Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2009-01-30 nr. 3222

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• Maironis.
Nuolat verkšlenantiems politikams
29
• KRONIKA
• KITAME NUMERYJE1

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• KINO TEATRAI
• TEATRAI
• KONCERTAI
• PARODOS
• VAKARAI
• ĮVAIRŪS

AKTUALIJOS 
• SIGITAS BIRGELIS.
Teismas
5

KNYGOS 
• VIJOLĖ VIŠOMIRSKYTĖ.
Kutenanti nežinia Danutės Kalinauskaitės apsakymuose
6
• JUOZAS NEKROŠIUS.
Ar klaidūs „Krakatukų brūzgėlynai“?
6
• „Tipu tapu“ – literatūrinis žurnalas vaikams6
• AGNĖ ŽAGRAKALYTĖ.
Naujas Bildungas ir Naujas Balbierius
2
• Naujos knygos

KINAS 
 AGNĖ MACAITYTĖ.
Tirpstanti „Žiemos ekranų“ laiko riba

MUZIKA 
• RIMA POVILIONIENĖ.
Dvidešimties metų kelias
• „Amžių sutartinė“

DAILĖ 
• KĘSTUTIS VAITKUS.
Kur paroda
12

TEATRAS 
• Ridas Viskauskas.
Sunaikinti aistrų, arba Režisierius nuolaidų netaiko jokiai publikai
• Auksė Kapočiūtė.
Apie viltį, meilę ir šviesą
• PRANCIŠKA REGINA LIUBERTAITĖ.
Tapatybė – ne vien originali pavardė
18
• Menų spaustuvė siūlo „pasimatuoti“ sceną
•  „Mergvakaris“ ne tik moterims

PAVELDAS 
• REGINA URBONIENĖ.
Antano Kučo jubiliejinė paroda „Įprasminta tradicija“

SAVAITĖ SU TV 
• Skirmantas Valiulis.
Mūsų nerimo žiema
4

POEZIJA 
• GINTARAS PATACKAS.
8

PROZA 
• GINTARAS RADVILA.
Važiuojam atgailos
1

VERTIMAI 
• ANATOL STERN.

AKTYVIOS JUNGTYS/ŠIUOLAIKINIS MENAS 
• TOMAS PABEDINSKAS.
Romo Juškelio fotografijose –­ pasakojimai apie Kauną

AKTYVIOS JUNGTYS/KULTŪROS DIS/KURSE 
• Andrejus Gorochovas.
„Neu!“
10

AKTYVIOS JUNGTYS/JAUNIMO PUSLAPIS 
• Mantas Vasilkevičius.
Mergina ir tankai arba LT 91/01/13
5

DE PROFUNDIS 
• Marius Kilobaitas.
Romano PRAkalimo pagrindai
2
• RES LUDENTES / ŽAIDŽIaNTYS dAiKTAI
• Skelbimas14

KINAS

Tirpstanti „Žiemos ekranų“ laiko riba

AGNĖ MACAITYTĖ

[skaityti komentarus]

iliustracija
„Ties aušra“

Šiemet prancūzų kino festivaliui „Žiemos ekranai“ reklamos netrūksta: nuo ypač maloniai nuteikusių rytinių interviu su organizatoriais LTV „Ryto rato“ ar LR „Klasikos“ „Ryto allegro“ programose iki plakatų matomiausiose vietose (pavyzdžiui, stypsant troleibusų stotelėje prie Lukiškių aikštės). Nepastebėti, nesusidomėti ar pražiopsoti laiką, jei šio renginio jau laukei, įsidėmėjęs iš ankstesnių metų (festivalis organizuojamas ketvirtą kartą), tiesiog neįmanoma.

Šį kartą „Žiemos ekranai“ buvo apibūdinti kaip balansuojantys ant laiko svarstyklių – parodyta 10 per pastaruosius keletą metų sukurtų šiuolaikinių režisierių ir 10 prancūzų kino klasikos filmų, pranašaujančių Naujosios bangos ūžtelėjimą. Gaila, kino teatre „Forum Cinemas Vingis“ darbo dienomis dauguma jų rodyti keistu laiku, nuo 16.30 ar, kaip „Galiorkos vaikai“, net nuo 12.40 (pirmadienį!). Kas gali pamatyti juos tokiu metu? Moksleiviai su kukurūzų spragėsiais (tokių atklydo į 1952-ųjų Jacques’o Beckerio „Auksinį šalmą“ ketvirtadienį ir, matyt, smarkiai nusivylę išsliūkino iš salės įpusėjus filmui)? Ar galbūt senjorai?.. Tačiau šie linkę vaikščioti į „Skalviją“, kur iki vasario 1 d. „Žiemos ekranai“ dar vyksta.

Nors, rodant retrospektyvinius filmus, salės ir buvo apytuštės, reikia tikėtis, kad organizatoriai rankų nenuleido ir savo idėja supažindinti šiandieninį žiūrovą su prancūzų kino istorija nenusivylė. Kai kurie filmai, tarkim, Jeano Vigo „Atalanta“ („L’Atalante“, 1934), įdomūs pirmiausia dėl istorinio konteksto – režisierius mirė jaunas, 29 metų, savo filmo pamatyti nespėjo, o 1951 m. Prancūzijoje įsteigtas jo vardo prizas, skiriamas jauniems režisieriams už originalumą ir dvasios laisvumą. Siužetas, atpasakojus vien žodžiais, būtų paprastas: upeivio Žano ir kaimo merginos Žiuljetės meilės istorija, tačiau žiūrint filmą kyla nemažai klausimų: kodėl, pvz., tik akimirką parodytas Žiuljetės veidas vestuvių dieną atrodo sustingęs, nelaimingas?.. Laive „Atalanta“ jie gyvena keturiese – Žanas, Žiuljetė, senas upeivis tėvas Žiulis ir jaunas kvailelis jų padėjėjas. Visų jų charakteriai spalvingi, grįsti opozicijos principu, ir visi šie veikėjai savaip įkalinti: Žaną baugina miestai, matome jį aistros, pavydo, o Žiuljetei pradingus, ir apatijos kalėjime, keistuolis tėvas Žiulis pasakoja apie savo keliones ir nuotykius tolimuose kraštuose, bet atrodo, kad jis – prisiminimų (o gal tik svajonių?) belaisvis, kvailelį laive laiko jo ribotos galimybės gyventi savarankišką gyvenimą, o Žiuljetę, troškusią ištrūkti iš kaimo, įkalins upė – tą pranašauja ilgai filmuojamas jos niekur nevedantis ėjimas laivo deniu vestuvių dieną. Galiausiai jaunoji pora įkalinta ir vyro / moters stereotipų rėmuose: Žiuljetė laive su įkarščiu imasi namų ruošos, vyrai nors ir paburbėdami, pripažįsta tą jos teisę. Apskritai retrospektyviniuose filmuose vyrauja tradicinis požiūris į moterį kaip į meilės mūzą. Aktorės Garansos ir mimo Batisto neįmanomos meilės istorija vaizduojama „Galiorkos vaikuose“ (rež. M. Carné, 1945), dėl moters verda aistros („Auksinis šalmas“), moters noru vyrai žudo („Žmogus žvėris“, rež. J. Renoiras)… „Visos jos tokios, iš paprastų dalykų padaro paslaptis“, – galima būtų apibendrinti citata iš filmo „Ponios X auskarai“ (rež. M. Ophülsas, 1953), kuriame auskarai tampa tiek vyriškos galios, tiek moters meilės aplinkkelių ir kalbos gudrybių simboliu, kol galiausiai įvyksta neatšaukiama (mirties juk neatšauksi...) sublimacija – jie paaukojami Mergelei Marijai.

iliustracija
„Padėk sau, ir Dievas tau padės“

Tačiau metas grįžti į šiuos laikus, kai filmavimas nespalvota juosta rodo ne ribotas technines galimybes, bet pasirinktą stilistiką ar būdą pasakyti netgi daugiau nei spalvotu filmu. Nespalvotame „Žiemos ekranų“ festivalio atidarymo filme „Visada svajojau būti gangsteriu“ („J’ai toujours rêvé d’être un gangster“, rež. Samuelis Benchetrit, 2008) „gangsteriai“ – tiesiog mieli nevykėliai, bandantys prasimanyti pinigų, pareikalavę išpirkos už pagrobtą gyvenimu nusivylusią paauglę, šaudantys netikrais ginklais, ar kompanija senukų, išsirengusių apiplėšti banką „kaip senais gerais laikais“. Filmo pavadinimas –­ citata iš M. Scorcese’s filmo „Geri vyrukai“ („Goodfellas“, 1990), čia nemaža aliuzijų į kitus filmus (J. Jarmuscho, A. Kaurismäki’o, J. L. Godard’o ir kt.). Galbūt sutapimai ir atsitiktiniai, bet netgi nespalvotos juostos pasirinkimas neslepia kinematografiškumo: istorijų nesiekiama pateikti žiūrovui kaip gyvenimo realybės, tai veikiau yra meno produktas, jo duotis. Vienoje iš keturių kino novelių susitinka iki šiol labai populiarūs Prancūzijoje muzikos veteranai Arno ir Alainas Baschungas, kurių dialogas taip pat galėtų paaiškinti galimus „sutapimus“ su kurio nors S. Benchetrit pamėgto režisieriaus filmais: vienas veikėjų kaltina kitą pavogus jo dainą, o šis atsako, kad jam tai nė į galvą neatėję, tiesiog po vieno jų susitikimo toji melodija sukosi jo galvoje. Taigi, jei kokio nors epizodo atsiradimą ir išprovokavo S. Benchetrit minties „susitikimas“ su kitais filmais, tai ši vagystė –­ visai nekaltutė...

iliustracija
„Raudonojo baliono kelionė“

Režisierius Philippe’as Garrelis teigia, jog filmą „Ties aušra“ („La Frontière de l‘aube“, 2008) filmavo nespalvota juosta, nes tai padeda žiūrovui lengviau persikelti į fantazijos pasaulį. Tačiau čia galima įžvelgti ir kitų, sąmoningai neįvardytų simbolinių prasmių. Filmo scenarijus gimė perskaičius Théophile’io Gautier (1811–1872) novelę apie savižudę, kuri po mirties ima rodytis mylimajam veidrodyje, kviesdama jį pas save. Ph. Garrelio pasakojamos istorijos laikas – 2008 m., netgi vos vos šoktelėta į ateitį (2008-ieji įrašyti nusižudžiusios Kerolės antkapyje, o sakoma, kad po jos mirties iki Francua meilės kitai merginai praėję metai). Laiko ribos trinamos ir nuorodomis į Ph. Garrelio jaunystės metus: psichiatrinės ligoninės aplinka, elektrošoko terapija – tarsi iš šeštojo septintojo dešimtmečio. Tokiu laiko ribų nepaisymu tarsi teigiamas amžinųjų temų mene gajumas: nesvarbu, kurioje epochoje, bet meilė ir beprotybė dažnai vaizduojamos greta. Tiesa, jei nežinotum, kad režisierių įkvėpė Th. Gautier romantizmas, tas antgamtinis, mistinis meilės istorijos aspektas siužete galėtų pasirodyti pernelyg tiesmukas. Gelbsti būtent nespalvota juosta: šviesos ir šešėlių tonai, estetiškai išryškinantys kūnų linijas, nardina personažus ir į vis didesnę beprotybės tamsą, kol galiausiai kulminacijoje veidrodis užtemsta iki neperžvelgiamos juodumos.

Kaip atsvara nespalvotai Ph. Garrelio mistikai – itin sodriomis, intensyviomis spalvomis bauginantis nejaukusis „Parkas“ (rež. Arnaud des Pallièresas, 2008). „Parku“ vadinama uždara privati gyvenamųjų namų teritorija, kurioje apsupti vakarietiškos prabangos gyvena turtingi žmonės. Privati – visiškai nereiškia, kad saugi. Įtampa kuriama jau nuo pirmųjų kadrų: iš nugaros filmuojama keliu tolyn skubanti paauglio raudona striuke figūra, kurią, atrodo, spaudžia itin išvešėję, dangų remiantys medžiai, o netgi atsiveriančios prošvaistės atrodo nieko gera nežadančios. Paskiri, kartais tik didelėmis žiūrovo valios pastangomis į nuoseklų siužetą jungiami epizodai, dirbtinai filmavimo technikos iškraipomi veidai ir balso intonacijos kuria mįslingą atmosferą, veikėjai atrodo tarsi gyvenantys savotiškame rezervate, atskirtame nuo tikrovės tvoromis, nors įterpiama ir Prancūzijos realijų: „Parko“ gyventojus pasiekia per radiją transliuojamos žinios apie neramumus šalyje, kitataučių agresiją. Šiurpią filmo pabaigą režisierius paliko atvirą interpretacijoms. Galbūt nužudytojo jaunuolio kūnas, numestas prie bažnyčios altoriaus, – tam tikra visuomenės atpirkimo forma?

iliustracija
„Raudonojo baliono kelionė“

Spalvų ir emocijų jūra, nuteikianti ne košmarui, bet atpalaiduojančiam požiūriui į visas nelaimes, užlieja fil­me „Padėk sau, ir Dievas tau padės“ („Aide-toi, le ciel t’aidera“, rež. François Dupeyronas, 2008). Pradėtas pasirengimo vyresniosios dukters vestuvėms epizodu (skambant afrikietiškiems ritmams, kirpykloje kuriamos įspūdingos šukuosenos), filmas žiūrovą tiesiog svieste sviedžia į triukšmingą juodaodžių šeimos gyvenimą, kuris, nors ir primena karnavalo balaganą, anaiptol nėra lengvas: vyresnysis Sonios sūnus platina narkotikus, jaunylis niekuo nesidomi ir nuolat vaikšto pavojinga stogo atbraila tarsi tyčia ieškodamas pražūties, paauglė dukra laukiasi, pinigų nėra… O rūsyje guli slapta pakastas Sonios vyras, per pačias dukters vestuves miręs nuo infarkto. Filmo veiksmas vyksta 2003 m., kai Prancūzijoje nuo kaitros mirė dešimtys tūkstančių senukų, filmuota su specialiu filtru, kuris vaizdą nudažo geltonai, taip pabrėžiant užklupusią kaitrą. Tačiau tragiškų intonacijų čia nėra, režisierius nesiekia žiūrovo šiurpinti, greičiau atvirkščiai – jo humoras įkvepia optimizmo ir verčia ieškoti išeičių iš kiekvienos situacijos, savotiškai sprendžiant tiek egzistencines, tiek kasdienes buitines problemas, pavyzdžiui, apie užgriuvusias nelaimes telefonu kalbama nuo nepakeliamo karščio pusiau sulindus į didžiulį šaldytuvą. Yra čia ir meilės istorija su laiminga pabaiga – veikėjų apsikabinimas kaip kontrastas alinančiai kaitrai filmuojamas trykštančio fontano fone.

iliustracija
„Sodai rudenį“

Įdomūs festivalyje pristatytieji užsienio režisierių, filmavusių Prancūzijoje, filmai. Vienas jų – „Raudonojo baliono kelionė“ („Le Voyage du ballon rouge“, 2008). Taivano režisierius Hou Hsiao Hsienas šį filmą kūrė įgyvendindamas Orsė muziejaus direktoriaus S. Lemoine’o projektą, kurio vienintelė sąlyga –­ nors vienoje filmo scenoje parodyti Orsė muziejų. Ši scena ir atsirado: labai natūraliai, sekant raudono baliono kelionę. Režisierius meistriškai kuria filmą tarsi iš nieko: vaizduojami išsiskyrusios, darbuose paskendusios Siuzanos kasdienybės epizodai, nuomininkų keliamas lengvas chaosas jos bute ar kinės auklės Fang Song, atvykusios į Paryžių studijuoti režisūros, pasivaikščiojimai miesto gatvėmis su šešiamečiu Simonu. Tačiau nežinia kodėl neapleidžia įspūdis, kad tuoj tuoj kas nors įvyks, tarsi ima vyniotis intrigos gija (pvz., Siuzanai padavus Song perrašyti į skaitmenines plokšteles kažkada jos senelio filmuotą medžiagą) ir čia pat išsprūsta kaip baliono virvelė, leisdama skrieti jam į dangų, o bandantis sekti siužetą žiūrovas paliekamas apimtas kažin kokio skaidraus poetinio nustebimo.

„Sodai rudenį“ („Jardins en automne“, 2006) – gruzinų režisieriaus Otaro Iosselianio, nuo 1982 m. kuriančio Prancūzijoje, filmas. Čia atskleidžiamas ironiškas požiūris į šiandieninę visuomenę, minist­rų darbo užkulisiai, kur vyksta ne intrigos, kaip gali pamanyti streikuojantys po langais darbininkai, o tiesiog žaidžiami stalo žaidimai, kurių lenta reikalui esant užklojama žemėlapiu. Ir keliamas rimtas klausimas – kokia yra gyvenimo prasmė? Ar karjera, paženklinta kičinių suvenyrų, gautų per iškilmingus susitikimus su kitų šalių ministrais, ar laisvas, vos ne bohemiškas gyvenimas, susitikimai su senais sėbrais ir buvusiomis meilužėmis? Filme vaidina neprofesionalūs aktoriai: pagrindinį veikėją Vensaną – aktorės Nardos Blanchet sūnus kino operatorius Séverinas Blanchet, jo bičiulį Arną – pats autorius, taip dar labiau paryškinant idėją, kad ir gyvenime socialiniai vaidmenys (ypač postai) yra skirstomi nepaisant to, turi žmogus reikalingą profesinį pasirengimą ar ne: štai naujasis ministras, atėjęs į Vensano vietą, „lygiai toks pat kvailys“. Ir jo atsivežtasis gyvas gepardas kabinete tampa ne galios simboliu, o laukinio gyvūno karikatūra.

iliustracija
„Prancūzija“

„Sodai rudenį“ reprezentuoja šiandieninės Prancūzijos realijas, kasdienybės šurmulį, spalvotųjų imigrantų gyvenimo specifiką be jokios patetikos ar iškilmingumo. Tačiau patetikos nėra ir istorinėje dramoje „Prancūzija“ („La France“, rež. Serge’as Bozonas, 2007), gavusioje Jeano Vigo premiją. Pastanga per vieno veikėjo likimą atverti šalies, kaip tokios, esmę priminė pernai „Žiemos ekranuose“ matytą „Flandriją“ (rež. Bruno Dumont’as, 2006). Tik „Prancūzijoje“ fronto vaizdų ir mūšių nepamatysi. Veiksmas vyksta 1917 m. rudenį, jauna moteris Kamilė (vaid. Sylvie Testud), apsimetusi tėvynę ginti ištroškusiu jaunuoliu, prisijungia prie miške sutiktos kareivių kuopos. Atkaklumu Kamilė turbūt nenusileistų prancūzų didvyrei Žanai d’Ark, bet ne mūšiai jai rūpi, o dingęs vyras, atsiuntęs laišką su prašymu, kad jį pamirštų. Užmarštis yra visų sutiktojo būrio kareivių palydovė. Kamilė veltui bando žadinti jų prieškarinius prisiminimus –­ praeities nesugrąžinsi. O dabartimi nėra dėl ko didžiuotis. Kareiviai tiesiog keliauja. Jų kelionės leitmotyvas – pritariant savadarbiais instrumentais, padarytais iš kibirų, konservų dėžučių ar kitų atliekų, dainuojama daina apie aklą laisvo elgesio merginą, kaimyninių šalių vyrų glėbyje ieškančią meilės. Galbūt tokia karų akivaizdoje buvo ir Prancūzija?.. Svarbiausia čia – ne pasižymėjimas mūšiuose, o karių vienybė, paremta tylia draugyste. Kamilei tenka kovoti ne tik su priešu, bet ir su nepasitikėjimu, ji labai sunkiai išsikovoja kuopos pagarbą ir teisę būti kartu. Tačiau pati tos teisės atsisako, likdama su atrastuoju vyru. Moteris, pagaliau atsidūrusi vienintelio vyro glėbyje, yra mirusi – tokia galutinė filmo ištarmė. O vyras, palikęs moters glėbį, visada matys mūšiuose žuvusius ar dingusius draugus. Tai kartu namų, kuriuos simbolizuoja moteris, netgi kuriam laikui juos palikusi tik tam, kad sugrįžtų, ir pasaulio, kuris atsiveria rymančio prie lango vyro žvilgsniui, opozicija. Amžinoji, už tirpstančio laiko ribų išeinanti, ir ne tik „Žiemos ekranų“ tema.

 

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2012 m. Sausio

PATKPŠS

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

 1 2 3 4 5
6 7 8 9 10 11 12
13 14 15 16 17 18 19
20 21 22 23 24 25 26
27 28 29  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 12 iš 12 
21:41:53 Jan 22, 2012   
May 2009 Sep 2014
Sąrašas   Archyvas   Pagalba