Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2008-12-19 nr. 3217

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• Arnas Ališauskas.
Vinys
11
• KRONIKA
• KITAME NUMERYJE2

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• KINO TEATRAI1
• TEATRAI
• KONCERTAI
• PARODOS
• VAKARAI
• ĮVAIRŪS

AKTUALIJOS 
• Įtikinti kitus, kad daina graži...1
• EVALDAS IGNATAVIČIUS.
Lietuviški pėdsakai Vokietijoje

KNYGOS 
• Naujos knygos
• EGLĖ KAČKUTĖ.
Kitokia škotų literatūra, arba Iš įteisintų pakraščių
• BRONIUS PRĖSKIENIS.
Įdomi knyga apie talentingą prozininką

TEATRAS 
• Daiva Šabasevičienė.
Maskvietiška Rimo Tumino premjera – iš pirmųjų lūpų

KINAS 
 Ridas Viskauskas.
Atrasti kitokį pasaulį
2

DAILĖ 
• KRISTINA STANČIENĖ.
Pasakų fėjos drabužiai
• RITA MIKUČIONYTĖ.
Namas su vaiduokliais ir draugai visam gyvenimui
4

MUZIKA 
• Rita Nomicaitė.
Įsivėlęs į muzikinį gyvenimą
• Dainora Merčaitytė.
Zitos Bružaitės „Sonetai ir šokiai“
1

In Memoriam 
• BORISAS MARTINKEVIČIUS
1948 04 11–2008 12 13

SAVAITĖ SU TV 
• Skirmantas Valiulis.
Versijos

PAVELDAS 
• Palangoje – Kaliningrado gintaro muziejaus paroda „Baltijos auksas“

DAILĖ 
• Vidas Poškus .
Nuo krevečių iki Kaukazo
1
• NIJOLĖ KLIUKAITĖ.
Prieškalėdinis dovanos pasiilgimas
1

POEZIJA 
• Ilzė Butkutė.
8

PROZA 
• Mindaugas Valiukas.
[16;36]
32

VERTIMAI 
• Kerry ShAwn Keys .
Dievo rankose

AKTYVIOS JUNGTYS/ŠIUOLAIKINIS MENAS 
• VITA MOZŪRAITĖ.
Apie „Sibilę“, „Salamandrą“, menininko pašaukimą ir tyrą vandenį

AKTYVIOS JUNGTYS/KULTŪROS DIS/KURSE 
• AGNĖ MACAITYTĖ.
Trumpametražiai frankofoniški sapnai

AKTYVIOS JUNGTYS/JAUNIMO PUSLAPIS 
• Mantas Vasilkevičius.
Chaltūra + copypastinimas = ?
4

In Memoriam 
• SIGITAS GEDA
1943 02 04 – 2008 12 12
• Kornelijus Platelis.
Paskutinis romantikas
1
• KNUTAS SKUJENIEKAS.
• Kerry Shawn Keys.
Išėjimo elegija Sigitui
2
• VYTAUTAS VILIMAS SKRIPKA.
Provokuoti
• VYTAUTAS PETKEVIČIUS
1930 05 28 – 2008 12 10
18
• ANTANAS GARBAUSKAS
1932–2008
1

DE PROFUNDIS 
• VOLDEMARAS ZACHARKA.
Kūčių belaukiant
2
• RES LUDENTES / ŽAIDŽIaNTYS dAiKTAI2
• Albertas Skyrelis.
E p i g r a m o s
2

SKELBIMAI 
• Premija vertėjo profesijos bičiuliams1
• Gerbiami leidėjai ir vertėjai!

PARK@S 
• Mindaugas Laurinaitis.
Degančiais ratais, pasąmonės ugniai
5
• Ar radom savo tekstą, savo autorių, savo eilėraštį? 3
• Gintautas Mažeikis.
E-propaganda tarptautiniuose socialiniuose tinkluose
• Remigijus Venckus.
LAIŠKAS
5
• Karolina Šerytė.
1
• SOVIETMETIS: tarp nuoskaudos ir nostalgijos23
• Dialogai1

KINAS

Atrasti kitokį pasaulį

Ridas Viskauskas

[skaityti komentarus]

iliustracija
„Trys vyrai ir žuvų tvenkinys“

    Gruodžio 5–14 d. „Skalvijos“ kino centre vyko V Vilniaus dokumentinių filmų festivalis-konkursas. Geriausi filmai buvo renkami iš trijų Baltijos šalių – Latvijos, Estijos, Lietuvos. Premijas įsteigė Kazickų šeimos fondas. Pirmoji premija atiteko latvių filmo „Trys vyrai ir žuvų tvenkinys“ režisieriams Mariui Maskalanui ir Lailai Pakalniniai. Antroji premija – režisierei Giedrei Beinoriūtei už animuotą dokumentinį filmą „Gyveno senelis ir bobutė“. Trečioji premija – latviui Andžiui Mizišui už filmą „Bažnyčia atvyks vakarėjant“.



Diletantiškai mąstant, visi menai savaip įdomūs, bet gyvenimas neretai lenkia kūrėjų fantaziją ir pasiūlo mums netikėčiausių istorijų bei herojų. Kuriant dokumentinį kiną, turbūt svarbu pamatyti (pageidautina, ne tik savyje) pasaulyje ką nors unikalaus, ko niekas ligi šiol tarsi nepastebėjo. Atsidurti reikiamu metu reikiamoj vietoj. Įgyti pasirinkto herojaus pasitikėjimą (jei šis dar gyvas...). Ir itin sąžiningai, nespekuliatyviai prisiliesti prie socialiai jautrių temų. Beje, festivalio vertinimo komisijos narys režisierius Sergejus Loznica paskaitoje „Dokumentinio kino pabaiga“ provokavo auditoriją apmąstyti, kas yra dokumentinis kinas ir ar toks yra apskritai, ką jis galėtų atspindėti, liudyti? Režisieriaus minčių santrauką publikuosime kitame numeryje.

Kaip visada būna kino festivaliuose, filmų – daugybė, ir nėra galimybių pamatyti visko. Tenka pasitikėti jo didenybe atsitiktinumu.

Premjera „Keturi žingsniai“ (rež. Audrius Stonys). Filmas sumanytas įdomiai: remiantis filmuota įvairiais dešimtmečiais kaimo vietovių vestuvių kronika, kuriamas autorinis poetinis kinas. Režisierius pagarbiai žvelgia į vestuvių papročius, į žmones, kurie filme virsta „kino medžiaga“, ir socialine papročių kritika neužsiima (kandesnis ir ironiškesnis filmininkas galėtų per miesčionių vestuvių papročius ir visuomenę demaskuoti, esą ši nuėjusi vartotojiškumo, bakchanalijų keliu). Vainikuojančią idėją – gyvenimo tęstinumą, vitališkumą, šventą gyvybės tąsą –­ išreiškia filmo pradžioje ir finale įdėtos scenos iš gimdymo namų, parodytas mamos ir kūdikio ryšys. Už kadro –­ Česlovo Stonio skaitomi Kristijono Donelaičio „Metų“ fragmentai, senolių dainos. 1961, 1972, 1983 ir 2007-ieji (pastarąsias vestuves filmavo jau filmo kūrėjai). Kaip linksminomės, kaip jaudinomės, kaip rengėmės, ką ant stalo dėjome – viskas filme matyti. Ceremonijų rimtis ir siekis, kad „viskas būtų kaip pas žmones“ komiškai disonuoja su pagėrusiųjų strapaliojimais, į kišenę muzikantams dedamais pinigais, maistą ruošiančia moterų brigada ar net Verkos Serdiučkos balių dainuškomis mūsų dienomis. Žinoma, čia svarbi vestuvių atranka: juk ne valdininkų, inteligentų ar „naujųjų lietuvių“ vestuvių kronika pasitelkta, o būtent vadinamų paprastų kaimo žmonių, kurie atseit išreiškia tautos dvasią. Žvelgiant į 1961-ųjų begarsę kroniką sukirba nuojauta, kad tokios Lietuvos gal jau ir nebėra: visa giminė lauke prie ilgo stalo!

P. S. Turbūt ir iš laidotuvių kronikos būtų galima sukurti kokį filmą, poetiškai kviečiantį pamąstyti apie „amžinas vertybes“, gyvenimo laikinumą ir tęstinumą!

„Palnos dukterys“ (programa „Šeima šiandien“, rež. Kiti Luostarinen, Suomija). Jautrus daugiabriaunis filmas apie įvaikinimo procesą ir jo psichologines problemas. Čia svarbus ne „kino menas“, o žmonių psichologiniai portretai, jų fantazijos ir emocijos, motyvacijos ir siekiai. Akivaizdu, filmo biudžetas – didelis: mūsiškiai įpratę filmuoti medžiagą bemaž per dieną kitą, na, gal per 10 dienų, o čia veikėjų gyvenimo filmavimas truko ne vienerius metus. Kai daug medžiagos, lengviau žaisti pasakojamų įvykių laiku, kurti sudėtingesnę kompoziciją.

Pasiturinti suomių menininkų bevaikė šeima ryžtasi įvaikinti iš Palnos našlaičių namų dvi mergaites. Indijoje, kur gimstamumas didelis, o skurdas dar didesnis, įprasta kūdikius palikti tiesiog gatvėje. Nežinau, kiek tiesos, girdėjau, jog pasiturinčiose šalyse madinga įsivaikinti mažylius iš trečiųjų pasaulio šalių. Šiuo atveju pasirodė neįprasta, kad suomiai puoselėja savo augintinių kultūrinį savitumą: vyresnioji mergaitė Deni žaidžia „lėlių namuose“ su savo šalies religinėmis būtybėmis, dėvi nacionalinius drabužius. Mergaitė nejaučia pykčio savo biologinei mamai, ją net išteisina savo fantazijose. Naujoji mama suomė klausia: „Kokia gyvenimo našta turi slėgti, kad paliktum savo vaiką?“ ir džiaugiasi, kad susitiko „mūsų pasiklydę likimai“. Bet ne viskas taip paprasta: emocinis vieni kitų jaukinimasis susiduria su mergaičių baimėmis, nepasitikėjimu, dygstančiu egoizmu: Deni iškelia drastišką sceną, supratusi, kad ne vien jai atiteks tėvų šiluma, kai bus įvaikinta kita mažutė nelaimėlė...

„Akla meilė“ (pagrindinė programa, rež. Jurajus Lehotsky’s, Slovakija). Nors gyvenu vadinamajame aklųjų rajone ir tariausi šiek tiek pažįstąs žmones su šia bėda, bet tik šis filmas išvaikė nejaukumą, kuris kildavo žvelgiant į negalios pažeistas akis. Priešingai, ilgai filme rodomos žmonių akys tampa estetikos objektu, savaip gražios. Didžiausias kūrėjų nuopelnas tas, kad aklumas jiems nėra jokia gailesčio verta ypatybė, tiesiog – fizinis savitumas. Filme atskleidžiamas 3 aklų porų gyvenimas ir vienos merginos romantiškos svajos. Visi individualūs, charakteringi kaip personažai. Porų santykiai (tikiuosi nesuvaidinti?) – tikri, jaukūs, paprasti. Tik neįsivaizduoju, kaip filmavimo grupė nufilmavo vyresnės poros prabudimą rytą? Negi per naktį sėdėjo ir laukė už miegamojo durų?.. Nubudusi moteris klausia, kiek galėtų būti valandų? Vyras atsako, jei kaimynas išėjo darban, vadinasi, bus kokios septynios... Moteris prieš Kalėdas nusipirko megztinį. Vyras pačiupinėjęs giria: „Koks gražus! O iškirptė kokia gili! Ar nebus šalta?“ Komiška filmo intonacija gretinama su lyrine. Neužmirštamas epizodas: minėtas vyras aklųjų ir silpnaregių mokykloje skambina pianinu, o pro atvirą langą įskrenda paukštukas ir ramiausiai nutupia ant pianino... Arba finalas: kita pora susilaukė vaikelio, šis paūgėjo, ir vieną dieną visi išėjo į čiuožyklą. Tas visų trijų artumas – vidinis, tarpusavio pagalba einant ledu!..

„Beprotiška meilė“ (programa „Šeima šiandien“, rež. Danas Kloresas). Įdomu, ką išgyveno kūrėjai, filmuodami dviejų ekscentriškų žydų amerikiečių santykių raizgalynę? Filmas kurtas žurnalistiniu stiliumi: herojai bei jų „marmalienių“ liudininkai prieš kameras pasakoja, kaip viskas vyko jų nuomone, išsako savo poziciją veikėjų poelgių atžvilgiu, o žiūrovų dėmesys aktyvinamas retro nuotraukomis, 6–7 dešimtmečio jaunimo vakarėlių muzika, televizijos laidų fragmentais...

Veikėjų meilė, jei taip galima ją pavadinti, išties anapus proto ribų. Medžiaga taip ir prašosi kokiam „Domino“ teatro spektakliui apie lyčių santykius amerikietiškų vertybių kontekste. Vyras iš aistros be atsako rūgštimi išpliko akis savo mylimajai. Po 14 metų kalėjimo jis vėl pasiperša tai pačiai moteriai. Vedybos. Jiedu tampa žiniasklaidos sezono herojais. Moteris juokauja: „Aš dabar brokuota prekė. Geriausias kerštas, kad jis dabar turi leisti dienas su manimi.“ Filmo pabaigoje jiedu atrodo gana laimingi, tarsi po sėkmingo sandėrio. Vyrui – moteris, jai – komfortas ir sutuoktinio turtai.

Žinoma, veikėjų aplinka – kitas mūsų patirčiai pasaulis, kuriame, jei nori būti stilingas, kabrioletą reikia keisti kasmet. Filmo kūrėjai pasakojimą apie veikėjus pradeda nuo jų vaikystės, kuomet berniuką jo mama daužydavo per dantis –­ šie jam suaugo netaisyklingai, o mergaitė gyveno be tėvo. Jau sulaukę garbaus amžiaus, veikėjai senoliai nesikuklindami atvirauja apie savo seksualinius jaunystės patyrimus – mūsų TV laidų herojams dar yra ko mokytis...

„Trys vyrai ir žuvų tvenkinys“ (konkursinė programa, rež. Maris Maskalanas, Laila Pakalnina, Latvija). Tuoj po minėto amerikiečių filmo latvių kūrinį žiūrėti buvo keista – totalus kontrastas: lėtutėlis ritmas, išsamūs ežero floros, faunos bei kelių čia dirbančių vyrų eigulių buities „aprašymai“ (dieną remontuojama technika, šūviais baidomi kormoranai nuo žuvų telkinių, o vakarais, birbiant televizoriui, daromas gramas...), vos nužymėti žmonių santykiai... Bet ilgainiui supranti, kad žmonės filme – natūrali gamtos peizažo dalis. Kūrėjai montažo būdu ryškina komiška paralelę tarp vyrų ir gamtos: jei pietų metas, rodo, kaip lesa paukščiai, valgo katinas, savo valgius doroja vyrai; jei prausimosi metas, rodoma, kaip prausiasi kiekviena biologinė rūšis. Pavasarį besiskleidžiantis vitališkumas atskleidžiamas taip pat: kiekvienas gyvūnijos atstovas aistringai ieškosi pačios, o vyrai ta proga atsiveža raudonskruosčių moterukių ir iškelia balių... „Mes neišvengsime nelaimės dėl aistringos meilės...“, – dainuoja vyrija...

Latvių filmas išties dokumentinis: dar per Jonines vyrai sveikino vieną kolegą su švente, o rudeniop jau palydėjo jį į artimiausias kapinaites... Numanau, kad megapolių žiūrovams toks filmas – kaip širdžiai balzamas nuo amžino skubėjimo ir neva svarbių reikalų griūties.

„Mažojo paukštuko dienoraštis“ (konkursinė programa, rež. Edmundas Jansonas, Latvija). Scenarijų šiam filmui rašė Nora Ikstena, kurios publikacijų yra paskelbusi ir mūsų kultūrinė spauda. Filme pasitelkti Dmitrijaus Prigovo tekstai. Tad ką liudija filmas – kūrėjų išmonę ar medžiagos unikalumą? Matyt, mintis jį kurti kilo, kai kūrėjai atrado 80-metės Irinos Pilkės piešinius, pasakojančius apie šios moters gyvenimą nuo 1940 iki devinto dešimtmečio pradžios. Piešiniai detalizuoti politinės situacijos kaitos ženklais, siužetiški. Pačią senutę filme matome trumpai gal kelis kartus, o jos gyvenimo istorija sekama animacijos piešinių būdu ir pasakojimu už kadro (kas jo autorius? dailininkė ar scenaristai?). Ypatingas filmo bruožas – humoras ir švelni saviironija. Juk ne kiekvienas ryžtųsi prisipažinti, jog vidury pasakojimo (pasakotoja ir klausytoja taip pat nupieštos) labai natūralu padaryti pauzę ir apsilankyti „pas nykštukus“...

Sakoma, kad filmui ar spektakliui reikia dviejų dalykų jungties: privataus žmogaus ir epochos gyvenimo skerspjūvio. Šiame filme visa tai yra. Ir ironiškai nuspalvintas gyvenimo apibendrinimas: „Mano laikais ir aš praktiškai buvau neišvengiama...“

Pabaiga – kitame numeryje
 

Skaitytojų vertinimai


50432. ivs2008-12-22 12:23
kazi, kuris is tu keturiu yra zuvu tvenkinys?

50446. mr.vein2008-12-23 11:14
vienas iš keturių jau nebe vyras

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2012 m. Sausio

PATKPŠS

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

 1 2 3 4 5
6 7 8 9 10 11 12
13 14 15 16 17 18 19
20 21 22 23 24 25 26
27 28 29  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 18 iš 18 
21:42:03 Jan 22, 2012   
May 2009 Sep 2014
Sąrašas   Archyvas   Pagalba