Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2008-12-19 nr. 3217

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• Arnas Ališauskas.
Vinys
11
• KRONIKA
• KITAME NUMERYJE2

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• KINO TEATRAI1
• TEATRAI
• KONCERTAI
• PARODOS
• VAKARAI
• ĮVAIRŪS

AKTUALIJOS 
• Įtikinti kitus, kad daina graži...1
• EVALDAS IGNATAVIČIUS.
Lietuviški pėdsakai Vokietijoje

KNYGOS 
• Naujos knygos
• EGLĖ KAČKUTĖ.
Kitokia škotų literatūra, arba Iš įteisintų pakraščių
• BRONIUS PRĖSKIENIS.
Įdomi knyga apie talentingą prozininką

TEATRAS 
• Daiva Šabasevičienė.
Maskvietiška Rimo Tumino premjera – iš pirmųjų lūpų

KINAS 
• Ridas Viskauskas.
Atrasti kitokį pasaulį
2

DAILĖ 
• KRISTINA STANČIENĖ.
Pasakų fėjos drabužiai
• RITA MIKUČIONYTĖ.
Namas su vaiduokliais ir draugai visam gyvenimui
4

MUZIKA 
• Rita Nomicaitė.
Įsivėlęs į muzikinį gyvenimą
• Dainora Merčaitytė.
Zitos Bružaitės „Sonetai ir šokiai“
1

In Memoriam 
• BORISAS MARTINKEVIČIUS
1948 04 11–2008 12 13

SAVAITĖ SU TV 
• Skirmantas Valiulis.
Versijos

PAVELDAS 
• Palangoje – Kaliningrado gintaro muziejaus paroda „Baltijos auksas“

DAILĖ 
• Vidas Poškus .
Nuo krevečių iki Kaukazo
1
• NIJOLĖ KLIUKAITĖ.
Prieškalėdinis dovanos pasiilgimas
1

POEZIJA 
• Ilzė Butkutė.
8

PROZA 
• Mindaugas Valiukas.
[16;36]
32

VERTIMAI 
• Kerry ShAwn Keys .
Dievo rankose

AKTYVIOS JUNGTYS/ŠIUOLAIKINIS MENAS 
• VITA MOZŪRAITĖ.
Apie „Sibilę“, „Salamandrą“, menininko pašaukimą ir tyrą vandenį

AKTYVIOS JUNGTYS/KULTŪROS DIS/KURSE 
• AGNĖ MACAITYTĖ.
Trumpametražiai frankofoniški sapnai

AKTYVIOS JUNGTYS/JAUNIMO PUSLAPIS 
• Mantas Vasilkevičius.
Chaltūra + copypastinimas = ?
4

In Memoriam 
• SIGITAS GEDA
1943 02 04 – 2008 12 12
• Kornelijus Platelis.
Paskutinis romantikas
1
• KNUTAS SKUJENIEKAS.
• Kerry Shawn Keys.
Išėjimo elegija Sigitui
2
• VYTAUTAS VILIMAS SKRIPKA.
Provokuoti
• VYTAUTAS PETKEVIČIUS
1930 05 28 – 2008 12 10
18
• ANTANAS GARBAUSKAS
1932–2008
1

DE PROFUNDIS 
• VOLDEMARAS ZACHARKA.
Kūčių belaukiant
2
• RES LUDENTES / ŽAIDŽIaNTYS dAiKTAI2
• Albertas Skyrelis.
E p i g r a m o s
2

SKELBIMAI 
• Premija vertėjo profesijos bičiuliams1
• Gerbiami leidėjai ir vertėjai!

PARK@S 
• Mindaugas Laurinaitis.
Degančiais ratais, pasąmonės ugniai
5
• Ar radom savo tekstą, savo autorių, savo eilėraštį? 3
• Gintautas Mažeikis.
E-propaganda tarptautiniuose socialiniuose tinkluose
 Remigijus Venckus.
LAIŠKAS
5
• Karolina Šerytė.
1
• SOVIETMETIS: tarp nuoskaudos ir nostalgijos23
• Dialogai1

PARK@S

LAIŠKAS

Remigijus Venckus

[skaityti komentarus]

iliustracija
Autoriaus fotografija

I. Ką elektroniniame amžiuje reiškia laiškai? Laišką parašai, o žmogaus nesutinki. Nuotaika išdyla tarp raidžių. Ką reiškia žinutė mobiliajame telefone? Susiaurintas pokalbis, neišduodantis intonacijos. Po žinute galima pasislėpti. Ilgainiui taip bendraujant ne tik išyra santykiai, bet ir blunka atsiminimų rėžiai. Sutrumpinti tekstai sutrumpina ir žmonių tarpusavio gyvenimus. Gyvenimo tragizmas? – paklausite manęs? Taip. Kalba atrofuojasi, nebegalima ištarti nė žodžio.

Išsiskyrimo akimirką žinutės yra laukiamos. Jos kaip viltis plaikstosi kažkur mobiliajame telefone, bet negali jų pasiekti. Vienas išganingas žodelis arba iš atskirų simbolių sudarytas besišypsantis veidukas kaip vandens lašas dykumoje. Ar dar mokame rašyti? O ar pavyksta kalbėti? Įsprausti save tarp sakinių, žodžių ir žodžio simbolių ir leisti įminti kodą? Kai nebelieka raidės autentikos, kuri išgaunama ranka, tuomet miršta ne tik rašančiojo ir skaitančiojo santykiai, miršta ir pati kalba.

Išsiskyrimo akimirką, kai esi kažkur ten, kur negaliu tavęs matyti čia kaip savęs veidrodyje, atrodo, tavo laiškai man būtų išganymas. Kaip tave pajausti dabar, kai negirdžiu, nematau, kai nesi šalia? Laiškuose išsiskyrimo akimirka užtrunka. Atrodo, kad esi ir tuo pačiu metu nesi. Atrodo, pradeda spausti iš visų pusių, erdvė siaurėja, o vienatvė gilėja. Grindys kyla, kol patiri klaustrofobinę situaciją dėl artėjančių lubų. Spaudimas neatslūgsta, kol pradedi dusti. Koks jausmas neleidžia išsivaduoti? Gal su savimi neįmanoma susikalbėti? Kaip išgyvenami vakarai, kada pradedi abejoti viskuo, ką regi? Daiktų brazdėjimai realybėje pasėja baimę. Nors elektroninė žinutė, atrodo, nieko nereiškia, ji neturi dvasios, tačiau pradedu vis labiau jos laukti. Neiškentęs vidurnaktį parašau: labos, saldžių. Žinutė užstringa... Elektroniniai kanalai, kaip ir žmonės, išduoda pačiais svarbiausiais momentais. Laikas tįsta ir tęžta, daiktai pradeda bauginti dar labiau, net mobilaus telefono ekranas virsta kažkokio tamsoje išnyrančio kiklopo akimi. Elektroninio monstro negali išjungti, gal dar parašys? Bijai, bet artiniesi prie jo akies kaip prie ugnies. Gal pavyks pasikalbėti? Gal tarpai tarp elektroninių ženklų stebuklingai prisipildys tikros kalbos?

II. Rugpjūčio pradžia. Lietui siaučiant sėdžiu pavėsinėje prie jūros. Čia beveik nėra žmonių. Pasaulis susiaurėja, vos tik į rankas paimu mobilųjį telefoną. Nuobodulys yra geras dalykas, jis leidžia atrasti mąstymo neskubant būdą. Galiu prisiminti vakarykščią dieną arba visus praeitus metus. Galiu apmąstyti tave ir save. Kai nesu su tavimi, atrodo, galiu daug ką pakeisti, galiu nutraukti mūsų elektroninį ryšį arba, vos tik išgirdęs tavo vardą, galiu patirti amneziją. Kai tik tave išvystu, mano galvoje atsiranda kažkoks slėgimas, tai panašu į futbolo kamuolyje suspausto oro gniužulą. Kokia laukinė aistra mane apsėda, kai tave išvystu? Ką turi tokio, ko negaliu pamatyti? Atrodo, nieko nerandu, bet mane įstumi į save kaip į kokių pražūtingų akivarų erdvę. Ir vėl negaliu pasakyti: atleisk – man amnezija. Ir vėl elektroniniai kanalai išduoda pačiu reikalingiausiu metu.

III. Keisčiausia, kad banalybių nekenčiu, bet atrodo, kad tikrieji jausmai liejasi tokiomis banalybių konstrukcijomis, apie kurias net pamąstyti sau neleidžiu. Nebetikiu žodžiais, kartais atrodo, kad ir veiksmai nebegali padėti.

IV. Jeigu gyvenčiau filme, gal viskas būtų daug paprasčiau. Gal būtų galima apsukti laiką ir grįžti. Tikriausiai peržiūrinėčiau gražiausias akimirkas, eksponuojamas kino akyje ir žavėčiausi jomis iki mirtino nuobodulio. Tikriausiai tapčiau maniaku. Vis dėlto tikriausiai už viską labiau dievinu akimirkas, kai galiu patirti mobilaus telefono mirtį, kai mane užgraužia vienatvė, kai suprantu, jog vyksta elektroninių kanalų profilaktinė renovacija. Skausmas, pasakysite, nėra geras gyvenimo palydovas? Galbūt tai tiesa, tačiau kai skauda ir dėl telestočių techninių kliūčių negali išsikviesti pagalbos, supranti, kad tavo žodžiai virsta tikra skaudančia kalba ir veda link visuotinio gyvenimo išsipildymo – likimo.

V. Ir vėl prislenku prie telefono. Pakeliu jį, apžiūriu ir vėl padedu. Nebeatmenu tavo numerio, o gal greičiau delsiu, nebegaliu pasakyti, kad manęs daugiau nebematysi, kad mieste gatvėje netyčia manęs nebesutiksi, kad kai skambinsi, aš daugiau nebeatsiliepsiu. Turėčiau dėl visko kaltinti tave – gal dėl to, kad laiku tau nepasakau, o gal dėl to, kad neparašau tau apie tave. Jaučiuosi esąs kvailiausias pasaulio žmogus, kai kalbu banaliai. Vis tiek vidurnaktį keliuosi ir rašau tau šį tekstą. Viliuosi, kad skaitysi, bet nemanau, kad iš tikrųjų taip nutiks. Žinai, visos ligos praeina, praeis ir ši. Užmirši mane, na, gal kada ir prisiminsi ateities laikui sutrumpėjus. Savo ištįsusioje praeityje susirankioji akimirkas ir gali pradėti rašyti ataskaitą? Apgailėtina, dabar ją rašau.

iliustracija
Autoriaus fotografija

Žinai, aš nesu tau patinkantis bruožas, vaikščiojantis per tavo gyvenimo grindinį. Aš esu visuma. Nebenoriu būti naudingas, noriu būti tikras niekšas, keliantis neapykantą. Nebegaliu kalbėti, dėl to dabar rašau. Gal bėgu, nežinau... Tikriausiai nenoriu, kad po mano klausimo į mane tarsi strėlės susmigtų tavo klausimai. Tokią akimirką aplanko bejėgiška neviltis.

O tu man taip ir nerašei, nekalbėjome laiškais. Gal nebemokame. Šis mano laiškas tau tikriausiai yra dar vienas, bet viliuosi, kad paskutinis mano monologas. Ar ne monologas yra miegoti vienam naktį? Ar ne monologas, kai nusiunti pranešimą mobiliuoju telefonu ir negauni atsakymo? Kita vertus, mes visi mirštame po vieną, ir pats gyvenimas yra monologas. Visi žmonės vieniši net būdami tarp daugybės žmonių. Tik vienatvėje suvokiame savo egoizmą, kuriuo mane kaltini. Argi ne egoistiška gailestį nukreipti į save? Kas tavęs pagailės, jei ne tu pats?

VI. Man svarbu tave rasti, kai tai visai neįmanoma. Tuomet svarbu tavimi kvėpuoti. Kai tavęs nėra, grįžtu į save, apkabinu save. Rašyti nebemoku, įgūdžius panaikino skaitmeninės technologijos. Ką parašau, po to nebeperskaitau. Kompiuteris sunaikino mano raides. Jis besaikis – išgėrė visą rašalą. Liko neryškūs brūkšneliai. Ar kai mane girdi, iš tikrųjų esu girdimas? Tikriausiai nedera kaltinti kompiuterio ar tavęs, nes rašomas tekstas pirmiausia skirtas pačiam rašančiam. Skaitantysis privalo tekstą išgyventi kaip atradimą. Aš jį interpretuoju, o tu? Žinau, interpretavimo metu sunaikinu tikrą žodį. Tampu nepakenčiamas. Bet kokiuose tekstuose ataidi praeitis. Ar aidas neiškraipo prasmių, ar nesukeičia ženklų vietomis? Ir vėl abejoju, lyg baiminčiaus įkliūti į lipnų nesusipratimą.

Visa širdimi geidžiu, kad mano tekstą jaustum kaip mane patį. Noriu, kad miegotum šalia teksto kaip šalia manęs. Dažnai klausiu savęs, kodėl mylintiems žmonėms svarbu miegoti kartu? Miegojimas kvėpuoja į nugarą. Atsiranda ritmingi žodžių įkvėpiai ir iškvėpiai. Sušildytas oras kaip atmintis laksto odos paviršiu. Kutenimas gali būti malonus, nereikia jo bijoti. Tokios šilumos metu rašomas jaukumas. Viliuosi jį suvokti ir pajusti. Noriu išsaugoti, bet vis išsprūsta iš rankų. Iš vėl šiltuose žodžių dūsavimuose iš tremties grįžta banalybė. Gal šįkart ją priimsi kaip priėmei mane, neišjuoksi ir neprapliupsi pykčiu? Kai skaitai, priartėju, kai juokiesi – tolstu.

Noriu būti patirtimi, kai mane skaitai. Netekti fiziškos būties ir susinaikinti laiške. Bet nepavyks, nes mobilusis telefonas vėl mane išdavė, o visame name dingo internetas.

VII. Kaip toli vienas nuo kito nueiname rašydami elektroninius laiškus. Horizontas tampa beprasmiškas, nes į jį negalima sugrįžti. Tuo metu daiktai, kuriuos liečiu, atsiveria skaitančiam ir aš jų būtyje. Kai nugrimztu į praeitį, ar manęs skaitymas yra reikšmingas? Suabejoju skaitymo reikšme, kai esu užmirštas. Manau, žmogiška bijoti likimo, kuriame išsipildo tavo neliekamumo pažadas. Baimė yra susieta su raštu. Ją galima patirti, kai tave skaito ir suvokia ne taip, kaip tu manei būsiąs suvokiamas. Išnyksti, nes skaitančiam tai patinka. Ir man pačiam patinka perskaityti kitaip, nei buvo įmanoma prieš tai. Kai skaitydamas negali perskaityti kitaip, patiri skaitymo skurdumą. Išsižioja neviltis...

Skaityti ir demaskuoti reiškia išskirti kito skirtybę, patirtį. Išskiriant galima įsisavinti kitą ir juo patikėti. Atsiranda skirtumų susidarymo žemėlapis.

Žinau, nekenti mano interpretavimo, nes tau atrodo, kad aš prisigalvoju. Tačiau, kai negaliu tavęs girdėti šalia, tuomet tavo laiškas man tampa palaima ir išsilaisvinimu. Deja, nėra nė vieno man skirto laiško, nors visus juos perskaičiau. O tu neperskaitei nė vieno mano laiško, nors išsiunčiau tūkstančius.

Kartą man pasakei: nieko ypatingo tavo tekste, ten galima tave atpažinti. Tiek to, nebelauksiu tavo žinučių nušvitimo mobiliajame telefone. Išjungiu telefoną, dar nespėjusį manęs palaiminti, ir lieku kartu su savo naktimi. Sėkmės... Neberašysiu, pažadu sau, bet ar iš tikrųjų taip bus, nežinau. Bet kokiu atveju aš visada lauksiu laiškų: venckusremis@yahoo.com

 

Skaitytojų vertinimai


50455. ragana Kornelija2008-12-23 15:07
nu tai laiškų dabar tikrai sulauksi, venckauremi. spamo.

50496. nesupratau2008-12-26 12:04
čia sielos striptizas ar kaip?

50501. as2008-12-26 14:15
irgi nesupratau (?)

50654. Marius :-) 2009-01-06 15:59
Tai kenčiančio žmogaus sielos išpažintis. Apnuogina save prieš visus ir tarsi nori pasakyti, - darykite su manimi ką norite! Tai tarsi kvietimas pasinerti į jausmų pasaulį. Nereikia būti nei kunigu, nei geru psichologu, kad galėtum išklausyti kas šiame laiške išsakyta. Žmogus kenčia laukdamas mylinčio žmogaus. Akivaizdu, kad jis yra paniekintas, užmirštas, atstumtas ir nesuprastas. Ar mokame suprasti ir priimti kitokius žmones, nei mes patys esame? Greičiausiai juos skubame pasmerkti ir užmėtyti akmenimis. Galbūt kančioje atsiskleidžia patirtis, grožis ir išmintis. Meilė visuomet reikalauja kančios. Ji skleidžia savo bacilas taip toli, kad sunku surasti vaistų nuo šios ligos. Ji tarsi žudikė pasmerkianti žmogų sunykimui, kančiai ir nevilčiai. Ji tarsi tyruose skambantis balsas, kviečiantis nugalėti visus pavojus, sutinkančius kelyje į sielos išsiskleidimą ir sužydėjimą. Toks ir yra šio laiškos autorius. Šaunu, kad moka išreikšti tai kas tūno viduje. Tai dvasiškai subrendusio žmogaus laiškas. Nesvarbu, kad meilė dygliuota! Prisilietus ji visada paliekas tik žaizdas. Bet aukoje ir kančioje gimsta tai ką sunku apsakyti žodžiais. Norisi palinkėti tik tylos ir išsisklausyti kas beldžiasi į tavo sielos duris.

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2012 m. Sausio

PATKPŠS

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

 1 2 3 4 5
6 7 8 9 10 11 12
13 14 15 16 17 18 19
20 21 22 23 24 25 26
27 28 29  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 18 iš 18 
21:42:10 Jan 22, 2012   
May 2009 Sep 2014
Sąrašas   Archyvas   Pagalba