Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2008-12-19 nr. 3217

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• Arnas Ališauskas.
Vinys
11
• KRONIKA
• KITAME NUMERYJE2

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• KINO TEATRAI1
• TEATRAI
• KONCERTAI
• PARODOS
• VAKARAI
• ĮVAIRŪS

AKTUALIJOS 
• Įtikinti kitus, kad daina graži...1
• EVALDAS IGNATAVIČIUS.
Lietuviški pėdsakai Vokietijoje

KNYGOS 
• Naujos knygos
• EGLĖ KAČKUTĖ.
Kitokia škotų literatūra, arba Iš įteisintų pakraščių
• BRONIUS PRĖSKIENIS.
Įdomi knyga apie talentingą prozininką

TEATRAS 
• Daiva Šabasevičienė.
Maskvietiška Rimo Tumino premjera – iš pirmųjų lūpų

KINAS 
• Ridas Viskauskas.
Atrasti kitokį pasaulį
2

DAILĖ 
• KRISTINA STANČIENĖ.
Pasakų fėjos drabužiai
• RITA MIKUČIONYTĖ.
Namas su vaiduokliais ir draugai visam gyvenimui
4

MUZIKA 
• Rita Nomicaitė.
Įsivėlęs į muzikinį gyvenimą
• Dainora Merčaitytė.
Zitos Bružaitės „Sonetai ir šokiai“
1

In Memoriam 
• BORISAS MARTINKEVIČIUS
1948 04 11–2008 12 13

SAVAITĖ SU TV 
• Skirmantas Valiulis.
Versijos

PAVELDAS 
• Palangoje – Kaliningrado gintaro muziejaus paroda „Baltijos auksas“

DAILĖ 
• Vidas Poškus .
Nuo krevečių iki Kaukazo
1
• NIJOLĖ KLIUKAITĖ.
Prieškalėdinis dovanos pasiilgimas
1

POEZIJA 
• Ilzė Butkutė.
8

PROZA 
 Mindaugas Valiukas.
[16;36]
32

VERTIMAI 
• Kerry ShAwn Keys .
Dievo rankose

AKTYVIOS JUNGTYS/ŠIUOLAIKINIS MENAS 
• VITA MOZŪRAITĖ.
Apie „Sibilę“, „Salamandrą“, menininko pašaukimą ir tyrą vandenį

AKTYVIOS JUNGTYS/KULTŪROS DIS/KURSE 
• AGNĖ MACAITYTĖ.
Trumpametražiai frankofoniški sapnai

AKTYVIOS JUNGTYS/JAUNIMO PUSLAPIS 
• Mantas Vasilkevičius.
Chaltūra + copypastinimas = ?
4

In Memoriam 
• SIGITAS GEDA
1943 02 04 – 2008 12 12
• Kornelijus Platelis.
Paskutinis romantikas
1
• KNUTAS SKUJENIEKAS.
• Kerry Shawn Keys.
Išėjimo elegija Sigitui
2
• VYTAUTAS VILIMAS SKRIPKA.
Provokuoti
• VYTAUTAS PETKEVIČIUS
1930 05 28 – 2008 12 10
18
• ANTANAS GARBAUSKAS
1932–2008
1

DE PROFUNDIS 
• VOLDEMARAS ZACHARKA.
Kūčių belaukiant
2
• RES LUDENTES / ŽAIDŽIaNTYS dAiKTAI2
• Albertas Skyrelis.
E p i g r a m o s
2

SKELBIMAI 
• Premija vertėjo profesijos bičiuliams1
• Gerbiami leidėjai ir vertėjai!

PARK@S 
• Mindaugas Laurinaitis.
Degančiais ratais, pasąmonės ugniai
5
• Ar radom savo tekstą, savo autorių, savo eilėraštį? 3
• Gintautas Mažeikis.
E-propaganda tarptautiniuose socialiniuose tinkluose
• Remigijus Venckus.
LAIŠKAS
5
• Karolina Šerytė.
1
• SOVIETMETIS: tarp nuoskaudos ir nostalgijos23
• Dialogai1

PROZA

[16;36]

Mindaugas Valiukas

[skaityti komentarus]

– Tu gi pati norėjai egzotikos, – į priekaištą atsako jis.

– Kokia čia egzotika mylėtis karste?! – ji bando demonstruoti nepasitenkinimą pašiūre, kurioje nebuvo taip jau blogai (ne tik matosi, bet ir girdisi jūra), jei neatsižvelgsi į šito architektūrinio darinio patogumo ir kainos disproporciją.

– O tau tai niūri kasdienybė? Dulkintis karstuose.

– Žinai, tu savo pornografines siaubo fantazijas pasilaikyk draugeliams prie sidro, – jis atsisėda, o veide kaip moka, taip užrašo: įsižeidžiau, išeinu! Tačiau švelnus jos delnas nusileidžia jam ant nuogos krūtinės:

– Nedrįsk dabar pabėgti. O taip pat: rūkyti, knarkti ir, tuo labiau, kasytis užpakalį!

– Klausau! Gulėsiu su tavim, švelniai glostysiu tau petį, – jo ranka švelniai slenka žemyn. – Neknarksiu ir nerūkysiu... – jo ranka jau taip žemai, kad žemiau ir nereikia... – Teisingai supratau?..

– Kaip tik tai,– murkė ji, – ko reikia.

– O tu pažadėk, kad nepašoksi ir nenubėgsi knistis dvokiančiose vandenžolėse – rinkti gintarų. Tų sudužusių Jūratės rūmų šukių, – pastarąjį poetizmą palydi pašaipos grimasa jisai.

– Ir pašoksiu, ir nurūksiu, ir rinksiu! Sudužusių Jūratės rūmų skeveldras!

– Tu gali man atsakyti rimtai? Čia rimtai. Kodėl jūs tai darot?

– Ką darom? Kapstomės dvokiančiose jūržolėse?

– Kodėl jūs visos renkate gintarą? Pasipisate ir visos urmu rinkti gintaro.

– Taip jau ir visos!

– Tas man ir nuostabu – pasipisa ir – rinkti gintaro. Ką, čia jūsų ritualai tokie?

–Visos, su kuriom tu mylėjaisi, po šito bėgdavo rinkti gintaro?

– Visos.

– Ir daug tu tokių turėjai?

– Aš tau ne koks pagyrų puodas visada juodas.

– Tai tu nori pasakyti, kad šitos mergos,– jos pirštas įsminga į plyšį tarp pašiūrės lentų, – ir anava tos besi­kapstančios senės, jos irgi?

– Ką irgi?

– Jos irgi ką tik pasipiso?

Jis atsidūsta, lyg mokytojas, kuris penktai klasei tą pačią dieną aiškina tą pačią temą:

– Šita pasipiso, šita nesipiso. Šita pasipiso, šita, a, šita –­ tik petingas, šita ne, šita ne, šita – kur ten jau jai!..

– Na va, tu pats ir atsakei – ne visos jos tokios!

– Tai taip išeina, kad mano teorija neteisinga?

– Išimtys taisykėje tik patvirtina taisyklę, – staiga ji pakeičia taktiką.– Nesinervink, viskas gerai, aš pajuokavau. Visos mes post coitum renkame gintarą. Vi-sos. Sos.

– O tos, kur ne prie jūros? Ką jos renka?

– Na, jos renka ...kankorėžius.

– Kankorėžius? O kodėl kankorėžius?

– Todėl, kad kankorėžiai yra beveik kaip gintaras.

– Kaip tai?

Čia jau jinai dėsto kaip minėtas mokytojas:

– Aiškinu: iš ko pasidarė gintaras? Iš sakų. Iš kur tie sakai? Iš spygliuočių medžių...

– Sakai? – pertraukia jis.

– Sakau, – nesutrikusi tęsia ji. – Kokius dar mes žinome spygliuočius medžius?

– Kaktusą! – smeigia jis.

– O dar? Pušį?

– Kų?

– Kų, kų – arielkų! Tu ką, aukštaitis? Tema spygliuočiai. E... – sufleruoja. – E... – atsidususi. – Eglę.

– Eglė irgi čia prikišus manikiūrą?

– Eglė iš kitos operos. Taip, eglė. Dar.

– Žinau – maumedis! Kedras, kėnis, pocūgė...

– Oho! Iš kur tu tiek daug žinai?

– Dirbau Švedijoj – sodinom mišką. Anatolijus pusę Švedijos išvartė...

– Nu ir durnius tas tavo Anatolijus...

– Anatolijus... Uraganas Anatolijus.

– Aš ir sakau – durnius tas uraganas Anatolijus.

Jis tęsia, nepatikėjęs tuo, ką išgirdo:

– Tai va, Tolikas ten tūkstančius hektarų miško išvartė, žiaurus vaizdas. Visokias pocūges, kėnius sodinom; aš net išmokau šiek tiek japoniškai: keniši keniši keniši pocugava. Va. O žinai, kaip lotyniškai kupstinis švylys?

– Kas?

– Toks augalas. Švylys, kupstinis. Nežinai? Švilius kupstilius! Tęsk toliau apie tuos kankorėžius, – jis stengiasi ištarti pabrėžtinai, bet švelniai, – kvailute!

– Hm... – ji nesumoja, pykt ar nuleist juokais. – Tie spygliuočiai, kuriuos tu išvardinai, išskyrus kaktusą, – kvailuti – turi kankorėžius. Taigi kankorėžiai yra tolimi gintaro giminaičiai, savotiški protėviai.

– Kankorėžiais visi svaidosi, – padaro atradimą jis, –­ o gintarais niekas nesimėto…

– Jeigu gintaro būtų tiek, kiek kankorėžių, – mėtytųsi.

– Ir auksu, jei jo būtų tiek, kiek a...a...akmenų?..

– Auksu tai išvis!

* * *

– Ar tu žinojai, kad tavo speneliai kartūs? – jiedu neskubėdami žingsniuoja ties pačia vaterlinija dėl suprantamų priežasčių nesusikibę rankomis. Kartais jo kojas – jis žingsniuoja dešinėje – užlieja vėsus jūros sūrymas.

– Ką sakei? – neišgirdo ji, nes jos ausies kriauklėje greičiausiai užsišniokšta jūros arba jos mintis trumpam bus apniaukęs debesis, kurių virš šio pilko paplūdimio šiądien nors traukiniais tremk, tad nenuostabu...

– Ar tu žinojai, kad tavo speneliai kartūs? – pakartojo garsiau, kad vėjas neturėtų jokių šansų.

– Mano speneliai kartūs? Tu šaipaisi?

– Ne. Niekad neragavai?

– Tu ką!

– Nepyk, moterys kartais pasilaižo savo spenelius.

– Turbūt ne visos.

– Ne visos po sekso gintarus renka. Matyt ne visos ir spenelius pasilaižo.

– Tai kitų speneliai nekartūs?

– Ką aš žinau.

– Ką tu čia paistai, tu mane erzini? – ji apie kažką susimąsto. – O tas kartumas... Jis koks? Tai šlykštu? Ko tu man nieko nesakei? – ji pasijunta nepatogiai. – Tikrai kartūs? – Tačiau tuoj pat pragiedrėja. – Tu mane maustai!

– O tu paragauk! Paragauk!

– Tu ką?!

– Klausi ar kartūs. Tai paragauk ir viskas bus aišku.

– Imsiu čia ir laižysiu savo papą kaip kokia ona, visi juk pamatys.

– Klausi, koks tas kartumas? Tas kartumas jaudina. Aš bučiuoju tavo spenelius, bandau surinkti tą kartumą, visą nulaižyti, nučiulpti, bet jis tik stiprėja. Aš dar labiau stengiuosi, ir mano geismas vis stiprėja, ir aš negaliu, tas kartumas varo mane iš proto… – jis apkabina ją, prisitraukia, lyg ketindamas parversti ir tai pademonstruoti. Ji priešinasi ir patenkinta šypsosi.

– Nuo vaikystės nekenčiu visokių kartėsių, – tęsia jis. – Jau vaistai man buvo... geriau trupinkit kaulus, žarnas vyniokit – karčių vaistų nepriversit nuryt. Bet kai paragavau tavo krūtis...

– Nieko jinai nekarti!

– Iš kur žinai, paragavai? Ė, aš net nepastebėjau, – nusistebėjo jis. – Ir dar kaip karti!

– Nu nekarti, ir viskas! – ji, apsižvalgiusi, ar kas nemato, palaižė kairįjį spenelį. Vargu, ar niekas nematė, bet ji įsitikino ir laukė paaiškinimo.

– O tavo lūpos...

– Tai dar ir lūpos?!

– Aha, lūpos... Sūrios.

– Taip, aha – aš esu sūdyta. Vytinta, blemba! Kad nesugesčiau.

* * *

– Tu privertei mane laižyti savo krūtį, bet bėgti, tai aš tikrai nebėgsiu! Kaip aš bėgsiu?

– Bėgam greičiau, kol dar nėra žmonių! Tu ką, negirdi? Anticeliulitiniai beliašai! Ir dar kaip juokingai šaukia! Ancycyliūlycyniai byliašai! – kvatoja jis ir pasileidžia bėgti.

– Kam tau tie anticeliulitiniai beliašai? – ji stovi, kaip įkasta.

– Šiaip įdomu, – jis grįžta, žiūri jai į akis.

– Šiaip įdomu? – nesupranta ji.

– Aišku! Tu esi kada girdėjus apie tokius beliašus?

– O tu esi kada girdėjęs apie tokį celiulitą?

– Varom, tuoj prisirinks liaudies, reikės eilėj stovėti.

– Ir tu juos valgysi? – jos veidu perbėga pasišlykštėjimo šešėlis, bet, matyt, vos pastebimas.

– Jeigu nebrangūs. Girdėjai? Geras! Čia tai super –­ jeigu beliašą ant pilvo išlaikai minutę, gauni nemokamai!

– Tai tą stebuklą dar ir ant pilvo reikės laikyti?

– Jo, – džiaugiasi iššūkiu jis.

– Aš?

– Kodėl tu?

– O kodėl ne aš?

– Nenori, nelaikyk.

– Tau leidus.

– Pala... Ar aš tau liepiau... ar aš prašiau tą daryti? Pasakiau: gulkis ir laikyk karštą beliašą ant pilvo 60 sekundžių?!

– Taip nesakei.

– O aš pabandysiu.

– Bet tu neturi celiulito!

– Kuo čia dėtas celiulitas?

– O kuo čia dėti beliašai?!

* * *

Ant jo pilvo rėkia dvi didėlės radonos dėmės, rankose po beliašą, – taip ir keliauja siaurėjančia paplūdimio juosta tolyn. Jinai eina šalia, per pusžingsnį atsilikusi, staiga, neparodžiusi posūkio, pasuka kairėn. Jis tik po labai ilgo akimirksnio pastebi šį manevrą ir nuseka pas­kui. Aplūžusių medinių balkių takelis bloškia juos į prekiautojų balionais, cukraus vata, sovietine ir nacistine simbolika ir viskuo, be ko egzistencija kurortiniame miestelyje poilsiautojui nepakeliama, glėbį.

– Ė! Žiūrėk! – ji trūkteli už rankos jį taip, kad beliašas, kurio buvo likę tik jaunatis, nukrenta ant dulkėto asfalto. – Čiagi tas, na tas, kaip ten, velnias, užkrito!..

– Ė, žiūrėk, ką padarei! – jis gedi beliašo nuograužos.

– Na kaip ten jį... – bando prisiminti ji.

– Sabonis?

– Koks dar Sabonis?! Tai garsus rašytojas...

– Jei neatsimeni, tai tikrai garsus... O man jis panašus į Sabonį. Plius jis dar namą čia kažkur turi. Arba Javtokas. Jis greičiausiai į Birutės kalną užbėga. Tu manęs išvis klausai?! Greičiausiai užbėgęs pirmą kartą, atleidžiamas nuo treniruotės. O kiti aria visą dieną, gaidžiai.

– Laba diena, – užkalbina ji garsųjį rašytoją. – Aš jūsų gerbėja.

Rašytojas šiandien nekalbus. Tačiau įtartinai vešli žilė tarsi pati sako, kad tai ne balta vėliava, o šiašiasdešimt metų – tai labai mažai.

– Jūsų romanai – nuostabūs!

– Ačiū.

– O šitas man sakė, kad Jūs Sabonis!

– Jūsų sūnus turbūt didelis kašio fanatas?

Beliašo valgytojas pagaliau atplėšė akis nuo savo trofėjaus liekanos:

– Ką? Sūnus? Jūs ką! – jo povyza rodė, kad „dabar jau mane laikykit“.

– Bet ką jūs veikiat čia, – tęsė ji, – tokioj vietoj... Su savo knygom?

– Pala pala, ką jis pasakė?

– Juk paprastai tokiose vietose sėdi ir pardavinėja savo knygeles tik visokie šūdžiai nevykėliai savamoks­liai… – pareiškė ji ir pasigailėjo.

– Jo, visokie šūdžiai nevykėliai savamoksliai! – patenkintas nubeždžioniavo kašio fanatas.

– Jūsų kolega jums daro blogą įtaką, – diagnozavo romanistas.

– Atsiprašau, aš paprastai nevartoju tokios leksikos, čia iš nustebimo turbūt…

– Jei skaitėte mano romanus, tai sau ir atsakykite, ar aš, kaip jūs malonėjote, visoks šūdžius nevykėlis savamokslis, – pabrėžtinai ramiai dėstė rašytojas, nekreipdamas dėmesio į dvi iš juoko krūpsinčias raudonas dėmes ant pilvo. – Aš sėdžiu prekiauju, stebiu, bendrauju su žmonėmis. Kas čia bloga?

– Puiki idėja... Na, tai sėkmės… – pabėrė ji matydama, kad jos porininkas visai norėtų suleist dantis į rašytoją kaip į tą beliašą.

– Gal, kai būsit laisva, prieikite – paplepėsime, pabendrausime, susipažinsime, gal kokio tauresnio gėrimo… – atsisveikinimui suskubo žilagalvis žaltys, bet jį nutraukė medelių sodintojas:

– Kada jūs rašote savo knygas: dieną, naktį, rytą ar vakare?

Rašytojas su užuojauta pažvelgė į moterį:

– Dieną naktį.

– Na, mes jau einam, mums laikas, mes vėluojam į... –­ skubino ji. – Sėkmės…

– O jūsų pagrindinis veikėjas – tai jūs pats, ar išgalvotas?

– Ten, kur jam nesiseka su moterimis – išgalvotas,­ deja, neturiu tokios patirties, o meilės scenose – mano alter ego.

– Alter kas?!

Alter per šakas! – prarado savitvardą rašytojas.

– Darosi vėsu ir, rodos, lietus kaupiasi...

– Ką? Saulė dangumi ritinėjasi… – nesutiko jis.

– Cha cha cha! – nusikvatojo rašytojas. Ir tai buvo pergalė. Tai suprato visi trys. Pralaimėjusysis šoko į kitą tako pusę, iš kažkokio penkiamečio jūreivio atėmė orinį ir ėmė šaudyti. Ir taškė visus taikinius vieną po kito, pliekė taikliai kaip koks Oldfajerhendas tiro antims per subines, zuikiams per ausis, kad net mažasis apsižliumbęs ir apsisnarglėti spėjęs pyplys nusprendė mesti jūreivystę ir tapti samdomu žudiku. Šaulys atsigręžė į rašytoją. Prie jo staliuko nebuvo nė gyvos dvasios. Visi išsižioję stebėjo balistinį guru. Pagarbią tylą nutraukė tiro šeimininkas:

– Sveikinu. Taip pas mus niekas dar nešaudė... teks atsisveikinti su visais širdžiai mielais prizeliais, bet ką padarysi, o tai guli, dulka... Gal sportuoji? Gal biatlonininkas būsi?

– Aš kileris.

– Cha cha cha cha, – nusikvatojo tiro šeimininkas. –­ Kileris. Čia geras! Pasiimk prizus.

– Koks gražus meškiukas... – ji vėl buvo su juo. O kaipgi kitaip. – Arba tas, delfinukas...

– Duokit va tuos paveikslus, – išsirinko snaiperis.

– Baik juokus, imk šitą mešką...

– Duokit man tuos paveikslus!

– Kaip nori... Nugalėtojo niekas neteisia, – tyliai ištarė tirininkas. – Paveikslus, tai paveikslus. O jūs ko čia visi stypsot? Tiras užsidaro!

– Čia tau, – taiklusis šaulys įteikia jai glėbį paveikslų, apklijuotų gintariukais. Ji nedrąsiai paima. Už jų nugarų rašytojas kvatojasi net pasiraičiodamas. Ji tai girdi. Šaulys atsisuka, pakelia šautuvą, nusitaiko į raštytoją, tada pakelia vamzdį viršun ir paspaudžia gaiduką. Jiedu dingsta minioj. Po dešimties sekundžių ant rašytojo stalo nukrenta negyva žuvėdra.

* * *

– Gal pasimylėkim? – pasiūlo ji. Jiedu guli ant lovos nuobodžiaudami kaip dvi plekšnės dugne.

– O gal atsigerkim arbatos? Beseda vadinasi.

– Arbata? Kokia nesąmonė. Gal geriau pasimylėkim. Geriant tą tavo besedą reikės kalbėtis kaip kokiom senutėm prie sausainių.

– O kuom blogai kalbėtis?

– Geriau mylėkimės.

– Matai, net arbata vadinasi pokalbis? Ji kviečia kalbėtis...

– Negersiu aš jokios arabtos!

– O aš su tavim nesimylėsiu.

– Oi, išgąsdino!

– Galėtume pasikalbėt apie tai.

– Tu ką, psichologas? Ir išvis – iš kur tavo tas nesveikas potraukis kalbėti?! Kalba ir kalba, kalba ir kalba. Kalbėtum sau, tai ne, dar mane už liežuvio tempia!

– O iš kur tas tavo nenumaldomas poreikis mylėtis?

– Klausyk, gal tave džiunglėse rado? Makakos augino, gorilos? Paskui tave aptiko žmonės, kaip Tarzaną kokį arba Mauglį, išmokino kalbėti, bet tau vis negana, reikia prisivyti! Juk 10 metų žodžio burnoj neturėjai... Tai ateisi pas mane, ar ne? Nesakyk, kad nenori.

– Aišku noriu.

– Tai kokios problemos?

– Nenoriu aš vien tik pistis. Užpiso vien pisimasis. Tas mechaninis pirmyn – atgal, vilkt – grūst. Juk ir pabendrauti su partneriu galima. Žmoniškai pasikalbėti.

– Aš maniau, kad čia bajeris tie tavo bendravimo poreikiai, o tu pasirodo rimtai! Tai žinok – neįdomu man su tavim kalbėti. Ne-į-do-mu! Dulkinai mane, viskas buvo puiku, ne tas žodis, fantastika, bet kai pradėjai liežuviu malti... Geriau man tarpkojį liežuvių išmalk dažniau! O tu – kalbėtis! Na apie ką mums kalbėtis? Tu juk apie akėčias, aš apie vežėčias. Ne, tu apie vežėčias, nes dirbi servise, ir vežėčios tau pagal profilį, o aš apie akėčias, tai, tipo, tokios šukos padidintos. Aš per savo gyvenimą tiek prisiplepėjau prisikalbėjau. Ir su moterim, ir su vyrais, ir su seniais, ir su vaikais. Va, iki čia, –­ ji intensyviai brūžina sau kaklą nykščiu. – Ir jūs, vyrai, ką protingi visi, sąmojingi, šifrinai žvaneckiai, blemba. Tokie kieti, nėra, ką nachui pasiųst! Išdulkintų gerai, iškedentų, tai ne, jiems kalbėtis! – Jis žiūri į jos įniršį, nežinia iš kur atsiradusį, ir nesumoja, ką daryt. Raminti ar leist išsirėkt. – Minties galiūnai! – tęsia ji. – Būtina, matai, sužavėti sąmoju. Ir visi šneka tą patį. Žodis žodin. Matyt, tą patį straipsnį žurnale perskaitė. Ne visoms reikia ausis išūžti, norint įsiversti lovon.

– Bet aš jau tave įsiverčiau... Pakabinau...

– Kas ką čia dar pakabino... Gerai, viskas, baigiam, nesvarbu...

– Aš viską suprantu...

– Ką tu supranti? – vėl užsiplieskia ji. –­ Ką tu supranti? Tu ką nors supratai iš to mano monologo? Nemanau... viską jie supranta. Supratingi tokie! Tai dar gerai būtų, jei man vienai kalbėtum, o tai pliurpi nesąmones kiekvienam sutiktam, man gėdą darai. Reikėjo prie to rašytojo pasišiukšlinti! Vėpla tu. Dabar aš jam akyse pasirodyt negalėsiu.

– Jis iš manęs šaipėsi...

– Pavadino tave mano sūnumi... Nereikėjo man su tavim prasidėti. Blia, kokia nesąmonė! Sušiktas miestas ir visi tie dundukai. Ir pati dundukė! – Jis pasigailėjo, kad anksčiau nesuskubo užkišti nežinia dėl ko prasimušusio geizerio. Jo ranka nusileidžia jai ant krūties. –­ Ir nelįsk prie manęs! Ne seksas man dabar galvoj. Pats užvedei ant kalbos, dabar srėbk! Sakiau traukis, nes apspjaudysiu nuodingom seilėm.

– Aš tik pasakiau, kad mano poreikiai...

– Tu dar pats nežinai, kokie tavo poreikiai. Tavo amžiuj labai norisi, tik nežinai, ko.

– Aš noriu tavęs.

– Aha, o man pripaišys nepilnamečių tvirkinimą.... Eik tu geriau pas savo klasiokes, joms tikrai patiks tavo plepalai, jos bus apakusios!

– Bet man neįdomu su jomis, jos tik kikena iš visko. O su tavim man labai įdomu. Įdomu kalbėtis...

– Apie ką mes galim kalbėtis, aš tau dar kartą sakau?! Mes kaip toj dainoj. Tau šešiolika, man trisdešimt šeši! Beje, man daugiau. Viskas, rinkis manatkes, vyniok meškeres, – ji griebia jo kelnes ir meta jam tiesiai į veidą. – O tu žinai, kokią didžiausią nesąmonę skėlei? Kad man padovanojai tuos gintarinius paveikslus, – jie vienas po kito skrenda kelnių kryptim. – Didesnės gėdos neįsivaizduoju. Pasielgei kaip juodžiausias serviso gezas. Prie visų! Visas tiras matė, rašytojas. Ar tu suvoki, kad tie paveikslai – pati didžiausia beskonybė, kokią tik galima išrasti. Kičų kičas! O jis iškilmingai juos man padovanoja. Prasmegt iš gėdos norėjau. Nieko gyvenime labiau netroškau – prasmegt, blet‘ skradžiai...

Jis stipriai skelia delnu jai per skruostą. Ji net parkrenta. Užsidengia veidą. Jis susirankioja po visą jų malkinę ištaškytą gintarais inkrustuotą kičą ir išeina. Uždarydamas duris, prisimena kažkur kažkada išgirstą mintį, kad vyru tampama ne pirmą kartą išdulkinus moterį, o pirmą kartą ją primušus. „Kaip baisu“, –­ pamano.

Jis stovi ant jūros kranto. Laupo iš paveikslų gintarėlius ir mėto juos į bangas ir dvokiančias vandenžoles ant kranto.

 

Skaitytojų vertinimai


50434. 2008-12-22 15:34
nevalyvas kažkoks tekstas

50435. Mikas2008-12-22 18:02
Visiška beprasmybė. Vardan originalumo galima ir iš šūdo skulptūrą lipdyti? kokio tikslo autorius siekė? Nustebinti, sujaudinti, priuversti susimąstyti at tiesiog šokiruoti?

50438. Su šventėmis2008-12-22 18:30
Kalėdų išvakarėse tokios primityvios blevyzgos kaip ir netiktų.

50440. amigo2008-12-22 18:37
kiek komentaru, kiba einu skaityt, blevyzgos yra cool tamsiais vakarais

50442. vava2008-12-22 21:13
o man tai gražu buvo. Ir dar sužinojau, kas šitiek stikliukų pribarstė.

50443. taleris2008-12-22 21:44
net baisu, kokie visi dvasingi. tikri marcinkeviciai :) Man tai patiko. liuks. ir pries kaledas, ir po kaledu, ir pries tai, ir po to. varyk, valiuk!

50450. ragana Kornelija2008-12-23 14:48
pritariu: visiška beprasmybė. nei teksto skaitymo, nei dulkinimosi malonumo. šūdas :(

50458. Eglė2008-12-23 15:40
prasmė labai paprasta:šešiolikmetis vaikinas ir 36 metų moteris.manau, kad kažkaip panašiai ir baigtųsi jų bendravimas realybėje. o autorius, atrodo, gerus personažus sukūrė. ryškius. primena pjesę.

50462. nnn2008-12-23 18:55
Yra tokia viena (moteriška )loginė klaida, bet tik moteris tai gali ir suprast... Na, bet čia viskas iš to taip sakant vyriško persistengimo...

50463. paradoksas2008-12-23 20:18
taip, klaida yra. tik manau, kad tai paradokas. nors gal, nnn. kalbam ne apie tą patį?..

50468. ziauru2008-12-23 22:10
ziauru dulkintis ir neduot po to pasisneketi... sadiste motera... vaika skriaudzia...

50470. taip taip2008-12-24 02:03
ogi visai nieko tekstukas

50472. ragana Kornelija2008-12-24 11:18
personažai jokie ne ryškūs, atvirkščiai - abu vienodi. kalbėjimas, ypač moters, dažnai nenatūralus, knyginiais sakiniais. jeigu kam nors visą kokybės trūkumą kompensuoja vulgarizmai, tai nereiškia, kad čia geras tekstas, tiesiog skaitytojo poreikiai menki :). beje, yra išleistas žargono žodynas - ten jų galima rasti, netgi daugiau negu čia parašyta, ir net vienoj vietoj, t.y. vienoj knygoj :)

50485. nu ir briedas...2008-12-25 14:13
Zemiau bet kokios kritikos. LM, ar jus bent perskaitot tuos tekstus pries spausdindami??

50508. snobas2008-12-26 20:11
bjauru!

50533. nesnobas :-) 2008-12-29 16:07
rodos pries pora metu Palangos klube „Ramybė“ vyko toks renginys - „Drama jam session". ten Rusijos "teatroviedai" bei "pisatelei" si kurini (tada dar pjese) ivertino gerai (ir man patiko), bet mate joje daugiau apsakyma nei scenos veikala. siandien as skaitau ir truputeli prozos pasigendu: aprasymu, komentaru, paaiskinimu etc. bet siaip - gerai. patiko

50535. nu jo2008-12-29 17:13
jei visa gyvenima tik coelho skaitei, tai valiukas skrandziui netiks... :)

50536. ragana Kornelija2008-12-29 17:16
aš kaip tik sakyčiau - Valiukas Coelho labai į porą, kaip tik toks pat lėkštumas :)

50539. kur naujas2008-12-29 19:42
litmenis, duokit greiciau...

50547. aleksandra :-) 2008-12-30 15:48
Su naujaisiais metais, Mindaugai. sekmes prozos dirvonuose :)

50553. nusivaziavot2008-12-31 01:48
i afrikos dirvonus, ne kitaip Coelho lekstas, ar dar kas aisku visi cia leksti koks sudas o jomajo galeciau nieko nerasyti, isivaizduokite kad tyliu, visikas debilizmas

50557. nusivaziavusiam2008-12-31 12:51
Tai gal jau tikrai galetum nieko nerasyti. Is anksto aciu.

50558. kornelijai2008-12-31 13:19
Jei valiukas butu coelho i pora, seniai butu milijardierius.

50564. mindaugas2008-12-31 23:55
Ačiū, Aleksandra, ir Tave su Naujaisiais:)

50666. Povilas Višinskas :-( 2009-01-08 18:55
Aš tai nė velnio nesupratau, kodėl reikėjo kūrinį, parašytą kaip pjesę, pateikti prozos pavidalu? Ypač, kai jis net nėra pakankamai apdirbtas, kad galėtų pretenduoti į prozą. Ištisi dialogai ir minimialus trečiojo asmens įsikišimas daro "apsakymą" baisiai nuobodų, o vietomis net ir sunkiai suprantamą. Skaitydamas, kai kurias vietas turėjau perskaityti kelis kartus, kad atpažinčiau, kuris iš veikėjų kalba, o ir tie patys dialogai - nei pasijuokt, nei paverkt. Na, bent jau siužetas yra. Ir neaiškinkit, man, režisieriau, kad nemokyčiau tėvo pistis, nes šiuo atveju, kaip skaitytojas, aš veikiau panašus ne į jūsų sūnų, o į orgazmo nesulaukiančią žmoną. :)

50693. aktore - Povilui :-) 2009-01-10 23:47
Tu panasus pats zinai i ka - i geju persekiotoja. O dabar dar ir dramaturgus bei rasytojus pradesi draskyti? Fu...

50804. Povilas2009-01-14 20:37
Aš persekioju ir kritikuoju visus, nes noriu dvasiškai sužlugdyti visą žmoniją ir užvaldyti pasaulį.

50814. ?-povilui :-) 2009-01-15 15:16
Povilai, baik tuos paaugliškus bajerius ir eik skaityti zurnalo Stilius ar ka...

50852. Povilui2009-01-17 09:45
Povilai kiek langu vakar isdauzei prie seimo?

51105. Monika2009-01-27 20:57
Aš nežinau, Povilai, tu čia norejai pateikt save, kaip labai išmintingą asmenybę ar ką? Mano nuomone, visų pirma, jei nesupranti kas rasoma, tai kokio velnio skaitai? Matyt netokiems "skaitytojams" kaip tu rašoma. Visų antra, ale metaforiškai nori pavaryt: "nes šiuo atveju, kaip skaitytojas, aš veikiau panašus ne į jūsų sūnų, o į orgazmo nesulaukiančią žmoną. :)". Įdomu, koks "vyras" lygina save su moterim. O orgazmas. Galima būtų prilyginti, jog tau literatūra kaip bobai orgazmas. Bet tu tikriausiai kitu būdu tą orgazmą gaudai. Ai, bet atsiprašau, čia tikriausiai ne mums, neissivysčiusimes šioje srityje kalbet. Ironiškas juokas. Dar šis tas: "Aš persekioju ir kritikuoju visus, nes noriu dvasiškai sužlugdyti visą žmoniją ir užvaldyti pasaulį." Matosi, jog pas tave tuščiažodžiavimas ir tiek. Šneki pats to nesuprasdamas ką ir kodėl. Dvasiškai?? Kritikuodamas dvasiškai nesužludysi. Galbūt morališskai. Tad pabaigai noriu pasakyti tai, jog ne visiems viską suprasti. O jei nesupranti, tai ir būk savo vietoj. Kai tu, Povilai, parodysi ką tu kuri ir įrodysi koks tu pranašesnis, tuomet galbūt suabejosiu.

51157. Povilas2009-01-30 19:25
Visų pirma - jei man kūrinys nepatiko, nereiškia, kad aš jo nesupratau, o komentarai tam ir skirti, kad išreikštum savo nuomonę. Visų antra - kalbėdamas apie kritikavimą aš tiesiog naudoju tokią pačią kalbą (nusišnekėjimą), kaip ir mano pasisakymo adresatė, nes norite tikėkite, norite ne, bet aš nei gėjų, nei tuo labiau rašytojų ir dramaturgų nepersekioju. Visų trečia - aš savęs, kaip labai išmintingo niekada nepateikinėju, o kalbu taip kaip man pačiam patinka ar mano nuomone atitinka aptariamus dalykus. Visų ketvirta - tikrai nemaniau, kad mano komentarai čia susilauks tiek dėmesio, bet visgi prašyčiau geriau čia diskutuoti apie Mindaugo Valiuko apsakymą, o ne apie mano komentarus, tad jei kam kyla kokių klausimų ar šiaip norite man pateikti gyvenimiškų patarimų, galite drąsiai rašyti elektroniniu paštu. Ačiū.

63362. Vopilas :-) 2010-09-28 10:29
V. Kukulas "Nemune": Įspūdis toks (o gal ir išties taip yra), kad abipus Naujųjų metų daugiausia džiaugsmo patyriau, skaitydamas prozą. M. Valiuko fragmentas „(16; 36)“ („Literatūra ir menas“, gruodžio 19) gerokai skiriasi nuo jau aptartų kūrinėlių. Tai pirmiausia dramaturgo proza, „pinama“ iš dialogų, replikų, remarkų, ir vietos tylai, apmąstymams čia tikrai nėra. Tiek paauglys berniūkštis, sekiojantis gerokai vyresnę, seksualiai patyrusią merginą, tiek rašytojas, paplūdimyje pardavinėjantis savo knygas, čia „išsiduoda“ tik kalbėdami. Bet užtat apie ką jie kalba! Apie gintarus ir kankorėžius, ir kalba kaip reta grakščiai, žinoma, jei lieka laiko nuo „dulkinimosi“ temos, bet tai ir yra nuostabu. Nes staiga vienas jų „dulkintis“ nebenori, o nori paprasčiausiai pasikalbėti. Tik M. Valiuko prozos dramaturgija tokios progos niekam nesuteikia. Nepaisant dialogų tematikos ir vienodos seksualinės problematikos, autoriaus valia viskas skamba žaismingai, elegantiškai, net aristokratiškai, o tai jau neabejotinai talentingai sukurto teksto ženklas. Talentingai parašytos man atrodo ir mažosios G. Bončkutės novelytės etc

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2012 m. Sausio

PATKPŠS

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

 1 2 3 4 5
6 7 8 9 10 11 12
13 14 15 16 17 18 19
20 21 22 23 24 25 26
27 28 29  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 18 iš 18 
21:42:03 Jan 22, 2012   
May 2009 Sep 2014
Sąrašas   Archyvas   Pagalba