Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2008-12-19 nr. 3217

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• Arnas Ališauskas.
Vinys
11
• KRONIKA
• KITAME NUMERYJE2

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• KINO TEATRAI1
• TEATRAI
• KONCERTAI
• PARODOS
• VAKARAI
• ĮVAIRŪS

AKTUALIJOS 
 Įtikinti kitus, kad daina graži...1
• EVALDAS IGNATAVIČIUS.
Lietuviški pėdsakai Vokietijoje

KNYGOS 
• Naujos knygos
• EGLĖ KAČKUTĖ.
Kitokia škotų literatūra, arba Iš įteisintų pakraščių
• BRONIUS PRĖSKIENIS.
Įdomi knyga apie talentingą prozininką

TEATRAS 
• Daiva Šabasevičienė.
Maskvietiška Rimo Tumino premjera – iš pirmųjų lūpų

KINAS 
• Ridas Viskauskas.
Atrasti kitokį pasaulį
2

DAILĖ 
• KRISTINA STANČIENĖ.
Pasakų fėjos drabužiai
• RITA MIKUČIONYTĖ.
Namas su vaiduokliais ir draugai visam gyvenimui
4

MUZIKA 
• Rita Nomicaitė.
Įsivėlęs į muzikinį gyvenimą
• Dainora Merčaitytė.
Zitos Bružaitės „Sonetai ir šokiai“
1

In Memoriam 
• BORISAS MARTINKEVIČIUS
1948 04 11–2008 12 13

SAVAITĖ SU TV 
• Skirmantas Valiulis.
Versijos

PAVELDAS 
• Palangoje – Kaliningrado gintaro muziejaus paroda „Baltijos auksas“

DAILĖ 
• Vidas Poškus .
Nuo krevečių iki Kaukazo
1
• NIJOLĖ KLIUKAITĖ.
Prieškalėdinis dovanos pasiilgimas
1

POEZIJA 
• Ilzė Butkutė.
8

PROZA 
• Mindaugas Valiukas.
[16;36]
32

VERTIMAI 
• Kerry ShAwn Keys .
Dievo rankose

AKTYVIOS JUNGTYS/ŠIUOLAIKINIS MENAS 
• VITA MOZŪRAITĖ.
Apie „Sibilę“, „Salamandrą“, menininko pašaukimą ir tyrą vandenį

AKTYVIOS JUNGTYS/KULTŪROS DIS/KURSE 
• AGNĖ MACAITYTĖ.
Trumpametražiai frankofoniški sapnai

AKTYVIOS JUNGTYS/JAUNIMO PUSLAPIS 
• Mantas Vasilkevičius.
Chaltūra + copypastinimas = ?
4

In Memoriam 
• SIGITAS GEDA
1943 02 04 – 2008 12 12
• Kornelijus Platelis.
Paskutinis romantikas
1
• KNUTAS SKUJENIEKAS.
• Kerry Shawn Keys.
Išėjimo elegija Sigitui
2
• VYTAUTAS VILIMAS SKRIPKA.
Provokuoti
• VYTAUTAS PETKEVIČIUS
1930 05 28 – 2008 12 10
18
• ANTANAS GARBAUSKAS
1932–2008
1

DE PROFUNDIS 
• VOLDEMARAS ZACHARKA.
Kūčių belaukiant
2
• RES LUDENTES / ŽAIDŽIaNTYS dAiKTAI2
• Albertas Skyrelis.
E p i g r a m o s
2

SKELBIMAI 
• Premija vertėjo profesijos bičiuliams1
• Gerbiami leidėjai ir vertėjai!

PARK@S 
• Mindaugas Laurinaitis.
Degančiais ratais, pasąmonės ugniai
5
• Ar radom savo tekstą, savo autorių, savo eilėraštį? 3
• Gintautas Mažeikis.
E-propaganda tarptautiniuose socialiniuose tinkluose
• Remigijus Venckus.
LAIŠKAS
5
• Karolina Šerytė.
1
• SOVIETMETIS: tarp nuoskaudos ir nostalgijos23
• Dialogai1

AKTUALIJOS

Įtikinti kitus, kad daina graži...

Lietuvių liaudies folkloro dainininkę VERONIKĄ POVILIONIENĘ, neseniai „už dainavimą Lietuvai ir pasauliui“ tapusią 2008 m. Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureate, sveikina ir kalbina „Literatūra ir menas“

[skaityti komentarus]

iliustracija
Veronika Povilionienė su pradinukais Išminties šventėje „Neišsižadėk terbos, lazdos ir tiurmos“
Nuotrauka iš Vilniaus mokytojų namų archyvo

Muzikologė Zita Kelmickaitė ir kiti kritikai Jus ne sykį yra pavadinę lietuvių dainos pramote. Šie žodžiai apibūdina ne tik dainininkę, bet vertybių saugotoją, puoselėtoją, perdavėją. Turbūt tai pabrėžė Nacionaline kultūros ir meno premija Jus apdovanoti siūlę Lietuvos gretutinių teisių asociacija AGATA ir Vilniaus mokytojų namai. Ar nepavargstate nuo tos atsakomybės naštos, kurią užkrauna vienas ar kitas kolegos pasakymas, „institucinė formuluotė“?

Kai apie tai nemąstau, gal ir nėra tos naštos. (Šypsosi.) Kaip savastis gali būti našta? Kiekviena tauta turi savo dainavimo, sakyčiau, netgi tam tikrą gyvenimo tradiciją. Metų metus užsiimu folklorine veikla, dalyvauju joje – negali juk tos dainos ar pasakos kaip kokio buroko, morkos ar bulvės išrauti ir nupurtyti, jinai vis tiek yra lauke, tai yra toje erdvėje, kurioje gyveni tu, gyveno tavo tėvai. Tai yra tavo aplinka.

Metams bėgant turbūt keičiasi ir ta folklorinė aplinka?

Vis dažniau su siaubu pamąstau, kad, ko gero, greitai ateis pas mane užrašinėti folkloro žmonės, gimę jau dabartinės Nepriklausomybės metais... O aplinka labai pasikeitė. Gal ją pakeitė ne tiek vertybės (nors mes ir į vertybes dabar žiūrime truputėlį kitaip), kiek mūsų sugebėjimas jas prarasti. Pavyzdžiui, labai retai folkloriniuose vaidinimuose pastebiu, kad kas bučiuotų rankas savo tėvams ar seneliams. Mano tėvukas šį įprotį išstūmė apie 1968 metus – „na kaipgi taip, nepatogu!“ Čia tik vienas iš daugelio vertybių praradimo pavyzdžių.

Tarkim, nyksta susirašinėjimas paprastais laiškais. Daugybę kultūrinių ir gyvenimo nuostatų pakeitė galimybė naudotis telefonu, radijas ir, be abejonės, laikraščiai, kurie buvo ne mažiau politizuoti tais laikais. Vienintelė atgaiva per radiją būdavo kitų tautų transliuojamos dainos, –­ jų žodžiai buvo verčiami į lietuvių kalbą: tai ir gruzinų „Suliko“, ir „Žiburėlis“, ir meksikiečių liaudies dainos, ir daugelis kitų. Gaila, kad apie šį laikotarpį niekas nerašo. Pokario metai tarp 1949-ųjų ir 1960-ųjų –­ jų tarsi nebuvo ir nėra nei mūsų gyvenime, nei kultūroje...

O gal tiesiog neturime tiems laikams tinkamų vertinimo kriterijų – nežinome, kaip pasakyti, kad toje istorinėje raizgalynėje buvo ir šviesių akimirkų?

Gal ir taip. Juk ir tada gyventa. Buvo ir tas tradicinis auklėjimas. Moterys siūdinosi liaudiškus sijonus, prijuostes iš paklodžių. Kaip atrodydavo, taip. Bet vis tiek siūdavosi... Buvo susibūrę kolektyvai, ir dainuodavo, ir kita tautine veikla žmonės užsiimdavo. Ir operų parašyta. Dauguma jų – politizuotos, tačiau, tarkime, „Pilėnai“ juk tada sukurti. Ūdrio arija ir dabar skamba... Apie vieną ar kitą tuos laikus nusakantį dalyką gal dar kas ir pašneka, bet apie kultūrą, jos terpę visi vengia kalbėti, o gal net ir bijo. O juk teko gyventi tais laikais, ir gyvenome.

Kaip tik neseniai per LTV žiūrėjau Andrzejaus Wajdos „Katynę“ – kiek mūsų laikais buvo tos žiaurasties. Man gaila, kad mes apie tai beveik nekalbame ir nerodome. Rodome visokius amerikietiškus kovinius filmus – kai mušasi dėl pinigų ar dėl to, kad muštųsi. Tarp jaunimo tokie filmai populiarūs – tačiau tai jau visai kiti dalykai. Baisu, kad jaunimas juos mėgsta.

Gal tie „kraujaleidžiai“ filmai dėl to ir populiarūs, kad jaunimas neregėjo to, ką Jūs ar Jūsų karta matė?

Tikėtina. Gyvenu prie Rasų kapinių ir beveik kiekvieną dieną matau, kaip lenkų mokinių ekskursijos atvažiuoja pagerbti Juzefo Pilsudskio kapo. O jeigu aš paklausčiau kurio nors Lietuvos mokinio, ar jis buvęs prie Jono Basanavičiaus kapo, kažin ar atsakytų teigiamai?.. Dar baisiau – jis gali net nežinoti, kas tas Basanavičius buvo... Juk suvažiuoja mokiniai, kaip pernai, į Dainų šventę. Tad kodėl nebuvo galima skirti nors truputį lėšų ir suorganizuoti jiems ekskursijų prie Basanavičiaus ir prie Čiurlionio kapų?.. Jau nekalbant, kad skirtų valandėlę po Vilniaus senamiestį pavedžioti. Tai juk mūsų istorija. Nereikia ten didelių investicijų ar dar ko nors, reikia tik labai gero noro, ir viskas.

Esate išsakiusi mintį, kad „[mes, lietuviai] per mažai domimės savo kultūra. Kai nematome nieko, kas aplink mus, tai ir atrodo, kad nieko neturime“. Nuo ko derėtų pradėti gerinti tą regėjimą – gal nuo minėtos atidos istorijai?

Taip. Manyčiau, kad taip. Ir nuo atidos savajai kalbai. Man labai patiko Justino Marcinkevičiaus žodžiai, kad per tuos dvidešimt nepriklausomybės metų mes anaiptol netapome „lietuviški“. Nors turime ir valstybę, ir seniausią kalbą. Kur matėte, kad koks nors laikraštis ar žurnalas, švietimo ar kultūros ministras pasididžiuotų: „Mes išsaugojome seniausią gyvą indoeuropiečių kalbą Europoje.“ Ar kur nors girdėjote? Ne? Taigi – niekur apie tai nekalbama. Niekur. Dėl to ir gaila. Gal todėl reikėtų pradėti nuo savęs, nuo šeimos. Žinoma, visuomeniniai dalykai irgi svarbūs. Tarkime, televizija, radijas. Suprantu, kad yra „formatai“ ir „neformatai“. Parašyta gera daina, neatitinkanti „bumčiko formato“, – neleidžiama į eterį. „Nėra reitingų“, – ten sako. Palikim mes tuos reitingus! Kokie gali būti reitingai, kai žmonės mato ir girdi tik tai, ką leidžia kelių asmenų grupė, sprendžianti, kas galima, o ko ne.

Panašiai yra ir su istorija. Dabar mūsų istorikai tesugeba tvirtinti, kad mes nieko autentiška neturėjome ir neturime. Kam tada išleisti, tarkim, „Gedimino laiškus“, jei sakome, kad neturėjome politikos? Tai kas ten surašyta? Susidaro įspūdis, kad buvome uždara valstybė. O juk ir prekiavome, ir draugavome, ir pešėmės, žodžiu, buvom normali valstybė. Kai sako, kad nieko nebuvo, dėl to man labai širdį skauda. Gal jau pratinkime žmones prie tos „neformatinės“ istorijos? Tiesa, dabar jau formuojasi nauja karta, ir galbūt viskas pasikeis.

Būtent apie kartą ir norėjau paklausti –­ kaip ta karta Jums atrodo? Štai, pavyzdžiui, režisierius Alvydas Šlepikas mano, kad vaikai daug labiau savimi pasitiki, labiau moka ginti savo interesus ir teises...

Manyčiau, kad ši karta ir domisi viskuo, ir turi savo nuomonę, ir yra mačiusi daugiau pasaulio. Bet... Ji labiau atsiskleis, kai pasikeis dėstytojai, ypač universitetuose. Nors nebloga ta mūsų profesūra, bet reikia naujo požiūrio, naujų vėjų... Tik nevertėtų užbraukti visko.

Turbūt daugelis dalykų vis viena siejasi su vertinimo problema, vertinimo kriterijų nebuvimu?

Turbūt. Ir vis tiek man gaila jaunų žmonių gyvenimo. „Va, nusipirkau gerą automobilį, pasiėmiau milžinišką paskolą!“ Bet automobilis suges, paskolą reikės atiduoti – viskas taip slysta, plaukia paviršium. Tos paviršiaus putos dar neišsiputojo, jų upė nenuplauna... Labai sunku visiems susivokti ir pereiti prie vertybių, kurios yra daugybę šimtmečių atlaikiusios. Vėl grįžtu prie savo kai kam gal ir atsibodusios temos – tos per tūkstantmetį išsilaikiusios vertybės ir yra mūsų esmė: ištikimybė, geras žodis, ramybė, gražus sąlytis su gamta, bendravimas.

Žinoma, nėra ir neturi būti taip, kaip kai kurie romantikai vis dar vaizduoja senovės Lietuvą – kad ten tik ugnelę vaidilutės kūreno, vainikėlius žaliom rūtom apsipynę... Ir pykomės, ir kariavome – žodžiu, daug visko buvo. Bet manau, kad žmonės daugiau turėjo gėdos, padorumo... Tačiau nėra jau taip blogai. Tiesiog norisi, kad visa, kas gera, įvyktų kuo greičiau, kad viskas būtų jau rytoj. Pati sau dažnai sakau: „Kantrybės, kantrybės, kantrybės...“

Dalyvaujate begalėje muzikinių projektų – ir su kompozitoriais, ir su ansambliais, ir su populiariosios muzikos grupėmis. Kaip suspėjate visa tai suderinti? Kas lengviausiai sekasi?

Lengviausia ir turbūt nuostabiausia tai, kad beveik visi, su kuriais esu dirbusi, yra bendraminčiai – net keista. Sakykim, gal iki tol jie nedaug žinojo apie tą senąją liaudišką kultūrą. Bet va, atsisėdi su jais, pasišneki, ir jie patys nustemba, kad jų gyvenime visa tai yra, tik jie to nepastebėdavo...

Aišku, pats nuostabiausias dalykas man dar iki šiol yra bendras projektas su Petru Vyšniausku. Petras turbūt buvo pirmasis, kuris labai gražiai praplėtė liaudies dainos galimybes. Labai gerai pamenu vieną įvykį: einu gatve Kaune, prie manęs sustoja labai prabangus automobilis, iš jo išlipa nepažįstamas žmogus ir sako: „Labai atsiprašau, Veronika, ar jūs galite truputį palaukti? Labai reikia! Yra reikalas.“ Na gerai, laukiu. Pastypsojau kokias penkias ar dešimt minučių prie to automobilio – atėjo su didžiausia puokšte gėlių, įteikė, sako: „Ačiū, kad sugrąžinote man liaudies dainą. Kai išgirdau Jus dainuojant ir Petrą grojant, visą naktį nemiegojau, man viskas pasikeitė, viskas apsivertė.“ Buvo labai smagu tai girdėti. Tas žmogus parvežė mane namo su gėlėmis. O ir kiti labai dažnai man sakydavo: „Va, dabar aš jau galiu klausytis ir folkloro.“ Vadinasi, pataikyta.

Iš esmės Jūsų džiaugsmas yra mokytojo džiaugsmas.

Galbūt. Aš tiesiog džiaugiuosi, kad dabar taip yra. Esu sakiusi, kad jei reikėtų pasakyti, kas man gyvenime svarbiausia, suformuluočiau taip – man daina graži, bet įtikinti kitus, kad daina graži, buvo ir yra mano viso gyvenimo svarba ir uždavinys. Aišku, gyvenimas man nešykštėjo ir kitokių dalykų. Esu ne tik folkloro dainininkė – labai džiaugiuosi, kad Bronius Kutavičius man pirmajai patikėjo „Dzūkiškas variacijas“. Po daugelio metų buvo parašyta opera „Lokys“, kurioje labai sėkmingai, netikėtai pačiai sau, dalyvavau. Buvo daug spektaklių, kur ir liaudies daina, ir ne tik liaudies daina, – su kompozitoriumi Vidmantu Bartuliu, dar buvo spektaklis „Yra šalis“, paskui – J. Jurašo „Kalnų kalba“. Žinoma, tai siejasi su folkloru, bet ne tiesiogiai. O kur dar filmai, ir visa kita. Džiaugiuosi, kad gyvenimas man nepašykštėjo daug gražių dalykų ir gerų žmonių! Kad ir dabartiniai darbai su Dainium Pulausku ir Lietuvos kariuomenės orkestru. Tiesiog smagu. (Šypsosi)

Kitais metais Vilnius bus Europos kultūros sostinė, ir Jūs esate viena iš geros valios ambasadorių. Koks būtų Jūsų svajonių Vilnius?

Labai norėčiau, kad Atėnai būtų vadinami Pietų Vilniumi, kaip kad Vilnius vadinamas Šiaurės Atėnais. Kad visi žmonės, kurie gyvena Vilniuje, žinotų, jog šis miestas yra mūsų sostinė, Lietuvos širdis, bet nepamirštų, kad Lietuva yra visų. Norėčiau, kad tie, kurie gyvena Vilniuje, žinotų, kad Vilniuje yra tik šiuo metu, nepamirštų, jog jie turi savo šaknis kaime. Ar tai būtų, tarkim, mano Kareivonys, ar Balbieriškis, ar Žasliai, ar dar kas nors. Juk daugelis neseniai gyvena Vilniuje, šioje gražioje vietoje. Kai su vyru teko būti Atėnuose, Graikijoje, nesutikome nė vieno atėniečio. Jie sakė: „Ai, aš gyvenu Atėnuose, bet mano proproproprosenelis gyveno Kretoje, todėl čia gyvenu tik dabar.“ Balsuoti jie važiuoja ten kažkur, iš kur kilę... Vilnius yra traukos centras, bet tikrai reikėtų, kad nepamirštume, iš kur esame. Žinoma, nebus Vilniaus, nebus Lietuvos –­ šventa tiesa, tačiau asmeninę istoriją irgi reikia išmanyti.

Siūliau vieną projektą: kadangi Lincas –­ Austrijoje, o Vilnius – Lietuvoje, pamąstykime, kas mus sieja? Vienas labai svarbus dalykas – Dunojus. Beprotiškai daug lietuvių dainų apie Dunojų. Iš to labai daug galima padaryti. Tačiau savame krašte pranašu nebūsi... Visi tik nutaiso rūškanus veidus: „Ai, folkloras, ta senoji mūsų kultūra...“ Piktumas ima... Nesuprantu, kaip žmonės visai neturi fantazijos. Nes jie mato tik tai, ką mato...

Mano klubas laimėjo konkursą kompaktinei plokštelei leisti, įprašiau vieną tikrai labai gerą džiazo muzikantą, kompozitorių Dainių Pulauską – jis sukūrė septynias dainas apie Dunojų ir mes su Kariuomenės orkestru įrašėme, dabar turi sumontuoti ir paleisti auditorijai.

Ką dar šiuo momentu veikiate ir žadate veikti?

Sakiau, kad kai baigsiu šį projektą, nieko nebedarysiu. Bet darydama jau matau, kad bus dar pora muzikinių projektų. Mokytojų namuose likę mano „Pasidainavimai“ ir „Išminties šventė“. „Išminties šventė“ – ketvirtus metus besitęsiantis projektas su smulkiąja tautosaka – trejus metus buvo tiesiog šventė, paskui „Lazdos, terbos ir turmos neišsižadėk“. Taigi lazdą, terbą jau pažinome –­ liko turma. Dirbsime su viena Fabijoniškių mokykla, pataisos darbų kolonija. Labai įdomūs vaikų darbai – jie surinkę medžiagėlės apie tas terbas, apie tai, kaip jie žiūri į socialinius reiškinius. Mane dar nustebino, kaip buvo atsakinėjama į tokį klausimą: „Jeigu turėtum burtų lazdelę, tai ką pirmiausia padarytum?“ Būti turtingi ar ką nors turėti trokšta tik kokie penki iš 99 vaikų. Visi kiti nori sveikatos močiutei ar seneliui, kad draugai būtų geresni, nesimuštų... Va tokie stebinantys atsakymai.

Tai tarsi patvirtintų teiginį, kad „žmonės geri iš prigimties“?

Taip. Bent jau tie vaikai, pradinių klasių mokiniai iš tiesų yra tokie... Aš daug kam miniu šį faktą sakydama, kad nėra viskas taip blogai.

Tai tikrai įkvepia. Dar kartą sveikiname Jus su garbingu apdovanojimu ir dėkojame už pokalbį!

Klausinėjo Antanas Šimkus

 

Skaitytojų vertinimai


50565. Irena R. :-) 2009-01-01 08:54
Kaip gerai, tai ne tik žodžiai, bet ir darbai. Ačiū ir Veronikai, ir klausinėtojui...

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2012 m. Sausio

PATKPŠS

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

 1 2 3 4 5
6 7 8 9 10 11 12
13 14 15 16 17 18 19
20 21 22 23 24 25 26
27 28 29  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 18 iš 18 
21:41:58 Jan 22, 2012   
May 2009 Sep 2014
Sąrašas   Archyvas   Pagalba