Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2009-01-30 nr. 3222

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• Maironis.
Nuolat verkšlenantiems politikams
29
• KRONIKA
• KITAME NUMERYJE1

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• KINO TEATRAI
• TEATRAI
• KONCERTAI
• PARODOS
• VAKARAI
• ĮVAIRŪS

AKTUALIJOS 
• SIGITAS BIRGELIS.
Teismas
5

KNYGOS 
• VIJOLĖ VIŠOMIRSKYTĖ.
Kutenanti nežinia Danutės Kalinauskaitės apsakymuose
6
• JUOZAS NEKROŠIUS.
Ar klaidūs „Krakatukų brūzgėlynai“?
6
• „Tipu tapu“ – literatūrinis žurnalas vaikams6
• AGNĖ ŽAGRAKALYTĖ.
Naujas Bildungas ir Naujas Balbierius
2
• Naujos knygos

KINAS 
• AGNĖ MACAITYTĖ.
Tirpstanti „Žiemos ekranų“ laiko riba

MUZIKA 
• RIMA POVILIONIENĖ.
Dvidešimties metų kelias
• „Amžių sutartinė“

DAILĖ 
• KĘSTUTIS VAITKUS.
Kur paroda
12

TEATRAS 
• Ridas Viskauskas.
Sunaikinti aistrų, arba Režisierius nuolaidų netaiko jokiai publikai
• Auksė Kapočiūtė.
Apie viltį, meilę ir šviesą
• PRANCIŠKA REGINA LIUBERTAITĖ.
Tapatybė – ne vien originali pavardė
18
• Menų spaustuvė siūlo „pasimatuoti“ sceną
•  „Mergvakaris“ ne tik moterims

PAVELDAS 
• REGINA URBONIENĖ.
Antano Kučo jubiliejinė paroda „Įprasminta tradicija“

SAVAITĖ SU TV 
• Skirmantas Valiulis.
Mūsų nerimo žiema
4

POEZIJA 
• GINTARAS PATACKAS.
8

PROZA 
 GINTARAS RADVILA.
Važiuojam atgailos
1

VERTIMAI 
• ANATOL STERN.

AKTYVIOS JUNGTYS/ŠIUOLAIKINIS MENAS 
• TOMAS PABEDINSKAS.
Romo Juškelio fotografijose –­ pasakojimai apie Kauną

AKTYVIOS JUNGTYS/KULTŪROS DIS/KURSE 
• Andrejus Gorochovas.
„Neu!“
10

AKTYVIOS JUNGTYS/JAUNIMO PUSLAPIS 
• Mantas Vasilkevičius.
Mergina ir tankai arba LT 91/01/13
5

DE PROFUNDIS 
• Marius Kilobaitas.
Romano PRAkalimo pagrindai
2
• RES LUDENTES / ŽAIDŽIaNTYS dAiKTAI
• Skelbimas14

PROZA

Važiuojam atgailos

GINTARAS RADVILA

[skaityti komentarus]

Šeštadienis prasidėjo nuo nedidelio melo. Šiaip, žinoma, nuo nuodėmės, kaip ir visas pasaulis. Tai tiek įprasta, kad net nuostabu, jog kažkaip tai pastebėjau. O pastebėjau šįkart tuoj, nes be jokio aiškaus motyvo atsisakiau pagloboti savo anūkėlį, kurį be galo myliu, dažnai apie jį galvoju, o kartais man netgi atrodydavo, jog jo ugdymas turėtų būti mano tikroji gyvenimo paskirtis. Juk visos tos knygos, kurias parašiau, visi moksliniai laipsniai, suteikti už „tyrinėjimus“, yra tikras niekas, tuščiausia iš tuščiausių tuštybė, tiesiog pajuoka. Ir štai, žinodamas, kad turiu visą laisvą, jokiom atliktinom pareigom neapkrautą šeštadienį, aš tyčia sumeluoju, pasilikdamas sau patogaus tinginiavimo septynias valandas, nes vakarop buvau pasižadėjęs eiti melstis su broliais oratorijonais. Įvykęs melas graužė, ėmiau blaškytis po kambarius, ieškodamas sau kokio užsiėmimo lyg pasiteisinimo, bet neradau nieko, tik stiprėjantį norą surinkti sūnaus telefono numerį ir pasakyti, kad situacija esą pasikeitusi, tad jis gali atvežti vaiką. Staiga vidinio chaoso užmarštyje pasigirdo Grigo melodija, mano mobiliojo telefono signalas. Skambino Silvija, mano žmonos mirusio dėdės (o pastarasis mano žmonai atstojo tėvą) sugyventinė paskutiniuosius jo šešiolika gyvenimo metų. Tai buvo nedidelė staigmena, jos netikėtas atvykimas, nes po laidotuvių visi dėdės artimieji tylom atsiribojo nuo jos, parodydami, kad su Stasio mirtimi jiems ji yra mirusi taip pat, nėra reikalo iš tuščio mandagumo ją bepakęsti, nors ji pati nekart rodė norą likti „savųjų“ rate. Aš pats juolab nerodžiau jokio suinteresuotumo kaip nors palaikyti su ja ryšių, neatsakinėjau į jos kasmetinių ar gimtadieninių sveikinimų žinutes, galiausiai pamečiau jos numerį ir adresą. O kas gi ji man?

Silvija paprašė, kad sutikčiau ją stotyje, mat yra prikrovusi daugybę lauktuvių, pati nepanešanti, rankos jau silpnos, būk geras, pagelbėk. Ėjau nugrimzdęs į dvejones, perkratydamas galimas jos atvažiavimo versijas, spėliojau, kokį elgesio variantą pasirinkti pačiam, kol nusprendžiau, kad jeigu nesuprantu, nedidelė čia bėda, tuoj viskas išaiškės, juk anksčiau ar vėliau viskas išaiškėja, tik gaila, jei taip atsitinka po laiko.

Staiga mane apėmė ramybė, tokia galinga, visa apimanti kaip virš stoties švytinti saulė, ir joks daugybės išvykstančių ir atvykstančių autobusų triukšmas, būriai tai išsisklaidančių, tai vėl susispiečiančių žmonelių, joks neišsklaidomas benzino debesis nebegalėjo uždengti menkutės figūrėlės –­ ten, perono gilumoje. Jutau, kad ji mane jau irgi pastebėjo, iš tolo švietė nuolankia, atleidimo prašančia šypsenėle. Apsikabinau ir truputėlį ilgiau nei dera formaliam pasisveikinimui palaikiau glėby, lyg norėdamas pajausti, rasti atsakymą tuoj pat, aplenkdamas jos žodžius. Greitai pasiekėme namus, pakeliui įspėjau nekalbinti žmonos susenusios mamos, kas kelios minutės prarandančios atmintį, bet nuolat siekiančios ištaikyti progą sukelti gailestį, paverkšlenti, ypač prašiau neliesti jos brolio mirties fakto, nors, aišku, tai buvo neįmanoma.

Kai ėmiau krauti ant stalo lauktuves, apstulbau, čia buvo daugybė virtų ir žalių, rankomis trintų serbentų, vyšnių uogienių, visokiais naminiais būdais suruoštų daržovių mišrainių, raugintų ir šviežių, pagardų prie mėsos, saldžių desertinių kepinių, saldumynų, pirktų parduotuvėje ir pagamintų namuose. Puoliau ieškoti kokio patiekalo savo tuščiame šaldytuve, ačiū Dievui, radau gabaliuką karbonado, kaip tik trims, jį greitai ėmiau ruošti, palikdamas moteris kalbėtis, tik retsykiais įsikišdamas, norėdamas apsaugoti viešnią nuo senolę kartkartėmis apimančio nusikalbėjimo manijos. Kai jau sėdom užkandžiauti, atkreipiau dėmesį, jog Silvija labai sumenkusi, išryškėję visos senatvinės raukšlės veide, o kūnas apdribęs, kaip paprastai būna, kai žmogus nenatūraliai greitai meta svorį. Į mano nemandagią pastabą ji atsakė, kad pastaruosius dvejus metus ją be galo kankina skrandžio, stemplės negalavimai, išbandžiusi gausybę brangiausių vaistų, egzotiškiausių dietų, priversta labai disciplinuotai gyventi, o nepadeda niekas, net nekalčiausia košelė neilgai trukus ima erzinti virškinimo sistemą, ir taip ji galuojasi, nežinodama ką ir manyti. Ačiū Dievui, laiku atsisakiusi mokytojavimo, išėjusi į pensiją nesijaučia ką nors praradusi, nes ir ką ji galėjo, perėmusi kitų mokytojų mokinius, anie būtų greičiausiai jos nesupratę. Taip jau būna – vieniems vaikams atiduodi visą širdį, neriesi iš kailio, o jiems – nė motais. Dabar gi daugiau laiko lieka sodui (nepaisant, kad vaikai ją ragina parduoti, bet čia jos atsiminimai, kaip galima jų atsisakyti?). Tu gydytojas, tu žinai, kad galima išgydyti tik tuos, kurie patys to nori, o su nenorinčiaisiais – tik laiko gaišimas ir savo sveikatos alinimas, – sako ji. Pritariamai linkčioju, klausausi pasakojimo, o pastebėjęs senolės bandymus grįžti prie „mylimos“ jos temos –­­ „Anksti išėjusio brolelio“, netikėtai paklausiau – o kodėl išsiskyrė tavo sūnus? Ji papasakojusi, kad pagrindinė priežastis esą buvusi numanoma žmonos neištikimybė, kai gimtadienio proga anoji išvykusi į Ispaniją, o tą vakarą jai nebuvo galima prisiskambinti, jos nebuvo namie iki trijų nakties, o žinote, kokie tie ispanų vyrai, o tos jaunosios šiuolaikinės vokietaitės, tiek ir tereikia. Taip, atsakiau Silvijai, tavo vaikas visas į tave, kaip keistai mes kartais nulemiam savo vaikų likimą. Jis paveldėjo, ar tu jam įdiegei pačią brangiausią savo dovaną, pagrindinę savybę – pavydą.

Kaip paprastai tokiom aplinkybėm, Silvija suplojo delnais, užsidengė veidą ir išdidžiai pasakė – ko jau ko, o šitos savybės manyje nei su žiburiu nesurasi. Ir kaip tu gali gydyti žmones, taip jų nepažindamas? Atsakiau – ir tai buvo pagrindinis mano manevras – užtenka, kad pažįstu save. Tas kitus ir išgydo – savęs skausmingas pažinimas, prisipažinimas sau.

Pagaliau vaišės baigėsi, ir, gurkšnojant kavą, ryžausi paklausti, koks gi yra jos pagrindinis kelionės tikslas. Ji truputį susijaudinusi pasisakė norinti aplankyti kapus, tik nežinanti, kaip iki jų nusigauti. Aš pats nežinojau, kaip nusigauti, nes tebuvau ten tik kelis sykius, o ir tuomet mane vežė kiti, tad nesirūpinau nei kelionės maršrutu, nei stengiausi įsidėmėti, kaip tą vietą pasiekti. Tepasakiau – turiu keturias valandas, ir, jeigu nori, kad tave palydėčiau, mes maža teturime laiko. Jo beveik visai neturime, nusprendžiau, pasiskambinęs į autobusų stoties informaciją sužinoti, kada atgalios į jos namus važiuoja paskutinis autobusas. Skubiai apsirengę, išbėgome į troleibusų aikštę, o šeštadienis, o grafikai rodo sumažintą reisų kiekį, o bėgu prie taksistų –­ į vieną galą penkiasdešimt, vadinasi, visas šimtas į abu galu. Ir tada sakau jai, jeigu rasi jėgų nurimti, mes viską spėsime, tik netrukdyk savo nerimu. Įšokome į troleibusą, vežantį Antakalnio link, mums iki „Žiedo“, paskui reikės klausinėt ir persėsti. Yra šiek tiek laiko, tad paprašau jos lyg jau daugiau niekados nebepasimatytume pasakyt viską, kas guli jai ant širdies. Ji papasakojo, kad Stasį ji be galo mylėjusi, bet niekaip negalėjusi jam atleisti slaptų neištikimybių. Esą po mirties jai paskambinusi nepažįstamoji, telefonas yra išlaikytas, jeigu panorėsiu patikrinti, prašom, tai įrodymas, o kažkokia nepažįstamoji verkdama apkaltinusi ją žmogžudyste – „tu jį nuvarei į kapus, jam taip gera buvo su manimi“ .

Tuo metu jau reikėjo išlipti, ir Dievo apvaizda jau ėmė mumis rūpintis – žmonės kažkaip vienas per kitą aiškino, kaip pereit į kurią gatvės pusę, susakė numerius mums reikalingų autobusų, maža to, iš tolo komentavo, į kokį mums sėsti, koks netinka, nors, rodos, turėjom savo akis. Negana to, kai įlipome į reikalingą ir pirkau talonėlius, į mano klausimą atsiliepė bent trečdalis keleivių – vairuotojas, jo girtas draugas, šalia sėdinti žilaplaukė moteris vienuolės veidu, visi kažkaip rūpinosi, stebėjo mus, kad tik neįvyktų klaida, kad neišliptumėm per anksti, o kai išlipsite – eisite tokiu takeliu, iki miško, gal septynis šimtus metrų, o ten jau susiorientuosite.

Išlipęs pradėjau juoktis – matai, Silvija, kai esi teisingam kely, net neprašomi žmonės tau teikia pagalbą, tos pagalbos net ir per daug, ji tokia gausi.

Stotelėje prie kapų žvilgtelėjome į grafiką ir buvo aišku, kad teturime lygiai valandą, nė minutės daugiau, bet greičiausiai iki stoties nebespėsime. Ji vėl pradėjo nerimauti, blaškytis lyg įkliuvusi į laiko spąstus, užbėgo į kapinių parduotuvėlę, išsirinko žvakelę kryželiu pagražintoj stiklinėj vazoj, o jau seniai atspėjęs jos kelionės tikslą, tyčia nupirkau dar vieną, tokią pat, tik violetinės – atgailos spalvos. Dar ji išrinko gyvų baltų gėlių puokštę ir... pabandė pasiklysti kapinėse. Painiava jos galvoje, nerimas ir drebėjimas jau ėmė nervinti ir mane, tad pasakiau – sek paskui, aš nuvesiu. Toli, gelmėj kapinių, pamačiau du mediniais kryželiais pažymėtus kapus ir nuvedžiau tiesiai prie jų. Silvija vos vilko kojas, nuo vidinio susijaudinimo ir dienos karščio buvo šlapia, suplukusi, jos žodžiais tariant, net šilkinis švarkelis buvo jai per sunkus. Nuėmiau švarkelį ir sukėliau jai šoką, pakabinęs ant Stasio kryžiaus skersinio, tardamas: „Kad atėjome tavęs lankyt, tai ir nurenk, ir palaikyk. Visada buvai mandagus ir malonus, rūpestingas svečiams.“ Šitas mano veiksmas ir žodžiai smarkiai išgąsdino Silviją, ji dar labiau sutriko, niekaip negalėjo susikaupti maldai, bandė melstis, bet pagaliau atsisukusi į mane teištarė – negaliu, nėra jėgų.

– O tu pasakyk tai, kas svarbiausia, ko tu čia atvažiavai. Drąsiau, savo žodžiais.

Iš pradžių ji buvo bebandanti vapėti apie tai, koks jis buvo jai neištikimas, kaip jai dėl jo buvo gėda savo giminių akivaizdoje, kaip jis negalėjo suprasti, kad ji viena jį mylėjo vienintele tobula meile, bet aš griežtai nutraukiau:

– Ne, ne tai.

Ta moteris, kuri skambino, guli čia, tu atvažiavai jos atsiprašyti dabar, po dve­jų metų nuo tavo meilužio mirties. Tu jos atžvilgiu padarei tą patį, ką kitos moterys darė tau. Štai ko tu čia atvykai. Atleidimo... Ir, tardamas tai, perskyriau gėlių puokštę į dvi lygias dalis – kiekvienam sutuoktiniui po lygią dalį.

Tada ji man papasakojo, kad jų slaptas ryšys iš tiesų prasidėjo penkeri metai iki Stasio žmonos mirties. Apie jį žinojo visi, tik ne žmona. Ir aš nežinojau. Žinojau tik amžinas pavydo skandalingas scenas, kurių metu jis buvo kaltinamas negalįs praeiti pro jokį sijoną, pagaliau ta santuoka baigėsi skyrybomis, o susituokti su savo sugyventine jis taip niekuomet ir nesiryžo. Kad jis mylėjo savo vienintelę skandalingąją žmoną, supratau iš jo nesulaikomo verksmo, sielvartingo negrąžinamai atrasto tiesos verksmo prie žmonos karsto. To verksmo buvo neįmanoma sutramdyti, paslėpti, visų aplinkinių nuomone, tai buvo beveik nepadori rauda, tokia begėdiškai prisipažįstanti, tokia klaiki išpažintis, kad dauguma bevelijo pasišalinti, palaukti, kada tai nurims.

Surinkę šiukšles – sudegusių žvakių likučius, apdžiūvusias, papuvusias vandenyje gėles, palikome visa tai ten, iš kur jos bus išvežtos, o patys mes išskubėjome atgalios. Laiko jau beveik nebebuvo, tapo aišku, kad nėra prasmės laukti autobuso. Reikėjo prašyti grįžtančiųjų iš kapinių. Pirmoji pora –­ jaunas vyras ir gal aštuntą mėnesį nėščia moteris atsisakė, nes važiavo ne į miestą, o į kitas kapines. Antroji šeima, artėjusi prie savo automobilio su senut sena močiute ar mama, taip pat atsisakė paimti mus dėl vietos stokos. Tada pastebėjau du jaunus vaikinus, jau ne paauglius, bet ir dar ne vyrus. Vienas jų man pasirodė sukalbamesnis, tad jo pasiprašiau, kitas, kuris man, mano gėdai, pasirodė grubesnis –­ paklausė, kiek užmokėsiu. Atsakiau – o kiek kainuos? Jo draugas nusijuokė ir atsakė – sėskit, mano draugas pajuokavo. Mes susėdome ant galinių sėdynių ir tyliai susispaudę pajudėjome.

– Ką lankėte? – paklausė „grubusis“.

– Vyrą, – netikėtai atsakė Silvija.

– O jūs pas ką buvote? – savo ruožtu užklausiau aš.

– Buvusį draugą.

– Kokie jūs nuostabūs žmonės, kiti savo artimųjų nelanko, o jūs lankote draugą...

Vaikinai net apsalo, išgirdę mano žodžius ir lyg pasiteisinimą teištarė: „Kad draugas buvo labai geras.“ Tada susidairė ir tepasakė – mes aplenksime troleibusą ir, įjungę bėgį, dideliu greičiu ėmė lėkti Antakalnio gatve. Sustabdę automobilį, abu šypsodami plačiomis nuoširdžiomis šypsenomis ištarė – jums į „antrą“, dabar suspėsite.

Pavydas kaip nuodėmė manęs nedomino savo kasdieniškumu ir banalumu. Bažnyčia pasmerkė jį kaip mirtiną nuodėmę, o aš, pavydėdamas įžvalgos Kšištofui Kiešliovskiui, kurio kūryba visą gyvenimą žavėjausi ir stebėjausi, kaip jis sugeba atrasti, išryškinti, detalizuoti ir demaskuoti blogio veikimą kasdieniame nebažnytiniame gyvenime, iki šio įvykio niekaip negalėjau suprasti, kad bet kurios nuodėmės mėgstamiausias drabužis – įprastas kasdieniškumas, nepastebimumas, savotiškas kuklumas, o bažnyčia, savo ar ne savo noru atsiskyrusi nuo gyvenimo, pati yra tikrų tikriausia nuodėmė, besipuikuojanti restauruotais didingais mūrais, iškilusi aukščiau aukščiausiųjų miesto pastatų ir mielai lankoma turistų, kur jiems rodoma Dievo apleistųjų buveinių šiuolaikinė prabanga kiekviename didesniame pasaulio mieste, ką ten mieste – kiekviename skurdžiausiame bažnytkaimyje, nuodėmė, palikusi mus vienus beginklius stoti į negailestingą savižinos kelią dar yra ir didžioji dorybė, mat tam, kad žmogus atsibustų, dar reikia kančios, reikia, kad jis atsidurtų dykumoje, apiplėštas, sudarkytas, sulaužytas, patyręs šio pasaulio kunigaikščio galybę, kuri prieš jo paties valią padeda parodyti žmogui jo silpnąją vietą, pačiam žmogui nematomą, bet svarbiausią. Tada jau ir išsigelbėjimas ranka pasiekiamas.

 

Skaitytojų vertinimai


51875. ergon :-( 2009-03-11 16:44
Tačiau tai buvo ne šiaip disputas, kylantis iš stokos žiniose, bet priešingai, iš stokos realiuose darbuose, kas ir sukėlė atėniečio kreipimąsi į nekalbius ir nenuilstančius spartiečius ir jų dorėninę harmoniją. Tokiu linksmu ir ironišku būdu, Sokratas išranda posakį, kurį Laches, ganėtinai pagal spartietišką idealą, pacitavo. Laches reiškia savo spartietiškąjį principą nuoširdžiai (188 c-e). Paskutinė kalbėjimo ir ginčijimosi stadija, kuri sužavėjo energingą ir oratoriškai gabų Atėnų jaunimą penktojo šimtmečio pradžioje p.Kr. atrodė siekianti tiksliai tos dorėninės žodžių ir darbų harmonijos. Kai naujos kartos studentai įsitraukia į pokalbį su Sokratu ir leidžiasi egzaminuojami, jie iš pradžių pilni aiškiai apibrėžtų naujų atsakymų į klausimus, kas drąsa, teisingumas, saikingumas (sophrosyne), ir pamaldumas (eusebeia) yra. Bet kai jų pretenzija į žinojimą sugriaunama, naujųjų žinių advokatai yra paneigti ne tiktai žodžių mūšyje, bet ir darbuose, jų deramame egzistavime. Jų numanytos, tačiau galų gale nenaudingos žinios, stokoja ergon svorio. Taip galima prieit išvados, kad Platono išradingai pramanytuose dialoguose geras ir, iš tikrųjų, sokratiškas atsakymas, kuriuo kažkas atsako Sokratui, vis dėlto yra pastarojo iššauktas labiausiai abejotinomis sofistinės dialektikos priemonėmis, pavyzdžiui, Charmides‘e, kur pats Kritas aukština Sokrato savižinias kaip atsaką į iškeltą klausimą. Žinoma, tuo laiku kiekvienam skaitytojui Atikoje Kritas buvo žinomas kaip vienas iš Trisdešimt Tironų, kurie karo pabaigoje suformavo vyriausybę ir kurio despotiškas valdymas leido ankstyvesnius laikus matyti idiliškai, Platonui, pavyzdžiui. Tai, kad pats Kritas gina saikingumą ir savižinias, aiškiai parodo, koks nuožmus konfliktas buvo tarp logos ir ergon Platono Atėnuose. Tiesą pasakius, šis konfliktas nėra vienintelė tų laikų Atėnų charakteristika. Tai gyvuoja visame filosofiniame žinojime. Nėra taip, kad tik tam tikrą Atėnų istorijos valandą sofizmo šešėlis lydėtų filosofiją, taip yra visada. Čia, man rodos, slypi svarbiausias dalykas, kad platoniškasis dialogas, priešingai nei kiekvienas kitas filosofinis tekstas mūsų tradicijoje, atitinka ir visad atitiks dabartį. Mes turime atsiminti, kaip Platonas buvo atvestas į šitų rašytinių diskusijų meną. Savo Septintajame Laiške pats Platonas prisipažįsta, koks lemtingas jam tapo susidūrimas su Sokratu ir ką reiškė jam tai, kad šis vyras, kurį jis taip giliai gerbė ir sekė jo pavyzdžiu, buvo nuteistas mirties bausme už jaunimo tvirkinimą tuo metu madingais sofistikos menais. Platono didieji raštai yra jų visa apimtimi skirti parodyti, kad Sokratas, kuris turėjo išgerti puodelį nuodų, nebuvo joks sofistas. Bet Platonas taipogi siekia išaiškinti, vis dėlto kodėl Sokratas, dėl jo savotiško dialektikos meno, t.y., asmens klaidinimo protingoje diskusijoje, prireikus atrodytų kaip sofistas Atikiniam teismui, išprovokuotam, lyg tai būtų viena tų paskutiniųjų madingųjų praktikų. Būtent jo sava patirtis su šiuo vyru ir pastarojo likimu įkvėpė Platono gyvenimo darbą ir jo rašymą. Sokrate jis gyvai pamatė, kaip žmogus gali tvirtai laikytis to, kuo jis tikėjo esant teisinga - tiksliai, besąlygiškai, ir pasitikėdamas savo jėgomis nepriklausomai nuo visų išorinių įtakų.

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2012 m. Sausio

PATKPŠS

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

 1 2 3 4 5
6 7 8 9 10 11 12
13 14 15 16 17 18 19
20 21 22 23 24 25 26
27 28 29  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 12 iš 12 
21:41:48 Jan 22, 2012   
May 2009 Sep 2014
Sąrašas   Archyvas   Pagalba