Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2009-01-30 nr. 3222

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• Maironis.
Nuolat verkšlenantiems politikams
29
• KRONIKA
• KITAME NUMERYJE1

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• KINO TEATRAI
• TEATRAI
• KONCERTAI
• PARODOS
• VAKARAI
• ĮVAIRŪS

AKTUALIJOS 
• SIGITAS BIRGELIS.
Teismas
5

KNYGOS 
• VIJOLĖ VIŠOMIRSKYTĖ.
Kutenanti nežinia Danutės Kalinauskaitės apsakymuose
6
• JUOZAS NEKROŠIUS.
Ar klaidūs „Krakatukų brūzgėlynai“?
6
• „Tipu tapu“ – literatūrinis žurnalas vaikams6
• AGNĖ ŽAGRAKALYTĖ.
Naujas Bildungas ir Naujas Balbierius
2
• Naujos knygos

KINAS 
• AGNĖ MACAITYTĖ.
Tirpstanti „Žiemos ekranų“ laiko riba

MUZIKA 
 RIMA POVILIONIENĖ.
Dvidešimties metų kelias
• „Amžių sutartinė“

DAILĖ 
• KĘSTUTIS VAITKUS.
Kur paroda
12

TEATRAS 
• Ridas Viskauskas.
Sunaikinti aistrų, arba Režisierius nuolaidų netaiko jokiai publikai
• Auksė Kapočiūtė.
Apie viltį, meilę ir šviesą
• PRANCIŠKA REGINA LIUBERTAITĖ.
Tapatybė – ne vien originali pavardė
18
• Menų spaustuvė siūlo „pasimatuoti“ sceną
•  „Mergvakaris“ ne tik moterims

PAVELDAS 
• REGINA URBONIENĖ.
Antano Kučo jubiliejinė paroda „Įprasminta tradicija“

SAVAITĖ SU TV 
• Skirmantas Valiulis.
Mūsų nerimo žiema
4

POEZIJA 
• GINTARAS PATACKAS.
8

PROZA 
• GINTARAS RADVILA.
Važiuojam atgailos
1

VERTIMAI 
• ANATOL STERN.

AKTYVIOS JUNGTYS/ŠIUOLAIKINIS MENAS 
• TOMAS PABEDINSKAS.
Romo Juškelio fotografijose –­ pasakojimai apie Kauną

AKTYVIOS JUNGTYS/KULTŪROS DIS/KURSE 
• Andrejus Gorochovas.
„Neu!“
10

AKTYVIOS JUNGTYS/JAUNIMO PUSLAPIS 
• Mantas Vasilkevičius.
Mergina ir tankai arba LT 91/01/13
5

DE PROFUNDIS 
• Marius Kilobaitas.
Romano PRAkalimo pagrindai
2
• RES LUDENTES / ŽAIDŽIaNTYS dAiKTAI
• Skelbimas14

MUZIKA

Dvidešimties metų kelias

RIMA POVILIONIENĖ

[skaityti komentarus]

iliustracija
Iš kairės: senasis teisėjas – Mindaugas Zimkus, smuklininkas Pilė – Egidijus Dauskurdis, gynėjas Kumeris – Arūnas Malikėnas, prokuroras Cornas – Rafailas Karpis, karjeristas Alfredas Trapsas – Tomas Ladiga.
J. Juzeliūno operos „Žaidimas“ (rež. Nerijus Petrokas) scena
Valdo Taručio nuotrauka

Lietuvos valstybinio simfoninio orkestro nueitą kelią šiandien sunku aprėpti. Dar neseniai orkestras šventė penkerių metų veiklos sukaktį, kurios metu galėjome sakyti, kad polemikos, ar sostinėje reikia dvie­jų beveik identiškų simfoninės muzikos orkestrų, ar jie – ne per didelė prabanga atgimimo ir nepriklausomybės laikotarpį išgyvenančioje šalyje, buvo nereikalingos. Apie dešimties metų jubiliejų pasitinkantį Lietuvos valstybinį simfoninį orkestrą kalbėjome kaip apie susiformavusį ir Lietuvos kultūrinėje erdvėje įsitvirtinusį simfoninės muzikos reiškinį. O šiandien šis orkestras, išaugęs iš jaunimo kolektyvo, kurį subūrė ir puoselėjo jo meno vadovas ir vyriausiasis dirigentas Gintaras Rinkevičius, skaičiuoja dvidešimtmetį. Per tuos metus gyventa be atokvėpio, nuveikta daug. O rezultatas –­ šiandien turime kolektyvą, gebantį atlikti bet kokį simfoninės muzikos kūrinį.

1988 m. trijų ministrų – aukštojo mokslo ministro habil. dr. prof. Henriko Zabulio, finansų ministro Romualdo Sikorskio, kultūros ministro Jono Bielinio –­ ir Gintaro Rinkevičiaus iniciatyva suburtas naujas kolektyvas, Valstybinis jaunimo simfoninis orkestras. Su jaunatvišku entuziazmu į Lietuvos kultūrinę erdvę įsiveržę muzikantai stebino nuo pat pradžių. Pirmųjų metų koncertinis intensyvumas ir gastrolės žavi savo apimtimi. Nuo 1989 m. sausio 30 d., kai dabartiniame Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre įvyko naujo kolektyvo prisistatymas, iki 1989 m. birželio pabaigos orkestrą išgirdo daugelio Lietuvos miestų publika – surengti 28 koncertai. Iki metų pabaigos pagrota beveik 50 koncertų, tarp jų – pirmosios orkestro gastrolės Maskvos filharmonijos salėje, o netrukus, 1990 m. vasarį, kolektyvą išgirdo ir Vakarų Europos klausytojai. Vėliau jaunimo simfoninio orkestro gastrolių tvarkaraštis tampa dar intensyvesnis – per penkerius metus daugiau nei dvidešimt koncertų Prancūzijoje, Austrijoje, Italijoje, Portugalijoje, Vokietijoje, Lenkijoje, Liuksemburge, Ispanijoje ir Rusijoje –­ Maskvoje, Sankt Peterburge.

Kolektyvo įvertinimo ir pripažinimo neilgai truko laukti – 1990 m. orkestrui suteiktas Lietuvos valstybinio simfoninio orkestro vardas. Tačiau laukė ir dar viena ypatinga dovana. 1994 m. rugsėjį, pradėjus nuolat rengti koncertus rekonstruotoje pagrindinėje sostinės koncertų salėje –­ Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje, darėsi vis akivaizdžiau, kad orkestrui reikia atskiros koncertų salės. Ir štai dešimtąjį gimtadienį Gintaras Rinkevičius ir Lietuvos valstybinis simfoninis orkestras pasitiko naujoje koncertinėje erdvėje – jubiliejinis vakaras įvyko Kongresų rūmuose, kurie nuo šiol tapo naujaisiais orkestro namais. Šie rūmai nebuvo pritaikyti koncertinei veiklai, juolab akademinės muzikos vakarams, bet Valstybinio simfoninio orkestro namai ilgainiui tapo ypatingu traukos centru, sakytume, dinamišku kultūros reiškiniu, dėl nuolat atsinaujindavo įvairiomis formomis.

Negalima nepaminėti ir tokio reikšmingo įvykio, kaip tiesiogiai transliuotas „Euroradijo“ koncertas 2000 m. kovo pradžioje, kuriame grojo orkestras, diriguojamas G. Rinkevičiaus, o jo bičiulė Violeta Urmanavičiūtė-Urmana atliko G. Verdi ir R. Wagnerio operų arijas. Tai buvo pirmoji „Euroradijo“ transliacija iš Lietuvos, jos metu skambėjo ir pirmasis „Euroradijo“ lietuvių autoriui užsakytas kūrinys. Dalyvaujant kitam ištikimam orkestro bendrakeleiviui –­ Kauno valstybiniam chorui, lietuviai Europai tada pateikė Algirdo Martinaičio oratoriją „Laiškas visiems tikintiesiems“.

Bene svarbiausias orkestro meninės veiklos tarptautinis įvertinimas siejamas su Japonijos vyriausybės parama. Orkestras yra pirmasis profesionalus muzikų kolektyvas Lietuvoje, gavęs šią paramą. 2006 m. sausio 11 d. Kongresų rūmuose vyko iškilminga ceremonija, kurios metu Lietuvos užsienio reikalų ministras Antanas Valionis ir Japonijos ambasadorius Lietuvoje Gotaro Ogawa pasirašė sutartį, pagal kurią Japonijos vyriausybė paskyrė kultūrinę paramą: muzikos instrumentams įsigyti gauta 43,8 mln. jenų (1,09 mln. litų). O po metų, 2007 m. pavasarį, orkestras visuomenei pristatė naują skambesio kokybę – XVIII sezono pabaigos koncerte R. Wagnerio „Žiedą“ be žodžių“ griežė naujais, aukščiausios klasės, pasaulyje pripažintų vienais geriausių japonų gamintojų muzikos instrumentais (iš viso įsigyta kone šimtas muzikos instrumentų – visi fleitų šeimos, mediniai pučiamieji instrumentai, išplėstas mušamųjų instrumentų arsenalas, įsigyta čelesta, gliokenšpylis, įspūdingo paauksuoto korpuso arfa, „Yamaha“ firmos fortepijonas, – šios firmos instrumentais pianistai skambina tarptautiniuose konkursuose ar prestižinėse koncertų salėse).

Apžvelgiant Valstybinio simfoninio orkestro nueitą kelią, galima teigti, jog beveik kiekvienas koncertas, kiekviena programa ypatinga: monumentalių simfoninių ir vokalinių drobių premjeros – R. Wagnerio „Parsifalis“, E. Elgaro „Gerontijaus sapnas“, A. Honnegero „Žana d’Ark ant laužo“, W. Waltono „Baltazaro puota“, visos G. Mahlerio simfonijos. XVIII koncertų sezono pabaigą orkestras pasitiko unikaliu projektu – Lietuvoje pirmąkart nuskambėjo siuita „Žiedas“ be žodžių“ iš R. Wagnerio keturių operų ciklo „Nybelungų žiedas“ ir klausytojai per vieną vakarą išgirdo visos tetralogijos koncentratą (siuitą sudarė dirigentas Lorinas Maazelis, 1988 m. meistriškai sutrumpinęs keturias kone dvidešimties valandų trukmės operas iki 70 minučių trukmės vientiso simfoninio ciklo).

Atrodytų, jog šiam orkestrui mielesnė romantinė muzika, ne taip dažnai imamasi modernių arba eksperimentinių partitūrų. Tačiau 1993 m. spalio 26 d. koncerto Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre programa rodo, kad orkestras greta G. Mahlerio „Dainos apie žemę“ atliko itin šiuolaikiškas kompozicijas: Ch. Ives’o „Centrinį parką tamsoje“ („Central Park in the Dark“), „Neatsakytą klausimą“ („Unanswered Question“), dvi dalis iš triptiko „Užeigoje“ („In the Inn“), „Naktyje“ („In the Night“). P. Glasso „Itaipu“ europinė premjera taip pat priklauso Valstybiniam simfoniniam orkestrui ir G. Rinkevičiaus batutai. Ištikimai dalyvaudamas šiuolaikinės muzikos festivalyje „Gaida“, kasmet orkestras repertuarą praturtina šiuolaikinėmis partitūromis – S. Reicho, M. Gordono, H. Goebbelso, F. Zappos ir kitų autorių kompozicijomis. Koncertų ir įrašų archyve ryškėja ir ypatingas dėmesys lietuvių kūrėjų muzikai. Kaip nepaminėsi ir netradicinių, akademinio žanro ribas peržengiančių projektų, kurių metu klausytojai kviečiami atrasti lengvųjų žanrų formas. Tai bene visą Lietuvą apkeliavusios „Pasaulinės klasikos metamorfozės“ ar „Trijų tigrų“ koncertai, 1999 m. bendras „Electric Light Orchestra“ ir Valstybinio simfoninio projektas Vilniaus koncertų ir sporto rūmuose, dalyvavimas džiazo muzikos festivaliuose, projektai su šiuolaikinio šokio trupėmis ar renginiai, kai su orkestru koncertuoja jo administratoriai. Paskutiniais metais orkestras parengė ir keletą roko ir simfoninės muzikos sintezės projektų – Lietuvoje pirmąkart skambėjo simfoninio orkestro atliekama grupių „Queen“ ar „Pink Floyd“ muzika.

Nuo pat pirmųjų koncertų, pirmųjų metų orkestras vadovaujasi tam tikromis vertybėmis. Su pirmojo koncerto metu nuskambėjusiais M. K. Čiurlionio simfoninės poemos „Miške“ akordais (kurie jaunimo orkestrui tapo pirmuoju gyvybės gurkšniu) į šio kolektyvo gyvenimą įrašytas ištikimas lietuviškosios muzikos puoselėjimas, maištingas ir drąsus netgi tada, kai kiti kolektyvai atsisakydavo atlikti vieną ar kitą lietuvišką kompoziciją (tai F. Bajoro operos „Dievo avinėlis“ orkestro partijos įrašas, J. Juzeliūno operos „Žaidimas“ pastatymas). Tuos dvidešimt veiklos metų galima būtų pavadinti ir „maleriška epopėja“ – nuolatinį orkestro bei jo meno vadovo „keliavimą“ su G. Mahlerio muzika. 1995 m. parengtas R. Wagnerio operos „Skrajojantis olandas“ sceninis pastatymas, atrodytų, visam laikui nubrėžė dar vieną, itin ryškią meninės veiklos kryptį – per daugiau kaip dešimt metų orkestras jau atliko daugiau kaip dešimties kompozitorių, nuo W. A. Mozarto, G. Verdi iki D. Šostakovičiaus ir J. Juzeliūno, operų. Sceniniai operų pastatymai Kongresų rūmuose tapo ambicinga paraiška, privertusia pažvelgti į meninio projekto įgyvendinimą kitaip, o sunkiai suvokiamas rūmų erdvės pritaikymas operos scenai tik dar kartą patvirtino jų credo, kad Gintarui Rinkevičiui ir Lietuvos valstybiniam simfoniniam orkestrui žodis neįmanoma negalioja.

 

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2012 m. Sausio

PATKPŠS

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

 1 2 3 4 5
6 7 8 9 10 11 12
13 14 15 16 17 18 19
20 21 22 23 24 25 26
27 28 29  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 11 iš 11 
21:41:56 Jan 22, 2012   
May 2009 Sep 2014
Sąrašas   Archyvas   Pagalba