir kitą užsiėmimą: ligoninėje vaidina klouną sunkiai sergantiems vaikams. Jo pasirodymai pateikiami kaip opozicija realybei. Jie džiugina tik tuos, kurie jaučia galį pasveikti. Vaikas, abejingas spektakliui, veikiai miršta. Grimuodamas jo kūną, artistas nupiešia veide klouno šypseną kaip kompensaciją, kad nesugebėjo jam suteikti džiaugsmo, bet ta šypsena anaiptol ne linksma. Vis dėlto režisierius nelinkęs baigti dramatiškai. Pasirodo, norint pralinksminti ligonį, vaidyba nereikalinga – užtenka į palatą įžengti klouno batais, kuriuos tiesiog pamiršai nusiauti.

iliustracija
„Revoliucija“

Skaudžiai tikras ir vyresnės kartos lietuvių žiūrovui savas turėjo pasirodyti Mickaëlio Ragot filmas „Aptvaras“. Gyvenimas atokioje fermoje, vežamos į skerdyklą karvės, šiltas senos moters ryšys su mažamečiu vaikaičiu perteikiami beveik dokumentiškai. Pasikartojantis kelio motyvas žymi ir vaiko, tampančio jaunuoliu, ėjimą į suaugusiojo pasaulį. Vaikas prisiekia, kad kada nors ir jis rūpinsis karvėmis, tačiau užaugęs ima dirbti skerdykloje.

Į atmintį aštriai įsirėžė ir paskutinysis – animacinis – filmas (jų parodyti keturi...). „Šlovės diena“ (rež. Bruno Collet) – niūri plastiškai perteikta keisto apokaliptinio karo vizija, beveik košmaras pagrindiniam šio filmo veikėjui ir mums, „sapnuojantiems“ tai ekrane. Tokių – perspėjančių žmoniją reginių –­ manau, galėtų būti ir daugiau. Kad nesustingtume ant šlovės pjedestalo.

Tiesa, susidarė įspūdis, kad įdomesnieji filmai buvo rodomi antroje frankofoniškų trumpametražių filmų nakties dalyje – tiems kantriausiesiems, kurie grįžo į salę po pertraukos. Sulaukusieji ryto tradiciškai pavaišinti prancūziškais pusryčiais – bandelėmis su sultimis. Geriant jas, nejučia atminty iškilo žiūrėtasis „Orange juice“, bet mums ano filmo pasaulis realybe netapo: ramiai išsiskirstėme į bundančio Vilniaus gatves vaidinti savuose gyvenimo filmuose.

 

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2012 m. Sausio

PATKPŠS

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

 1 2 3 4 5
6 7 8 9 10 11 12
13 14 15 16 17 18 19
20 21 22 23 24 25 26
27 28 29  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 18 iš 18 
21:42:12 Jan 22, 2012   
May 2009 Sep 2014
Sąrašas   Archyvas   Pagalba