Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2009-01-30 nr. 3222

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• Maironis.
Nuolat verkšlenantiems politikams
29
• KRONIKA
• KITAME NUMERYJE1

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• KINO TEATRAI
• TEATRAI
• KONCERTAI
• PARODOS
• VAKARAI
• ĮVAIRŪS

AKTUALIJOS 
• SIGITAS BIRGELIS.
Teismas
5

KNYGOS 
• VIJOLĖ VIŠOMIRSKYTĖ.
Kutenanti nežinia Danutės Kalinauskaitės apsakymuose
6
• JUOZAS NEKROŠIUS.
Ar klaidūs „Krakatukų brūzgėlynai“?
6
• „Tipu tapu“ – literatūrinis žurnalas vaikams6
• AGNĖ ŽAGRAKALYTĖ.
Naujas Bildungas ir Naujas Balbierius
2
• Naujos knygos

KINAS 
• AGNĖ MACAITYTĖ.
Tirpstanti „Žiemos ekranų“ laiko riba

MUZIKA 
• RIMA POVILIONIENĖ.
Dvidešimties metų kelias
• „Amžių sutartinė“

DAILĖ 
• KĘSTUTIS VAITKUS.
Kur paroda
12

TEATRAS 
• Ridas Viskauskas.
Sunaikinti aistrų, arba Režisierius nuolaidų netaiko jokiai publikai
• Auksė Kapočiūtė.
Apie viltį, meilę ir šviesą
• PRANCIŠKA REGINA LIUBERTAITĖ.
Tapatybė – ne vien originali pavardė
18
• Menų spaustuvė siūlo „pasimatuoti“ sceną
•  „Mergvakaris“ ne tik moterims

PAVELDAS 
• REGINA URBONIENĖ.
Antano Kučo jubiliejinė paroda „Įprasminta tradicija“

SAVAITĖ SU TV 
• Skirmantas Valiulis.
Mūsų nerimo žiema
4

POEZIJA 
• GINTARAS PATACKAS.
8

PROZA 
• GINTARAS RADVILA.
Važiuojam atgailos
1

VERTIMAI 
• ANATOL STERN.

AKTYVIOS JUNGTYS/ŠIUOLAIKINIS MENAS 
• TOMAS PABEDINSKAS.
Romo Juškelio fotografijose –­ pasakojimai apie Kauną

AKTYVIOS JUNGTYS/KULTŪROS DIS/KURSE 
• Andrejus Gorochovas.
„Neu!“
10

AKTYVIOS JUNGTYS/JAUNIMO PUSLAPIS 
• Mantas Vasilkevičius.
Mergina ir tankai arba LT 91/01/13
5

DE PROFUNDIS 
 Marius Kilobaitas.
Romano PRAkalimo pagrindai
2
• RES LUDENTES / ŽAIDŽIaNTYS dAiKTAI
• Skelbimas14

DE PROFUNDIS

Romano PRAkalimo pagrindai

Marius Kilobaitas

[skaityti komentarus]

Jeigu rašyčiau romaną, jo pirmas skyrius neabejotinai vadintųsi „Vienos moters išpažintis“. Čia skaitytojai susipažintų su pagrindine romano heroje ir kartu pasakotoja šv. Gertrūda, dėl Vilniaus bombardavimo apsigyvenusia Kaune. Kodėl Vilnius bombarduojamas? Į tai atsakyčiau antrame knygos skyriuje „Mažytė didelio miesto paslaptis“, kuriame šv. Gertrūda užuominomis leistų suprasti, kodėl ant Lietuvos sostinės užsiraukė Islandija, o su ja – visa šiaurinė Europa. Antrame skyriuje taip pat suriščiau iš esmės dvi viena nuo kitos nepriklausomas veiksmo stygas: kuklią, iš pažiūros niekuo neišsiskiriančią šv. Gertrūdą ir didelį garbėtrošką ir paleistuvį Vilnių. Trečiasis skyrius prasidėtų kiek pompastiška ir net kičine situacija –­ šv. Gertrūda gauna laišką, iš kurio daug kas paaiškėja. O iš tikrųjų tai niekas nepaaiškėja, visai kaip meksikiečių serialuose. Trečias skyrius vadintųsi –­ „Laiškai atveria paslaptis“. Ketvirtas romano skyrius priblokštų naujais vėjais. Gal ne tokiais gaivališkais kaip kai kurių airių kūriniuose, bet žagtelėti būtų dėl ko, – šv. Gertrūda jau seniausiai žuvusi, tik ji vargšelė nieko apie tai nežino. Ją ignoruoja kaimynai, niekas nekviečia į vakarones, o apie artimesnius kūniškus santykius su vienišais kariškiais, atvykusiais į Kauną savaitgaliui, net galvoti nėra ko. Visai kaip filme „Kiti“. Tik mano kūrinyje aktorė palankesnė: įsivaizduokit –­ be jokių skrupulų ir nereikalingų aikčiojimų paklūsta man, šio spektaklio režisieriui! Be to, ji Šventoji. Ketvirto skyriaus pavadinimas – „Netikėti posūkiai“.

Bet kol kas skyriavimo užteks. Specialiai nutylėjau dvejones apie knygos pavadinimą. Jis galėtų būti, pavyzdžiui: „XXI amžiaus vaiduoklis“ arba „Kas prakeikė šv. Gertrūdą?“, žodžiu, toks pat šaunus, kaip ir skyrių pavadinimai. Tačiau lietuvių autoriai jau seniai nusipelnė gudragalvių vardo, savo knygoms prigalvodami aibes šaunių ir netikėtų pavadinimų: pirmos lietuviškos, skėrių pietavimai, spaudų ir antspaudų laužimai, kas ašai... Todėl ir mano romanas vadintųsi „Kauninė ledoneša: išpisk“. Tas „išpisk“ – visai ne keiksmažodis, tiesiog be šio magiško žodelio, kurio prasmė vėliau bus atskleista, neįsivaizduojama pati knyga, jos išorinė ir vidinė koncepcijos. Deja, teks apsieiti be Kultūros ir sporto rėmimo fondo. Ir vėl – išpisk.

Kokia knyga be užtikrintos, kietai pagarsėjusios ir nežinia iš kur pinigų gaunančios leidyklos? Čia neabejotinas pirmūnas – „Kitos knygos“. Jau vien ko vertas dėdulė Saulius Repečka. Jis kaip literatūrinis R. Valatkos dvynys – neleidžia abejoti savimi, taškosi keliais frontais, be to, nefigūruoja televizoriuje, o tai romano apie šv. Gertrūdą įvaizdžiui yra ganėtinai svarbu. O jeigu prie knygelės prisidėtų „Vario burnos“? Vaje: SLOMBAS, SLOMBAS, SLOMBAS! Aštuntas dangus ir sausainiais kvepiantis pragaras –­ jau gali sau mirti ramus, padarei neįmanoma. O jeigu rimtai, tai „Kitos knygos“ romano greičiausiai neleistų. Mano rašytojiškas vardas neužtektinai žinomas, bent jau būčiau koks žymesnis Marijos žemės išsišokėlis, kaip R. Jaras ar T. Šinkariukas, o kol kas esu tik devyniolikametis su per dideliu ego ir nežinia iš kur atsiradusiais keturiasdešimtmečio troškimais. Net LRS mano šv. Gertrūdos nespausdintų, aš ne jų narys, neverdu Sauliui kavos ir nevaidinu besižavintis Januševičium, Jakimavičium ar Jakučiūnu. Blogiausiu atveju, neturėdamas kur daugiau dėtis, porą mėnesių paauginčiau nanometriniu greičiu dygstančią barzdelę, prisiklijuočiau keletą dešimtmečių ir kinkyčiau „Versus aureus“. Jeigu ir čia ištiktų nesėkmė – nieko tokio, visada yra kilpa arba savaitraščiai.

Dar nenoriu grįžti prie tolimesnio romano turinio plėtojimo. Kažko dar neaptariau. Ak, taip – tai knygos viršelis. Jį, matyt, pasiūlytų leidykla ar kiti dėkingi niekšeliai, nieko daugiau nenorintys, tik ištuštint mano deficitines kišenes. Bet aš ir pats puikus maketuotojas: tai kas, kad neturiu fotošopo, gimpo ir kitokio vogto mėšlo, per paintą esu štai ką nupiešęs:

Puikiausiai tiktų mano „Kauninė ledoneša: išpisk“ viršeliui. Vis tiek dabar niekam neįdomus knygos dizainas. Nupirkčiau kokį nors parsidavėlį, kad šis internete be mergiotiškai svajokliškų atsiliepimų apie mano knygą dar paminėtų kontrkultūrinį knygos dizainą, maketavimą, vertą gero profkės mokinio vardo.

Turbūt laikas grįžti ir toliau modeliuoti šv. Gertrūdos gyvenimo posūkius. Beje, ar mirę personažai gali turėti gyvenimą? Matyt, taip, nes šv. Gertrūda juk kuonuopuikiausiai (žodis ne mano, o Povilo Višinskio) gyvena. Bent jau mano rašomame romane. Štai penktame skyriuje, šv. Gertrūdai supratus esant mirusia, skaitytoją užklumpa du riebūs klausimai –­ fundamentalūs pamąstymai: „kaipgi čia bus toliau?“ ir „juk romane dar x puslapių, ties čia negali baigtis?!“ Gal nuskambės kiek juokingai, bet toje vietoje, kur turėtų būti šeštas, septintas, aštuntas, devintas skyriai (žodžiu, apie 100 puslapių), skaitytojas išvys vien tuščius lapus ir puslapius, šonuose išmargintus žodeliais „išpisk“ ir „Kauninė ledoneša“. Tai būtų, be abejonės, pats apdairiausias ir savu laiku atliktas mano romano kurpimo žingsnis. Juk: 1) atlikus šį gudrų manevrą, gerokai išaugtų šansai, kad išleis „Kitos knygos“; 2) turėtų apie ką rašyti anarchija.lt; kas nežino, tai šiame naujienų ir orų prognozių tinklalapyje sukasi tokie neohipiai kaip D. Pocevičius ar K. Pocius. Pagarbūs pagaugai turėtų nueiti kožnam lietuviui! 3) taip būtų patenkintos mano jaunatviškos užmačios, praskiestos keturiasdešimtečio neišsipildžiusių troškimų katutėmis.

Liko neaptartas paskutinis ir pats svarbiausias romano išpildymo klausimas – jo pabaiga. Šioje vietoje, prisipažinsiu, iš anksto turėjau dvi stiprias ir viena kitą išžagint besirengiančias idėjas. Pirmoji grįsta jungtiniu Deivido Koperfildo ir brolių Azanovų triuku per LNK, kai šv. Gertrūda, kuo švenčiausiai įtikėjusi transliuojamomis nesąmonėmis, patiria tokį sukrėtimą, kad iš jos vėlės lieka tik šmotas atvėsusio kūno, pamažu įgaunančio spalvas ir Bonux minkštiklio kvapą. Ponios ir ponai, šv. Gertrūda – jau tik Gertrūda. Atrodo, televizija eilinį kartą padarė radijo žvaigždę. Kitoje dešimto romano skyriaus versijoje viskas vyksta kur kas komplikuočiau. Šv. Gertrūdos pusbrolis iš Puerto Riko Donas Manuelis de Manukose, nugirdęs apie Lietuvoje įsigalėjusią paliavą ir nenaudojamą mirusios giminaitės butą Kauno senamiestyje, susirengia Lietuvėlėn. Tačiau jo lėktuvą užklumpa audra ir nuo tada Boeinge 737 prasideda tikrų tikriausia drama. Negana to, lėktuve įvykdoma žmogžudystė. Visai kaip A. Kristi „Mirtis padebesiuose“.

Abi šios pabaigos nevykusios. Reikia ko nors labiau užtikrinto. Kad ir:

Lėtai apsisuk, litmenio skaitytojau, tik daryk tai lėtai ir, pažadu, tau neskaudės. Ar dar nieko nejauti? Ar nugara neropoja kapų skruzdės? Aš žinau tavo vardus. Aš tave rasiu. O kas ten virtuvėje? Ar tik mama? Ir vėl ta pati neskaniai pašildyta vakarienė? Mano rankos ant tavo peties, vaikeliai

 

Skaitytojų vertinimai


51195. katmandu2009-02-02 15:11
bet prie viso shito kaifo mums vistiek dar truksta Elis

51272. Ašai2009-02-05 12:50
Labai įdomus job`as (darbas),tiesiog beskaitant išprotėti galima. O paskui - vėl suprotėti. Nors pusiau. Eisiu pas daktarą, jei durų rankeną įstatys.

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2012 m. Sausio

PATKPŠS

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

 1 2 3 4 5
6 7 8 9 10 11 12
13 14 15 16 17 18 19
20 21 22 23 24 25 26
27 28 29  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 11 iš 11 
21:41:47 Jan 22, 2012   
May 2009 Sep 2014
Sąrašas   Archyvas   Pagalba